Mano naujasis paveiklas "Susidvejinusi Madam Butterfly"

Sveiki mielieji, taigi, neseniai pabaigiau rašyti savo trečiąją knygą, net akys paskaudo, nes pastaruoju metu ją redaguoju, skaitau ir bandau suprasti klaidas. Na, o po to ją duosiu savo geriausių draugų teismui, kurie perskaitys ir pasakys savo nuomonę. Galiausiai padėsiu į stalčių ir imsiuosi ketvirtosios, rimtos, storos knygos apie reinkarnaciją. Taigi, jau laukiu nesulaukiu, kada galėsiu suleisti dantis į sultingą tekstą, nes ketvirtosios knygos turiu parašęs apie šimtą puslapių, pavasarį buvo kilęs didžiulis įkvėpimas. Tai dabar reikės tęsti ir užbaigti. Iš tikrųjų per vasarą rašant tarpinį kūrinį kilo labai daug minčių ir bandysiu kaip nors jas realizuoti tekste. Šiuo metu bandau susitelkti ne tiek į gausumą ar produktyvumą, kiek į kokybę. Tikiuosi, kad lituanistikos studijos nuo rugsėjo man tik padės siekti kuo geresnės kokybės ir dar labiau išjausti, suprasti, suvokti ir pertransformuoti save literatūros plotmėje. Nagaliu atsisakyti dar vienos savo aistros – tapymo. Visą vasarą, kol pas mane vyko remontai taip ir knietėjo išbandyti savo jėgas ant tikros drobės! Visą vasara tyliai inkščiau kaip šunytis, kol galiausiai atsirado sąlygos ir nubėgau tekinomis nusipirkti drobės. Įdedu naujausio darbo nuotrauką, kuris papuoš mano jaukų kambariuką. Tikiuosi, kad netolimoje ateityje, kai pagerės finansinė situacija, galėsiu nutapyti daugiau darbelių. Mėgstu siurelistinius tapymus, tikrovės, o gal mano vidinio pasaulio iškreiptą, pertransformuotą tikrovės kratinį, todėl mano paveikslai gaunasi tokie netikroviški, nenaturaliai ryškūs, bet toks matyt jau esu. Net mintyse su savimi juokavau, kad šį paveikslą reikės pavadinti „Susidvejinusia Madam Butterfly“. Juokauju. Kai kam tai gražu ir patinka, kai kam tai gali pasirodyti infantiliška ir demoniška, bet tokia ta jau mano kūryba.

Jūsų Maištinga Siela

Kodėl pavojinga ir nedovanotina skaityti knygą nuo galo?

Sveiki mielieji, pastebėjau tokią keistą tendenciją susidūręs su įvairaus plauko skaitytojais, kad visi turi savo skaitymo stilių. Vieni knygą skaito pasiėmę į rankas nuosekliai, kiti pavarto, paskaitinėja iš vidurio, iš galo ir tada nusprendžia, skaityti ar ne, o dar kiti paskaitę knygos galą pradeda skaityti pradžią. Manau, kad tai – baisi liga. Tada klausiu savęs, kam tada sukurtos tos recenzijos ir anotacijos, jeigu žmogų jos vis vien neįtikina, kad knyga yra gera? Dabar skaitydamas knygą, niekada neskaitau jos nuo galo, tai ne tik, kad žalinga, bet ir pavojinga susigadinti visą istoriją ir malonumo receptorius. Juk kur kas didesnis malonumas yra išgyventi visą istoriją, nežinant, kas laukia kitame puslapyje. Man kaip pačiam rašančiam – labai skvarbu, kad žmogus skaitytų kūrinį nuosekliai ir suvoktų visą jos kelionės receptą ir skonį. O knygos pabaigoje neretai būna pateikiama steigmenų, apie kurias nevalia žinoti iš anksto. Nesuprantu, kaip galima po to skaityti knygą, kai žinai jos pabaigą, tai mažų mažiausiai niekšiška. Tai yra mano nuomonė, jūsų gal - kitokia, juk kiekvienas žmogus galiausiai renkasi kaip jam geriausia skaityti ir gilintis į tekstą, siužetą, istoriją. Todėl visus noriu paraginti, neskaitykite knygų nuo pabaigos, taip žeidžiate autorių, bent mane tai tikrai žeistų. Galiausia į knygą nereikia žiūrėti ne kaip į popieriaus krūvą primargintą virvelinių tekstų virtinę. Knyga yra kūrinys, nuo pradžios iki pat pabaigos, todėl labai svarbu, kad knygą skaitytumeme tinkamai ir išjaustume žodžius popieriuje. Viskas yra kitaip, jei knyga yra peršama per prievartą, kai spaudžia laikas ir reikia atsiskaityti, tada griebiame koncpektus, knygos sutrumpinimo variantus ir t.t. Viskas tada suprantama, bet jei knyga yra skirta maloniam grožinės literatūros skaitymui, tadėl norėtųsi, kad ją tinkamai ir gerbtų. Kažkada žiūrėjau filmą apie rašytoją Renatą Šerelytę ir ji pareiškė, kas nori, tas gali su ja ginčytis, bet ji teigė ir teigs, kad tobuliausias žmonijos išradimas – raštas ir knyga. Realiai pagalvojus taip ir yra. Knyga tiek vertė mus mąstyti ir tobulėti, kad jaučiu dabar nebūtų nei tų kompiuterių, nei kitų mums įprastų technologijų, o jau nebekalbu apie mokyklas ir išsilavinimą. Taigi, mielieji, žiūrėkite, ką imate į rankas, o jei jau imate, tada imkitės atsakomybės ir deramai vertinkite kūrinį.

Jūsų Maištinga Siela

Madonna ką tik pabuvojo Estijoje

Kol Lietuvoje krizė ir kaip įmanydami į savo kuklias arenas kviečiame pasaulinio lygio žvaigždes, Estijoje apsilankė Madonna. Antradienį Taline įvyko popžvaigždės Madonnos koncertas, susilaukęs stulbinančios sėkmės, rašo DELFI.ee. Tai vienas jos pasaulinio koncertinio turo „Sticky&Sweet“, prasidėjusio liepos 4 d. Londone, koncertų. Madonna atliko ir naujus, ir senus kūrinius, o vieną dainą netgi skyrė Michaelui Jacksonui. Ją atliekant buvo pademonstruota garsioji „mėnulio eisena“. Žvaigždę apšildė garsus didžėjus Paulas Oakenfoldas. Privatus Madonnos lėktuvas Taline nusileido 15:15 val. Žvaigždė, lydima asmens sargybinių, įlipo į „Cadillac Escalade“ automobilį ir nuvyko į Dainų slėnį, kur įvyko repeticija. Apie 21:25 val. dainininkė pasirodė scenoje ir 80-ies tūkst. žiūrovų minios paklausė: „Estonia, are you ready?“ (Estija, ar tu pasirengusi? - liet.) Stulbinantį dviejų valandų šou, kuris jau įtrauktas į Guinneso rekordų knygą kaip pelningiausias turas, dainininkė baigė daina, skirta Michaelui Jacksonui. Po koncerto, kuris baigėsi 23:15 val., Madonna išvyko į Suomiją. Man pačiam labai smalsu, kur vyko tas koncertas, jei Taline galėjo sutilpti net 80 tūkstančių žmonių! Tokią sceną teturi Rusijos eurovizinė estrada, matyt, estai pasistengė kaip reikiant, kad papopintų savo dievaitę Madonna. Na galime dairytis į juos pavydžiai ir kandžiai, arba tiesiog pasidžiaugti eiline kaimynų sėkme.


M.S.

Asmenybės: Natalia Oreiro

Sveiki, mielieji,nors iš serialo laikų jau kaip ir išaugau ir televizorių dabar retai bežiūriu, noriu visgi pakalbėti apie Natalia Oreiro, kuri mane kažkada buvo sužavėjusi kaip asmenybė. Būtent, ji man išliko ne kaip muilų operų žvaigždė, bet kaip patrakusi maištinga ir pašėlusi asmenybė. Tokia ji buvo ir savo serialuose, nenuostabu, juk ji pati tokia ir gyvenime, na, bent jau panaši iš dalies. Daug apie ją nepasakosiu, nes daug ir nežinau, tisiog sėdėjau ir pradėjau klausytis jos dainų, sakau imsiu ir trumpai apie ją aprašysiu. Natalia Oreiro, maištingoji urugvajietė nuo mažens buvo užsispyrusi ir neklaužada. Mokykloje jai ne kaip sekdavosi, kaip beje daugumai maištingų asmenybių, nuo dvylikos pradėjo dirbti modeliu. Jos graži išvaizda ir aukštas ūgis atitiko modelio kanonus, todėl Natalija ėmėsi modelio darbo, dažnai važiuodavo į užsienius ir filmuodavosi visokioms reklamoms. Aišku, tėvai nelabai iš džiaugsmo šokinėjo, todėl Natalijai neretai tekdavo meluoti, kad ji išeina pas draugę pernakvoti kitoje gatvės pusėje, o iš tikrųjų sėsdavo į lėktuvą ir išvarydavo į užsienį filmuotis. Iš Urugvajaus į Argentiną ji atvyko gyventi vos sulaukusi 17, savarankiškai. Nuo pat mažens norėjo būti dėmesio centre ir filmuotis serialuose. Iš pradžių čia ji gavo nedidukus vaidmenis, kol galiausiai 1999m gavo pagrindinį vaidmenį „Laukinis angelas“, kuriame nuvilnijo per visą pasaulį kaip gera aktorė. Apie jos vaidmenis nekalbėsiu, kalbėsiu kas mane žavi. O žavi Natalijos energingumas, paprastumas ir beprotiškumas. Išvažiuoti į svetimą šalį septyniolikos be jokios paramos! Nuostabu! Be to ji dar išleido ir tris CD su skirtingais stiliais ir balsų tembrais. Drąsiai pati keičia savo stilių. Jei reikia nusikerpa plaukus iki pat šaknų, jei reikia persidažo juos mėlynai, tokia patrakėlė, bet nuoširdi. 2001 metai ištekėjo už tokio mano akimis baisaus diedo slapta nuo visų kažkokiam ežero vidury. O vietoj žiedo ji pasidarė tatiuruotę! Ši beprotė net buvo pasirašiusi kontrakta su Rusijos televizija ir vienais metai filmavosi rusiškame seriale nemokėdama jų kalbos, bet tai jos neigąsdino. Nuo kekšiško įvaizdžio, šiandien Oreiro priėjo prie vienos elegantiškiausios ponios Argentinoje ir nori tapti įtakingiausia moterimi visoje šalyje. Ir jai sėkmingai sekasi. Dabar Oreiro kuria savo drabužius ir yra atidariusi savo parduotuvių tinklą „Los Oreiro“ ir pastaruoju metu daug filmuojasi nebe serialuose, o rimtuose kino filmuose. Vienas geriausių jos darbų „Kleopatra“ 2003. Kas mėgsta svajingą ir meninį ispaniško stiliaus filmus, tikrai patiks, o gal jau ir spėjote pamatyti. Šiais metais ji pasirodė dar keliuose filmuose. O kur dar labdaringi renginiai, televizijos laidų vedimas, fotomodelio darbas, reklamų filmavimasis.... Dieve, šita moteris hiperaktyvi ir ji net neketina mažinti tempo! O savo charakterį ji apibūdina trumpai „uraganas“. Pridedu video klipuką ir vieną mėgstamiausių jos dainos žodžius lietuviškai. Išties, labai graži, gili, prasminga ir jaudinanti daina.

