Mano batai dingo

Mano batai buvo 43, vienas dingo, aš su 44 batais niekur eiti negaliu, viena koja kažkur nusisuko. Bandžiau surinkti tuo pačiu ir savo slenkančius plaukius, vonioje, prie veidrodžio juos klijuoti su lipnia juosta. Ne, ne sau, bet veidrodžiui. Suprantama, kad galėtų atspindėti mane, kai manęs paties veidrodyje nebus. Juk ir nuslinkę plaukai, kažkodėl vis tiek priklauso man, JIE GIMĖ IŠ MANĘS! Derėtų džiaugtis, bet manęs neapleidžia paikos mintys, jog noriu nusiskusti galvą plikai, maištauti su savo kūnu. Padovanočiau visus plaukus veidrodžiui, kad galėtų dar daugiau manęs atspindėti. Tai ne egoistiška, tai paguodžia, kitaip sakant, teikia drąsos, juk svarbu gyvenime susikurti tikslą, sako visokie išminčiai.

Slenka plaukai, slenka ir laikas, tik laikas niekada tarytum slibinas ir chimeros galvos nebeatauga. Sako, kad reikia užfiksuoti kiekvieną gyvenimo akimirką, gal ir tiesa, todėl kaip beprotis ir lakstau su fotoaparatu, bandau sugaudyti tas akimirkas, bet staiga pagalvoju, kad tai tampa butaforiniu, reprodukciniu gyvenimu, gyvenimu prieš fotoaparatus, o ne sau. Paslėpkite nuo manęs fotoaparatą, bet ne tiek, kad negalėčiau jo surasti. Nors ir tąkart, Kernavėje, išsigandau, kad pamečiau akinius, širdis tąkart apšalo: „Negi ir vėl pamečiau?“, staiga suvokiau, kad akiniai man ant galvos, bet per storas garbanas jų nepajutau. Dingtelėjo, kad baisu sirgti Alzhaimeriu, todėl jau paskubėjau nusipirkti triuškinantį romaną panašiu pavadinimu, sako, niekas jos nebaigia skaityti neapsiverkęs. Dar sykį pagalvojau, kad ta knyga sutverta man, ne tam, kad prisiminčiau, kad akiniai ant galvos, bet tam, kad eilinį kartą išprievartaučiau savo sielą pririštą prie stulpo. Taip, esu mazochistas, dievinu ir myliu tragiškas, sukrečiančias istorijas, kurios, ačiū Dievui, neatsikartoja mano gyvenime. Sukrečiančios istorijos, literatūra, filmai mane dirgina, tiksliau dirgina smegenų neuronus, jeigu tikėsime, kad žmogus tėra tik smegenų dėžutė, smegenys tolygu sielai.

Baigėsi sesija, pasijutau tarsi įkopęs į Everestą, nors pačios sesijos metu net Marianų įdubos nepakaktų apibūdinimui. Ateina kūrybinių minčių, nenoriu tikėti, kad tas kūrybinis potencialas kyla iš smegenų dėžutės, tai turėtų būti dar ir kažkas daugiau... Žinot, ką? Netikėkite mano žodžiais, nes viskas, ką čia dabar parašiau tėra tiek fantazijos, tiek ir realių momentų išgyvenimų sintezė. Bet argi nenuostabu, kad žodžiais galima nuausti skirtingų tiesų kilimėlius? Kiekvienas iš žodžių nusimezga, nusineria, nusiaudžia, susilopo savo tiesos kilimėlius ir pasideda ant jų batus, kurie vieną gražią dieną dingsta ir tik kilimėlis dar prisimena, kad ant jo stovėjo batai... Mano batai buvo 43, vienas dingo, aš su 44 batais niekur eiti negaliu...

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gitara"

Sveiki,

Šiandien kaip ir visada, (jau tapo ceremonija), pristatysiu dar vieną filmą. Šįkart tai muzikinė drama „Gitara“ (The Guitar) (2008m.). Žinot, keistas šis filmas. Filmų industrija niekaip nepaliauja manęs stebinusi, o ir šį kartą filmas taip pat tapo šioks toks atradimas. Tai pasakojimas apie likimo gniuždomą moterį, kuriai konstatuoja piktybinį gerklės vėžį. Nepagydoma. Mirtis – po dviejų mėnesiu, sunkus kvėpavimas, balso praradimas, uždusimas. Moteris sužino, kad yra atleista iš darbo, ją palieką vyras... Ir pati vos nepersipjauna venų, bet staiga ji pasikeičia, palieka namus, išeina gyventi į prabangų butą, ten perka įvairiausius daiktus, susipažįsta su naujais žmonėmis, žodžiu, mėgaujasi gyvenimu. Po trijų mėnesių sužino, jog vėžys dingo...

