Eva Baltasar. „Trys
laukiniai kūnai“ – Vilnius: Rara, 2026. – p. 240.
Sveiki, praeiviai ir skaitytojai!
Šie mano skaitymo metai – tokie queer literatūros
skaitymo metai! Kai kada LGBTQ indeksą turinti literatūra papuldavo
atsitiktinai, nė nesitikint, o kai kada rinkausi sąmoningai. Katalonų rašytoja Eva
Baltasar (g. 1978) man buvo girdėta tik kaip nežinoma autorė, kai rengiau
vienais metais Bookerio literatūros sąrašo nominantus, tačiau neturėjau
jokio suvokimo nei kaip ji rašo, nei apie ką. Leidykla Rara nesibodi
leisti queer literatūros lietuviškai, sakyčiau, dabar tą daro beveik
visos padoresnės leidyklos, supratusios tikriausiai, kad yra atsakingos už
švietėjišką įvairovės pripažinimą, o kas, jeigu ne menas, pirmiausia įprasmina
mūsų kintančią tikrovę, kol politikai neveiksnūs vaikosi tik populizmo? Evos
Baltasar romanų triptikas Trys laukiniai kūnai (isp. Tres
cuerpos salvajes) į lietuvių kalbą išvertė Dovilė Kuzminskaitė. Nesuklysiu
sakydamas, kad nieko labiau erotiškai lesbietiškesnio nesu skaitęs!
Trys laukiniai kūnai –
tai trys skirtingi, bet temomis besijungiantys tarsi apsakymai, sakyčiau, trys
maži romanai, originalo kalba pasirodę pirmiausia kaip atskiri kūriniai: Permagel
(Amžinasis įšalas), 2018; Boulder (Riedulys), 2020; Mamut
(Mamutas), 2022. Mano minėtam Bookeriui buvo nominuota antrasis
apsakymas Boulder, kuris, tikriausiai, buvo mano mėgstamiausias visame
literatūriniame triptike.
Viena svarbiausių Evos Baltasar kūrybos temų –
seksualinės tapatybės (šiuo atveju lesbiečių) tyrinėjimas, motinystės instinkto
klausimai, sekso ir kūniškumo, veikiamo psichologinių įtampų temos ir problemos.
Skirtingai nei daugelis didmiesčių rašytojų, E. Baltasar gyvena ramiame
Katalonijos kaime, netoli kalnų. Ši izoliacija ir artimas ryšys su gamta
stipriai atsispindi jos kūriniuose, kur žmogaus kūnas ir psichika lyginami su
geologiniais elementais (įšalu, rieduliais). Įdomu tai, kad Baltasar ne tik
atvira lesbietė, nors skaitant tekstus tas iškart akivaizdu, bet ir tai, kad ji
iš prigimties nėra prozininkė. Iki pasirodant pirmajai trilogijos daliai ji jau
buvo žinoma dešimties poezijos knygų autorė, todėl jai rašyti įprasta prozos
kalba ir ritmu nesiseka. Tiesą sakant, kitoniškas kalbos pojūtis yra viena
esminių jos poetinės prozos elementų. Kalba ir sakinio struktūra yra stipriai
veikiama poezijos, pasakojimai prisodrinti įvairių juslinių simbolių ir
metaforų, Baltasar telkiasi ne tiek į siužetinį vyksmą ir dinamiką, kiek tyrinėja
veikėjų psichiką, santykį ir požiūrį į pasaulį. Ar sunku skaityti Evos Baltasar
tekstus? Tik ne tiems, kurie yra įpratę skaityti ne populiariosios literatūros
knygas. Baltasar tekstuose dialogai įsilieja į bendrą pasakotojos audinį,
tekstas pasižymi dideliu fragmentiškumu, primenančiu kai kada puošnų eseistinį
kalbėjimą, dienoraščių nuotrupas, tačiau išlaiko ir prozai būdingo polėkio. Tai
nėra itin greito skaitymo kūriniai, tačiau galima pabandyti skaityti visaip.
Pirmasis apsakymas Permagel, galima sakyti,
mažiausiai patikęs kūrinys, tačiau jau nuo pat pradžių autorė sukuria rokenrolo
atmosferą: pagrindinė veikėja mąsto kaip maištininkė lesbietė, jos mintys
poetiškos, čia ji apmąsto, kad gerdama pieną, ji nusidažo baltai iš vidaus, čia
šoka į praeitį ir prisimena, kaip vaikystėje žiūrėjo pornografinį filmą pas
klasiokę ir ją išvedė iš pusiausvyros susidūrus pirmąkart su kūniškumu ir
nesuvoktu geiduliu. Būtent kūniškumas, kalbėti per kūną, byloti kūnu yra visų
apsakymų pagrindinis instrumentas, tad ne veltui knyga vadinasi Trys
laukiniai kūnai. „Esama moterų, prie kurių pasijuntu visiška lesbietė. Niekada
nesu jutusi potraukio vyrui, bet su kai kuriomis moterimis lesbiete būni tik
iki tam tikros ribos. Lesbietė grumiasi su visa eile kitų paralelinių vaidmenų,
tarsi rungiasi, kuris stipresnis. Manyje nuolatos gyvena nuomininkės: dukra,
sesuo, draugė, buvusi studentė, kaimynė, skaitytoja, teta, savininkė, klientė,
naudotoja, savimi pasitikinčioji ir visiškai nepasitikinčioji, ir taip toliau. Visos
šitos barbarės sugyvena ir grumiasi su lesbiete (p 40).“
Pagrindinė veikėja jaučiasi sušalusi iš vidaus. Ji
patiria gilų egzistencinį šaltumą, kurį lėmė sudėtingi santykiai su griežta,
religinga šeima ir visuomenės lūkesčiais. Tas amžinsis įšalas jos viduje veikia kaip apsauginis
mechanizmas, neprileidžiantis kitų arčiau, nepavyksta patirti tikrojo skausmo,
bet kartu prarandama ir galimybė džiaugtis. Pasakojime veikėja patiria didžiulę
depresiją, ji kelis kartus bando nusižudyti, kai kada tai beveik komiška,
tačiau gyvenimo imitavimas, t. y. bandymas susirasti darbą, mokyti kitus ispanų
kalbos, daug atsitiktinių Barselonoje sutiktų sekso parnerių veda veikėją prie
to, kad nėra sėslumo, nėra įsitvirtinimo, nėra ilgalaikių troškimų ir tikslų. Vienintelė
paguoda – knygų skaitymas ir literatūros studijos universitete. Galiausiai apakusi
dukterėčia leidžia vienu metu veikėjai galutinai praregėti ir
susitaikyti, kad šio gyvenimo ledynmečio ji niekada neįveiks...
Antrasis kūrinys Boulder pasakoja apie veikėją,
kurios pagrindinė veikėja, pastarosios pravardė ir yra Boulder (riedulys), tai nepriklausoma
moteris, dirbanti laivo virėja. Ji mėgaujasi savo vienatve, gyvenimu vandenų
platybėse ir visišką laisvę tapatina su buvimu viena – lyg tvirtas,
nepajudinamas riedulys, kuriam nieko kito nereikia. Gyvenime jai taip
susiklosto, kad ji įsimyli moterį ir palieka laivą apsigyvendama ilgam
Islandijoje. Autorė puikiai moka perteikti geografinės vietovės poveikį savo
veikėjų kūnams ir psichikai: „Naktį žingsniuojant molu nubunda noras
įsidarbinti tikrame laive – dideliame, suklypusiame ir girgždančiame, kaip
nudėvėtas surūdijęs raumuo. Islandų flotilė įstabiai graži. Laivai žiba tamsoje
blizginami ramaus vandens, atrodo it atnašaujami. Ilsisi prišvartuoti vieni
šalia kitų, tarsi paklusnūs gyvuliai. Žvelgdama į juos jaučiu nubundantį buką
skausmą, verčiantį nekęsti ir tik tada žavėtis jų šiuolaikiškumu ir pasaulio
idealo, kurį įkūnija vienas nuo visko atskirtas, bet tikras kraštas, atitikimu
(p. 113).“ Šioji veikėja man kažkiek priminė amerikiečių rašytojos
Elizabeth Strout romano Olivija Kiteridž pagrindinę veikėją, kuri iš
esmės kaip ir Boulder absoliučiai nesistengia būti miela Holivudo moterimi ir
absoliučiai neatitinka kameros vertų veikėjų tipažo.
