Dienos citata: Marija Teresė imperatorė apie kitų neapykantą ir paniekinimą, galią ir šlovę

 

Sveiki,

 

„Geriau visą gyvenimą būti nekenčiamai, nei vienai dienai pasijusti paniekintai.“ Marija Teresė

 

Marija Teresė (1717–1780) buvo viena įtakingiausių ir galingiausių XVIII a. Europos valstybių monarchių, vienintelė Habsburgų dinastijos moteris, valdžiusi Austrijos, Vengrijos ir Bohemijos karalystes. Nors ji niekada nebuvo oficialiai karūnuota Šventosios Romos imperatore, ji neoficialiai vadinosi imperatore, nes jos vyras Pranciškus Steponas Lotaringietis buvo išrinktas imperatoriumi. Ji įrodė, kad gali sėkmingai vadovauti didžiulei ir sudėtingai imperijai, o jos asmenybė ir valdymas paliko gilų pėdsaką Europos istorijoje.

 

Marija Teresė gimė 1717 m. gegužės 13 d. Vienoje, Austrijos erchercogo Karolio VI šeimoje. Po tėvo mirties 1740 m. ji perėmė Habsburgų dinastijos valdymą. Nors tėvas stengėsi užtikrinti jos paveldėjimo teisę vadinamąja Pragmatine sankcija, daugelis Europos valstybių, ypač Prūsija ir Bavarija, atmetė šį susitarimą. Tai paskatino Austrijos įpėdinystės karą, per kurį Marija Teresė parodė išskirtinį ryžtą ir politinį talentą. Nors Prūsijos karalius Frydrichas II užėmė Sileziją, ji sugebėjo sėkmingai apginti kitas savo valdas.

 

Kaip asmenybė, Marija Teresė buvo itin gili ir emocinga moteris. Ji pasižymėjo stipria valia, ryžtingumu ir giliu pamaldumu. Jos gyvenimas buvo persmelktas pareigos jausmo, tačiau ji taip pat buvo aistringa ir ištikima žmona bei atsidavusi motina. Su savo mylimu vyru Pranciškumi Steponu Lotaringiečiu ji susilaukė net šešiolikos vaikų (ne visi sulaukė pilnametystės), kuriuos vėliau sėkmingai ištekino ar apvesdino su kitų Europos monarchijų atstovais, taip sustiprindama Habsburgų politinę įtaką. Ji taip pat buvo ir Marijos Antuanetės, Prancūzijos karalienės, motina.

 

Marijos Teresės valdymas buvo žymimas nuosekliomis reformomis, kurios modernizavo imperiją. Ji centralizavo administraciją, reorganizavo mokesčių sistemą, įvedė privalomą pradinį mokslą ir įkūrė medicinos fakultetą Vienos universitete. Šios reformos sustiprino valstybę ir padidino jos efektyvumą. Jos pomėgiai atspindėjo renesanso epochos dvasią – ji rėmė meną, ypač baroko architektūrą, o jos mecenatystė praturtino Vieną ir kitus miestus.

 

Nepaisant savo didelės galios, Marija Teresė buvo itin jautri. Po mylimo vyro mirties 1765 m., ji paniro į gilų sielvartą ir iki pat gyvenimo pabaigos dėvėjo gedulo drabužius. Nors netekusi sutuoktinio, ji ir toliau tvirtai laikė valdžią savo rankose, tačiau pradėjo daugiau galių suteikti savo sūnui ir bendravaldžiui Juozapui II.

 

Marija Teresė mirė 1780 m. lapkričio 29 d. Vienoje nuo plaučių uždegimo. Jos mirtis užbaigė ne tik ilgą ir sėkmingą valdymą, bet ir žymėjo Habsburgų imperijos istorijos lūžį. Jos asmenybė ir valdymas iki šiol vertinami kaip vieni sėkmingiausių XVIII a. istorijoje, o jos atsidavimas pareigai ir šeimai tapo pavyzdžiu ateities kartoms. Ji buvo valdovė, kuri sugebėjo suderinti motinišką meilę su geležine valia ir politine išmintimi.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Vaclovas IV arba Vaclovas Tingusis – Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Bohemijos karalius

 

Sveiki, tęsiu toliau įrašus apie Europos monarchus.

 

Vengrijos karalius ir Šventosios Romos imperatorius Vaclovas IV, dar žinomas kaip Vaclovas Tingusis, gimė 1361 m. Jo pravardė „Tingusis“ (vok. „der Faule“) puikiai atspindėjo amžininkų požiūrį į jo valdymą, nes jis labiau mėgo asmeninius malonumus, tokius kaip medžioklė ir išgertuvės, nei valstybės valdymą.  Valdžią jis gavo anksti: būdamas vos dvejų, 1363 m., buvo karūnuotas Bohemijos karaliumi, o 1376 m., būdamas penkiolikos, tapo Šventosios Romos imperatoriumi, savo tėvo, imperatoriaus Karolio IV, dėka. Tai buvo politinis žingsnis, skirtas užtikrinti Liuksemburgų dinastijos tęstinumą.

 

Vaclovas IV, skirtingai nei jo tėvas, nebuvo stiprus ir išmintingas valdovas. Jo asmenybė buvo sudėtinga ir kontroversiška. Jis pasižymėjo ne tik tingumu, bet ir impulsyvumu, įtarumu bei polinkiu į smurtą. Pasakojama, kad jis buvo linkęs į nuotaikų kaitą ir kartais būdavo itin žiaurus. Vienas žymiausių jo keistumų buvo tai, kad jis negalėjo pakęsti didesnių susibūrimų, vengdavo rūmų etikos ir netgi buvo linkęs bendrauti su paprastais žmonėmis, leisdamas laiką su pirtininkais ar lankydamasis smuklėse. Imperijoje jis nebuvo populiarus. Didelė dalis imperijos didikų jį laikė netinkamu valdyti, o jo abejingumas ir negebėjimas spręsti konfliktų nulėmė tai, kad 1400 m. rinkėjai jį nušalino nuo imperatoriaus sosto.

 

Bohemijoje jis susidūrė su nuolatiniais konfliktais su diduomene ir net su Bažnyčia. Vienas svarbiausių jo valdymo epizodų buvo jo neryžtingas požiūris į religinius ginčus, kurie galiausiai privedė prie husitų judėjimo. Nors iš pradžių jis rėmė reformatorių Janą Husą, vėliau nusigręžė ir tapo abejingas, o tai tik dar labiau kurstė įtampą. Situacija pablogėjo po to, kai 1419 m. įvyko Prahos defenestracija (išmetimas iš lango), kuomet religiniai radikalai išmetė miesto pareigūnus pro Naujosios rotušės langus. Būtent po šio įvykio, kuris tapo viena iš husitų karų priežasčių, Vaclovas IV mirė nuo širdies smūgio, manoma, kad jį ištiko apopleksija. Taip baigėsi jo neramios viešpatavimo dienos, palikusios Bohemiją religinių ir politinių permainų sūkuryje.

Tiksliausia ir geriausiai žinoma Vaclovo IV statula su karališkomis regalijomis yra Karolio tilto Senamiesčio tilto bokšte (Old Town Bridge Tower, Staroměstská mostecká věž). Ši skulptūra yra virš pirmojo bokšto arkinio įėjimo, greta jo tėvo, imperatoriaus Karolio IV, skulptūros. Tai yra ne tik Karolio IV, bet ir Vaclovo IV, kaip Bohemijos karaliaus ir Šventosios Romos imperatoriaus, įamžinimas. Skulptūroje Vaclovas IV pavaizduotas su karališkomis regalijomis, o jos autorius – Peteris Parleris.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Otonas III – Šventosios Romos imperijos imperatorius, Vokietijos karalius: istorija, biografija, faktai

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos mėgėjai,

 

Toliau pildau Martyn Rady knygos „Nauja Vidurio Europos istorija“ žinias.