Tai jaudinantis pasakojimas su vaikystės intarpais, puiki režisūrinė išmonė, vaidyba. Tai pasakojimas apie moterį, kuri vaikystėje labai norėjo gitaros ir tik jau būdama brandaus amžiaus, ji sugeba įgyvendinti šią svajonę. Galiausiai viską praradusi, ji gauna naują gyvenimą pilną džiaugsmo, muzikos, spalvų, savęs. Ji gavo save. Principas panašus kaip filme „Veronika nusprendė mirti“, tik šis filmas labiau mane sužavėjo savo „keistumu“, savo originalumu, ne komercija. Matosi, jog filmą kūrė laisvos valios žmogus, kūrė dėl to, kad įprasmintų šį gyvenimą. Tai tiesiog reikia pajausti ir pamatyti. Tą ir siūlau padaryti.

Jūsų Maištinga Siela

Mintys vaikštant po Vilniaus senamiestį

Žinot, šiandien pagalvojau, kad iš tikrųjų šis pasaulis tėra vienas didelis laiškas, komunikacijos priemonė tarp mūsų ir Dievo. Aišku, jeigu tikite Dievu, aukštesniąją jėga, tai suprasite apie ką aš kalbu. Kažkaip ėjau keistai miestu, amžinai užsigalvojęs apie literatūrą, apie žmonės, kurie dabar sėdi darbuose, tamsiose aludėse arba tiesiog yra palinkę prie popieriaus, savo kompiuterių, ieško vienintelio to prarasto ryšio su Dievu, bando nesąmoningai užmėgsti ryši su esybe, kad būtų pilnatvėje, kad mylėtų, kad turėtų prasmę, kad tikėtų, užpildytų nesibaigiančią tuštumą. Galvojau apie žmones, kurie rašo, kurie negali nieko kito galvoti tik apie rašymą kaip apie vienintelį tikrąjį pašaukimą. Ir staiga man dingtelėjo, kad yra ir visai kitokių žmonių šiame nuostabiame Vilniaus mieste. Tie, kurie kasdien negali sustoti galvoti apie tapybą, apie naujas technologijas, įstatymus, šiukšles, sinoptines prognozes, ežerus, seksą, naujas madas...

Žmonės pilni savo aistrų, kiekvienas jų turi. Šis begėdiškas pasaulis, o tiksliau mūsų racionalus protas bando nesąmoningai įtikinti, kad aistra, troškimai yra blogis, kad tai yra kas mus pražudo. Nejučia pagalvojau, jog rašau savo ketureilius, po metų gal jau jų neberašysiu, jie išliks, juos atspausdinsiu kaip savo sielos ir savo asmenybės egzistavimo dokumentą, liudijimą, jog manęs dar būta šiame laike. Bet tai ir yra mano aistra, mano ketureiliai, tie tušti, pilni egoizmo, aistros, pilni manęs ketureiliai. Staiga, manding, kad ne tik tie ketureiliai yra aistra, aš pats esu aistra, destruktyvi ir kartu pozityvi, kartu deginanti ir šaldanti. Galiausiai kiekvienas žmogus yra sudalytas į dalis, kurie konkuruoja, pešasi, dera, harmonizuoja, kontrastuoja. Ak, na kas gi tai, jeigu ne pats gyvenimas. Dar sykį pagalvojau: ak, kaip gera gyventi.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Elena Kurklietytė "Lyla"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti dar vieną Elenos Kurklietytės romaną „Lylą“ (2004 m.) Perskaitęs jos naujausią romaną „Šešėlių verpėja“ nesugebėjau atsispirti pagudai perskaityti ir jos kitą išgirtą romaną „Lylą“. Tai rytų motyvais parašytas romanas, iš atsiliepimų galvojau, kad iš tikrųjų primins Jurgos Ivanauskaitės „Sapnų nublokštus“, bet nieko panašaus. Stilius ir polėkis ne tas. Jeigu Ivanauskaitės romanas buvo labiau intymus, nagrinėjantis žmonių santykius, linkęs į fatališkumą ir kraštutinumus, tai Kurklietytės „Lyla“ yra visai kitokio pobūdžio kūrinys, čia vyrauja asketizmas, žmogaus ir savasties ieškojimas pamirštant destruktyvią praeitį ir atrandant save šiandienoje.