LAISVĖS SPARNAI

Vaikai auga

priešiškame pasaulyje,

Kur neegzistuoja nei teisingumas nei tiesa.

Ir kaip skaudu,

tiek liūdesio jų šypsenose.

Taip sunku pripažinti realybę

Ten kur alkis

jau yra įprotis

bet kurio miesto pakraščiuose.

Ką nematot, ką negirdit,

ką nejaučiat?

Ką daugiau daryti,

jei jie visada buvo ten?

Ką nematot, kad yra vaikai,

jie negali laukti.

Padėkime, kad pradėtų skirsti.

Savo sparnuose neša mūsų laisvę.

Jie žingsniuoja basi

link nežinomybės

savo liūdnos tikrovės keliu.

Jei tik aš galėčiau

duoti jiems daugiau nei vieną monetą,

bet vieno duonos gabalėlio nepakanka.

Ir eina prarasdami, kenčiantys,

Auga kartono ir vienatvės lopšiuose.

(vaikų choras)

Ką nematot, ką negirdit,

ką nejaučiat?

Ką daugiau daryti, jei jie visada buvo čia?

Ka nematot, esame vaikai, negalim laukti.

Padėk mums, kad pradėtume skraidyti.

Savo rankose neši mūsų laisvę.

Kiti Jos klipai:

Maištinga Siela.

Muzika: Nauji Shakiros ir Britney klipai.

Sveiki, mielieji, šiandien noriu jus pristatyti du naujus klipus ir dainas, kurios jau pasaulyje sisilaukė "hitų" etiketės. Pirmasis klipas - Britney Spears "Kill The Lights", manau, tikrai neblogas. Nesu tas žmogus, kuris pasiduoda amerikietiškų "pop žvaigždžių" psichozės madoms, bet pasidomėti visada pasidomiu. Taigi, šis Britney klipas tikrai daug geresnis, nei paskutinysis "Radar", kuris man pasirodė blankus ir nuobodokas. Na, o kam aš čia tauškiu, geriau patys pasižiūrėkite:

Kita daina, kuri mane nustebino, "She wolf" - Shakira. Mano manymu, šiai dainininkei naujasis vilkės įvaizdis tikrai tinka. Regis ir įvaizdį bando susigrąžintį, tokį, koks jis buvo 2001-2003 metais. Ilgaplaukė blondinė. Daina tokia originali, įdomi ir šiaip įdomiai skambanti. Pasižiūrėkite:

M.S.

Asmenybės: Petras Gražulis. Ar tikrai jis vygdo paties Dievo misiją?

Sveiki, mielieji, kartais nori nenori tenka pakalbėti ir apie nemėgstamus žmonės. Neretai susiginčyti, diskutuoti ir neprieiti jokių išvadų. Kas vienam atrodo teisinga, kitam gali atrodyti gryniausias absurdas. Pastaruoju metu ne tik Lietuvoje, bet ir per visą pasaulį nuvilnijo Petro Gražulio vardas. Kiek teko matyti jį televizijos leidose, jis ne tik, kad gūžiasi, bet ir didžiuojasi išgarsėjęs ir susilaukęs pasaulinio masto dėmesio, bet kad visas pasaulis į jį žiūri kaip į klouną, jam tikrai nerūpi. Na taip, juk tokiems žmonėms, bet koks dėmesys yra neatsietinas pripažinimas, o ar jis neigiamas ar teigiamas, pačiam nerūpi. Petras Gražulis, pažiūrėkite gerai į šias nuotraukas ir paklauskite savęs, kokias nuotaikas ir jausmus jis jums sukelia?

Čia Petriukas šviesus ir gražus kaip švytintis apaštalas, net neatspėsite, kokios kerštingos mintys ir planai sukasi jo demoniškoje galvoje. Net skaisčios kaip nekaltos mergytės akys, negali suabejoti paties Dievo siųsta dovana - teisti ir skirstyti kas teisinga, o kas neteisinga. Apačioje šiek tiek mano pakoreuota nuotrauka ir, mano manymu, atspindintis tikrasis Gražulio veidas. Aplodismentų ir gėlių už kūrybą nereikia, dėkui :)

Taigi, mielieji, šis ponas - užkietėjęs homofobas. O kas juokingiausia, jis iki šiol tai puikiai vygdo savo sumanymus, kad net pats šventai įtikėjo savo šventumu ir skaistumu. Šis žmogus persisunkęs perdėtų krikščioniškųjų tiesų ėmė kone vygdyti Dievo sumanymus. Vienoje televizijos laidoje "Teisė žienoti" Petriukas taip aiškiai puolė homoseksualus, kas antrame sakinyje vartodamas Dievo ir krikščionybės terminus. Jo sukurtas įstatymas, kuris neva apsaugo vaikus nuo homoseksualizmo, buvo priimtas viso seimo ir pasirašytas Dalios Grybauskaitės, kuri jau nieko nebegalėjo padaryti, nes kartą Adamkus jau buvo vetavęs šį įstatymą. Petras iki apsiputojimo smerkė, niekino tiesioginėje eteryje homoseksualizmus vadindamas juos: "veisle", "iškrypėliais" ir panašiai. Ir tai kalba pats tikrasis krikščioniškas balsas! Nors ir mulkiui aišku, kad jis anoks katalikas, religija staiga Petrui tampa geras skydas norint susidoroti su homoseksualais, nes pats neretai patekdavo į www.gayline.lt pupulių rinkimus ir negi buvo laimėjęs geriausio pupulio titulą už savo antihomoseksualinę veiklą!