 

Otonas III (980–1002) buvo Vokietijos karalius nuo 983 m. ir Šventosios Romos imperijos imperatorius nuo 996 m. Jis priklausė Saksų (Liudolfingų) dinastijai ir buvo Otono II sūnus. Jo valdymas yra išskirtinis ir vertinamas prieštaringai, nes jis puoselėjo utopinę idėją – atkurti visos Europos Romos imperiją su centru Romoje.

 

Otonas III tapo Vokietijos karaliumi būdamas vos trejų metų, todėl didžiąją jo vaikystės dalį valdė regentai – iš pradžių jo motina Teofana, o jai mirus – močiutė Adelaidė. Sulaukęs pilnametystės, Otonas III karjerą skyrė savo didžiajam tikslui – „Romos imperijos atnaujinimui“ (Renovatio Imperii Romanorum). Jis persikėlė gyventi į Romą ir siekė paversti ją politiniu bei dvasiniu krikščioniškojo pasaulio centru. Siekdamas sustiprinti imperijos įtaką, jis į popiežiaus sostą pasodino du savo rėmėjus – pusbrolį Brunoną (popiežius Grigalius V) ir savo mokytoją Gerbertą (popiežius Silvestras II). Taip Otonas III glaudžiai susiejo popiežystę su imperatoriaus valdžia.

 

Otonas III stengėsi užmegzti diplomatinius ryšius su kaimyninėmis šalimis, ypač su Lenkija. Apie 1000 metus, atvykęs į Gniezną kaip piligrimas aplankyti šv. Adalberto Prahiškio kapo, jis susitiko su Lenkijos kunigaikščiu Boleslovu I Narsiuoju. Šis susitikimas buvo reikšmingas, nes Otonas III įkūrė Gniezno arkivyskupiją, kuri suteikė Lenkijai bažnytinę nepriklausomybę nuo Vokietijos. Tai buvo strateginis Otono III žingsnis, kuriuo jis siekė kurti imperiją, pagrįstą ne vien jėga, bet ir lygiaverčių partnerių (imperatoriaus, Romos ir slavų valstybių) sąjunga.

XII a. Strasbūro katedros išlikęs vitražas vaizduoja Šventosios Romos imperijos imperatorių Otoną III.

 

Otono III asmeninis gyvenimas buvo apipintas gandais ir paslaptimis. Jis niekada nebuvo vedęs ir mirė labai jaunas. Yra keletas pikantiškų detalių, susijusių su jo mirtimi. Viena versija teigia, kad jis mirė nuo maliarijos. Kita, labiau dramatiška ir nepatvirtinta, legenda pasakoja, kad jis mirė nuo nuodų, kuriais jį nunuodijo viena kilminga Romos moteris, keršydama už savo brolio, kuriam Otonas III buvo nurodęs įvykdyti egzekuciją, mirtį. Yra manoma, kad moteris pasinaudojo savo sūnumi, kad įgyvendintų keršto planą. Kita neįprasta istorija susijusi su Otono III apsilankymu Karolio Didžiojo kape Achene. Pasak legendos, jis liepė atidaryti kapą, tikėdamasis rasti ne suirusį kūną, bet karaliaus dvasią, sėdinčią soste su karūna. Ši istorija, nepriklausomai nuo jos tikrumo, iliustruoja Otono III mistišką ir religingą mąstyseną, jo susižavėjimą praeities imperijų didybe ir asmeninį ryšį su istorija.

 

Jaunojo imperatoriaus svajonės subyrėjo, kai 1001 m. Romoje kilo sukilimas, privertęs jį bėgti iš miesto. Otonas III mirė 1002 m. sausį, būdamas vos 21 metų, žygiuodamas atsiimti Romos. Nors jo ambicingi planai nepavyko, Otonas III paliko reikšmingą pėdsaką Europos istorijoje. Jo vizija suformavo naują politinį mąstymą, o jo palaikymas šv. Adalbertui ir Gniezno arkivyskupijos įkūrimas tapo svarbiu įvykiu Lenkijos valstybingumo istorijoje. Jis liko atmintyje kaip „pasaulio stebuklas“ – jaunas, išsilavinęs valdovas, svajojęs atkurti Romos imperijos didybę.

 

Maištinga Siela