Lyla – tai dieviškasis žaidimas gyvenimu, visos kuriozinės situacijos, viskas, kas nutinka mūsų gyvenimuose yra tik lyla, pokštas, žaidimas, tvirtina autorė. Knyga pilna induistinių dievybių, Krišna, Šyva, Indra ir t.t. Tai rodo be galo didelį autorės išsilavinimą, Rytų kultūra yra jos arkliukas, tačiau ji nėra sausa, ji sąmoningai sietina su mūsų tautos mitologija. Knygoje it vaiduoklis šmėkščioja sumitologinta pagrindinio herojaus Ramūno gyvenimo praeitis. Dabar jis gyvena Indijoje, yra skurdesnis už benamį, glaudžiasi šunyne – kvepia Indija. Netikėtai persekiojamas savo žmonos mirties įvykių ir sunkios vaikystės, jis bando atsikratyti savęs, kelionė į Indija ir buvo jo pabėgimas nuo savęs, bet kaip žinia, nuo savęs taip lengvai nepabėgsi. Ramūnas susidomi šunyno guru mokymu ir išeina į pasaulį persirengęs moterimi tam, kad išsivaduotų nuo savasties. Galiausiai Kurklietytė Ramūną įvelia į kuriozines situacijas, darosi juokinga, tačiau romanui persiritus į antrą pusę, matome, kad dingo visas humoras, Ramūnas įklimpsta į kalėjimą, yra kaltinamas terorizmu.

Didžioji dalis knygos būtent ir vyksta tame purviname kalėjime, kur Ramūnas vėl prisimena Lietuvoje turėtą gyvenimą. Diena iš dienos yra tardomas, tačiau Ramūnas tampa tarsi mankurtu, po truputį tampa abejingas aplinkiniams įvykiams, skendi savo praeityje. Laimei už grotų atsiduria šalia jogo Nagos, kuris imasi mokyti Ramūną dvasinių tiesų. Moko jį atrasti neribotos laisvės platybės būnant už grotų. Laisvė gimsta nelaisvėje, galiausiai Ramūnas nušvinta, jis suvokia savastį. Jau kaip meistriškai įpinta rytų doktrinų tiesos į grožinį tekstą, jis trykšte trykšta dialoguose, apmąstymuose ir paprastose situacijose.

Elena Kurklietytė Ramūno gyvenimą sieja netgi su lietuvių liaudies pasakojimais apie trečią kvailį brolį ir Eglių žalčių karalienę. Ramūno gyvenimas pilnas mistikos, simbolikos, perifrazių, metaforų. Bet tas patirtas nušvitimas Indijos kalėjime amžiams pakeis Ramūno gyvenimą. Autorė taip pat išmano sanskrito kalbą, ji tyčia renka žodžius, sakinius tokias siužetines linijas, kur galėtų susidurti lietuvių ir sanskrito kalbų panašumai. Regis, autorė nori pasakyti, kad su šia tolima egzotiška tauta turime labai daug ryšių. Lietuva ir Indija tarsi tolimos seserys. Tiesiogine to žodžio prasme vietomis „kaifuodavau“, kai tekdavo skaityti rytų išmintingus palyginimus su žmogaus gyvenimu, apie žmogaus tapatumą su tėvyne ir tuo kas jį identifikuoja, išskiria iš kitų. O jau tos vietos apie individualybės atsisakymą, apie gyvenimo ir būties laikinumą, tiesiog meistriškai sudėliota ir sukurpta istorija. Aišku, kartais ne viską tinkamai suvokdavau, kartais tekstas tiesiog praplaukdavo pro akis ir galvodavai, o Dieve, o ką aš dabar perskaičiau? Tai nėra lengvas ir pigus romaniūkštis, čia reikalaujama ir šiokių tokių teologinių žinių apie pasaulio religijas. Autorė gale romano pateikia trumpą žodynėlį, kuriame rasite induistinio leksikono santraukėlę.