Kadangi mano saitas pasisako už lygybę, už teisę į savo prigimtį ir būvį savimi pačiu, todėl negaliu nepapeikti Petro Gražulio, kuris seime spjaudosi kaip kobra keiksmažodžiais ir niekas už tai jo nebaudžia, bet vos tik Adamkų pavadino švelniai tariant "negražiai" iškart visi sukluso ir net parašė Gražuliui ryškų papeikimą, kad kitą kartą savo "hitlerinėse" kalbose ko nors daugiau neįžeistų, na, iš skyrus homoseksualų, jie juk ir taip įžeidinėjami. Man juokingiausia buvo, kai seimūnė Marija Povilionienė pasakė repliką, kad taip homoseksualų negalima įžeidinėti, o Petriukas apsiputojęs ėmė aiškinti, kad tai jie jau jį patį gali įžeidinėti vadindami jį - homofobu. Petrui net šis žodis skamba kaip įžeidinėjimas, bet ši sąvoka tikrai nėra įžeidimas, tai sąvoka, kuri apibūdina žmogų, kuris neapkenčia homoseksualų ir bijo pripažinti ligybę. Negana to, kad Petras laidoje patyrė graudų pralaimėjimą, įstatymas jau įsigalios, aišku, prezidentė, jau ruoškia visokias pataisas, todėl homoseksualai, simpsaunai ir viskas, kas susiję su fantastika bus išgelbėta nuo Gražulio "misijos". Man juokingiausia yra tai, kad Gražulis parengė šį įstatymą ir visas seimas kaip avinų banda, kone nubalsavo lygiosiomis, kad reikia gelbėti vaikus pasmerkiant kitą visuomenės dalį. Įstatymas skamba kilniai, todėl pasirašome, o jei dar Petras prie tribūnos užgiedos kaip gaidys iš vis visi suklusę kaip apaštalai aplink pranašą ims ir krauju pasirašys šį įstatymą. Bet tai dar ne viskas. Petras taip nekenčia homoseksualų, kad jis jau prieš tai ilgus metus kūrė ir kišosi į seimo "įstatymyno kūrimo procesą" ir kaip įmanydamas stengėsi, kad visi įstatymai būtų ne homoseksualų naudai. Vakaruose tai jau kuo seniausiai priimta kaip norma ir laisvė būti savimi, net Estija jau greitai spręs, ar jų šalyje homoseksualūs asmenys galės susirašyti metrikacijos biure ir dalytis turtu kaip normali šeima. O štai mūsų Lietuvėlė, su etikėte - Marijos žemelė, tegali tik graudžiai verkti perimdama sovietinių laikų ideologiją, cenzūrą ir laisvės ribojimą. Ir bravo, visos šios juokingai graudžios sumaišties epicentre randame - Petrą Gražulį su kryžiumi rankoje, kuris kaip įmanydamas tvirtina, kad gina savo krikščioniškasias vertybes. Rita Miliūtė perskaitė, ką pats katekizmas sako apie homoseksualus, o jis teigia, kad šie žmonės turi savo Dievo pašvęstą misiją ir jų teisti ar niekinti tikrai negalima. Katekizmas! Petras pasitempė, akyse ugnelė, vadinasi dar daugiau ryžto grumtis su homoseksualizmu, nesvarbu, kad jau pati realigija prieštarauja jo nusistatymams, ne, Petras bus šventasis ir jis vis tiek gins religiją. Graudu, kai žmogui į galvą įkalti tokie keisti ir nesuvokiami dalykai, o dar juokingiau, kad niekas už tai nebaudžia, niekas nieko nedaro, o Petriukas savivaliauja į sveikatą. Neseniai "Parlamentaras traumą patyrė netoli savo namų Mastaičių gyvenvietėje, keliaudamas su bendraminčiu Rusijos Dūmos nariu Aleksandru Čiujevu. Jis pas lietuvį politiką buvo atvykęs praleisti atostogų. Klerikalinių ir nacionalistinių pažiūrų A.Čiujevas žinomas kaip aktyvus kovotojas su homoseksualais. Jis Rusijoje su bendraminčiais yra pristatęs įstatymo projektą, siūlantį taikyti baudžiamąją atsakomybę už homoseksualizmo propagandą Rusijoje." Taigi, regis Petras ir vėl nerimsta ir netgi jau su rusų politikais, kurie švarumu tikrai nepasižįmi, jau derina naujus slaptus įstatymus, kuriuos gausiai žers Lietuvai, o apkvailusių seimūnų gauja tik ims ir pasirašinės savo naujojo mesijo "sakrementus". Ir nesvarbu, kad visas likęs pasaulis pasmerkė Lietuvą kaip atsilikusią valstybę, o dalis Lietuvos piliečių Gražulį laiko kaip išgelbėtoju nuo homoseksualios gėdos. Internetiniuose komentaruose netgi juokaujama, kad tikriausiai Petras dabar mano, jog akmenį ant kelio padėjo gėjai niekadėjai ir už tai dabar Lietuvos homoseksualų laukia dar didesnė Gražulio rūstybė. Na taip, užuot rūpinesis Lietuvos krize, Petriukas tiesiog mėgaujasi kurdamas įstatymus prieš tam tikrą viesuomenės dalį. Ir kas drįs suabejoti, juk prieš Petro akis net pats Dievas stovi ir su lazdele krapydamas švęstą vandenį ir laimina jį šiai šventai misijai. Pats nuo mažens augo 15 vaikų šeimoje. Galbūt net skriaudžias? Įžeidinėjamas? 1988 metais kaip įmanydamas bėgo nuo kariuomeninės prievolės ir netgi buvo suiimtas Lukiškėse, taigi teko ir kalėjimo duonos paragauti Gražuliui, o kas žino, kokie dalykai dėjosi kalėjimo viduje, kad po to šitaip nežmoniškai užsiplieskė neapykanta homoseksualams. Pats asmeniškai esu prirašęs Petrui į "emailą" laiškų, pasipiktinimų ir pasvarstymų, kad neva imtų ir man kaip Lietuvos piliečiui pasiaiškintų, kodėl jis vygdo tokias nesąmonės, dėja, nė vieno atsakymo taip ir nesulaukiau. Na savaime suprantama, juk nėra laiko, tenka rūpintis naujais planais, kaip išvalyti Lietuvą nuo tų parazitų homoseksualų. Iš tikrųjų Petras Gražulis dabar man primena šmaikštųjį animacinio serialo "Pinkis ir Makaulė" personažą peliuką Makaulę. "Petrai Gražuli, ką veiksime kitą dieną?"- "Kaip ir kiekvieną dieną, bandysime sugniuždyti homoseksualus." Ar pavyks atlikti jam šią Dievo, bet jokiu būdu ne velnio, siųstą misiją? Sužinosime kituose Petro Gražulio nuotykiuose.

