Filmas: "Veronika nusprendė mirti"

Sveiki mielieji, šiandien netikėtai prisiminiau, kad pamiršau pristatyti dar vieną filmą „Veronika nusprendė mirti“ (Veronika Decides to die). Gal atsitiktinis paradoksas, o gal ir ne, tačiau taip jau nutiko, kad beveik visi mano komentuojami filmas yra pastatyti pagal knygą. Šis filmas turi ir savo knygą, lietuvių kalboje labai panašiu pavadinimu Paulo Coelho „Veronika ryžtasi mirti“. Prisipažinsiu, kad knygos neskaičiau, ir apskritai man pakako vienos knygos įlįsti į autoriaus bibliografija, tai buvo panašaus pajučių knyga „Vienuolika minučių“. Manau, kad „Veronika ryžtasi mirti“ yra panašios ausenos ir stiliaus knyga, kalbanti apie viena ir tą patį.

Taigi apie filmą. Filmą laikyčiau vėlgi visai neblogu. Režisierius, aišku, labai jau susikoncentravo į vidinį Veronikos pasaulį, pritirštino, mano nuomone, melancholiškos spalvų. Galiausiai filmas, tiek, manau, ir pati knyga yra apie gyvenimo džiaugsmą, apie jo vertinimą ir branginimą čia ir dabar. Na, bet pabaigoje režisierius visgi suderina šį jausmą ir atskleidžia gyvenimo troškimą. Gražios scenos puošia filmą: bepročių namai, lietus, pianinas, netikėta masturbacija tik parodo, kad toks veiksmas visgi gali būti estetizuotas ir suprastas kaip išsivadavimas, savo kūniško prado ir gyvenimo malonumų pripažinimas.

Trumpai apie siužetą: pradžia stebinanti, Veronika nusprendžia mirti, tvarkingai suvartoja tabletes ir vos nemiršta, tačiau atsibunda jau bepročių namuose, ji intensyviai gydoma pagal neįprastus metodus – jai pasakoma, jog savaitės bėgyje ji vis vien mirsianti, nes jos širdis pažeista... Veronika dar kartą ryžtasi mirti, tačiau kažkas ją sulaiko, galiausiai ji įsimyli beprotį, su kuriuo visiems laikams pabėga iš beprotnamio, tačiau ji nežino, kad jos būsima staigi mirtis kiekvieną akimirką yra tik išgalvotą. Jai niekas to nepasako ir pabėgusi ji džiaugiasi kiekviena diena, džiaugsi taip, lyg kiekviena valanda būtų paskutinė...

Kad ir kaip ten bebūtų, filmas yra įkvėpiantis, įdomus kiekvienam, kurie ieško gyvenimo prasmės. Filmas tik parodo, kad prasmė yra kartais daug arčiau, negu mes jos ieškome. Mūsų laimė slypi mūsų buvime, ne visada priklausoma nuo aplinkybių. Filmas parodo, kad žmogui kartais reikia placebo, netikro tikėjimo, kad jis pasijaustų išties laimingas.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švytinti žvaigždė"

Jūsų Maištinga Siela

Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai pristatyti dar vieną filmą „Švytinti žvaigždė“ (Bright star). Tai talentingo režisieriaus dar vienas kūrinys, sakyčiau, labai jau neproduktyvus režisierius, bet turintis savo stilių ir skonį. Teko matyti jo itin jaudinantį filmą „Pianinas“ 1993m. Senas buvo filmas, tačiau nepaprastai jautrus, įžvalgus ir įdomus, panašus laikmetis pavaizduotas ir „Švytinčioje žvaigždėje“.

