Esė: Jupiteris susijungia su Saturnu. Vandenio eros pradžia. Tikrumo ilgesys

Labas,

Toks paprastas labas ir tokia ypatinga diena. Vandenio eros pradžia. Nors kada ta Vandenio era prasidėjo? Jau gal prieš dešimt metų, o vis dar šnekama ir šnekama, kad prasideda, prasideda, visą dešimtmetį buvome „tik įžangoje“. Šiandien viename taške po 800 metų susitiks Jupiteris ir Saturnas ir kartu sudarys vieną labai ryškią žvaigždę. Ir ji per saulėgrįžą! Visai kaip prieš daugybę metų, kai pagal legendą Trys karaliai pamatė žvaigždę ir gimė Jėzus Kristus.

 

Šis reiškinys bus matomas (jeigu bus giedra) ir Lietuvoje, pietvakariniame dangaus skliaute. Beveik pusę devynių vakaro. Galite stebėti iš savo namų kiemų, balkonų, arklidžių ir šaligatvių šį reiškinį, kurio nebus dar 800 metų. Reiškinį, kuris buvo taip seniai, kad net apima marus, karus, Vytautą Didįjį, Kolumbą, Viduramžius.

 

Kai mąstau apie žmogiškąjį laiką, man patinka turėti epochų laiko sampratą, arba dangaus kūnų judėjimo sankirtas, retus reiškinius. Tai padeda suvokti savo mirtingą kūną ir nemirtingą sielą, padeda suvokti, kaip viskas banaliai nesvarbu, turiu galvoje, tuos darbus ir prikurtas dramas, problemas, kurių nebebus, kai manęs nebebus. Kiek viskas yra laikina ir nesvarbu, kad belieka tik sėdėti balkone ir stebėti visą tą sureikšmintą proto bėdų turgaus maratoną. Juk esmė tame, kad kančios nėra ir problemų nėra. Yra tik įsitraukimas ir patikėjimas, kad viskas blogai. Viskas juk kur kas įdomiau vyksta virš problemų. Toji ramybė, vienintelis pamirštas šviesulys, kuris turėtų būti mūsų orientyras, o ne tos juodosios egzistencinės mūsų skylės, į kurias įkrentame, pasiduodame klaikiai jų gravitacijai, murkdomės santykiuose, ligose, rūpinamės kitais, išsieikvojame... Ar jūs nekeliate klausimo: o kodėl yra toks žmogiškasis gyvenimas? Va toks, be ramybės, su susikurtomis iliuzijomis?

 

Mes, žmonės ,esame kolektyvinės sąmonės akumuliatorius. Labai sunku pasikeisti be atsiribojimo nuo žmonių, pakeisti gyvenimo kokybę, laikytis tos sužibusios žvaigždės. Kitą vertus, jeigu pasikeisi, galimas daiktas, kad pokytis įvyks ir tavo artimiesiems, o šalia jų – kitų artimiesiems ir taip iki pasaulio galo. Laimė ir šviesa, sakyčiau, toks pats maras, kaip ir juodligė. Norėčiau, kad ji sklistų greičiau, nei žingsnis po žingsnį einanti Vandenio era. Juk po 10 metų vėl kažkas sakys: o tai dar vienas kosminis reiškinys, su kuriuo prasideda Tikroji Vandenio era. Ir dar, ir dar... Lyg atidėliojama pasaulio pabaiga, lyg iš tikrųjų naujasis Renesansas taip niekada iš tikrųjų r neprasidėtų.

 

Pavargstu nuo iliuzijų, netikrumo, apsimetinėjimo. Nebenoriu užsiimti savigaila. Noriu tiesiog, kad visa tai liautųsi. Noriu ramybės. Per platybės atsklindančios šviesos. Išsigryninimo. Naujos epochos. Vandenio baliaus.

 

Jūsų Maištinga Siela