Jūsų Maištinga Siela

Asmenybės: Jurga Ivanauskaitė

Ir vėl, sveiki mielieji, šiandien noriu jus supažindinti su asmenybe Jurga Ivanauskaite. (Davaij, susitariame, kad kai perskaitote spraipsnį, gale pažymite ar jis buvo juokingas, idomus ar puikus, nes taip sužinosiu, kiek žmoniu jį perskaitė, labai dėkui). Neverta net sakyti, kad tas, kuris pažįsta mane, žino, jog ši asmenybė – mano kūrybos ir asmenybės autoritetas. Todėl noriu apie ją Jums nors kažkiek papasakoti savo akimis. Kartais juokauju, kad apie Jurgą Ivanauskaitę žinau viską, ką tik gali žinoti paprastas pašalinis žmogus. Juk tai kone ryškiausia lietuvių 20 a. pb. ir 21 amžiaus pradžios rašytoja, į mūsų švelnią literatūrą atnešusi siurrelistinę bangą. Po jos užgimė tokie rašytojai kaip Ričardas Gavelis ir Kunčinas, kurie taip pat neatsisakė surrelistinių idėjų savo kūryboje. Nežinau net nuo ko pradėti... Gal nuo vaikystės? Trumpai apie Jurgos Ivanauskaitės vaikystę. Ji gimė ir užaugo garsių Vilniaus intelektualų Korsakų giminėje. Jos tėvas buvo žymus rusų dailininkas Ivanovas, taigi, iš tikrųjų Ivanauskatės pavardė yra sulietuvinta, bet tai nieko nereiškia. Tėvas ją paliko, kai ji buvo dar labai maža. Nuo mažens būsimoji rašytoja labai sirgo, buvo ligotas vaikas, o mokykloje buvo tyli, uždaro ir giliai mąstančio būdo. Žodžiu, kitokia, todėl daug draugų ji neturėjo. Iš visos širdies nekentė matematikos, čia labai džiaugiuosi, nes man matematika taip pat buvo viena iš juodžiausių pamokų, kol galiausiai nustojau parintis ir pradėjau linksmintis galiniame suole, nes supratau, kad geriau gyventi su šypsena, negu beviltiškai stegtis dėl neįstengiamo dalyko, kuris verčia vemti. Taigi, nuo mažens Jurga buvo formuojama kaip būsima menininkė, tačiau tikrai nerašytoja. Jurga įstojo į dalės akademiją, kur jai ir vėl labai nesisekė. Labiausiai nesisekė akademinis piešimas, kur ji beviltiškai nupiešdavo žmogaus kūno dalis ir visus kitus realistinius dalykus, bet užtad fantastiniai dalykai liejosi per kraštus. Pabaigusi akademiją Jurga ėmė piešti visokiausius tuometinius plakatus teatrams. Galiausiai ji nupiešė ir garsiosios grupės „Antis“ plakatą, kuriame išmoningai ir su gilia idėja pavaizduota grupės esmė. Iš tikrųjų Jurga ėmė rašyti jau studijuodama akademijoje. Rašė sau mažytės keistas noveles, kurios vėliau bus surinktos ir 1985 metais išleistos kaip rinkinys „Pakalnučių metai“. Ši kukli knyga buvo lieteratūros sencacija, kuri sudrebino visą literatūrą ir visiems laikams pakeitė jos vystimąsi ir raidą. Iš tikrųjų pats skaičiau „Pakalnučių metus“ ir tikrai galiu pasakyti, kad tos vyraujančios temos iki šiol tebėra svarbios mūsų jaunimo tarpe. Vėliau pasirodė jos kiti kūriniai: „Kaip užsiauginti baimę“, „Pragaro sodai“. Per šį laikotarpį Jurga tapo vadinamąja „Pankų motina“, ji kartu keliavo po Lietuvą su roko maršu ir skatino budintis Lietuvos piliečius. Aišku, tai buvo neregėtai pavojingai, nes galėjai bet kada atsidurti Sovietiniame psichuškėje. Tais metais Jurga pasikeitė, ėmė rengtis juodai, dažyti akis ryškiai tamsiai, vilkėti ilgus sijonus, prisidarydavo daugybę raganiškų papuošalų ir buvo „žiauriai“ paslaptinga. Bent jau taip ją apibūdina visi prisiminusieji. O iš tikrųjų tuo metu Jurga ieškojo savęs, savo dvasios ir sielos, nes jautė, kad kažko trūksta, nuolat yra kamuojama depresijų ir laisvės trūkumų, todėl po truputį ėmė stiprybės ieškoti dvasiniuose dalykuose, bet ne krikščionybėje. Nes tuomet užsukus jai į bažnyčia, visi tik ir žiūrėdavo, kodėl čia tavo akys padažytos, kodėl tu neklūpai ir t.t. Tokie dalykai jai kėlė pasipiktinimą, todėl Jurga sėmėsi budistinių tiesų. Dvasinis alkis ją iš viliojo į rytus. Viskas nutiko, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kada 1993m buvo išleista knyga, tikras lietuvių būsimas bestseleris „Ragana ir lietus“, kurioje kalbama apie žmogiškąją prigimtį ir dvasios alkį, visi kritikai ją užsipuolė pornografijos gamyba, nors pati autorė visiškai siekė kitų tikslų – per aistrą atrasti dvasinių dalykų, bet knyga akimirksniu buvo uždrausta, o autorė labai nusivylusi susidėjo čemodanus ir patraukė į rytus, kur praleido keleta metų. Nepasakosiu apie jos nuotykius ir ieškojimus rytuose, nes tai be galo platu, apie tai daugiau galite pasiskaityti knygoje „Tibeto mandala“. Iš indijos ji rašė didžiules knygas apie rytų išmentį ir mokymą, galiausiai visam laikui į Lietuvą grįžo 1999m ir tapo labai ryški asmenybė kovojusi už Tibeto laisvę. Neretai Jurga papuldavo į spaudą, radijo ir televizijos laidas, kur gindavo save ir nuskriaustuosius. Po to susidarė ir antiIvanauskaitės klubas, kuris niekino, smerkė ir nepripažino ją už tam tikras nesteriotipines tiesas. Ir iki šiol pilna žmonių, kurie net nenori paimti Jurgos knygų į rankas, nes mano, kad tai tik baisus komercinis triukas, ypač po autorės mirties. O kai tai pagaliau padaro per prievartą – o Dieve, stebuklas, knyga iš ties gili ir nuostabi! Na juk žinote, sunkiausia yra pasiimti tai, kas mėtosi po ranka ir bet kada galima pasinaudoti. Taigi Jurga buvo nepelnytai niekinama ir tai tebesitęsia. 2000-2003 tarpe pasirodo jos trys didelis kūriniai: „Sapnų nublokšti“ „Placebas“ ir ese rinkinys „Kelionių alchemija“. Jurga tvirtai įsitvirtina lietuvių literatūroje ir ji įtraukta į mokymosi programą kaip paskutinė šiuolaikinė autorė. Ši rašytoja išleido taip pat knygelių vaikams, eilėraščių rinkinių, be to be perstojo tapė ir dirbo žurnaliste tokiuose žunaluose kaip „Ieva“ ir „Moteris“. Jurga buvo pripažinta, bet jau rašant paskutinį stambų romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“ Jurga ėmė kentėti kojos skausmus. Skaudėjo be paliovos. Jurga ėmė šlūbčioti ir lankytis pas gydytojus, bet jie nieko nesugebėjo rasti. Galiausiai vienas iš gydytojų ją apkaltino girtuoklyste, nes tokie simptomai pasireiškia užkietėjusiems alkoholikams. Galiausiai jos kojyje buvo aptikta kosminio dydžio auglys, o po to paaiškėjo, kad jai ypač piktybinis ir retas Sarkomos vėžys, kuris gali persikelti į bet kurį organizmą. Taigi, Jurga išskrido į Švediją ir Lunde bei Upsaloje gydėsi devynis mėnesius. O kokios skausmus ir vargus teko iškentėti tai buvau pakraupęs perkaitęs jos knygą „Viršvalandžiai“, kuriuos ji parašė nuo mirties prailginusi savo gyvenimą geru pusmečiu. Švedijoje Jurgai buvo išpjauta didžioji dalis plaučių, nes ten taip pat buvo aptiktas vėžys, koja mėsinėjama dieną naktį, skausmas nežmoniškas ir viduje tik gilus gilus tikėjimas. Švedų daktarai pareiškė artimiesimes – ruoškite karstą, nes jei ji pasveiks bus tikras stebuklas, o apie galimybę vėl vaikščioti nebuvo nė žodelio. Kitų metų pusėje Jurga jau rėpliojo su lazdele ir pasveikusi grįžo į Lietuvą. Likimas nuo jos nenusigręžė ir per siaubingą ligą ji atrado tai, ko ieškojo visą gyvenimą – dvasios ramybę. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Jurga buvo nepaprastai laiminga, daug šypsojosi, net rašė „Viršvalandžius“, kai vieną sausio rytą jai buvo pranešta, kad aptiktas naujas vėžys jos smegenyse. Po maždaug dviejų mėnesių Jurga mirė. Bet iki pat mirties troško gyventi, dažėsi gulėdama lovoje, priiminėjo svečius ir džiaugėsi kiekviena gyvenimo minute. Žiūrėjo savo pamėgtus filmus, klausėsi muzikos, kol galiausiai nebegalėjo nei kalbėti, nei matyti. 2007 vasario 17 d. per Kinų naujuosius metus Jurga išėjo. Papasakojau jos labai mažą gyvenimo istorijos santraukėlę, nes iš tikrujų apie jos gyvenimą jau parašyta visa knyga, todėl nebereikia nieko ir kalbėti. Tiesiog gilintis ir dar kartą gilintis, nes ši moteris man iki šiol teikia dvasios stiprybę, ieškoti savo dvasios ir sielos ramybės, nepasiduoti visuomenės nustatytiems steriotipais ir kovoti kovoti ir dar kartą kovoti. Ir dabar dar nuvažiuoju į Antakalnio kapines ir pabūnu prie jos kapo, daug kas ten važiuoja ir nepaisant anti-Ivanauskaitės negerbėjų, tikrasis gerbėjų srautas yra milžiniškas ir joks Lietuvos rašytojas ar rašytoja nieko panašaus neturėjo. Galbūt jums atrodys, kad aš čia perdedu ir viską pagražinu, bet man anaiptol taip neatrodo. Netoli mano namų yra jau atidarytas Jurgos skverelis su naujais suolais, karts nuo karto nueinu į Aguonų gatvę pro jos namus antrame aukšte, pamatau ant palangės daug gėlių ir kažkaip jaučiasi, kad Jurga vis dar čia ir ji niekur nedingusi. Gyva mūsų mintyse, jos knygų puslapiuose, jos nepaprastai ryškiuose paveiksluose ir visame kame. Kaip gaila, kad į Vilnių atvažiavau gyventi jau po jos mirties, bet šis miestas, tie raudoni senamiesčio stogai man vis dar tebekvepia Jurga Ivanauskaite. Myliu ją. Pridedu jos eilėraštį ir laišką, kai ji gydėsi Švedijoje.

