Asmenybė. Zigmantas Liuksemburgietis – Bohemijos ir Vengrijos karalius, Šventosios Romos imperijos imperatorius

 Sveiki,

 

Tęsiu pažintį su Europos monarchais ir šįkart apie Zigmantą.

 

Zigmantas Liuksemburgietis (1368–1437) buvo viena įtakingiausių XV a. Europos asmenybių, valdžiusi platų žemių tinklą. Jis paveldėjo Vengrijos karaliaus sostą, o vėliau tapo Šventosios Romos imperatoriumi, Bohemijos karaliumi ir Brandenburgo margrafu. Šie titulai atspindėjo jo galybę, tačiau jo valdymas buvo nuolatinė kova dėl išlaikymo. Jo asmenybė buvo ryški ir prieštaringa: jis pasižymėjo ne tik ambicijomis ir politiniu talentu, bet ir ekstravagantiškumu, dosnumu ir polinkiu į prabangų gyvenimą.  Tiek jo šalininkai, tiek priešininkai pripažino jo iškalbą ir diplomatijos įgūdžius, tačiau taip pat kritikavo dėl permainingo būdo ir neryžtingumo kritinėse situacijose, dėl ko jis dažnai prarasdavo savo sąjungininkų pasitikėjimą.

 

Zigmantas valdžią gavo ne tik paveldėjimo keliu. Po tėvo, imperatoriaus Karolio IV, mirties, jis, būdamas 19 metų, vedė Vengrijos karalienę Mariją Anžu, ir taip užsitikrino Vengrijos karaliaus sostą. Tai tapo jo valdymo pagrindu, iš kurio jis plėtė savo įtaką. Vėliau, 1410 m., jis buvo išrinktas Šventosios Romos imperatoriumi, o 1433 m. buvo karūnuotas Romoje, taip patvirtindamas savo aukščiausią titulą Europoje. Po brolio Vaclovo IV (Vaclovo Tingiojo) mirties, 1419 m., Zigmantas paveldėjo ir Bohemijos karaliaus sostą, tačiau jam prireikė beveik dvidešimties metų kovų, kad galutinai jį įtvirtintų dėl kilusių Husitų karų. Jo santuokos su Marija Anžu ir vėliau su Barbara Celje, buvo svarbios ne tik asmeniškai, bet ir politiškai, nes per jas jis bandė sustiprinti savo sąjungas ir išplėsti įtakos sferas.

 

Zigmanto, kaip valdovo, požiūris buvo orientuotas į didingumą ir universalios krikščioniškos imperijos idėją. Svarbiausiu jo nuveiktu darbu laikomas Konstanco susirinkimas (1414–1418), kurio metu jis siekė nutraukti Didžiąją Vakarų schizmą (kai vienu metu valdė trys popiežiai). Jo diplomatinės pastangos leido susirinkimui susirinkti ir galiausiai išrinkti naują popiežių, taip suvienijant Bažnyčią. Tačiau susirinkimas taip pat pagarsėjo Jano Huso sudeginimu, kuriam Zigmantas buvo pažadėjęs saugumo garantijas, bet vėliau jas atšaukė. Šis poelgis, kuris parodė jo politinį pragmatiškumą ir, kritikų teigimu, moralinį nenuoseklumą, Bohemijoje sukėlė galingą pasipriešinimo judėjimą, žinomą kaip Husitų karai.

 

Zigmantas buvo protingas ir išsilavinęs valdovas, kalbėjęs keliomis kalbomis. Jo asmenybei būdinga meilė prabangai ir riteriškos tradicijos. Jis rengdavo didingus turnyrus ir puotas, o jo dosnumas neretai jį įstumdavo į skolas. Jo ydomis buvo laikomas polinkis į azartinius lošimus ir laisvą gyvenimo būdą, o amžininkai dažnai jį kritikavo dėl permainingo charakterio ir žodžio netesėjimo. Nepaisant to, jis buvo įžvalgus strategas, supratęs būtinybę atsispirti Osmanų imperijos plėtrai ir subūręs koalicijas prieš ją. Jis stengėsi reformuoti imperiją, sumažinti didikų įtaką, tačiau šie bandymai dažnai baigdavosi nesėkme.

 

Zigmanto ryšiai su tuometine Anglija ir Henriku V.

 

Zigmanto Liuksemburgiečio apsilankymas Anglijoje 1416 m. buvo svarbus diplomatinis įvykis, kurio pagrindinis tikslas buvo taikos tarp Anglijos ir Prancūzijos rėmimas, taip siekiant geriau organizuoti bendrą krikščioniškų šalių kryžiaus žygį prieš vis labiau grėsmę keliantį Osmanų imperijos augimą. Šis apsilankymas, beje, buvo pirmasis ir vienintelis Šventosios Romos imperatoriaus vizitas Anglijoje per visus Viduramžius.

 

Zigmantas, atvykęs į Angliją, buvo šiltai sutiktas karaliaus Henriko V. Abi pusės suprato, kad bendradarbiavimas yra būtinas, norint įgyvendinti savo politinius tikslus. Po ilgesnių derybų 1416 m. rugpjūčio 15 d. buvo pasirašyta Kenterberio sutartis, kuri sukūrė gynybinį ir puolamąjį aljansą tarp Anglijos karalystės ir Šventosios Romos imperijos prieš Prancūziją. Nors Zigmanto pirminis tikslas buvo taika, po nesėkmingų derybų su prancūzais jis nusprendė palaikyti Henriką V, taip dar labiau sustiprindamas Anglijos pozicijas Šimtamečio karo kontekste. Ši sutartis tapo svarbiu diplomatijos laimėjimu Anglijai ir parodė Zigmanto pragmatiškumą politikoje, kur jis stengėsi išlaikyti savo įtaką.

 

Galiausiai, Zigmantas Liuksemburgietis paliko gilų ir prieštaringą pėdsaką Europos istorijoje. Jo valdymo metu atsirado modernios diplomatijos užuomazgos, o jo pastangos suvienyti Bažnyčią ir sustabdyti Osmanų ekspansiją rodo jo platų mąstymą ir geopolitinę įžvalgą. Tačiau jis taip pat įėjo į istoriją kaip valdovas, kurio nenuoseklumas ir gebėjimas aukoti principus dėl politinių tikslų sukėlė didelius konfliktus, tokius kaip Husitų karai. Nepaisant visų prieštaravimų, Zigmanto Liuksemburgiečio epocha tapo pereinamuoju laikotarpiu nuo viduramžių į renesansą, o jo asmenybė, pilna ambicijų ir trūkumų, yra puikus to meto valdovo pavyzdys.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Vaclovas IV arba Vaclovas Tingusis – Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Bohemijos karalius

 

Sveiki, tęsiu toliau įrašus apie Europos monarchus.

 

Vengrijos karalius ir Šventosios Romos imperatorius Vaclovas IV, dar žinomas kaip Vaclovas Tingusis, gimė 1361 m. Jo pravardė „Tingusis“ (vok. „der Faule“) puikiai atspindėjo amžininkų požiūrį į jo valdymą, nes jis labiau mėgo asmeninius malonumus, tokius kaip medžioklė ir išgertuvės, nei valstybės valdymą.  Valdžią jis gavo anksti: būdamas vos dvejų, 1363 m., buvo karūnuotas Bohemijos karaliumi, o 1376 m., būdamas penkiolikos, tapo Šventosios Romos imperatoriumi, savo tėvo, imperatoriaus Karolio IV, dėka. Tai buvo politinis žingsnis, skirtas užtikrinti Liuksemburgų dinastijos tęstinumą.

 

Vaclovas IV, skirtingai nei jo tėvas, nebuvo stiprus ir išmintingas valdovas. Jo asmenybė buvo sudėtinga ir kontroversiška. Jis pasižymėjo ne tik tingumu, bet ir impulsyvumu, įtarumu bei polinkiu į smurtą. Pasakojama, kad jis buvo linkęs į nuotaikų kaitą ir kartais būdavo itin žiaurus. Vienas žymiausių jo keistumų buvo tai, kad jis negalėjo pakęsti didesnių susibūrimų, vengdavo rūmų etikos ir netgi buvo linkęs bendrauti su paprastais žmonėmis, leisdamas laiką su pirtininkais ar lankydamasis smuklėse. Imperijoje jis nebuvo populiarus. Didelė dalis imperijos didikų jį laikė netinkamu valdyti, o jo abejingumas ir negebėjimas spręsti konfliktų nulėmė tai, kad 1400 m. rinkėjai jį nušalino nuo imperatoriaus sosto.

 

Bohemijoje jis susidūrė su nuolatiniais konfliktais su diduomene ir net su Bažnyčia. Vienas svarbiausių jo valdymo epizodų buvo jo neryžtingas požiūris į religinius ginčus, kurie galiausiai privedė prie husitų judėjimo. Nors iš pradžių jis rėmė reformatorių Janą Husą, vėliau nusigręžė ir tapo abejingas, o tai tik dar labiau kurstė įtampą. Situacija pablogėjo po to, kai 1419 m. įvyko Prahos defenestracija (išmetimas iš lango), kuomet religiniai radikalai išmetė miesto pareigūnus pro Naujosios rotušės langus. Būtent po šio įvykio, kuris tapo viena iš husitų karų priežasčių, Vaclovas IV mirė nuo širdies smūgio, manoma, kad jį ištiko apopleksija. Taip baigėsi jo neramios viešpatavimo dienos, palikusios Bohemiją religinių ir politinių permainų sūkuryje.

Tiksliausia ir geriausiai žinoma Vaclovo IV statula su karališkomis regalijomis yra Karolio tilto Senamiesčio tilto bokšte (Old Town Bridge Tower, Staroměstská mostecká věž). Ši skulptūra yra virš pirmojo bokšto arkinio įėjimo, greta jo tėvo, imperatoriaus Karolio IV, skulptūros. Tai yra ne tik Karolio IV, bet ir Vaclovo IV, kaip Bohemijos karaliaus ir Šventosios Romos imperatoriaus, įamžinimas. Skulptūroje Vaclovas IV pavaizduotas su karališkomis regalijomis, o jos autorius – Peteris Parleris.

 

Maištinga Siela