Makadamijos riešutai, aliejus, medis: makadamijos aliejaus ir riešutų nauda sveikatai ir gydomosios savybės

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kadangi ką tik pristačiau straipsnį apie Maroko auksą – argano medį ir iš jo sėklų išgaunamą aliejų, šiandien pratęsiu šią temą ir pristatysiu Jums makadamijos medį, riešutus ir aliejų, kalbėsiu apie istoriją ir šio augalo teikiamų produktų naudą ir ypatumus.

 

Makadamijos kilmė ir paplitimas

 

Makadamijos medis (Macadamia) yra kilęs iš Australijos rytinės pakrantės, ypač Kvinslando ir Naujojo Pietų Velso regionų subtropinių atogrąžų miškų. Būtent ten šis medis auga natūraliai. Australijos vietiniai gyventojai, aborigenai, riešutus vartojo tūkstančius metų, vadindami juos įvairiais vardais, tokiais kaip kindal kindal ar gyndl. Į Vakarų pasaulį medis pateko 1857 m., kai jį pavadino škotų chemikas Johnas Macadamas. Makadamijos medis užauga gana didelis, pasiekdamas 12–15 metrų aukštį. Jis pasižymi blizgančiais, tamsiai žaliais lapais ir gražiais baltais arba rausvais, kvapniais žiedais. Šis medis yra itin ilgaamžis – palankiomis sąlygomis jis gali gyventi ilgiau nei 100 metų, o pirmasis derlius pasirodo tik po 7–10 metų nuo pasodinimo.

 

Makadamijos medžio vaisius yra kieta, apvali, žalia, pluoštinė luobelė, kuri sunokusi skyla ir atidengia itin kietą, rudą, sėklos apvalkalą. Būtent viduje, šiame apvalkale, slypi valgomasis riešutas, išskirtinis dėl savo švelnios ir kreminės tekstūros. Makadamijos riešutas yra plačiai žinomas kaip vienas brangiausių ir labiausiai vertinamų riešutų pasaulyje. Nors medis yra natūraliai paplitęs Australijoje, šiandien jis auginamas komerciniuose soduose visame pasaulyje: Jungtinėse Amerikos Valstijose (Havajai), Pietų Afrikoje, Brazilijoje, Kenijoje, ir Kosta Rikoje. Didelė dalis pasaulinio derliaus gaunama būtent iš šių plantacijų, kadangi Australijos klimatas ir dirvožemis idealiai tinka jo natūraliam augimui.

 

Senieji pasakojimai apie makadamijos medį ir regioninė kultūrinė reikšmė

 

Vietiniai Australijos gyventojai, aborigenai, makadamijos riešutus laikė itin vertingu ir šventu maistu. Aborigenų gentys, gyvenančios Kvinslando atogrąžų miškuose, turėjo iš kartos į kartą perduodamus pasakojimus, susijusius su riešutų derliaus nuėmimu. Šie riešutai buvo naudojami ne tik maistui, bet ir per ritualus bei mainus. Jų pasakojimuose makadamijos medžiai dažnai buvo siejami su žemės vaisingumu, derliumi ir kaip dovanos, gautos iš gamtos. Kadangi riešutai buvo labai sunkiai išlukštenami, bet turėjo didelę maistinę vertę, jie tapo retumo ir ištvermės simboliu, pabrėžiant, kad didžiausias grožis ir nauda slypi po kietu paviršiumi.

 

Makadamijos riešutų aliejus: poveikis, sveikata, nauda, svaybės

 

Makadamijos aliejus, gaunamas iš makadamijos medžio sėklų, yra vertinamas dėl savo švelnumo ir unikalios sudėties. Nors vietinės Australijos gentys riešutus vartojo tūkstančius metų, aliejus pasaulinei rinkai išpopuliarėjo palyginti neseniai, ypač po to, kai XX a. antroje pusėje prasidėjo intensyvus komercinis makadamijos medžių auginimas, visų pirma Havajų salose. Aliejus išgaunamas riešutus spaudžiant, dažniausiai šalto spaudimo metodu, kuris padeda išsaugoti visas naudingas savybes, skonį ir aromatą. Šis procesas yra itin efektyvus, tačiau dėl riešutų kainos ir gamybos sąnaudų aliejus yra brangus. Palyginimui: makadamijos aliejaus išeiga yra didesnė nei argano aliejaus: vienam litrui aliejaus pagaminti reikia maždaug 2–3 kilogramų riešutų branduolių, tuo tarpu argano aliejui reikia apie 30 kg vaisių.