Jūsų Maištinga Siela


Rytas

Prisikėlusi iš mirusiųjų

slampinėčiau pajūriu

prisirinkčiau pilnas kišenes kriauklių

klausyčiaus ir klausyčiaus bangų ošimo

kol pagaliau pamirščiau

kaip barbeno žemės grumstai

į karsto dangtį.

Jurga Ivanauskaitė. "Laiškas žmonijai" "Mano likimas mėgsta pokštus ir paradoksus. Pokštauti jam ypač patinka gruodžio mėnesį. Užpernai, gruodžio 12-ąją, jau iškritus pirmajam sniegui, lemtis mane apdovanojo dviem ypatingais trofėjais: rytą sužinojau, kad sergu vėlyvos stadijos itin piktybiška sarkoma, o vakarop man pranešė, kad gavau Nacionalinę premiją. Tąsyk priėjau prie lango, pro ašarų miglą pažvelgiau į juodą, pasibaisėtinai abejingą dangų ir pagrūmojau ten aukštybėse sėdintiems Nežinomiesiems, kurie mus, lyg marionetes, tampo už atsitiktinumų, sutapimų ir neišvengiamybės virvučių. Pašnabždomis išrėžiau, nors mieliau būčiau išrėkusi: "Šitaip nežaidžiama!" Jokio atsako, žinoma, nesulaukiau. Supratau, kad ir toliau reikės gyventi. Būtent gyventi, o ne mirti, kad ir ką bylotų rūstūs, dievų funkcijas prisiėmusių onkologų konsiliumai. Pernai gruodis ir vėl pateikė dvi staigmenas: nugyvenau 12 unikalių mėnesių, jie man tikriausiai jau nebuvo skirti, ir tapau Metų Moterimi.Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničniekonenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą.Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę.Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį.Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą."Magaryčios" - žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele slampinėdavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų įlaikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį.Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis - šiaudo.Šiame gyvenime po gyvenimo man teko iš naujo mokytis vaikščioti beveik suparalyžiuota koja ir kvėpuoti puse plaučių. Kūdikiškai pliką galvą šildau vaikiškomiskepuraitėmis. Chemoterapija tapo savotiška iniciacija - juk plikai nuskutamos tos, kurios įšventinamos į deivės Nut žynių luomą arba tampa budistų vienuolėmis, taigi pradeda naują, aukštesnį būties etapą. Niekur nemačiau tiek gražių moterų, kaip kad palatose,kuriose lašinami nuodų sinonimu tapę vaistai. Glotnus it krištolo rutulys pakaušis paryškina kasdienybės aptrintus veido bruožus ir nutraukia rutinos šydą nuo akių - sielos veidrodžių. Nesuprantu, kodėl kai kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis aštraus grožio.Esu įsitikinusi, kad garbingo Metų Moters titulo nusipelnė bet kuri vėžiu serganti manopakeleivė, sutikta Santariškių klinikų orbitoje. Jos visos su šventu Jeanne'os d'Arc ryžtu grumėsi už būtį.Tikiu, kad Regina, it koks maištaujantis angelas metusi iššūkį siaubingai, vos kelias savaites gyvenimo jai žadėjusiai diagnozei, dabar vaikštinėja savo namų sode prie Čikagos, stebi paukščius, atskrendančius į 31 lesyklėlę, ir šeria simpatinguosius mangustus. Regina nė už ką nesutiko mirti, kai, pasak jos pačios, pagaliau sutiko mylintį ir mylimą vyrą, kai po daugybės sunkių, savižudiškų metų pajuto svaigų gyvenimo skonį ir saldumą.Tačiau ne tik didžiosios pergalės vertos apdovanojimų. Visada prisiminsiu ir ponią Rožę, kuri pasiryžo numirti gražiai, taip, kad artimieji jos įspėjimą priimtų lyg didžią Pamoką, okada nors, stojus jų pačių atsisveikinimo valandai, galėtų sušnibždėti kaip šv. Pranciškus: "Mano Sese, Mirtie..."Filosofai ir antropologai pastebi, kad moderniosios civilizacijos piliečiai baugščiai slepiasi nuo nepaneigiamo, neatšaukiamo, nepermaldaujamo fakto, kad yra mirtingi. Pati mirtis irgi vis kruopščiau slepiama, tarsi būtų gėdinga. Nemažai ligonių gėdijasi net savo ligos - jei susirgai vėžiu, tampi tarsi pažymėtas geltona žvaigžde ir atsiduri sveikųjųpasaulio užribyje. Mūsų visuomenėje dar labai gaji nuomonė, kad sunkus ligonis privalo žinoti savo vietą: palatą, tvankų merdėti pritaikytą kambarėlį ar urvą, į kokį traukiasi dvėsti sužeistas žvėris. Aplinkiniams darosi nejauku, jei vėžiu pažymėtasis drįsta išlįsti įviešumą, sakytum, ant jo kaktos šviestų ryškus it "Coca-Colos" reklama užrašas: "Memento mori". Atmink, kad mirsi.Dar visai neseniai, kai pati buvau sveika, šalia vėžininko jausdavausi nejaukiai, tarsi toji liga būtų užkrečiama. Apie vėžį tebesklando daugybė mitų ir prietarų, jis tebėra apgaubtas baimės ir nesuvokimo skraiste labiau nei bet kokia kita liga, išskyrus AIDS. Iki šiol atkakliai tikima, kad onkologinės ligos nepagydomos. Sapaliojama, kad moderniausiais mokslo laimėjimais pagrįsta medicina bejėgė, kad vėžį verčiau gydyti