Kaip jau sakiau filmas labai jautrus. Visai nenuostabu, nes filmas yra paremtas autobiografija, čia pasakojama garsiojo romantinio poeto Džono Kytso meilės drama. Režisieriui puikiai pavyko pastatyti filmą interpretuojant savo diktuojamą stilių, kuris, mano nuomone, tiko šiam filmui. Romantinis žavesys ir filmo gracija sunkte sunkiasi, nors iš kart užbėgu už akių, kad tai tėra tik mano filmo vertinimas. Šiaip filmas kitiems pagrįstai gali atrodyti labai nuobodus, ištęstas, visiška beprasmybė, bet, manau, kad tokį negailestingą įvertinimą prilipintų vienažanrinių filmo etatininkai, kuri taip ir neišsilukštena iš savo begalinių trilerių, siaubekų ir amerikietiškų komedijų. Filmas rizikuoja neįtikti daugumai, tačiau, mano akimis, jis turi nemažai ir privalumų.

Filmas persmelktas laiko dvasia, Kytso gyvenimo peripetijomis, jo beviltišku skurdumu, ligomis, meilėmis ir idealizavimu. Net sunku patikėti, ką tais laikais reiškė poezija, tai buvo vientisas darbas, monolitas, o dabar ką daro poetas? Dirba penkis darbus, kad prasilaikytų, o poezija lieka tik antraeilis dalykas. Bet jau ir tuometiniai poetai klimpo skolose, Kytso atvejis tik leidžia dirstelti į skirtingas epochas ir viską susintezuoti. Filmo grožis savotiškas. Iš šių dienų žvelgiant, jį galima laikyti net banaliu, per daug saldžiu, per daug idealizuotu, tačiau, kas galvelėje turi bent kiek išmonės ir supratimo apie laikmečio tendencijas, supras, kad tai puikus būdas atskleisti romantizmo idėją. Man asmeniškai tas nepaprastas naivumas buvo gražus, tie drugiai, žydinčios obelų šakos... Na, tiesiog gražu. Pasaulis tarsi pilnas romantikos, bet filme parodoma, kad tojau už šio idealistinio šydo slypi visai kitoks pasaulis: skurdas, badas, ligos, blogos gyvenimo sąlygos, rutina ir kasdienybė.

Pasirinkti neprasti aktoriai. Kytso vaidmenį atliko Ben Whishhaw, pastarasis jau buvo atlikęs stulbinantį vaidmenį filme „Kvepalai“. O ir merginos Fani vaidmenį atliko neprasta aktorė Abbie Cornish. Meilė pavaizduota iki beprotybės, saldi, nežemiška, beprotiška, bet kartu ir reali, pavaldi visuomenei, žmogiškosioms riboms. Režisierius – detalių meistras, jam rūpi sukurti filmo nuotaiką, aurą, jo siužetas neįtemptas, ramus, tarsi tekantis laikas. Manau, kad „Švytinčią žvaigždę“ puikiai įvertins romantikai, gero filmo gurmanai, žmonės mėgstantys poeziją arba šiaip žmonės, kurie domisi literatūra, istorija ir giliais žmonių jausmais.

Jūsų Maištinga Siela

Žmogus = Gyvūnas

Sveiki mielieji, kaip Jūs gyvenate? Matote, buvo metas, kada iš tikrųjų nusprendžiau neberašyti šio blogo, bet taip jau atsitiko, kad atsisėdau prie rašomojo stalo su arbata ir sakau, jog kažko gyvenime trūksta, kažką ir vėl turėčiau daryti. Todėl persvarsčiau iš naujo galimybę rašyti ir tęsti blogą, taip jau nutiko, kad nepraėjus nuo atsisveikimo kelioms dienoms, aš ir vėl sugrįžau. Juokinga, bet būna visiems tokių nesveikų dienų, kada atrodo, tuoj visko atsisakysi, net ir savęs.

"Taigi vakar gal visai tyčia, o gal visai netyčia perskaičiau tokį straipsnį, kuris mane sugraudino. Negaliu žiūrėti ramia „dušia“, kaip sako žemaičiai, į tokius reginius, todėl nutariau tuo pasidalyti su jumis. Pridedu straipsnį:

Sukrečiantys vaizdai, kuriuose užfiksuotas vyriškos lyties katinas, mėginęs atgaivinti savo mylimąją, tapo internetine sensaciją. Kızılsaray rajone, netoli Antalijos (Turkija), mašinos sužeistai katei jos partneris, laukdamas veterinaro, dvi valandas darė širdies masažą.