Elena Kurklietytė tėra išleidusi vos du romanus, tačiau ir dabar jau džiaugiuosi, jog galėjau prisiliesti prie dar vienos įdomios lietuvių literatūros ekstazės. Mitas, realybė, tautosaka ir dabartis – tai kas niekada nesibaigia ir neužsimiršta. Ačiū autorei padovanojus šias knygas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Elžbieta. Aukso amžius"

Sveiki mielieji, 

šiandien noriu trumpai pristatyti filmą „Elžbieta. Aukso amžius“ (Elisabeth. The golden age) (2007m.) Visai nebloga kostiuminė - istorinė drama, sakyčiau, galbūt daugiau nei drama. Įdomi, didinga Elžbietos, anglijos karalienės karaliavimo pradžios istorija. Pagrindinį vaidmenį atlieka garsioji Cate Blanchett, kuri sukūrė vaidmenis tokiuose filmuose kaip „Paslaptinga Bendžamino Batoro istorija“, „Babelis“, „Skandalo užrašai“. Ji taip pat filmavosi ir pirmoje Elžbietos juostoje (1998m.). Puiki aktorinė meistrystė, o jau Elžbietos vaidmuo kaip jai tiko, kad net neįsivaizduoju, ką bepastatyčiau į jos vietą...

Filmas visiems patiks, kam nors kiek patiko „Žana d‘Ark“, iš tikrųjų tai panašaus pobūdžio filmas, prisodrintas tikėjimo tiesų, nepriklausomybės kovų. Elžbieta kaip žinoma išvaldė apie 50 metų, jos valdymo laikais, Anglija buvo taikos ir klestėjimo šviesoje, aukso amžiuje. Elžbieta gynė menus, valstiečius ir buvo tikra Anglijos motina. Gimusi valdyti. Nors pati, kaip pavaizduota filme, niekada savo vaikų neturėjo, buvo neištekėjusi, valdinga, paprasta, bet kartu emocionaliai pažeidžiama. Tokia moteris troško mylėti, jos pareigos jausmas atitolino jos intymius jausmus, ji buvo tarsi izoliuota nuo viso pasaulio, visame filme vaizduojamas ilgas jos susitaikymo kaip Anglijos motinos virsmas.

Nuostabiai puikūs kostiumai, perukai ir visai neblogai pavaizduotos rūmų intrigų klastos, pusseserės galvos nukirsdinimas, galinga Ispanijos grėsmė, jūrų laivynų mūšiai, konkistadorų užkariautojų dvasia. Žmogaus ir įstatymų kova, praradimas ir atradimas. „Elžbieta. Aukso amžius“ nėra paprasta eilinė kostiuminė istorinė drama, ji visgi man paliko neblogą įspūdį, nežinau, gal dėl įtikinamos Blanchett vaidybos, ar dėl režisūrinės meistrystės, bet pajutau įsikūnijusią tikrąją Elžbietos dvasią, jos norą būti laisvai ir nepriklausomai. Manau, tai neblogas filmas vakarui, kai norsi žvilgtelėti į mūsų žmonijos civilizacijos išnašas.

Jūsų maištinga Siela

Filmas: "Baraka"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti filmą „Baraka“ (1992m.) Tai senas filmas, bet nepaprastai įdomus. Sunku nusakyti žanrą. Dokumentiniu filmu juo nepavadinčiau. Galite drąsiai siųstis visomis pasaulio kalbomis, nes šiame filme nėra kalbos! Šis filmas – tai meditacija, bent jau taip pasijutau jį žiūrėdamas. „Baraka“ jau beveik dvidešimt metų, bet rodos, kad jis būtų sukurtas dar vakar. Filmo vaizdai nuostabiai švieži ir tik ištraukos iš civilizacijos rodo, kad žmonės ne šio dešimtmečio.