 

Makadamijos aliejus pasižymi švelniu, gelsvu atspalviu, subtiliu riešutų kvapu ir sviestiniu, saldžiu skoniu, o tai leidžia jį naudoti tiek kulinarijoje, tiek kosmetikoje. Dėl didelio mononesočiųjų riebalų rūgščių (ypač oleino ir palmitoleino rūgščių) kiekio, jis yra itin naudingas sveikatai: gerina širdies veiklą, padeda reguliuoti cholesterolio lygį. Palmitoleino rūgštis yra reta ir vertinga savybė, nes ji natūraliai randama žmogaus odoje, todėl aliejus puikiai tinka odos priežiūrai, drėkinimui ir regeneracijai. Dėl šios priežasties kosmetikos pramonė jį naudoja kremais, losjonams ir ypač plaukų priežiūros priemonėms gaminti, kur jis padeda atkurti pažeistus plaukus.

 

Ekonomiškai makadamijos aliejus priklauso prabangos kategorijai, o jo kaina rinkoje yra aukšta, tačiau jis paprastai yra šiek tiek pigesnis nei argano aliejus. Kaina priklauso nuo aliejaus kokybės (šalto spaudimo ar rafinuotas) ir rinkos. Svarbu paminėti, kad makadamijos medžiai tiesiogiai nenukenčia dėl aliejaus pramonės. Priešingai, aliejaus gavybos pelnas skatina tvarų medžių auginimą specializuotose plantacijose visame pasaulyje, užtikrinant rūšies paplitimą ir genetinės įvairovės išsaugojimą, nors ir už natūralaus arealo ribų. Pramonė palaiko tvarų auginimo modelį, kuris yra ekonomiškesnis ir labiau kontroliuojamas, o tai leidžia patenkinti pasaulinę paklausą be neigiamo poveikio natūralioms populiacijoms Australijos miškuose.

 

Maištinga Siela

Arganas. Argano aliejus. Argano medis Maroke. Aliejaus poveikis, nauda, sveikata odai, plaukams.

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Nusprendžiau pasidomėti Maroko įdomiu medžiu, kuris žinomas arganu ir jo gydomaisiais aliejais. Šiame įraše sužinosite apie šio ypatingo medžio kilmę, mitologiją, paplitimo arealą, o antrojoje teksto dalyje – apie vieną brangiausių ir labiausiai vertino argano aliejaus poveikį sveikatai.

 

Arganas: Maroko Aukso Medis – Endeminis Gamtos Paveldas

 

Arganas (Argania spinosa), vietinių Maroko gyventojų, ypač berberų, vadinamas „gyvybės medžiu“, yra viena iš išskirtiniausių ir labiausiai saugomų gamtos gėrybių šalyje. Šio medžio pavadinimas kildinamas iš vietinės berberų kalbos žodžio, kuriuo jis vadinamas. Arganas yra endeminis – tai reiškia, kad jis natūraliai auga tik labai ribotoje teritorijoje: daugiausia Maroko pietvakariuose (Sous slėnyje ir Atlanto vandenyno pakrantės lygumose) ir labai nedidelėje Alžyro dalyje. Dėl šio itin riboto paplitimo arealo ir ekologinės svarbos, argano medis yra toks retas ir saugomas. Siekiant užtikrinti jo išsaugojimą ir tvarią naudojimą, UNESCO dar 1998 metais jo augimo teritoriją paskelbė biosferos rezervatu.