Vienas įdomiausių Boulder aspektų – motinystės našta
ir konkurencingumas. Namai ir atmosfera keičiasi po to, kai Samsa, Boulder
mylimoji, pareiškia, jog nori dirbtinio apvaisinimo, nori kūdikio. Boulder nėra
sužavėta, autorė puikiai perteikė, kad dėl sekso, kūniškumo, laisvalaikio ar
paprastų buitinių dalykų galima lengvai surasti kompromisą, tačiau dėl vaikų
sudėtinga. Boulder rizikuoja ir nenoromis pritaria Samsos sumanymui, jos gauna
apvaisinimą, tačiau namai ir Boulder būsena pamažu kinta, o gimęs vaikas
visiškai paralyžiuoja Samsos ir Boulder buvusį seksualumą: „Samsa jau
nebepajėgia vakare sulaukti manęs neužmigusi. Vaikui reikia, kad ji miegotų,
jis baigia iščiulpti iš jos paskutinius syvus (p. 134).“ Ar taip kartais jaučiasi
ir vyrai sutuoktiniai, kurie susilaukia pirmagimio? Nepalioviau apie tai
mąstyti. Romanas kelia gilius klausimus apie tai, ar įmanoma suderinti
intymumą, šeimą ir absoliučią asmeninę laisvę. Boulder kovoja su vidiniu
troškimu vėl tapti laisva ir viena, nepaisant to, kad ji myli Sam ir vaiką.
Yra kartą tekę asmeniškai būti Barselonoje, todėl jau
beveik esu pradėjęs kolekcionuoti rašytojų citatas apie šį miestą. Baltasar
taip pat randa savo svorį, spalvą ir skonį. Štai citata iš romano Mamutas: „Dienai
auštant Barselona atrodo kažin kokia šventvagiška. Regis, miestas puola prie
blyškios šviesos masės, subręstančios toli jūroje, ir pagrobia ją, nusitempia
pelno siekiančiomis žnyplėmis. Tai žadintuvų ir stimuliantų laikas, skuba, trinksinčios
durys ir nuolatiniai galvosūkiai (p. 171)“. Įdomu, kad kai kurie katalonai,
gyvenantys giliai krašte, jūrą vadina pelke. Pagrindinė veikėja išvyksta iš
Barselonos ir persikelia gyventi į kaimą, apleistą seną namą, primenantį užsilikusį
laužą iš vesterno stiliaus laikų. Negalėjusi atsitiktinai pastoti per
atsitiktinius lytinius santykius, ji nusivilia savo moteriškumu ir civilizacija,
todėl pasirenka askezę. Kalnuose ji susiduria su sunkia fizine kasdienybe,
gyvulių kvapais, purvu ir vienatve (jos vienintelis kaimynas yra netoliese
gyvenantis piemuo). Tačiau šis grįžimas prie pirminių šaknų, sunkus fizinis
darbas ir gamtos negailestingumas jai suteikia ramybę bei sugrąžina gyvumo
jausmą.
Veikėja, nors ir neįvardyta, tokia keista, kad beveik
atitiktų bipolinio sutrikimo išklotinę. Ji ryžtasi visiškam išsicivilizuojančiam
procesui. Atsitiktinai užsiima seksu, gyvena pusbadžiu it valkata. Iš pradžių
tvarkiusi vietos piemens namus ir ruošusi jam maistą, ji sutinka tapti jo kekše
už pinigus ir teikti jam paslaugas. Tiesiog. O kodėl ne? Desperatiški moters
veiksmai be jokios gėdos ir baimės, ką, sakytume, paprastai ji jausdavo gyvendama
mieste. Ji iš tikrųjų tampa instinktyviai laukinė, savotiškai išsilaisvinusi, bet
iš socialinės mūsų perspektyvos vertinimo – absoliučiai praradusi savigarbą.