Tai filmas paremtas dokumentika. Filmas, kuriame pilna prisodrinta gražių vaizdų apie mūsų Žemę su gera ir skoninga meditacine muzika, kuri, sakyčiau, neblogai tinka šiam filmui. Filmas prasideda nuo užtemimo, juo ir baigiasi, jame rodomi nufilmuoti kalnai, pirmapradžiai gamtos resursai, palengva pereinama prie žmogaus: filme daug įdomių pasaulio genčių, jų papročiai pririšti prie gamtos. Filmas labiau orientuotas į rytų šalis, jame mažai Europos, protarpiais šmėžuoja amerikiečiai, bet visas dėmesys sutelktas į nuostabią rytų gamtą, gentis ir azijiečius. Filmas lyg ir darytas egzotikos sumetimais, tačiau mėgautis tai netrukdo. Manau, tai puikus filmas įvertinant tai ką turime – Žemę, jos namus, resursus, turtus ir grožį. Taip, tai estetinis filmas ir tikrai ne tik tiems, kurie negali laisvai keliauti po pasaulį. Galiausiai tai puiki galimybė daugiau sužinoti apie mus supantį pasaulį.

Filme taip pat vaizduojami civilizacijos padariniai, markuojami viščiukai, kurie kelia net baimę, ką civilizacija daro su mumis pačiais. Filmas niekuo negrasina, nieko nemoka, viskas vyksta giliai žmogaus pasąmonėje. Filmas tiesiog nieko nesmerkdamas sugretina gamtos pasaulį ir civilizaciją, lyg ir bando juos parodyti jungtyje, manau, tai visai neblogai pavyko. Siūlau ir jums pasigrožėti šio filmo privalumais.

Jūsų Maištinga Siela

Eurovizija 2010 po visko

Sveiki mielieji, kaip Jūs gyvenate? Tikiuosi, kad gerai. Nors jau prabėjo nemažai laiko po „Eurovizijos“, bet aš kažkodėl tik dabar ryžausi prisėsti ir išsakyti savo nuomonę ir mintis. Nors įspūdžiai, jaučiu, jau susigulėjo po Užkuraičio triumfuojančio posakio: „Gal kitais metais pasiseks“. Kai tai išgirstu, visada suparalyžiuoja mano ironišką šypsenėlę. Gal ir pasiseks , o gal ir ne. Šiemet „Euroviziją“ stebėjau kaip niekad ramiai, atsipalaidavęs, nieko nesitikėdamas ir nieko neprognozuodamas, sakau, bus kaip bus, juk tai tik pramoginis konkursas, o ne kažkokia olimpiada, kaip jau čia mes bandome šį gan banalų konkursą sudievinti.

Taigi „Inculto“... Negi dabar dėsi skersą? Na, šauniai visai pasirodė, nors nebuvau optimistas, kai juos išrinko, manęs jie nebuvo sužavėję, bet žinote, kai jų daina per dieną grojama po keliasdešimt kartų, tai nori nenori įsimini melodiją, priedainį ir. Mano nuomone, nieko tikėtis ir nereikėjo, energijos scenoje pritrūko. Matėte kaip jie šoko? Šoko taip kaip ir Lietuvoje per nacionalinę atranką. Šoko lėtai, kojas atmetinėdama į užpakalį, suprantu, gi dainuoti reikia, bet įspūdingo šou neparodė, bet sakyčiau, prie visų serbų ir moldavų „chebrytės“ visai tiko. Kur kas įdomiau buvo stebėti „Inculto“ dienoraščių įrašus po Europą ir spaudos rengiamas konferencijas Osle. Aišku, tie dienoraščiai buvo išpūsti šiek tiek, kadangi atrodė arba jau bandė įpiršti, kad jie čia vos ne nugalėtojai, norintys ir galintys būti trejetuke geriausių. Rožinėse lietuvio svajonėse. Aišku, dėmesys buvo atkreiptas, pačių žurnalistų, tačiau ne „Eurovizijos“ klausytojų ir žiūrėtojų. Bet atsitiko kaip atsitiko, į finalą nepatekom ir paskutiniai nelikome. Gal taip ir reikia, kai mes taip sudieviname šį konkursą.