Šį vaizdą stebėję ir filmavę žmonės buvo sukrėsti humaniškai besielgiančio, protingo gyvūno. Paprastai katės neturi prieraišumo jausmo, tačiau šis video įrodė, kad gyvūnai kartais būna daug labiau atsidavę savo išrinktiesiems, nei žmonės.

Balandžio 27 dieną į internetinę svetainę "YouTube" įkeltą video peržiūrėjo virš 1 miln. vartotojų bei paliko daugiau nei tūkstantį komentarų."

Taigi matome, kad net ir gyvūnų pasaulyje esti meilė, atsidavimas ir supratingumas. Todėl žudydami kažką arba vertindami save kaip aukštesnės pakopos žemės valdytojais, pirma apsidairykime, ar tikrai jau tokie „žmogiški“ mes jau esam. Žvėrys žudo tam, kad iš liktų: maistui, gina savo rūšį ar pateles, o štai žmonės kitus gyvius neretai mėgsta tiesiog kankinti dėl pramogos. Joks pasaulyje gyvūnas to nedaro tam, kad tiesiog iš to pasidarytų pramogą! Gal jau nesame tokie ir unikalūs? Pasirodo mylėti gali ir paprastas katinas. O jei katinai visi tokie? Jie myli, jaučiasi vieniši arba svarbūs pasauliui. O kas jeigu tokie yra ir vienadieniai drugiai, kas jeigu ir augalai tai jaučia, ką mes proto žmonės, viską matuodami savo racionalumo radarais, galime žinoti apie kitų rūšių jausmus, gyvenimo būdą? Ogi nieko! Tada užuot „pjovę“ kitų grybą, apsidairykime patys. Aišku, joks gyvūnų kankintojas mano blogo neskaitys ir jam nusispjauti į mano didaktiką, tačiau, patikėkite manimi, pasaulis yra kur kas įdomesnių dalykų, nei žmogus. Mes tiesiog ne tik, kad nebematome gyvūnų ir augalų, bet jau ir vienas kito nebeatpažįstame.

Jūsų Maištinga Siela

Atsisveikinimas

Nutariau, kad metas atsiriboti nuo blogo. Kol kas jo neberašysiu, o gal ir niekada nebegrįšiu. Tai nusprendžiau iš dalies ir dėl piktų laiškų, komentarų, kurie smerkia, graso ir visaip kitaip peikia mano rašliavą. Sakau, jei žmonėm taip nepatinka, vadinasi, neverta. :) Bet tai yra tik pašalinis dalykas, didžiausia priežastis esu aš pats, dėl ko nusprendžiau čia užsidaryti. Kad ir kaip bebūtų, linkiu jums svarbiausio dalyko - gyventi, gyventi, gyventi. Sudie, Maištinga Siela.

Homofobų kaukių galerija

Sveiki mielieji, kaip jūs gyvenate? Ką dabar girdite įsijungę radiją ar televizorių? Ką skaitote atsivertę laikraščius ar internetinį žinių portalą? Taip, vieną ir tą patį – gėjai, gėjai, gėjai. Žinot, man jau pradeda įgristi ta pati eskaluojama tema. Sakyčiau, kiek gi galima bylinėtis? Vienu atžvilgiu tai yra teigiama, kadangi žmonės pagaliau turi progos priprasti, kad visuomenėje yra ta integruota dalis, kuri jaučiasi užguita, tačiau kita dalis iš to naudojasi ir taip kurstoma dar ryškesnė homofobija.

Vienas geriausių pavyzdžių baisioji laida „Kakadu“. Prisimenu momentus, kada ši laida ypatinga puolė Astą Baukutę, jie sukūrė jos tokį įvaizdį, kad neva ji pati kalčiausia Lietuvos Respublikos pilietė. Ir netgi jau buvau tuo įtikėjęs, kol ši laida giliau nepalietė mano įsitikinimų. Galiausiai „Kakadu“ atskleidė savo veidą, jos vedėjai, nežinau, kas jiems rašo tekstus, tačiau yra didžiausi populistai Lietuvoje, dirgina ir kartu padlaižiauja žiūrovams. Žino, kad Lietuvoje daug homofobų sėdi prie TV ir kaip tik pritaria jų požiūroms. Na, sakyčiau, nieko blogo nepritarti tolerancijai, tačiau, kai laidos metu nuolatos eskaluojami žodžiai „pederastai“, „iškrypėliai“ ir dar visokie keiksmai, manau, verta susirūpinti, kur visgi veda mus homofobija?

Sako, reikia vaikus apsaugoti nuo gėjų, tačiau nuo neapykantos ir necenzūruotų žodžių jau niekas nebenori jų saugoti? Tai tik įrodo, kad svarbu homofobijai „prisidengti“ vaikais, o ne juos apsaugoti, vaikų priedanga, kaip kilnus poelgis pridengia neapykantą ir smurtą prieš kitos lytinės orientacijos žmones. Galiausiai kaip viename straipsnyje kažkas sakė, eitynės traumavo vaikus ir labai smarkiai. Traumavo ne spalvoti balionai ir vėliavėlės, bet įniršusi minia, kuri griovė tvoras, mėtė dujas ir keiksmus. Taip, tame tarpe su iššaukiančiais ir piktais plakatais stovėjo paaugliai, kurie pagauti neapykantos jėgos ir ekstazės, rėkavo šlykščiausius žodžius. Bet, juk pyktis ir keiksmai yra normalu, juk nenormalu yra taikingi gėjai. Vis dar vaikais labai manipuliuojama prieš visuomenės podiumą, tačiau realiame gyvenime yra visai kiti dalykai.

Nepatikėsite, bet ir vėl šia tema rašyti mane paskatino į pašto dėžutę plaukiantys pasisakymai; jų būna pačių įvairiausių – smerkiantys ir palaikantys. Nutariau, kad neverta tylėti ir reikia rėkti. Bet dažnas lietuvis nežino, ko rėkia, svarbiausia gi garsiai rėkti. Manau, homofobams reikia pagaliau atvirai pripažinti, kad jie nekenčia gėjų, jų bijo arba negali į juos žiūrėti, kas, aišku, nebūtina. Gana dangstytis šeimos vertybėmis, niekada neskaitytos Biblijos lapais ir vaikais. Kaip galiausiai kažkas teigė, jau daržilinukai drąsiai gali tau paaiškinti, kas yra gėjus ar lesbietė.

Mane iš vis papiktino ponas Petras Gražulis. Taip, tas pats homofobų ikona ir super žvaigždė. Taip, tas pats, kuris pudrino apie šeimos vertybes, taip, tas pats, kuris kalbėjo apie Biblijos šventumą, kuris savo padažytomis blakstienomis ir giliomis žydromis akimis pudrino apie meilę vaikams ir kūrė įstatymus, kaip juos apsaugoti nuo gėjų niekadėjų. Taip, tas pats eitynių dieną tapo nesutramdomas žvėris. Jūs pagalvokite, jis užsakė mėšlo priekabą, manydamas naiviai, kad galės vartytuvu apdergti gėjus. Mūsų šventeiva netverdamas pykčiu, čiupo garsiakalbį ir skatino nepilnamečius ir šiaip susirinkusius stoti į mūšį ir išskersti gėjus. Taip, jis skatino fašistines idėjas, bandė prasiveržti pro policiją, bet buvo suimtas. Aišku, dabar Gražuliui yra iškelta byla dėl tokio kurstymo. Bet aš noriu atkreipti dėmesį, kad Petriukas ir parodė savo tikrąjį veidą. Už visų Biblijų, už visų meilių ir šeimos vertybių, kuriuos taip subjektyviai gynė laidose, jis parodė, kad gali ir tuos pačius vaikus skatinti kraujo praliejimą, Bibliją ir Dievo įsakymus sulaužė kaip tikras demonas, juk tikro kataliko pareiga yra mylėti kiekvieną žmogų taip kaip save, net priešus, lyg taikingi gėjai būtų jam priešai. Na, žodžiu, eilinį kartą Petras susidirbo, o dalis apšalusių ir apsvaigusių tautiečių jį vis tiek laiko didvyriu. Taip, čia tokie dalykai esti ne Ganoje, ne Mozambike, bet Lietuvoje.

Pikta, juokinga ir graudu, kad prie tokių demonų kaip Gražulis, niekas per daug lįsti nenori. Bet juk jo ryški neapykanta seksualinėm mažumom yra akivaizdi. Šiandien vėl stebėjau Seimo posėdį, valstybės žmonės kalbėjo ypač rimtom temom, kaip pagerinti žmonių gyvenimą. Kodėl tokiuose debatuose niekada neišvysi Gražulio? Jį pamatysi tik tada, kai reikia kalbėti apie seksualines mažumas. O jei jų nėra, tai jis visada suranda pretekstą, kad jie yra kalti. Kažkada žurnalistė paklausė jo apie moters teises šeimoje, o Petras tiesiai šviesiai beria apie gėjus... Įdomu, kame jo neapykantoje yra ta priežastis? Kažkas, manau, vis tiek turi būti ir slypėti už tos barikados. Juk nepaslaptins, kas garsiausiai rėkia, tas ir pats tuo užsiima. Ar tik Petriukas savo praeityje neturėjo nuoskaudų, pvz.: nelaimingo romano su berniuku? Ak, kad ir kaip ten bebūtų, pripažinkim, kad be tokio juokdario, kaip Petras Gražulis, Lietuvoje būtų mažiau spalvų. Bet kitą vertus, geriau taikinga ir vieninga visuomenė, nei tokie demonai – šventeivos kaip Petras Gražulis.

Ačiū už dėmesį, Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dėžė"

Sveiki mielieji, šiandien noriu pristatyti mistinį filmą „Dėžė“ (The box). Sakyčiau, visai šviežias 2009 metų filmas su garsiąja Cameron Diaz. Filmą nepavadinčiau siaubo žanro, veikiau, mistifikuotas su fantastiniai elementais, bet svarbiausia – psichologinis trileris, kas dabar iš vis labai populiaru holivudiškuose filmuose. Prisimenu vis siaubo filmą „Našlaitė“ arba „Byla 39“, šis filmas turi kažko bendro, panašių sąsajų.

Filmas yra apie žmogaus pasirinkimą. Vieną dieną šeima, ištikta įvairių finansinių krizių, gauna į namus dėžę, kuri turi raudoną mygtuką, jį paspaudus, mirs tau nepažįstamas žmogus, bet už tai tu gausi milijoną dolerių. Filme prasideda ryški kova su sąžine ir su ateiviais, kurie žaidžia šį žaidimą neatidengdami visų kortų. Galiausiai jie nežino, kad po šio žaidimo, dėžė atsidurs pas kitą šeimą, kuri turės lemti ar jie paspaus mygtuką, bet tada mirs jau buvusios dėžės savininkai. Režisūrinė išmonė beribė, šis filmas taip pat statytas pagal knygą, tačiau pastarasis dar neišverstas į lietuvių kalbą.

Filmas įdomus tuo, kad kone iki pat pabaigos visko negali suvokti ir aprėpti, žiūri filmą tarsi be vienos detalės, negalėtum aprėpti visos istorijos, lyg nuolatos trūktų kažkokios detalės. Aišku, mano draugą, su kuriuo žiūrėjom šį filmą, tai varė iš proto, jis negali žiūrėti filmų, kuriame nėra viskas aišku, bet mane tai dar labiau suintrigavo, galiausiai tai ir buvo visas filmo „cinkelis“, kuris vedė mane į priekį. Juk kaip žinia, neretai tokiuose filmuose jau aiškiai numatoma ir pabaiga, ir mintis, tačiau filmas tai išlaikė iki savo paskutinės minutės, kada šeimos žaidimo taisyklės pakrypo visai kita linkme.

Cameron ir vėl atliko neblogą vaidmenį, matosi, kad moteris užsiangažavusi savo srityje. Po stulbinamo vaidmens „Mano sesers globėjas“, šis vaidmuo atrodo visai kitoks, tačiau aktorinė meistrystė visgi jaučiasi, geras žiūrovas suspės tai pamatyti ir atitinkamai įvertinti.

Kuo filmas Jums gali būti įdomus? Savo nenuspėjamumu, aišku, jame yra šiokių tokių banalybių, siaubo filmų elementai, kurie laikui bėgant ima kartotis filmuose, tačiau filmas patrauks savo psichologizmu ir ryškiomis humanistinėmis vertybėmis. Iš filmo pamatysite, kad žmonės gali būti visokie, jie yra pasiryžę paspausti mygtuką, kad praturtėtų vardan savo egoizmo, bet kartu, kai reikia būti altruistais, jie taip pat yra linkę aukoti. Žmogus yra nevienalytis monolitas, jis yra mylintis ir nekenčiantis, liūdnas ir laimingas, štai kokia viso šio filmo idėja. Rekomenduoju visiems, kurie nori kažko tokio nelabai banalaus ir nelabai sudėtingo, šis filmas išlaiko pusiausvyrą tarp gerų filmų ir prastų filmų virtinės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valandos"

Sveiki mielieji, šiandien noriu trumpai pristatyti prieš kelias dienas matytą filmą „Valandos“ (The Hours) (2002m.). Šis filmas mane išties nustebino, kadangi kaip ir dauguma kino statymų yra kuriama pagal knygas, ne paslaptis, kad šis filmas irgi statytas pagal garsų romaną „Valandos“. Prisipažinsiu, niekada neskaičiau tos knygos ir nežinojau, kas joje rašoma. Tik žinojau, jog tai apie tris moteris, tą išduoda ir filmo afiša. Pasirodo filmas kur kas sudėtingesnis ir įdomesnis režisūrine prasme. Labai geneliai sulipdyta trijų epochų istorijos: Tarpukario istorija, kada Virginaja Woolf rašė savo garsųjį romaną „Ponia Dalovei“, jau po karo amerikiečių šeimos istorija ir šiuolaikiniame, jau mūsų amžiuje gyvenančios šeimos istorija. Visas jas vienija tos pačios lėtai arba greitai slenkančios valandos, laiko tėkmės pojūtis, moters skausmas. Filmas moteriškas, tačiau tinka žiūrėti ir vyrams, sakyčiau, netgi patartina.

Drama psichologinė, kančia ryški ir o režisieriaus meistrystė yra tame, kad jis beveik visą filmą neįvardina dėl ko tos moterys taip kenčia, tai dirgina žiūrovų jausmus ir vaizduotę. Nuostabus ir talentingas laiko pjūvių sulipinimai, paprastos detalės, kurios pasibeldžia ir atsikartoja skirtingų laikų moterų gyvenimuose. Filmas vaizduoja ir realius ir išgalvotus dalykus. Viena linija pasakoja Viginijos Woolf gyvenimo istoriją, jos lesbietiškumą, šeimos netektį ir pamišimą, kita istorija paraleliai kartoja taip, kas buvo rašoma jos romanuose, o dar kita istorija tiesiog atitinka pačios Virginijos gyvenimą, iš dalies ir jos knygų heroję. Filmas sudėtingas. Ne visi pradėję žiūrėti šį filmą žino, kas iš tikrųjų buvo ta Virginija Woolf. Džiaugiuosi, kad paprastos literatūrinės žinios padėjo šiame filme įžvelgti kur kas daugiau įdomesnių dalykų ir sužinoti apie pačią Woolf.

Gerą režisūrinį darbą puošia nuostabus aktorių kolektyvas: Nicole Kidman, kuri įkūnijo pačią Woolf buvo nuostabi ir visiškai nepanaši į save, kad po filmo net nustebau, jog tai buvo ji. Aišku, puikiai savo darbą dirbo „Oskarų“ karalienė Meryl Streep ir Julianne Moore. Visos moterys padirbėjo fantastiškai, kurdamos ir vaidindamos stiprius ir įtaikius, giliai psichologiškai motyvuotus vaidmenis. Rekomenduoju seną, tačiau, mano galva, jau klasika tapsiančiu filmu „Valandos“.

Jūsų Maištinga Siela