 

Unikalios savybės ir išvaizda

 

Argano medis puikiai prisitaikęs prie atšiauraus, sausringo Maroko klimato. Jis pasižymi tvirta, gumbuota ir dygliuota išvaizda, kuri yra savotiška apsauga nuo gyvūnų. Viena svarbiausių savybių – jo itin gilios šaknys, kurios padeda jam pasiekti požeminį vandenį, taip pat efektyviai sustabdo dykumėjimą ir tvirtina dirvą. Arganas yra įspūdingai ilgaamžis – jis gali gyventi nuo 150 iki 200 metų, o kai kurie pavyzdžiai siekia ir ilgesnį amžių. Medis užauga iki 8–10 metrų aukščio ir išaugina platų, išsišakojusį vainiką. Jo vaisius – maža, žalia, alyvuogę primenanti uoga, brandinanti ypač kietame kevale esančias sėklas, iš kurių gaunamas vertingasis argano aliejus.

 

Argano medis berberų bendruomenėms yra socialinės ir ekonominės gerovės pagrindas. Jis aprūpina vietinius gyventojus viskuo – nuo maisto iki pastogės. Medis yra apipintas ir kultūriniais pasakojimais. Viena iš ikoniškiausių Maroko scenų, sukūrusi savotišką legendą, yra ožkos, kabančios medžio šakose. Šios ožkos realiai lipa, kad pasiektų lapus ir vaisius. Pasakojama, kad ožkų virškinimo sistemos palengvintas sėklų atskyrimas anksčiau buvo vienas iš tradicinių, archajiškų gavybos būdų, pabrėžiant medžio ir vietinės faunos simbiozę. Ši ekonominė, ekologinė ir kultūrinė reikšmė dar kartą patvirtina, kodėl arganas yra ne tik medis, bet ir gyvybiškai svarbi Maroko paveldo dalis.

 

Argano aliejus: nuo Maroko branduolio iki pasaulinės kosmetikos

 

Argano aliejus – dažnai vadinamas „skystu Maroko auksu“ – yra neabejotinai pats svarbiausias argano medžio produktas, turintis milžinišką reikšmę tiek vietos ekonomikai, tiek pasaulinei kosmetikos ir kulinarijos industrijai. Aliejus tradiciškai išgaunamas rankiniu būdu, o šį darbą atlieka berberų moterų kooperatyvai. Ši unikali gamybos grandinė ne tik išlaiko autentiškus metodus, bet ir yra svarbus vietos moterų įgalinimo ir ekonominio savarankiškumo šaltinis. Gamybos procesas yra ilgas ir reikalauja kruopštumo: iš pradžių vaisiai džiovinami, minkštimai pašalinami, o sėklos išimamos iš ypač kieto, rankomis skeliamo kevalo. Sėklos spaudžiamos rankinėmis girnomis arba moderniomis mašinomis.

 

Išgaunamas aliejus yra skirstomas į dvi pagrindines rūšis. Iš neskrudintų sėklų gaunamas šviesesnis, kosmetikai skirtas aliejus, o iš skrudintų sėklų – tamsesnis, riešuto skonio maistinis aliejus, kuris yra neatsiejama Maroko virtuvės dalis (pvz., gaminant amlou užtepą). Aliejaus išeiga yra labai maža, o tai lemia jo retumą ir aukštą kainą: norint pagaminti vieną litrą aliejaus, reikia apie 30–35 kilogramus argano vaisių, arba maždaug 2.5–3 kilogramus sėklų. Dėl šio mažo derlingumo ir didelės tarptautinės paklausos, argano aliejaus eksporto rodikliai yra aukšti, o jo prekyba tapo svarbiausiu pajamų šaltiniu regionui.

Pasaulinėje rinkoje argano aliejus labiausiai žinomas dėl savo naudojimo kosmetikos industrijoje. Jis vertinamas dėl didelio kiekio vitamino E, antioksidantų ir nepakeičiamųjų riebalų rūgščių, kurios pasižymi puikiomis odos ir plaukų drėkinimo, regeneravimo bei senėjimo stabdymo savybėmis. Šios savybės lėmė, kad aliejus tapo prabangos ir natūralios grožio priežiūros simboliu, o jo pavadinimas tapo sinonimu aukščiausios kokybės plaukų ir odos priežiūros priemonėms visame pasaulyje. Nors vietos gyventojams jis ilgus šimtmečius buvo tiesiog gyvybiškai svarbus maisto ir tradicinės medicinos šaltinis, tarptautinė prekyba pavertė jį vienu sėkmingiausių etiško ir tvaraus verslo modelių, derinant vietos tradicijas su pasauline rinka.

 

Maištinga Siela

Klaipėdos literatūros festivalis "Prozos krantas" 2025: programa, renginiai, istorija

 

Sveiki,

 

Regionai tikrai literatūrine prasme nemiršta, priešingai – tiek daug renginių, kad sukis, kaip išmanai! Šįkart apie kaskart vis kitokį veidą rodantis literatūrinis festivalis-renginys „Prozos krantas“ ir jo ištakas.

 

Klaipėdos literatūros festivalio ištakos siekia 1987 metus, kai rašytojas Rimantas Černiauskas inicijavo renginių ciklą pavadinimu „Novelės ruduo“. Šio projekto tikslas buvo paprastas, bet labai svarbus: populiarinti prozos skaitymus Vakarų Lietuvoje ir atgaivinti literatūrinį gyvenimą uostamiesčio kultūrinėje erdvėje. Šis renginys greitai įsitvirtino kaip reikšmingas rudens literatūros sezono akcentas, sutraukiantis ne tik Klaipėdos krašto autorius, bet ir prozininkus iš visos Lietuvos. Taip buvo padėtas pagrindas ilgametės prozos tradicijos tęstinumui, orientuotam į smulkiąją prozą, novelę ir trumpą pasakojimą.

 

Bėgant metams, festivalio koncepcija natūraliai evoliucionavo, siekiant geriau atspindėti šiuolaikines literatūros pristatymo formas ir regiono specifiką. Vienu metu žinomas kaip „Prozos ruduo“, festivalis visai neseniai, maždaug 2024 metais, persivadino į „Prozos krantas“. Šis naujas pavadinimas yra ne tik skambus, bet ir simboliškas: jis tiesiogiai pabrėžia Klaipėdos, kaip miesto prie jūros kranto, unikalumą ir regiono svarbą Lietuvos kultūros žemėlapyje. Koncepcija apima ne tik tradicinius skaitymus, bet ir aktyvią veiklą, tokią kaip kūrybinio rašymo dirbtuvės moksleiviams ir suaugusiems bei naujų, inovatyvių prozos pristatymo formų paieška (pvz., derinant žodinę kūrybą su muzika ar performansu).

 

Vienas svarbiausių festivalio akcentų, užtikrinantis tradicijos tęstinumą ir naujų talentų atradimą, yra smulkiosios prozos konkursas „Į Švyturį“. Konkurso pavadinimas taip pat įprasmina Klaipėdos regioną, kviesdamas autorius ieškoti „švyturio“ – idėjos ar gairės – savo kūryboje. Kasmet šis konkursas pritraukia gausybę naujų, nepublikuotų tekstų, o nugalėtojai apdovanojami ir skelbiami festivalio baigiamajame renginyje. Laimėtojai ne tik pelno pripažinimą, bet ir dažnai gauna rezidentūrą Nidos vertėjų ir rašytojų namuose bei publikaciją literatūros ir kultūros almanache „Baltija“, taip realiai prisidėdami prie lietuvių prozos plėtros.

 

Festivalio organizatorius – Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius – nuosekliai tęsia uostamiesčio iniciatyvą. „Prozos krantas“ yra orientuotas ne tik į profesionaliąją, bet ir į visuomenės įtrauktį: rengiamos kūrybos dirbtuvės su Klaipėdos gimnazistais, socialinės paskirties renginiai, bendradarbiaujama su regiono bibliotekomis (ypač Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka). Tokia veikla leidžia festivaliui neapsiriboti tik literatūros elitu, bet tapti gyvu kultūriniu reiškiniu, apimančiu visą Klaipėdos kraštą, nuolat ieškančiu ryšių su jūra, švyturiu ir pakrantės pasakojimais. „Prozos krantas“ išlaiko R. Černiausko viziją – puoselėti prozos žanrą ir atskleisti Klaipėdos, kaip svarbaus literatūros uosto, potencialą.

 

Jūsų Maištinga Siela

Dienos daina: Taylor Swift - The Fate of Ophelia [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki,

 

Nesu kažin koks Taylor Swift gerbėjas. Deja, retai kur paklausau, nors ir turiu jos mėgstamų kūrinių kelis variantus, tačiau, tenka pripažinti, Taylor Swift – viena ryškiausių šių dienų atlikėjų. Sunku įvardyti kodėl, bet turai, koncertai, albumų gausa ir klipai – sako patys už save. Šeštadienio vakare perklausiau jos naujausią ką tik pasirodžiusį albumą „The Life of a Showgirl“, kuris man pasirodė itin nuoseklus, tolygus ir, tiesą sakant, netgi monotoniškas. Negalėčiau išskirti dainų favoričių, daugmaž visos vienoje tonacijoje, vienoje harmonijoje, vienoje vizualizacijoje, kas, aišku, paprastai labai patinka kritikams, kurie nori albumo konceptualumo. Konceptualumas, mano galva, yra, tačiau nuobodokas...  Šiandien aptarsiu internautų labiausiai išskirtą dainą rekordininkę (per vieną parą labiausiai platformoje klausomą visų laikų dainą) „The Fate of Ophelia“, kurios vaizdo klipas taip pat ką tik pasirodė.

 

„The Life of a Showgirl“ – tai dvyliktasis Amerikos dainininkės ir dainų autorės Taylor Swift studijinis albumas, pasirodęs 2025 m. spalio 3 d. ir išleistas „Republic Records“. Šis albumas gimė neįprastomis aplinkybėmis: jis buvo įrašytas 2024 m. „Eras Tour“ europinio turo metu Švedijoje, Swift bendradarbiaujant su ilgalaikiais prodiuseriais Maxu Martinu ir Shellback. Albumo koncepciją įkvėpė pačios dainininkės triumfuojanti būsena, pasiekta aukščiausios šlovės metu ir jaudinančiais asmeniniais santykiais su futbolininku Travisu Kelce. Šis darbas yra sąmoningas sugrįžimas prie atviros popmuzikos ir soft rock skambesio po lyriškai sunkesnių, indų-folk stiliaus albumų. Albumą sudaro 12 dainų, kuriose pasakojamos garsumo, meilės ir gyvenimo dėmesio centre naratyvai, o jo estetika, sukurta mados fotografų Mert ir Marcus, pristato Swift kaip glamūriškiausią ir provokuojančią showgirl figūrą. Asmeniškai man pernelyg infantilios, labiau skirtos paaugliams arba pirmosios stadijos jaunimui.

 

Nors albumo kritinis vertinimas buvo poliarizuotas – vieni kritikai gyrė jį už lengvą skambesį ir džiaugsmingus, šviesius tekstus, o kitiems jis pasirodė esąs per daug paprastas ir emociškai mažiau paveikus nei ankstesni darbai – komerciniu požiūriu „The Life of a Showgirl“ tapo masiniu įvykiu. Albumas pagerino visų laikų didžiausių JAV vienos dienos pardavimų rekordą, pasiekęs 2,7 milijono kopijų žymą per pirmąją dieną. Be to, jį lydėjo plati ir novatoriška rinkodaros kampanija: nuo pranešimo Traviso Kelce podkaste iki filmo „Taylor Swift: The Official Release Party of a Showgirl“, kuris buvo ribotai rodomas kino teatruose visame pasaulyje. Šis filmas, tapęs prototipu, kaip Swift gali ateityje pristatyti savo albumus, pabrėžė fenomenalų dainininkės kultūrinį ir komercinį poveikį, žymėdamas ryškų ir pasitikintį žingsnį jos karjeroje. Tarp įdomiausių albumo dainų – titulinis kūrinys, įrašytas su Sabrina Carpenter.

 

Puikus pasirinkimas! Pristatomasis singlas „The Fate of Ophelia“ (liet. „Ofelijos likimas“) yra pagrindinis albumo „The Life of a Showgirl“ kūrinys ir puikus Taylor Swift sugebėjimo paversti klasikinę literatūrą šiuolaikiniu popmuzikos hitu pavyzdys.