Aišku, žiūrint pusfinalius ir patį finalą kilo nekartą šypsenos. Buvo gaila Baltijos šalių atlikėjų. Estų daina net „per gera“ šiam konkursai, tą pasakė net pats šalies prezidentas, iš dalies sutinku su jo nuomone. Įdomi latvės daina taip pat „neužkabino“ Europos, nors man ji buvo viena gražiausių jos pusfinalyje, o gaila, jeigu tame pusfinalyje būtų buvusi ir Lietuva, manau, bendrom jėgom, diplomatiškai būtume pagelbėję vieni kitiems ir išsiritę į finalą. Tai ko nepadarėme, padarė Balkanų šalys. Gal ir nieko Serbijos daina, nors man asmeniškai ji nepatiko, kaip ir paties atlikėjo šukuosena, kuri priminė Laimą Vaikulę, bet matyt, Europai patiko (tiksliau kaimynams, kurie skyrė 12 taškų patiko). Iš esmės finale rungėsi ne tokios jau ir silpnos dainos, nors su pernykščiais gigantais nesulyginsi. Šiemet kaip niekad buvo atsisakyta kičo, tai yra pigaus šou elementų, lyrika liejosi laisvai. Ypač scenoje jėgas galėjo išmėginti jauni atlikėjai su gitaromis ir lyriškomis dainomis (UK, Kipras, Belgija), nemažai ir merginų (Gruzija, Azerbaidžanas, Armėnija, Portugalija ir t.t.). Scenoje sublizgėjo ir scenos grandai Islandija bei Albanija, tačiau aukštas vietas kaip visada paėmė ir kičas: Graikija, Moldova, kurių dainų nelabai išgirdau, nes negalėjau klausytis. Iš vis pribloškė, kad Turkija vos nelaimėjo Eurovizijos, ta mergina persirengusi metalu pjaustėsi venas – Europa kaip patyrusi ekspertė kaip mat įvertino ir prabalsavo už sadistinį pasirodymą. Gal galėjo ir už mūsų triusikus prabalsuoti?

Labiausiai mane „žavi“ „Eurovizijos“ konkurso nuspėjimas ir begalinė komercija. Paskutinį kartą mane nustebino Serbijos laimėjimas, jis buvo neprognozuotas, niekas nesitikėjo, o nuo jos laimėjimo viskas einama į komerciją, laimi nuspėjamos ir labiausiai išreklamuotos dainos. Jokio azarto žiūrint konkursą, viskas aišku, kaip ant delno. Dyma Bilanas? Pirma vieta. Aleksandras Rybakas. Pirma vieta. Tai buvo aišku ir prieš mėnesį. Šiemet tikėtai – netikėtai laimėjo Vokietija. Paskutinis jos laimėjimas buvo prieš 29 –erius metus, kai laimėjo Nicolė, atlikusi visiems žinomą dainą „Truputį laimės, truputį džiaugsmo“. Kad laimėjo Vokietija truputį stebino tai, kad iš didžiųjų, visada finale esančių šalių niekada niekas nelaimi, jos lieka gale, tačiau šiemet kaip netyčia Vokiečių daina buvo negyvai išreklamuota, vokietės dainų peržiūra „Youtube“ buvo rekordiška, net iki 9 milijonų, kai tuo tarpu kitų atstovų nesiekė nei milijono. Jos daina buvo leidžiama per radijas, buvo visose topuose ir kone per gerklę grūdama kaip įdomi ir originali daina. Na, dėl skonio nesiginčijama, kalba eina apie nuspėjamumą ir komerciją. Dainą laimi labiausiai išsireklamavusi. Juk pernai Vokietijoje nieko nebuvo girdėti apie Euroviziją, jos ten net nerodė, žmonės beveik net nežinojo apie šį konkursą, o šiemet stebuklingai Vokietija šį konkursą išreklamavo savo šalyje, nes turėjo jau vilčių, kad laimės dėl populiarumo, nors galiu drąsiai pasakyti, kad pažiūrėjus septynerius metus atgal, ši šalis buvo nusiuntusi daug geresnių, mano galva, dainų, tačiau jos visos likdavo gale. Komercijos galia yra įspūdinga, ką bepridursi.

Tiesiog norėjau pabrėžti, kad taip norėtųsi kažko iš „Eurovizijos“, kažko tokio, kas iš tikrųjų nustebintų savo pergale. Bet, matyt, neverta per daug dėti vilčių ir rūpintis, kaip ir atlikėjų siuntimais į šį „neprognozuojamą“ konkursą.

Jūsų Maištinga Siela