Sveiki, skaitytojai,
Iš Afrikos kilusi prancūzų režisierė Alice Diop prieš
kelerius metus pristatė savo filmą „Sent Omeras“ (pranc. Saint
Omer) (2022), kuris buvo rodytas „Kino pavasario“ festivalyje. Šį filmą
kuo puikiausiai įvertino kino kritikai, tad ėmiausi smalsumo vedinas žiūrėti,
apie ką ši istorija.
Tai šiuolaikinė imigrantų į Prancūziją istoriją,
paremta antikine Medėjos istorija. Pasak graikų mitologijos, Medėja, nužudžiusi
savo vaikus, pavirto akmeniu. Visais laikais pasakojimai apie vaikžudystę šiurpino
visuomenę, o šių pasakojimų imasi ne tik kino kūrėjai, bet ir literatai. Pavyzdžiui,
Toni Morrison savo knygoje „Mylima“ atskleidžia vergės savo dukters nužudymo
priežastis. Bandymai suprasti, kodėl motina nužudo savo vaiką, yra sudėtingi ir
klaidūs. Šiame filme visgi režisierė visą suvokimo „svorį“ meta dviem pagrindinėms
veikėjoms – besilaukiančiai literatūros dėstytojai ir rašytojai Ramai, kuri
stebi bylos teismo procesus ir dėlioja biografinę knygą bei, aišku, pačiai
kaltinamajai Laurencijai, kuri teismo pradžioje prisipažįsta, kad pati nežino,
kodėl taip padarė ir kad šis teismas jai turėtų padėti suvokti savo veiksmų
priežastis.
Šiaip mėgstu teisminio proceso filmus, toji struktūra
man priimtina ir suvokiama bei įdomi tuo, kad geba situacijas perteikti
analitiniu būdu, dažniausiai atskleidžiant veikėjų veiksmų paradoksalumą. Dažniausiai,
kaip ir šios bylos atveju, sudėtinga vienareikšmiškai, žinant aplinkybes ir
nusikaltimo kontekstus, pasmerkti kaltinamąją. Visgi filmas kiek priminė seniau
matytą „Kryčio anatomiją“, kurioje vėlgi moteris kaltinama savo vyro nužudymu, tik tame filme labiau veikė
detektyvinė paslaptis, o „Sent Omeras“ filme labiau analizuojamos
psichologinės ir socialinės priežastys, susijusios su pagrindinės veikėjos
imigracijos problemomis, nepateisintais lūkesčiais tėvams.
Filme nuskamba tokia įdomi sąvoka „moteris fantomas“ –
tai nematoma, asociali, atskirtį ir beviltišką vienatvę patyrusi moteris,
kurios viltys sužlugo baltųjų europiečių pasaulyje. Iš tikrųjų labai įdomus
filmas pasvarstyti apie visos šios vargšės moters padėtį, kurių dažniausiai
visuomenė nenori nei matyti, nei suprasti (prisiminkime Almos Bružaitės bylą
prieš daugel metų). Glumina tai, kad pagrindinė veikė išsilavinusi, puikiai
kalba prancūziškai, geba skaityti ir analizuoti filosofinius tekstus, tačiau situacija
tik rodo, kad akademiniai gabumai nelygūs socialiniai ir kultūriniai
adaptacijai. Pats genialiausias žmogus su puikiausiais mokslo pasiekimo
rezultatais negavęs meilės, šilumos ir palaikymo gali atimti sau gyvybę, ką čia
kalbėti apie į neviltį puolusią motiną... Finale suskamba kaltinamosios
advokatės paskutinė ginamoji kalba, kurią reikia atskirai išsirašyti, nes ji
pravirkdo – nepaprastai literatūriškai talpi ir esminė kalba, dėl ko verta
žiūrėti visą filmą nuosekliai ir iki galo.
Mano vertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 91/100
IMDb: 6.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą