Sveiki,
skaitytojai,
Šventų Velykų proga
labiau kaip niekada prisimenu vaikystės Velykas. Močiutę, kuri didžiuliame
bidone gamindavo naminį alaus ir giros gėrimą. Prisimenu, koks kildavo jaudulys
žiūrint animacinius filmus apie Jėzaus nukryžiavimą, apie pamaldumą namuose,
įprotį pabučiuoti kiekvieną narį Velykų rytą, net ir tuos, kurių labai
nemėgdavai, nes, anot močiutės, Velykos buvo sakralus reikalas, atleidimo metas
ir, žinoma, valgių bei kiaušinių dažymo reikalai. Visada tradiciškai – svogūnų lukštais
taip, kaip dabar matote šioje mano fotografijoje. Tai tikriausiai vienas iš
nedaugelio dalykų, ką kaip savaime suprantamą dalyką kartoju per kiekvienas Velykas.
Ne dėl to, kad būčiau katalikas, o tiesiog tai daugiau nei krikščioniška
šventė, tai saviti naujieji metai, nauja atgimimo pradžia, kokią maniausi
turėjęs vaikystėje.
Sveikinu visus su dar
vieneriomis Velykomis ir linkiu, kad niekada nedingtų šviesa, nepriklausomai
nuo to, ar Jums tai religinė šventė, ar tiesiog šventė, kai gali susitvarkyti
namus ir pasijausti, jog besitvarkydamas atsinaujinai, išvalei ir save patį,
vadinasi, savotiškai atgimei. Nuolatinio atgimimo ir sveikatos.
Jūsų Maištinga Siela
