Stasys Stacevičius: "Mano sieloj yra vietų, senesnių už mano sielą"

Sveiki, 

Tiesiog būna tokių tekstų atplaišėlių, kuriomis norisi pasidalyti kaip lobiu. Žinoma, su tais, kurie priima ir supranta. Kas turi tikriausiai kosmologinę filosofinę egzistencinę pajautą, tas tikriausiais supras rašytojo Stasio Stacevičiaus (1959–2012) nepakartojamą ištraukėlę iš esė rinkinio Milda supaisys, kuris pasirodė jau po autoriaus minties. 

„...visatoje yra vietų, senesnių už pačią visatą, visatoj rasta dalelių, sunkesnių už pačią visatą... Suabejoju, ar taip yra. Bet jaučiu, kad mano sieloj yra vietų, senesnių už mano sielą, yra sieloj dalelių, sunkesnių už visą sielą, ir gal yra ten dalelių didumo sulig visata, ir todėl, todėl... Kitame gyvenime, jeigu jis bus, norėčiau būti dailininku ir nutapyti tai, o dar kitame gyvenime norėčiau tai sugroti, o dar kažkuriame gyvenime... Geriau nežinoti, ar tai įmanoma: grįžti – gal užkoduotomis bangelėmis, virpesiais ar bozonais – po šimto ar po tūkstančio metų čia, kur su mylima moterimi andai pasiklojome po nakties dangovaizdžiu, galvojome, ar žvaigždės neserga žmonių ligomis. Paskui panirom į vidinius savo dangovaizdžius, gal dalyvavome Kūrėjų Kūrėjo performanse, skirtame juodajai energijai paneigti ar bent pasipriešinti.“

Jūsų Maištinga Siela

Mintys: Amžina vasara irgi ne amžina

 Paveikslas: Thomas Dewing "Summer", 1890.

Sveiki,

Šiandien važiavau namo ir prieš užsukdamas į biblioteką, skaičiau kelyje periodinį leidinį Metai. Kažkaip padrikai – tai šen, tai ten. Lyg ir nieko gero nerasdamas, lyg ir recenzijas paskaitinėdamas nuo vidurio, paskutines pastraipas, nes tik toks, rodos, skaitymas autobuse ir tinkamas – padrikai žurnalistinis, antraštės ir esmė, kol galiausiai neatsiverčiau pirmojo žurnalo teksto, kurį parašė Laura Sintija Černiauskaitė. Nieko banaliau – apie vasarą, tačiau juk Metai ir visą kitą, apie ką dar galima rašyti įvade, jeigu ne apie metų laikus? Vėliau tekstas ima slinkti ir atsiveria begalinė nostalgija. Juk tai apie laiką, apie mūsų vasarą, kuri amžinai tęsiasi trumpais sujungimais. Ir apie senatvę, apie tai, kad ir ta vasara, kad ir kiek ji jungtųsi į visas vasaras kaip viena begalinė, galiausiai pasibaigs. Ir viskas.

Nepabaigiau šio Lauros Sintijos Černiauskaitės teksto, kažkaip po pirmo puslapio, kuris mane sutrikdė, nes, pasirodė, po visų tų verstinių publikacijų ir patetiškos poezijos ir noro išskrosti sielą bei paaiškinti anatomiškai jausmus, šis tekstas pasirodė kone tikriausias. Apie tai, kas yra čia ir dabar. Ir rugpjūtis, galvojau, žiūrėdamas į gatvę pro dulkiną autobuso langą, jau baigiasi, nors tris savaites beveik be sustojimo lijo ir tos vasaros lyg nebūta. Ir supratau, kad vasara pas mane yra viskas, ką galima įvardyti būtuoju laiku, mistinė erdvė, kuri transformuojasi į juslinę atmintį ir niekada vasara nėra geriausia ir nuostabiausia čia ir dabar. Kiek liūdna dėl to, kad vertė įgaunama tik viską jau patyrus. Bet tuo pačiu tai ir džiugina. Po to pagalvojau: ar gali džiuginti liūdni dalykai? 

Ir štai: mano stotelė, laikas lipti. Ir nėra minčių, jų kaip ir nebūta. Kaip ir tos vasaros. Kaip ir to teksto. Kaip ir to patirto menko sukrėtimo. Visas potyris pasiliko autobuse ir nuvažiavo tolyn, į šių metų vasarą...

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mašinistas" / "The Machinist"

Sveiki,

Apie įvairius psichopatus prikurta begalės filmų ir vieni iš jų itin geri ir patrauklūs savo istorijomis, o kiti, deja, šlubčioja „zombiškai“ ir niekaip negali suvirpinti žiūrovų širdies. Vienas iš tokių psichopatinių filmų yra „Mašinistas“ (angl. The Machinist) (2004), kuris konstruojamas mistiniu trilerio pagrindu, todėl žiūrovas yra priverstas pajusti slogias pagrindinio veikėjo, kurį kamuoja nemiga, nesvarumo būsenas. Christian Bale, sukūręs pagrindinį vaidmenį, jau turėjo patirties panašiuose vaidmenyse – „Amerikos psichopatas“, tačiau tokį, kokį jį skeletišką išvystame šioje juostoje, kelia didžiulį nerimą, ar nepersistengta? 

Bet ne... Viskas su šiuo vaidmeniu puiku. Viskas įtikinama – tos slogios veikėjo būsenas, bemiegės naktys, įkritusios akys, išsišovę šonkauliai, fizinis ir psichinis nuovargis. Šioji filmo dalis yra išties nepriekaištinga, tačiau vos filmui įpusėjus, norėjosi, kad jis kuo greičiau pasibaigtų. Tiesą sakant, filmas mažabiudžetis, jo siužetinė linija tokia išpjaustyta, kad darosi bemaž nuobodu. Aišku, jokių priekaištų veikėjo būsenoms ir Ch. Bale vaidybai neturiu, tačiau trilerio konstravimas pasirodė abejotinas – visos tos žaidynės su piešinukais ant šaldytuvo, reikalai darbe kelia ne tiek nerimą, kiek susierzinimą, jog elementai kažkur matyti, kad herojus pernelyg dirbtinai kamuojasi ir meluoja sau, jog nieko nevyksta ir apskritai atrodo kartais pernelyg ramus, sekiodamas paskui skustagalvį savo „draugelį“... Gerai, viskas, tarkime, dovanotina, nes pagrindinis herojus gerokai kuoktelėjęs, tad belieka mėgautis tik vaidyba ir itin tiršta slogia atmosfera, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, pati istorija mane menkai jaudino. Kol mašinistas blaškėsi tarp pasąmonės diktuojamų simbolių, aliuzijų į nusikaltimus, aš asmeniškai mąsčiau apie Ch. Bale svorį ir įdėtas pastangas jį numesti, kad atrodytų įtikinamai. Taip pat galvojau, kiek čia makiažo ir darbo su kompiuteriu, kad viskas atrodytų dar įtikinamiau...

Tiesą sakant, filmas manęs nesužavėjo, pati istorija pasirodė pernelyg neįdomi, tačiau daug ką atperka atmosfera, psichinių būsenų intensyvumas ir, žinoma, ne vienu apdovanojimu įvertinta Christian Bale vaidyba.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela