Knyga: J. M. Coetzee "Jėzaus mirtis"

 J. M. Coetzee. „Jėzaus mirtis“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – p. 192.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutinieji keleri metai leidyklai Sofoklis tikriausiai buvo coetzee‘ištiški metai, kadangi tiek daug šio rašytojo knygų pasirodė lietuviškai (o jis man vienas mėgstamiausių), kad galiu tik palinkėti, kad išleistų ir likusias, seniau parašytas knygas. Paskutinieji rašytojo J. M. Coetzee (g. 1940) kūrybos etapai buvo sutelkti į alegorinės trilogijos kūrimą. Paskutinioji dalis Jėzaus mirtis (angl. The Death of Jesus) pasirodė 2019 metais, o po metų jau turėjome lietuviškai. Pirmoji trilogijos dalis Jėzaus vaikystė buvo nominuota Booker premijai. Iš anglų kalbos paskutiniąją dalį išvertė Rasa Drazdauskienė.

 

Pati trumpiausia trilogijos dalis toliau tęsia Estreloje gyvenančių atvykėlių Simono, Inesos ir jų globotinio Dovydo gyvenimo istoriją. Pripažinsiu iškart, kad neskaičius nuosekliai, manau, skaitytojas griebęs šią dalį nesuvoks, ką šioji keista istorija nori pasakyti, todėl mano rekomendacija skaityti dalis nuosekliai, nes tik tokiu būdu susideda rišli istorija.

 

Kas vyksta trečiojoje dalyje? Dešimtmetis Dovydas su įtėviais naujame mieste praleido jau ketverius metus. Dovydas toliau mokosi šokio meno ir „šoka skaičius“, kadangi jis negali pakęsti matematikos, bet dievina skaičius kaip atskirus individus. Kitų knygų berniukas nepripažįsta, jis skaito tik „Don Kichotą“ ir tai tampa jo gyvenimo išminties šaltiniu, bet galiausiai ir savotiška pragaištimi. Dovydas susižavi futbolu ir yra patraukiamas trenerio Fabrikantės, pastarasis treniruoja tik našlaičius, todėl Dovydas atsižada įtėvių ir persikrausto į našlaičių namus, kad galėtų žaisti futbolą ir padėti likimo nuskriaustiems laikams.

 

Kaip ir pirmosios istorijos dalys, taip ir šioji, yra pasakojama iš globotojo Simono pozicijos. Simonas save laiko apyseniu vyru, jis Novijos uoste dirbo kroviku ir laive aptiko Dovydą, nuo to laiko juo rūpinasi, tačiau Simono pasaulėžiūra realistiška, ji iš esmės atstovautų mūsų skaitytojų logiškam, racionaliam ir sistemingam mąstymui, o Dovydas – jis kaip Jėzaus Kristaus alegorija, jis mąsto, regi ir suvokia pasaulį kaip paslaptį ir atstovautų tam, ką paprastai sveiko žmogaus sistemomis įrėmintas protas linkęs atmesti. Simonas pakantus berniukui, nes mano, kad jis tiesiog išaugs, pasikeis ir taps toks pat, kaip ir visi, tačiau berniukas turi ypatingą poveikį kitiems. Dovydas geba pavergti kitus, šioje dalyje žmogžudys Dmitrijus ir slaugė jį tiesiogine to žodžio prasme vadina šeimininku. Istorija, jeigu matuosime vien tik logika, absoliučiai absurdiška, tai proto ir jausmų, racionalumo ir iracionalumo, dvasios ir kūno, sistemų ir laisvo būvio grumtynės. Ypač išryškėja mokslo ir dvasios nesuderinamumai, pavyzdžiui, daktaras Ribeire atstovauja tik logiškai medicinos žiniomis grįstomis prognozėmis: „Remdamiesi šia informacija mes tikriname hipotezę, kad jo sąnariai, ypač keliai ir kulkšnys, tapo reakcijos židiniais (p. 81).“ Po to mes sužinome, kad visos hipotezės neduoda jokios naudos, nes Dovydas paprasčiausiai „netipinis“ ir jam negalioja tipiniai šio pasaulio sprendimai ir būdai.

 

Visgi J. M. Coetzee taip autentiškai, taip įdomiai transformuoja atpažįstamo Jėzaus gyvenimo ritmą ir šablonus, kad įveiklintas protas tekste nuolat ima ieškoti aliuzijų į Šventąjį Raštą. Štai karalius Erodas, norėjęs nužudyti Jėzų, užsiundo karius, kad išžudytų visus pirmagimius berniukus, o šiame romane Simonas slepia Dovydą nuo gyventojų surašymo, kadangi patekęs į sąrašus Dovydas gaus numerį, jis gali būti atimtas iš Simono ir Inesos. Kokios sąsajos, kad Simonas ir Inesa atstovauja Juozapą ir Mariją – kol kas neaišku. Šiaip ar taip Marija, nors ir laikoma Jėzaus motina, o Juozapas tik patėviu-globotiniu ir iki šiol toji tėvystės tapatybė gana sudėtingai apibrėžiama pačių evangelistų. Dovydui nors tik dešimt, jis pradeda atmesti globėjus, kurie jį vadina savo sūnumi, jis sakosi esąs našlaitis, priklausąs nežinia kam (dieviškam pasauliui, kaip ir Jėzus?). Iš esmės knygoje klausiama, ką reiškia auginti svetimą vaiką, ypatingų sugebėjimų vaiką, ką reiškia pripažinti kitoniškumą ir kaip vaikui priimti svetimus kaip tėvus? Tas konfliktas tarsi apeliuoja atsigręžti į paties Jėzaus gyvenimą, kurio tapatybė su jo globėjais nėra išryškinama Šventajame Rašte.