Tam tikra prasme autorė bando skaitytojui šiuo kūriniu paklausti, kas iš
tikrųjų yra toji civilizacija ir pirminiai suaugusio žmogaus poreikiai, ar
kartais gyvendami civilizuotą gyvenimą nepaaukojame savo tikrosios laisvės?
Kaip ir kituose tekstuose, taip ir Mamute,
rasite daug atviro kūniškumo: „Jis baigė po penkių sekundžių, tyliai inkšdamas,
kaip motinos netekęs vaikas. Jo sėkla turėjo tą patį mėšlo poskonį, kaip ėriena
ir visi namai. Mano rankose jo penis vis dar buvo mažas, beginklis ir pavargęs,
kaip iš medžio iškritęs paukščiukas (p. 217).“ Sakau, tam tikri taiklūs
palyginimai – nepaprasti, jie žaižaruoja Baltasar lyrine kalba.
Mamutas tarsi atsako,
kodėl kartais moterys ryžtasi būti surogatinėmis motinomis, tačiau auginti ir
rūpintis vaiku atsisako. Pagrindinė veikėja galiausiai gauna savo trokštamą
patirtį – ji tampa nėščia, išnešioja sveiką kūdikį, tačiau tęsti tradicinės
motinystės atsisako. Ji išpildo tik dalį savo trokštamų kūniškų instinktų, kurių
troško ji (o gal labiau jos pačios kūnas?), sudėtinga pasakyti. Veikėja
suvokia, kad norėjo pajusti gyvenimo svorį per patį nėštumą, tačiau pačios
motinystės naštos, vaiko auginimo ar tradicinės šeimos pančių ji nepriima –
knygos pabaigoje ji atiduoda viską gyvenimui ir palieka kalnus, nes supranta,
kad vaikas ar pati motinystė nėra jos galutinis išsivadavimas. Iš tikrųjų
Baltasar kalba apie dalinį motinystės vaidmenį, apie kurį tradicinių pažiūrų į
šeimą žmonės sunkiai gali suvokti, o tuo labiau priimti.
Trys laukiniai kūnai
yra nepatogus. Ir visai ne dėl tenai išsakomo geismo, pornografinių prozos vaizdinių,
bet dėl to, kas šiuo metu intensyviai eižėja ir trūkinėja: senojo normalaus
pasaulio supratimas apie moteriškumą ir moters sociume ir šeimoje vaidmenį. Lietuvoje
daug atmetimo, patyčių ir nepriėmimo kai kuriais iš šių klausimų. Baisiausia,
kad šituos pasirinkimus kai kurie laiko propaganda, politine jėga, ardančia
kažkieno šeimos sampratą, todėl reikia „Šeimos maršų“ ir kitų keistų akcijų,
piketų, tarsi asmeninis žmogaus pasirinkimas gyventi oriai savu keliu galėtų
kaip nors sutrukdyti kitų šeimoms. Ką iš tikrųjų tie žmonės gina?
Kūriniuose moterys eina į ribines situacijas visai ne dėl to, kad jos lesbietės
ar kokios nors nenormalios, o dėl to, kad jos patyrė didžiulę frustraciją iš
sociumo būti tik normaliomis, t. y. kaip ir visos. Normalumas yra baisi liga,
vedanti į amžinąjį įšalą, o visuomenės ir tėvų lūkesčiai veda veikėjas iš proto
kovoti, visų pirma, savo vidinį karą ir tapti laukinėmis, iš norminės
civilizacijos pasitraukusiais kūnais, kuriems nebuvo vietos pritapti.
Maištinga Siela
