Filmas: "Dogman" / "Dogman"

Sveiki, gero kino gerbėjai,

Italų režisierius Matteo Garrone tikriausiai po „Gomorra“ (2008) filmo kaip kino meistras nebekelia jokių abejonių. Nors nemačiau to filmo, skirto italų mafijos pasauliui perteikti, bet galbūt jau teks pažiūrėti, nes po jo Kanų kino festivalyje puikiai įvertintos dramos „Dogman“ (angl. Dogman) (2018) teko šiek tiek atsigauti. Visų pirma, puikus scenarijus ir puikiai perteiktos aštrios emocijos, psichologiniai daugiasluoksniai pasakojimo klodai.

M. Garrone šiam scenarijui panaudojo tikrą istoriją, nutikusią Romos priemiestyje, tik filmavimo aikštelėje jis gerokai nutolo nuo biografinės istorijos, kadangi sudėjo visai kitus filme esančius istorijos akcentus. Istorija pasakoja apie šunų prižiūrėtoją, kirpėją Marčelo, kuris dalijasi dukrelės globa su buvusia žmona. Pats vos suduria galą su galu ir yra nuolat terorizuojamas vietinio nusikaltėlio, vadinamo Simoncino, buvusio boksininko, nuo kurio kenčia visas rajonas... Marčelo jam parūpina kokaino, kad šis nuo jo atstotų ir paliktų jį ramybėje, bet kuo lengviau jis gauna iš Marčelo dozę, tuo Simone labiau prie jo prisiriša...

Iš esmės filmas aštrus nuo pirmųjų minučių, režisierius mus „patupdo“ į nesaugų priemiesčio rajoną, kur galioja savitos taisyklės. Marčelo galėtume pavadinti absoliučiai nevyrišku vyru, kuris kerpa šunis ir jam rūpi šeiminiai dalykai, turi be galo didelę atjautą silpnesniems už save, ypač myli šunis. Jo šunų priežiūros centras vadinasi „Dogman“, bet iš tikrųjų šis angliškas pavadinimas tinka apibūdinti ir jo rajone esantį statusą – paklusnusis, kurį lengva stumdyti kaip šunytį, kuo akivaizdžiai ir naudojasi kur kas stipresnis Simoncino. Subordinuotasis vyrukas nė iš tolo neprimena nusikaltėlio, kol Simoncino jo neįtraukia į kriminalus. Čia iš esmės turi tuos tradicinius vyriškumo ir įsivaizduojamo vyriškumo pamokas, kurios neatitinka žmogaus prigimties ir elgesių normų. Stipriausi fizine jėga ir akivaizdžiai demonstruojantys primityvią agresiją išnaudos perpus silpnesnius už juos, kad patenkintų savo vyriškumo principus ir agresiją. Netipinė išnaudojimu ir subordinacija grįsta sąjunga toli gražu neatrodo kaip draugystė ir ji yra kankinanti ir žlugdanti Marčelo, kol jo psichika galiausiai pakrinka, kai jis patenka į kalėjimą...

Toliau seka keršto istorijos dalis, kuri atrodo tarsi atsitiktinė, nevykusiai suplanuota, bet žiūrovas tikriausiai nujaučiama, kad ji nebus nė vieno veikėjo labui ir nugalėtojų šioje istorijoje tuo labiau nebus. Galiausiai tuo ir įsitikiname, kad šiuose žiauriai toksiškuose vyrų santykiuose įvyksta nepataisoma tragedija, kuri išryškina psichologinė priežasčių ir pasekmių grandinė. Juk kuo labiau muši šunį, tuo jis labiau tampa agresyvus, visai kaip Marčelo, todėl šuns simbolis tampa žmogiškosios suluošintos psichologijos simboliu, kitaip sakant, išryškėja pagrindinė šio filmo mintis: jeigu su žmogumi elgsiesi kaip su gyvuliu, galiausiai jis ir atsakys tau kaip gyvulys.

Filmas man be galo patiko, aštrūs ir emociškai taikliai perteikti dialogai, subtilybės, tamsiųjų kvartalų perteiktos bendruomenės grimasos, apie kuriuos galime sužinoti nebent iš laikraščių. Filmas, kad ir labai emociškai užaštrintas, atrodo kažin koks natūraliai gyvas, tikriausiai, dėl Kanuose geriausio aktoriumi pripažinto Marcello Fonte vaidybos, kuriam šis vaidmuo buvo debiutas, pats aktorystės niekada nesimokęs. Geruose režisieriaus rankose debiutantai tampa tikrų tikriausiais briliantais ir M. Fonte kaip tik toks grynuolis. Slogus, psichologiškai pagrįstas filmas apie žeminamą žmogų, kuris kanda taip skaudžiai, kaip tik gali kąsti ilgai kankinamas žvėris. Gurmanams privalomas filmas, o aš žemai lenkiuosi, nes nesitikėjau, kad taip filmas mane paveiks.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela