Asmenybė. Otonas III – Šventosios Romos imperijos imperatorius, Vokietijos karalius: istorija, biografija, faktai

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijos mėgėjai,

 

Toliau pildau Martyn Rady knygos „Nauja Vidurio Europos istorija“ žinias.

 

Otonas III (980–1002) buvo Vokietijos karalius nuo 983 m. ir Šventosios Romos imperijos imperatorius nuo 996 m. Jis priklausė Saksų (Liudolfingų) dinastijai ir buvo Otono II sūnus. Jo valdymas yra išskirtinis ir vertinamas prieštaringai, nes jis puoselėjo utopinę idėją – atkurti visos Europos Romos imperiją su centru Romoje.

 

Otonas III tapo Vokietijos karaliumi būdamas vos trejų metų, todėl didžiąją jo vaikystės dalį valdė regentai – iš pradžių jo motina Teofana, o jai mirus – močiutė Adelaidė. Sulaukęs pilnametystės, Otonas III karjerą skyrė savo didžiajam tikslui – „Romos imperijos atnaujinimui“ (Renovatio Imperii Romanorum). Jis persikėlė gyventi į Romą ir siekė paversti ją politiniu bei dvasiniu krikščioniškojo pasaulio centru. Siekdamas sustiprinti imperijos įtaką, jis į popiežiaus sostą pasodino du savo rėmėjus – pusbrolį Brunoną (popiežius Grigalius V) ir savo mokytoją Gerbertą (popiežius Silvestras II). Taip Otonas III glaudžiai susiejo popiežystę su imperatoriaus valdžia.

 

Otonas III stengėsi užmegzti diplomatinius ryšius su kaimyninėmis šalimis, ypač su Lenkija. Apie 1000 metus, atvykęs į Gniezną kaip piligrimas aplankyti šv. Adalberto Prahiškio kapo, jis susitiko su Lenkijos kunigaikščiu Boleslovu I Narsiuoju. Šis susitikimas buvo reikšmingas, nes Otonas III įkūrė Gniezno arkivyskupiją, kuri suteikė Lenkijai bažnytinę nepriklausomybę nuo Vokietijos. Tai buvo strateginis Otono III žingsnis, kuriuo jis siekė kurti imperiją, pagrįstą ne vien jėga, bet ir lygiaverčių partnerių (imperatoriaus, Romos ir slavų valstybių) sąjunga.

XII a. Strasbūro katedros išlikęs vitražas vaizduoja Šventosios Romos imperijos imperatorių Otoną III.

 

Otono III asmeninis gyvenimas buvo apipintas gandais ir paslaptimis. Jis niekada nebuvo vedęs ir mirė labai jaunas. Yra keletas pikantiškų detalių, susijusių su jo mirtimi. Viena versija teigia, kad jis mirė nuo maliarijos. Kita, labiau dramatiška ir nepatvirtinta, legenda pasakoja, kad jis mirė nuo nuodų, kuriais jį nunuodijo viena kilminga Romos moteris, keršydama už savo brolio, kuriam Otonas III buvo nurodęs įvykdyti egzekuciją, mirtį. Yra manoma, kad moteris pasinaudojo savo sūnumi, kad įgyvendintų keršto planą. Kita neįprasta istorija susijusi su Otono III apsilankymu Karolio Didžiojo kape Achene. Pasak legendos, jis liepė atidaryti kapą, tikėdamasis rasti ne suirusį kūną, bet karaliaus dvasią, sėdinčią soste su karūna. Ši istorija, nepriklausomai nuo jos tikrumo, iliustruoja Otono III mistišką ir religingą mąstyseną, jo susižavėjimą praeities imperijų didybe ir asmeninį ryšį su istorija.

 

Jaunojo imperatoriaus svajonės subyrėjo, kai 1001 m. Romoje kilo sukilimas, privertęs jį bėgti iš miesto. Otonas III mirė 1002 m. sausį, būdamas vos 21 metų, žygiuodamas atsiimti Romos. Nors jo ambicingi planai nepavyko, Otonas III paliko reikšmingą pėdsaką Europos istorijoje. Jo vizija suformavo naują politinį mąstymą, o jo palaikymas šv. Adalbertui ir Gniezno arkivyskupijos įkūrimas tapo svarbiu įvykiu Lenkijos valstybingumo istorijoje. Jis liko atmintyje kaip „pasaulio stebuklas“ – jaunas, išsilavinęs valdovas, svajojęs atkurti Romos imperijos didybę.

 

Maištinga Siela

Viduramžių literatūra. "Sero Johno Mandeville'io kelionės" (1357-1371)

 

Maištinga Siela

 

Sveiki, istorijos ir literatūros mėgėjai,

 

Beskaitant Martyn Rady veikalą „Naujoji vidurio Europos istorija“ iškyla nepaprastai daug klausimų ir atskirų atšakų, kuriuos skubu išsiaiškinti ir gilinti bendrą suvokimą, tad šiandien skirsiu dėmesį Viduramžių epochos kūriniui „Sero Johno Mandeville‘io kelionės“ (gal galima paprastinti ir į „Sero Džono Mandevilio kelionės“) (angl. The Travels of Sir John Mandeville) medžiagai.

 

„Sero Johno Mandeville'io kelionės“ – tai unikalus Viduramžių literatūros kūrinys, ne tik kelionių aprašymas, bet ir išmonės bei mokslinių žinių mišinys. Nors knyga dažnai lyginama su vėlesniais tikrų keliautojų, tokių kaip Marco Polo, darbais, ji išsiskiria savo fantastika ir paslaptingu autoriumi, kuris sąmoningai maišė faktus su prasimanymais, siekdamas ne tik informuoti, bet ir pralinksminti skaitytoją.

 

Knyga, manoma, buvo parašyta apie 1357–1371 m., taigi dar net neįvykęs Žalgirio mūšis, o jos autorystė iki šiol kelia ginčų. Nors tekstas priskiriamas anglui riteriui Serui Johnui Mandeville'iui, šiuolaikiniai istorikai ir literatūros tyrinėtojai mano, kad tai yra fiktyvus asmuo, o tikrasis autorius – nežinomas. Didžiausia tikimybė, kad jis buvo prancūzas, greičiausiai Lježo (dabartinė Belgija) gydytojas Jeanas d'Outremeuse'as. Knygos originalo kalba greičiausiai buvo prancūzų, nors išliko ir keletas ankstyvųjų rankraščių, parašytų angliškai ir lotyniškai. Tai rodo, kad kūrinys buvo iškart populiarus ir sparčiai plito po visą Europą, įgaudamas įvairias kalbines formas.

 

„Sero Johno Mandeville'io kelionės“ pasakoja apie ilgą, beveik trisdešimt metų trukusią, kelionę, prasidėjusią Anglijoje ir vedančią per visą žinomą pasaulį. Knyga prasideda kaip tipiškas piligrimo pasakojimas, aprašantis kelionę į Šventąją Žemę ir jos vietas, o vėliau virsta į fantastinę ekspediciją į tolimesnes vietas, tokias kaip Egiptas, Turkija, Persija, Indija ir Kinija, kol galiausiai pasiekia „Presterio Jono“ – legendinės Rytų krikščionių karalystės – žemes. Pasakojimas kupinas pasakiškų detalių, pavyzdžiui, žmonių su šuns galvomis, gyvačių, galinčių praryti buivolus, ar šaltinių, grąžinančių jaunystę. Nors dalis geografinės informacijos buvo tikra (pasiskolinta iš kitų keliautojų), ji sumaišyta su legendomis, mitais ir stebuklais.

 

Ši knyga, pasirodo, padarė milžinišką kultūrinį poveikį, tapdama viena labiausiai skaitomų ir įtakingiausių Viduramžių knygų. Ji sužadino europiečių vaizduotę ir smalsumą, skatino domėjimąsi geografija bei tolimomis šalimis, kuriant legendas ir mitus apie Rytus. Kūrinys tapo neoficialiu „pasaulio atlasu“ to meto skaitytojams, nors ir pilnas išgalvotų detalių. Yra žinoma, kad Kristupas Kolumbas turėjo šios knygos kopiją ir ja rėmėsi planuodamas savo kelionę į Vakarus, tikėdamasis atrasti naują kelią į Indiją, aprašytą Mandeville'io. Taigi, knyga ne tik atspindėjo to meto pasaulėžiūrą, bet ir padarė įtaką vėlesniems didiesiems geografiniams atradimams. Ji palyginama su ankstesniais Marco Polo ir vėlesniais Kristupo Kolumbo kelionių aprašymais, bet nuo jų skiriasi tuo, kad Mandeville'is apjungė faktus su fantazija, kurdamas įspūdingą ir įtraukiantį pasakojimą.

 

Maištinga Siela

Dailė: Edward Gałustow paveikslai, tapyba

Sveiki,

Šįkart noriu pasidalyti puikiausiai Edward Gałustow tapybos darbais. Kaip teigia autoriaus profilis facebook menininkų puslapyje, jis gimė Armėnijoje, o šiuo metu gyvena Vitebske, kur priklauso baltarusių lenkų bendruomenei, ten jis baigė ir dailės studijas. Jo specifika ne tik molbertų tapyba, bet ir audinių audimas rankomis. Tapytojas taip pat yra lenkų dailininkų asociacijos narys. Daugiausiai žinomas kaip Vidurio Europos dailininkams ir visuomenei, kadangi ten daugiausiai surengta parodų. Menininkas taip pat aktyvus visokių dailės renginių ir festivalių dalyvis.

Kuo patraukė jo darbai? Būtent ta smarkiai ornamentuota ir ryškiiomis viduramžių klouno, pajaco, juokdario ir įmantrių skrybėlių istorijomis. Autorius kuria ir kitokio tipažo paveikslus, bet būtent šie man pasirodė įdomiausi ir gražiausi, todėl dalijuosi nuotraukomis su jumis.

 

Maištinga Siela

Populiariausi viduramžių kankinimų instrumentai ir įrankiai

Sveiki,

Kaip jūs į kankinimus? Žinoma, neigiamai, tačiau kalbant apie istorinius kankinimo priemones šiaušiasi nuo vaizduotės plaukai. Tiesa, nors ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kankinimai uždrausti, tačiau akivaizdu, kad rytų pasaulyje ši prisipažinimo ar tiesiog pramoginė priemonė dar vis populiari – užklijuojamos išangės, prišeriami viduriavimo skatinantys preparatai, daužoma, talžoma, surišama, pjaustant galūnes, raunant dantis, nagus, kastruojant ir t. t., ir t. t. 

Visai neseniai skaičiau straipsnį apie iš Kolumbijos parduotą moterį sekso vergijon. Londono centre ji buvo prievartaujama pakabinta ant lynų, kai ji tuo pačiu metu gimdė... Net tuose pačiuose civilizuotuose Vakaruose kankinimai vis dar vyksta slapta, tačiau šiandien ne apie juos, o apie viduramžių kankinimų prietaisus, kurių nelabai rasite mokykliniuose vadovėliuose dėl humaniškumo sumetimų, tačiau realybė buvo ne vien šlovingos pergalės ir pamaldumas. Patys krikščionys eretikams sukūrė ištisą mechanizmą, kaip kuo skausmingiau ir įdomiau nukankinti nepaklusnųjį žmogų, kartais, kam čia slėpti, tiesiog vardan pramogos. 

Geležinė mergelė (angl. Iron Maiden Device) 

Gražiai skambantis prietaisas primena uždaroma sarkofagą su durklais. Viduje esančiam žmogui durklai perverdavo svarbius organus ir jis tiesiog nukraujuodavo. 

Kotrynos ratas (angl. Catherine Wheel)

Šiam instrumentui pavadinti buvo pasitelkta Šv. Kotrynos istorija, kuri buvo nukankinta ant šio rato, sukant stipinus ir kūju traiškant kojas ir rankas. Tai itin populiarus viduramžių kankinimo būdas. Likę gyvieji buvo paliekami ant baslio maitvanagiams, jie mirdavo nuo vandens stygiaus. 

Varinis jautis (angl. Iron Taurus)

Šiek tiek šis instrumentas primintų „Geležinę mergelę“, tačiau šis instrumentas daug senesnis, jis dar buvo naudojamas Romos laikais. Į jį uždaromas žmogus, po jaučio apačia sukuriamas laužas, viduje žmogus kaista, kol pradeda rėkti ne savu balsu ir iš jaučio šnervių iš pradžių ima rūkti dūmai su žmogaus kauksmu... Dabar galvoju, o kas tuos jaučius po to išvalydavo, kai viskas ten sudegdavo? Brr...

Kankinimų suolas (angl. Toture Bench)

Tikriausiai vienas populiariausių kankinimų būdų vaizduojamas kino filmuose – gultas-suolas, kada kankinys tiesiog tempiamas į dvi skirtingas puse ir jam pamažu narinami sąnariai.

Popiežiaus kriaušė (angl. Choke Pear)

Išties „subtilus“ kankinimo instrumentas, kada žmogui šis kriaušę primenantis prietaisas sukišamas į burną ar išangę ir sukamas raktelis, kada pamažu ertmė išdraskoma, o kaulai sutrupinami. Fe.

Eretiko šakės (angl. Heretics Forks)

Dar vienas būdas nubausti eretiką, kuris kalbėjo ir burnojo prieš šventuosius, yra panaudoti dviejų galų šakelę, kuri viena įsminga į smakrą, o kita į kaklą. Auka po jo praktiškai nebegalėdavo kalbėti.

Švino šlakstyklė (angl Lead Sprinkler)

Panašus į švęsto vandens laistytuvą, o iš tikrųjų ten kankintojai ir tardytojai pripildydavo skysto švino, verdančio vandens ar aliejaus ir ant nuogo aukos kūno „šventindavo“ bažnyčios ir Dievo vardu.

Laikui bėgant buvo atsisakoma viešų žiaurumų, pereita prie „humaniškesnių“ sąskaitos suvedinėjimų: elektros kėdės, viešas giljotinavimas ir t. t. Klausiate, kam reikėjo apskritai šio įrašo? Pagalvojau, kad gyvename daugelis iš mūsų taip gerai ir ramiai, kad dejuojame dėl būtų ir nebūtų dalykų, tiesiog kaip viskas pasikeistų, jeigu kas nors primygtinai „pasiūlytų“ nors vieną iš šių instrumentų išbandyti? Manau, daugelis nūdienos kasdienybę prisimintų kaip Rojų.

Trumpas anglų kalba dokumentinio braižo filmukas apie kankinimus:

Jūsų Maištinga Siela