kaip viduramžiais: dėlėmis, šlapimu, musmirių, rūpužių ir kandžių trauktinėmis arba burokėlių sulčių klizmomis.Neseniai sulaukiau laiško, kuriame rašoma, kad visas Vilnius kalba, jog praradau tikrąjįtikėjimą, nutolau nuo mistikos, magijos, ezoterikos ir atsidaviau "mafijai su baltais chalatais ir skalpeliais". Į tai galiu atsakyti tik tiek, kad mano tikėjimas yra tvirtesnis nei kada nors anksčiau, kad kritiniais šių baisių ir gražių metų momentais esu jautusi ne tik Dievo rankos prisilietimą, bet ir jo glėbio stiprybę. Juk net itin skeptiškas onkologas patvirtins, kad, gydant vėžį, susijungia ne tik gydytojo ir ligonio pastangos. Svarbiausias yra trečiasis veiksnys. Nenorintieji gali jo neįvardyti, abejojantieji jam suteikia Absoliuto vardą, na, o tikintieji tą lemiamą jėgą vadina Dievu.Visiems gerai žinoma pasakėlė, kad onkologinės ligos priežastys neva - karminės, kad jos nusipelno tik tie, kurie neteisingai gyvena. Jeigu iš tikrųjų taip būtų, nereikėtų kalėjimų, nes visi žmogžudžiai, kankintojai, vagys išmirtų nuo leukemijos ar sarkomos.Naujajame Testamente nė karto neužsiminta, kad Dievas sunkiomis negaliomis žmones baudžia arba taip jiems kerštauja (girdėjau nuomonę, kad man šitaip "atkeršyta" užkeliones į Himalajus ir domėjimąsi budizmu). Jėzus Kristus beveik visose evangelijų istorijose gydo ligonius, o labiausiai įkvepiantys jo pamokslai skirti paliegėliams, nelaimėliams, mažutėliams...Apie ligą, kaip bausmę, labai mėgsta kalbėti visokio plauko ekstrasensai, bioenergetikai, šarlatanai, Nostradamo instituto direktoriai ir kontaktuotojai su nežemiškomis civilizacijomis, jie už kosminius pinigus siūlo savo šlykščias "panacėjas" viltį praradusiems ligoniams ir jų artimiesiems. Tokius gyduolius, lengvai žongliruojančius madingais žodelyčiais "čakra", "aura", "prana", "ajurveda", "Tibeto medicina", jau seniai laikas traukti baudžiamojon atsakomybėn, o kai kuriuos aš įsakyčiau net sušaudyti be teismo.Sako, kad sergantis žmogus tampa piktas. Jeigu ant ko nors ir pykstu, tai tik ant visų ką tik čia išvardytų menkystų. Sirgdama suvokiau, kad net labai sunkios ligos ėdamas žmogus gali gyventi pilnakraujį, turiningą gyvenimą. Kartais sergančiojo egzistencija tampa gal net vertesnė už įprastą sveikojo rutiną, nes staiga atsiradęs suvokimas, kad kiekviena diena yra didžiausia dovana, kokią tik įmanoma gauti, nuo buvimo pasaulyje nulupa daugybę nereikšmingų smulkmenų, kvailų įsitikinimų ir beprasmių įsipareigojimų. Būtis ima švytėti, neretai spinduliuoja ir jos šeimininkas, nors gal tik jis ir dar keli artimieji žino mastą tos kančios, kuria mokama už šią ypatingą šviesą.Taip, taip, ligonis irgi gyvena, o ne tik serga ar ritasi mirties linkui. Suglumstu, kai kas nors nustemba, man patikinus, kad ne tik tįsau lovoje galvodama apie įkapes, bet turiu daugybę darbų, pramogų ir ateities planų. Kita vertus, sergantis - dar nereiškia niekamtikęs. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neįsileisti į savo sielą. Tada stebuklingas galias parodys ir kūnas. Aš pati apstulbstu stebėdama, kaip jis už mane grumiasi, kaip užgydo žaizdas po sunkiausių operacijų, kaip stengiasi, kad, netekusi vienos ar kitos savo fizinės detalės, pamažu prisitaikyčiau vėl gyventi taip, kaip man patinka.Paradoksalu, bet būtent dabar iš tikrųjų pamilau savo kūną, nors anksčiau turėjau aibę kompleksų, o kartais tiesiog nekenčiau savo atspindžio veidrodyje. Pagaliau (kai pagal visas nūnai egzistuojančias grožio teorijas turėčiau savo noru pasitraukti į šiukšlyną) tapau pati sau graži. Net pamėgau fotografuotis, kaitalioti įvaizdžius, keisti šukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plaukų) ar kelioms valandoms pasipuošti "haute couture" drabužiais. Šitaip stengiuosi atsidėkoti savo kantriajam, darbščiajam ir vis dar man labai ištikimam kūnui.Jau girdžiu, kaip dvasingieji teisuoliai šaukia, kad mirštant reikia rūpintis savo siela. Tačiau ir kūnas man yra duotas Dievo. Būtent dabar išmokau save mylėti ir patikėjau, kad galiu būti mylima. Mylima tokia, kokia esu: silpna, neįgali, neretai - bejėgė, su daugybe randų, žaizdų ir netgi su vėžiu. Už tai, kad išdrįsau į save įsileisti meilę, esu be galo dėkinga visiems tiems drąsiems žmonėms, kurie nebijojo su manimi, sergančia, būti, man padėjo, mane palaikė, gelbėjo, globojo, guodė, stiprino, linksmino, džiugino, juokino, kurie mano gyvenimą darė ir tebedaro nuostabų. Ačiū, ačiū, ačiū!"

P.S. Kas susidomėjote, dešinėje galite pažiūrėti šiek tiek Youtube apie pačią Jurgą. Ypač antrają nuorodą, kuri man pasirodė be galo gili ir įdomi.