 

„The Fate of Ophelia“ yra dramatiškas, bet triumfuojantis, kaip sako kai kurie gerbėjai ir kritika, meilės laiškas, paremtas W. Šekspyro tragedijos „Hamletas“ veikėjos Ofelijos likimu (akivaizdi nuoroda į albumo pagrindinį standartinį viršelį). Klasikinėje versijoje Ofelija, prislėgta sielvarto, beprotybės ir vyrų, ypač Hamleto, apgaulės, tragiškai nuskęsta. Tačiau Taylor Swift savo dainoje apverčia šią tragediją, dėkodama savo mylimajam (akivaizdžiai užuomina į sužadėtinį Travisą Kelce) už tai, kad jis išgelbėjo jos širdį nuo panašaus likimo. Dainos tekste atvirai skelbiama: „Late one night, you dug me out of my grave and / Saved my heart from the fate of Ophelia“ (liet. „Vėlyvą naktį iškasei mane iš kapo ir / Išgelbėjai mano širdį nuo Ofelijos likimo“). Tai yra išgyvenimo, pergalės prieš melancholiją ir viešumoje patirtą traumą himnas, kuriame dainininkė subjektė apie išsigelbėjimą iš izoliacijos ir „bokšte“ praleisto laiko. Vizualiai šią idėją sustiprina ir albumo viršelis, kuriame Swift, įkvėpta Johno Everetto Millais‘o paveikslo „Ofelija“, pavaizduota panirusi vandenyje – tačiau ji žvelgia tiesiai į kamerą, taip perimdama savo pačios istorijos valdymą.

 

Skirtingai nei lyriškai slegiantis ankstesnis albumas „The Tortured Poets Department“, „The Fate of Ophelia“ išsiskiria gyvybingu ir pakiliu skambesiu, sukurtu kartu su pop muzikos gigantais Maxu Martinu ir Shellback. Kūrinys apibūdinamas kaip sintezatorių ir šokių popmuzikos (synth-pop ir dance-pop) takelis su aštria new wave nuotaika. Dainoje dominuoja riedantys būgnai, Omnichord tonai ir stipri bosinė linija. Kritikai šį kūrinį įvardino kaip vieną užkrečiamiausių albume, giriamą už greitą ritmą ir įsimenančią melodiją. Komercinė sėkmė buvo tiesiog fenomenali: „The Fate of Ophelia“ pagerino visų laikų vienos dienos srautinio perdavimo rekordą „Spotify“ platformoje, tapdamas pirmuoju kūriniu, surinkusiu 30 milijonų perklausų per vieną parą. Daina ne tik atnešė sėkmę albumui, bet ir tapo kultūriniu įvykiu, apjungiančiu literatūros žinovus ir futbolo fanus.

 

Taylor Swift – The Fate of Ophelia

[lyrics / žodžiai]

 

I heard you calling on the megaphone

You wanna see me all alone

As legend has it, you

Are quite the pyro

You light the match to watch it blow

And if you'd never come for me

I might've drowned in the melancholy

I swore my loyalty to me, myself, and I (Me, myself, I)

Right before you lit my sky up

 

All that time, I sat alone in my tower

You were just honing your powers

Now I can see it all (See it all)

Late one night, you dug me out of my grave and

Saved my heart from the fate of

Ophelia (Ophelia)

Keep it one hundred

On the land, the sea, the sky (Land, sea)

Pledge allegiance to your hands

Your team, your vibes

Don't care where the hell you been (Been)

'Cause now, you're mine (Now)

It's 'bout to be the sleepless night

You've been dreaming of

The fate of Ophelia

 

The eldest daughter of a nobleman

Ophelia lived in fantasy

But love was a cold bed full of scorpions

The venom stole her sanity

And if you'd never come for me (Come for me)

I might've lingered in purgatory

You wrap around me like a chain, a crown, a vine (Chain, crown, vine)

Pulling me into the fire

 

All that time, I sat alone in my tower

You were just honing your powers

Now I can see it all (See it all)

Late one night, you dug me out of my grave and

Saved my heart from the fate of

Ophelia (Ophelia)

Keep it one hundred

On the land, the sea, the sky (Land, sea)

Pledge allegiance to your hands

Your team, your vibes

Don't care where the hell you been (Been)

'Cause now, you're mine (Now)

It's 'bout to be the sleepless night

You've been dreaming of

The fate of Ophelia

 

'Tis locked inside my memory

And only you possess the key

No longer drowning and deceived

All because you came for me

Locked inside my memory

And only you possess the key

No longer drowning and deceived

All because you came for me

 

All that time, I sat alone in my tower

You were just honing your powers

Now I can see it all (I can see it all)

Late one night, you dug me out of my grave and

Saved my heart from the fate of

Ophelia

Keep it one hundred

On the land, the sea, the sky (Land, the sea)

Pledge allegiance to your hands (Your hands)

Your team, your vibes

Don't care where the hell you been (Been)

'Cause now, you're mine ('Cause now)

It's 'bout to be the sleepless night

You've been dreaming of

The fate of Ophelia

 

You saved my heart from the fate of

Ophelia

 

Maištinga Siela

 

Litewski Fenomen: Jak KRISTINA SABALIAUSKAITĖ Ożywiła Krwawą Historię w „CESARZOWA PIOTRA”

 

Królowa Pióra z Litwy: Kristina Sabaliauskaitė i jej „Cesarzowa Piotra” podbijają Polskę

 

Kristina Sabaliauskaitė to nazwisko, które w polskim świecie literackim przestaje być już tylko odległym echem zza wschodniej granicy. Litewska doktor historii sztuki i pisarka, znana wcześniej polskim czytelnikom z monumentalnej sagi „Silva Rerum”, powraca z nowym, równie ambitnym dziełem. Jej dylogia, w Polsce wydana jako „Cesarzowa Piotra” (tłum. Eliza Deszczyńska, Wydawnictwo Literackie), natychmiast po premierze wzbudziła ogromne zainteresowanie i – co najważniejsze – niemal jednogłośnie pozytywne reakcje zarówno krytyków, jak i czytelników. To literackie wydarzenie, które zmusza do rewizji podręcznikowej historii.

 

Nowa odsłona „Kopciuszka XVIII wieku”

 

Powieść „Cesarzowa Piotra” burzy mity o Katarzynie I, pierwszej cesarzowej Rosji. Autorka zabiera nas w podróż do maja 1727 roku, do Carskiego Sioła, gdzie na łożu śmierci Marta Skowrońska-Katarzyna przeżywa ostatnie 24 godziny swojego życia. Książka, podzielona na 24 rozdziały-godziny, staje się intymną, gorzką spowiedzią kobiety, która przeszła drogę od sieroty, służącej, a nawet – jak niektórzy sugerują – wojennej niewolnicy o litewsko-polskich korzeniach, do władczyni imperium. To her story, opowiedziana z perspektywy umierającego ciała, która jest diametralnie inna od narracji historyków pisanych przez mężczyzn.

 

Brutalny realizm kontra historyczna baśń

 

Recenzenci i krytycy są zafascynowani odwagą i bezkompromisowością Sabaliauskaitė. Portal Historykon.pl podkreśla, że zamiast „baśni o Kopciuszku” dostajemy „opowieść o kobiecie, która musiała przetrwać w brutalnym świecie”, a powieść „wybrzmiewa mocno” w dobie dyskusji o prawach kobiet i przemocy. Chwalony jest fizjologiczny, brutalny, ale jednocześnie poetycki język, który wiernie oddaje surową codzienność XVIII-wiecznego dworu carskiego. Krytycy zwracają uwagę na naturalistyczne opisy brudu, chorób, przemocy, a nawet uzależnienia alkoholowego i psychologicznego, które mogą być dla niektórych czytelników przytłaczające, ale są kluczowe dla realizmu epoki.

 

Empatia i mistrzostwo narracji

 

Autorka, doktor historii sztuki, w wywiadach dla polskiej prasy (m.in. Polska Agencja Prasowa) podkreślała, że jej celem było „oddać głos” kobiecie wymazywanej z historii i pozwolić jej opowiedzieć o swoim życiu. Krytycy docenili to podejście. Powieść Sabaliauskaitė to nie tylko historia, ale także głęboka analiza psychologiczna. Katarzyna I zostaje ukazana jako postać wielowymiarowa: zarówno ofiara, jak i polityczny gracz obdarzony wielką inteligencją emocjonalną, kameleon adaptujący się do potwornej rzeczywistości. To zderzenie się kultur i mentalności Wschodu i Zachodu w „toksycznym małżeństwie” Piotra I i Marty-Katarzyny jest, zdaniem recenzentów, szczególnie aktualnym i przejmującym tematem.

 

Fenomen czytelniczy i „literacka uczta”

 

Reakcja polskich czytelników jest równie entuzjastyczna. Już po pierwszej fali sprzedaży książka stała się bestsellerem, a w sieci zaroiło się od wysokich ocen i komentarzy. W serwisach typu Lubimyczytac.pl czytelnicy przyznają, że książka to „prawdziwe literackie doświadczenie – intensywne, bolesne i niezwykle satysfakcjonujące”. Porównania do „twardego narkotyku – niemożliwego do odstawienia” (cyt. za Gerardem Collardem) tylko potwierdzają, jak wciągająca jest narracja. Czytelnicy chwalą unikalną konstrukcję (24 godziny = 24 rozdziały), która sprawia, że „czytelnik niemal czuje ciężar osuwającego się w chorobie ciała”. To lektura dla tych, którzy nie szukają „lekkiej bajki”, ale wolą „trudne pytania od łatwych morałów”.

 

Podsumowując, „Cesarzowa Piotra” to w Polsce nie tylko historyczna powieść, ale głęboki, mroczny portret kobiecej walki o przetrwanie i władzę, który rezonuje ze współczesnymi problemami. Kristina Sabaliauskaitė, litewska autorka, z łatwością umacnia swoją pozycję wśród czołowych pisarzy historycznych w Europie Środkowej, a jej dzieło jest uznawane za „literacką ucztę z domieszką goryczy” – po prostu lekturę obowiązkową. Z niecierpliwością wyczekujemy polskiego wydania drugiego tomu dylogii!

 

Maištinga Siela

Dienos citata: šunsnukis Remigijus Žemaitaitis apie kūltūros rėksnius ir savo mužikišką kultūros suvokimą

 

Sveiki,

 

Negaliu tiesiog nepasidalyti šios dienos idiotizmo apraiškomis.

 

„Tikri menininkai toliau kūrė meną, o rėksniai ir nieko bendro neturintys su kultūra baubė!“ Remigijus Žemaitaitis.

 

Ką aš galiu pasakyti? Ogi tik tiek, kad šuns snukiu atėjęs į valdžią šunsnukiškai ir elgiasi. Žemaitaitis neturi absoliučiai jokios nuovokos, kas ta kultūra (kaip, beje, ir visa Nemuno aušros partija). Patikėti vieną brangiausių ir reikšmingiausių ministerijų Nemuno aušrai yra socialdemokratų spjūvis visai Lietuvai. Kai šunsnukis neturi suvokimo, kas yra kultūra ir kone kerštaudamas kultūros veikėjams, kurių net nepažįsta, net nesuvokia, ką jie gyvenime nuveikia, turime kuriozinį variantą: bebalsis dainuoja, beraštis rašo, kvailys protingo pasiaiškint prašo. Viskas labai tinka Remigijui Žemaitaičiui, kuris šio sekmadienio kultūros žmonių protesto dalyvius išvadino... rėksniais. Tai tik įrodo, kad besmegeniui net neduota suvokti, kokie svarbūs žmonės buvo išėję į aikštes ir gatves, nes jų tiesiog... neatpažįsta, nes juos mato kaip avių bandą, kuriems vadovaus kas? Ogi Žemaitaičio statytinis Mozė, kuris išves aklomis tautos kultūros atstovus iš dykumos. Šitaip idiotiškai galvoti ir dar nesigėdijant tauzyti žurnalistams, yra tik būdas sustiprinti protestuotojus: vadinasi, jie buvo teisūs protestuodami šiandien prieš Nemuno aušrą. Nemuno aušra išties kultūros atstovus laiko durniais, vadinasi, protestuota labai teisingai. Gėda – Nausėda! Gėda – Žemaitaitis! Gėda – Ruginienė!

Reklama nemokama!

 

Maištinga Siela