Filmas: "Naujasis "Paradiso" kino teatras" / "Nuovo cinema Paradiso"

Sveiki,

Italų režisierius Giussepe Tornatore tikriausiai nustebino ne vieną pasaulyje, sukurdamas daug ką abstulbinusį kino filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (ital. Nuovo Cinema Paradiso) (1988). Tiesą sakant, šio režisieriaus mačiau filmą ne vieną ir galiu pasakyti, kad jis turi savitą braižą ir matymą kine. Tiesa, jo filmas „Malena“ (2000) manęs nė kiek nesužavėjo, tačiau „Geriausias pasiūlymas“ (2013) išties mane prikaustė savo paslaptingumu.

Daugelis man rekomendavo ir kone primygtinai reikalavo pažiūrėti „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“. Ką gi, daugiau atidėlioti nebegalėjau. Tiesą sakant, net suabejojau, ar žiūriu teisingą kiną, turiu galvoje, tas, kuris man patinka. Bendrai filmas nepadarė didelio įspūdžio ir net suabejojau, ar kartais nežiūriu preciziškai nusaldintos beskonybės. Neatsitiktinai pradėjau nuo neigiamo vertinimo, nes filmas milžiniškas – apima beveik tris valandas, tačiau kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau keitėsi mano nuostata ir jausmai. Tiesą sakant, filmas karkasinis, jis neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Žinoma, išskyrus istorinį kontekstą. Personažai absoliučiai neįtikina – jie tarsi Volto Disnėjaus braižo: vienkrypčiai, charakteriai taip pat vienplaniai, preciziškai naivūs, jei dori – tai iki begalybės, jeigu nedori – tai totaliai. Filmas absoliučiai nepasiūlo evoliucionuojančio įdomaus veikėjo, na, gal kiek įdomesnis mažylis Salvatorė, tačiau jo paauglystės periodas absoliučiai primena paauglių „Romeo ir Džiuljetą“ – nusaldinta ir paprasta istorija, iš kurių žiūrovas jau kadais išaugęs. Kyla natūralus klausimas, jeigu čia viskas šiame filme jau taip blogai, tai kurių galų jį žiūrėti?

Dėl gerų dalykų! Režisieriui visgi po filmo pavyko sukelti nostalgiją ir susižavėjimą, jog gyvenimas visgi yra gražus. Trys vieno žmogaus gyvenimo atkarpos papasakotos skirtingais polėkiais, perkeliant senųjų filmų elementus, kurias jaunasis Salvatorė žiūrėdavo vaikystėje ir paauglystėje. Apskritai filme labai grakščia linija konstruojami nostalgijos ir susižavėjimo verti laikai, kai kinas iš tikrųjų kėlė daug emocijų, kai sudirginti žiūrovą tereikėjo paprasto romantinio bučinio. Labiausiai filme žavi tai, kad pagrindinio veikėjo gyvenimas, kuris visada bėgo šalia kino meno, pats tapo savaime atsikartojančiu kinu. Ne veltui pasakymas: gyvenime kaip kine. Manau, vienas didžiausių šio režisieriaus užmačių šiame filme buvo sukurti tikėjimą kinu pačiame kine ir kiek priminė režisieriaus Bernardo Bertolucci nuostabų filmą „Svajotojai“ (2003), tačiau šis ne toks erotiškas, priešingai – šviesus filmas, verčiantis patikėti gyvenimo stebuklais. Rekomenduoju gurmanams ir ne tik.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Seksas, melas ir vaizdajuostė" / "Sex, Lies, and Videotape"

Sveiki,

Tikriausiai nėra tokio kino gurmano, kuris nežinotų režisieriaus Steven Soderbergh ir jo darbų. Ilgametražis debiutas „Seksas, melas ir vaizdajuostė“ (angl. Sex, Lies and Videotipe) (1989) buvo pripažintas tiek kritikų, tiek kino žiūrovų. Kad ir kiek žiūrėčiau šio režisieriaus darbų ir kokie jie bebūtų geri, visada susidaro įspūdis, kad autorius stengiasi būti pragmatiškai gilus savo juostose, įpinti kažin kokių psichologinių manipuliacijų ir kartu praslysti kaip sviestas per peilį nesukirbinant žiūrovo t. y. manęs. Visgi manau, kad tai tiesiog nėra mano režisierius, tačiau jo darbus vis tiek žiūriu...

Režisieriaus sėkmingas debiutas su gana skandalingu pavadinimu atkreipė dėmesį. Filme pasirodo ryškios to meto kino žvaigždės ir jos vaidina toli gražu ne itin patogius, bet galima įtarti, kad jiems įdomius personažus. Erotika tvoskia per visus kadrus, herojai „statomi“ į daugiabriaunes psichologines situacijas. Daug dalykų kadruose manęs neįtikino, tiesiog natūraliai perteikta aktorių būseną smarkiai kirtosi su realybe – daug žavių dialogų visgi labiau priminė literatūrinį tekstą, skirtą teatro spektaklio statybai, nei tam, ką matome filme. Kitą vertus, tas natūralus aktorių polėkis ir erotikos bei intymumo sureikšminimas suteikė filmui savito kolorito, tačiau nė keik neprilygsta R. Polanskio „Venera kailiuose“. Buvo gana įdomu stebėti, kaip veikėjai tiesiog kalbasi, kaip krūpčioja jų veido raumenys, kaip suka drovias akis, ir pagalvoti, o kaip tokioje situacijoje pats žiūrovas t. y. aš reaguočiau įsivėlęs į tokius intymius pokalbius.

Nepaisant stiprios dialogų veikėjų vibracijos, juntamos erotikos, visgi atmetus raiškos priemones, filmas, palaukite, apie ką? Apie erotiką ir griūvančią jauną porą – neištikimybė, seksualiniai manevrai ir kiti melodraminiai šeimyniniai niuansai, kurie, tiesą sakant, atrodo nuobodokai. Filmas vertas savo laiko tiek, kiek jame yra režisieriaus savitumo, tačiau turinio atžvilgiu erotiniai veikėjų manevrai, kad ir kaip tuo metu kadre atrodo neadekvačiai nimfomaniški, filmo turinio tuo kažin ar praturtina. Visgi filmas neblogas, bet ne toks, kurį drįsčiau siūlyti kiekvienam, kuris nori kine šio to geresnio ir įdomesnio pamatyti.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Pikk Hermann (Aukštasis Hermanas), Estija, Talinas; (Eesti, Tallinn - Tall Hermann)

 Aukštasis Hermanas (Pikk Hermann) 

Sveiki,

Šios nuotraukos iš Talino kelia nostalgiją. Ruduo Taline ir Toompea pilis, plazdanti Estijos vėliava. Pikk Hermann arba Tall Hermann (liet. Aukštasis Hermanas) yra sudedamoji Toompea pilies dalis – jos bokštas, įsikūręs aukštai Talino senamiestyje.

Aukštojo Hermano aukštis – 45 metrai, pilies viduje veikia Estijos parlamentas, o bokštas turi per 200 laiptų, kurio viršūnėje yra apžvalgos ratas. Pačiame bokšte nesu buvęs, tik prie pat pamatų. Pirmasis bokštas buvo pastatytas 1360-1370 metais. Dabartinis vaizdas suformuotas tik 16 amžiuje.

Tai vienas ryškiausių Talino senamiesčio objektų, kurį turėtų aplankyti kiekvienas, važiuodamas į šį miestą. Net neabejoju, kad ir vėl prie jo sugrįšiu. Vieną dieną.

Jūsų Maištinga Siela