J. M. Coetzee

 

Tiesa, nėra iki galo aišku šuns vaidmuo – ar tai galėtų būti keliaujantis su Juozapu asilas, o Dmitrijus – Barabas? Galiausiai berniukas dėl ligos atsiduria ligoninėje, kur jis pamažu netenka jėgų, o tai primena tam tikrą nukryžiavimo procesą ir, atrodo, kad po berniuko mirties, kaip Biblijoje, sulauksime Gerosios naujienos, jog Jėzus – šiuo atveju Dovydas – prisikėlė, tačiau atsirinka visiškai priešingai: Simonas ir Inesa išgyvena skyrybų kančią, Simonas ieško dingusio šuns, aplanko berniuko palaikus ir ieško kituose paliktos žinios, kurios trokšta sužinoti ne tik Simonas, bet ir patys skaitytojai, kuriems toji palikta žinia taptų visrakčiu į visą trilogiją t.y. viena tiesa, kuri paaiškintų kūrinio idėjos prasmę. Tam tikra Simono ir Judo paralelė egzistuoja, išdavystė čia ne už sidabrinius, o už tai, kad nepatikėjai, jog Dovydas yra ypatingas, kitaip sakant, dar viena Jėzaus apsireiškimo versija kitokiame pasaulyje. Algoritmiškai kartojasi sena krikščioniška versija.

 

Kitą vertus, knygoje esama ir kitų inkliuzų, pavyzdžiui, „Don Kichoto“ knygos vaidmuo, prie kurio prisirišęs Dovydas. „Don Kichotas“ – naivus riteris, kovojantis su vėjo malūnais, jis tarsi būtų pats Dovydas, o Sanča Pansa – Simonas, tačiau romano viduryje ima ir viskas apsikeičia, atrodo, kad tai Simonas yra tas naivusis, kuris negali praregėti tikrovės, o Dovydas ją regi ir veda akląjį Simoną. Iš tikrųjų dviprasmybės ir vaidmenų neapčiuopiamumas yra Jėzaus mirties varomoji galia ir tuo pačiu manipuliacija su skaitytoju. Kai jau manaisi, kad perpratai Coetzee, užčiuopei lapės uodegą, žiūrėk, būsi apsirikęs, ir autorius alegorijos dėka viską apverčia aukštyn kojomis.

 

Dualizmu pulsuojantis kūrinys, kuriame svarstoma, kaip galima skirtingomis perspektyvomis suvokti tikrovę, kurios nėra kaip bendros tikrovės. Ji kiekvienam iš mūsų vis kitokia. Normalumas neegzistuoja, jis tik „susitikimas“ viename sutartame taške. Jeigu regėtume pasaulį kaip Dovydas, manau, Simoną laikytume atsilikusiu silpnapročiu, jeigu žiūrėsime iš Simono racionaliosios perspektyvos, atrodo, kad Simonas tiesiog per daug suteikia Dovydui laisvės ir ugdo berniuką neteisingai, o tie stebuklai su monetomis, šokiu, skaičiais iš tikrųjų neegzistuoja. Ši trilogija, neišskiriant paskutiniosios dalies, atrodo iš pažiūros naiviai primityvi, tačiau, kai pradedama analizuoti, ką kiekviena scena reiškia, atsiranda Tvin Pykso raudonų užuolaidų užkulisiai ir patenkame į tam tikrą interpretacijos nesibaigiantį labirintą, kur intelektualiai pertransformuojamos ir sukryžminamos Šventojo Rašto ir viduramžio riterių romano parodija. Kokia galėjo būti toji Dovydo žinia, kurios taip įnirtingai ieškojo Simonas ir nerado? Vieniems toji žinia, kad žinios nėra, ji akliesiems ir pasimetusiems užginta suvokti, kitiems – tai išsilaisvinimas, amžinybė, gerumo ir kelrodės, vilties šviesos žinia; žinia, kad vieną dieną mūsų ieškojimai ir kančios baigsis ir mes visi vėl atsidursime laive ant denio, kur pamiršę visus savo buvusius „aš“, plauksime į Noviją, kur mus pasitiks nauji globojantieji ir tęsime viską iš naujo tam, kad patirtume naujus savo pasireiškimo aspektus.

 

Jūsų Maištinga Siela