Filmas: "Džoja" / "Joy"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie filmą iš šiųmečių „Oskaro“ repertuaro – David O. Russell režisuotą dramą „Džoja“ (angl. Joy) (2015), kuri daug kam sukėlė šypsnį dėl pastangų ir bendro kolektyvo ambicijų pakartoti „Optimisto istorijos“ sėkmę. Žinoma, šio filmo visu komerciniu svoriu gula ant jau patikrintos aktorės Jennifer Lawrence. Tiesą sakant, „Džoja“ nenuobodus filmas, o netgi nuo pat pradžių intriguoja, ypač tą žiūrovą, kuris nesidomėjo nei apie ką šis filmas, tik buvo pastūmėtas pažiūrėti, pvz., aš. Tai įspūdis iš pradžių buvo gana keistokas – ar tikrai žiūriu gerą filmą, ar scenarijus pateiks ką nors įdomesnio, nei už makabrišką motinos gulėjimą lovoje prie TV, kai jos dukrelė sunkiai vargsta? Nerimauti ilgai netenka, nes siužetas greitai nukreipia suprantama linkme – visgi tai gana feministinė juosta, apie „glušintą“ mergaitę, kuri pati save už pakarpos iš klampios pelkės išsikėlė ir tapo stipria, nepriklausoma moterimi.

Apie moterų stiprybę prikurta tiek filmų, kad tikriausiai sėdėdamas visą gyvenimą visų nesužiūrėčiau, o, bet, tačiau, kadangi... Visgi filmas turi ir gerų kitų prieskonių, nei siužetas – patiko man operatoriaus darbas, kameros judėjimas, vietomis netgi savotiškas šokis. Asmenybės tapsmo evoliucija, kai maža naivi mergaitė suauga ir imasi absoliučios atsakomybės už savo veiksmus. Paskutiniu metu nesižaviu aktore J. Lawrence, kuri su žurnalistais gana atžagariai ima elgtis, netgi moralizuoti, atsiduria kažkokiose brutalaus elgesio scenose, bet kritikai kažkodėl miršta dėl jos vaidybos – nežinau nei kodėl, nei už ką. Jos Džojos vaidmuo buvo geras, tačiau ne toks, už kurį nominuočiau ją į „Oskarus“, kaip geriausią aktorę. Kažkoks sukurtas beprasmis mitas apie J. Lawrence vaidybą, nors mano akimis, aktorė nuo „Žiemos kaulų“ vaidmens nėra sukūrusi kine nieko įdomesnio ar geresnio, ir nors jos vaidmenys ir nėra lengviausi, tačiau „Džojoje“ ji žiūrėjosi vietomis melodramatiškai, vietomis kaip Tarantino filmų aktorė. Gal energetiškai tai nėra mano aktorė ir charizma pas ją kažkokia „keista“.

Grįžtant prie filmo, švysteli ir Robertas De Niro – irgi lyg nieko įspūdingo, tiesiog buvo ir ką? Čia gi Robert De Niro, ir neslėpsiu, jau senukas ir jo dabartiniai vaidmenys man labai patinka. B. Cooperis – ką gi, šįkart jam mažai eterio, bet jau vien dėl jo akių galima pažiūrėti. Apskritai filmas apie šluotų gamintoją pasirodė įdomus dėl pačių šluotų – atrodytų ir žeminantis darbas, reklamuoti ir parduoti savo valymo įrankį, tačiau finalas apdovanoją heroją kur kas labiau, nei nusipelniusius didvyrius, išgelbėjusius žmogų iš gaisro. Komedijos pliūpsniai, makabriškumas šalia dramos atrodo tik smagiai ir stilingai papildantis neperspaudžiantis derinys. Apskritai filmu esu gana patenkintas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela