Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 103: išjunkite socialinius žinių srautus – gyvenkite betarpiškai čia ir dabar!

 

Sveiki, skaitytojai,

Parašyti ką nors pozityvaus be impulso retsykiais būna išties sunku. Tada tikriausiai belieka užrašyti mintis, kurios ateina šį puikų pavasarį, kuriame tiek daug visko ir tiek daug tuštybės, pozavimo, susireikšminimo, netikrumo ir triukšmo. Stebiuosi žmonėmis, kurie seka D. Trumpo ir V. Putino derybas, aktyviai įsitraukę į tanko ištraukimo istoriją, diena iš dienos ir metai iš metų seka nervindamiesi, eikvodami energiją, o juk „reikšmingų“ įvykių sekimas ir atiduoda tai iškreiptai tikrovės daliai daug apmąstymų, laiko, energijos.

Visa tai ne taip svarbu. Mes tame net nedalyvaujame. Tiesa tik ta, kad per televiziją ir internetą iki mūsų atkeliauja šis cunamis ir pasiglemžia dėmesį ir jausmus, sukeldamas įspūdį, kad kažin kaip tame lyg emociškai ir dalyvaujame, nors niekada nematysime gyvai nei to tanko nuskendusio Pabradėj, nei to Trampo, ar miegosime apie juos žinodami, ar nežinodami – o vis tiek eisime į darbą, vesime šunį, bučiuosime dukrą, valgysime Napoleoną.

Mūsų kasdienė kalba pakito, nes ją pakeitė viešoji erdvė: karas, gintis, stiprinti, neramūs laikai... Artikuliuojame tai savo kalbėjimo sraute. Nesu laikęs ginklo rankoje. Ir nenoriu nei apsiginti, nei matuotis, nei ruoštis, nei už save, nei už kitus. Nes viskas, ko vertas kiekvieno iš mūsų gyvenimų, tai tik individuali mūsų pačių patirtis, žmonės, kurie tik supa kaip patys artimiausi, o visa kita tėra triukšmas, iliuzija, idealai, suformuoti ir primesti per auklėjimą visai kitų. Kasdien vis labiau tampu skeptiškas patriotiškumo idėjai. Kol daugelis gražiai kalba apie gynybą, kultūrą, nepasižiūri į žodžius, kad nėra gynybos prievolės, ji vis dar vadinama karo prievole. Ir ją organizuoja toli gražu ne patriotai, ne tie, kurie sėdi apkasuose. Man gaila žmonių, kurie gyvena sukurtais idealais ir idėjomis, o kažkas viršiau už juos, kažkas, kas diegia švietimu meilės ir pasiaukojimo idėjas dėl visų kitų, uždirba pinigus.

Geriausias nerimo numalšinimo būdas pakilti virš visų šių istorijų, tuščių burbulų. Žmonės, kurie apie tai kalba plačiau, yra išjuokiami. Pastebėjote? Jie sumenkinami. Gi vatnikai, sako, paskutiniai, galgi netgi tautos priešai. Ta pačia destruktyvia energija, tomis pačiomis burnomis, kurios kalba apie Lietuvą, pasiaukojimą ir gynybą tave lygioje vietoje atstumia ir sumaišo su purvais. Tos pačios rankelės, drąsios ir pilnos heroizmo, taurumo net neprasidėjus jokiam karui, tave jau smaugia, tą patį tautietį, brolį. Kas tai yra, jeigu tik ne idealų besivaikantys fokusininkai, įtikėję tuo, kas buvo paduota ant lėkštutės kaip iškeptas taikos balandis, faršas širdutės formos.

Einu paskaitysiu prieš miegą knygą. Pavasaris gražus, saulės šiandien buvo daug, skaniai nusnūdau saulėtame kambaryje podarbinio pokaičio. Paukščiai čiulbėjo. TV net nenorėjau įsijungti. Kaip gera gyventi, kaip neįsijungi kokių žinių, tik gyvenime pavasario tiesioginėje transliacijoje ir tokiu būdu patyri pasaulį betarpiškai jausdamas kūnu ir siela.

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Virginija Kulvinskaitė apie klišes literatūroje

 

 

„Klišė nėra blogis, greičiau atvirkščiai. Pats gyvenimas iš esmės yra klišė: kasdien kartojame tuos pačius veiksmus, žodžius. Vertinant lingvistiškai, riba tarp klišės, frazeologizmo, mirusios metaforos – siaura. „Širdis galugerklyje“, „jūra iki kelių“, „per plauką“ – kalbinės klišės ar mirusios metaforos, bet vis tiek gyvos, prasmingos ir funkcionalios, nes tiksliai išreiškia būsenas, situacijas. Man gražu, kai klišės naujame kontekste įgyja papildomų ar net priešingų reikšmių <...> Už klišes literatūroje ir gyvenime atgrasiau įnirtingas siekis pasakyti, parašyti, padaryti kažkaip naujai, kitaip, t. y. įmantri (iš)raiška, po kuria slepiasi klišinis, banalus turinys. Va čia tai blogis.“ Virginija Kulvinskaitė

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Franz Kafka apie literatūrą, rašymą, kūrybą (Francas Kafka)

 

Sveiki,

„Esu visiškai susitelkęs kūrybai. Kai mano esybė pajuto, jog rašymas man yra vasingiausia gyvenimo kryptis, viskas pakrypo tik į tai, „atsijungė“ visi sugebėjimai, susiję su kūno, valgymo, gėrimo, filosofinių apmąstymų ir pirmučiausia su muzikos džiaugsmais. Visose šiose srityse ėmiau nykti. Tai buvo būtina, nes mano jėgos apskritai buvo tokios menkos, jog tik smarkiai sutelktos galėjo tarnauti rašymui. Tikslą rašyti, žinoma, atradau ne savarankiškai ar kaip nors sąmoningai; jis pats atsirado, ir dabar jam kliudo tik kontora, bet kliudo jau iš esmės.“ Franz Kafka

Francas Kafka – vienas reikšmingiausių XX amžiaus rašytojų, kurio kūryba ir asmenybė paliko gilų pėdsaką literatūros istorijoje. Gimęs Prahoje, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, Kafka patyrė sudėtingą vidinį pasaulį, atsispindintį jo kūriniuose. Jo kūryba išsiskiria absurdo, egzistencinio nerimo ir biurokratinio absurdo temomis, kurios atspindi modernaus žmogaus susvetimėjimą ir bejėgiškumą prieš nepažinias jėgas.

Kafka literatūrą laikė ne tik profesija, bet ir būdu išreikšti savo vidinius išgyvenimus ir egzistencinius klausimus. Rašymas jam buvo tarsi terapija, leidžianti susidoroti su nerimu ir baimėmis. Jis buvo itin reiklus savo kūrybai, dažnai abejodamas savo talentu ir vertindamas kiekvieną žodį. Nepaisant to, Kafka rašė nuosekliai ir atsidavęs, palikdamas po savęs gausų literatūrinį palikimą.

Rašytojo dienoraščiai atskleidžia jo vidinį pasaulį, mintis ir jausmus. Juose galima rasti įrašų apie jo santykius su šeima, ypač su valdingu tėvu, kuris turėjo didelę įtaką jo gyvenimui ir kūrybai. Dienoraščiuose taip pat atsispindi Kafkos abejonės dėl savo rašymo, jo ligos ir mirties nuojauta. Šie dienoraščiai yra vertingas šaltinis, leidžiantis geriau suprasti Kafkos asmenybę ir jo kūrybos kontekstą.

Maištinga Siela