Su Naujaisiais 2010 metais!

Sveiki mielieji! Su Naujaisiais metais! Pradėsime skaičiuoti naują antrąjį dešimtmetį! Tegul šie ateinantys metai nebūna tokie sunkūs, kaip daugelis prognozuoja, tegul kiekvienas atrandame kažką naujo pasaulyje, gyvenime ir savyje. Tegul 2010 metais daugiau mylėkime save, daugiau mylėkime kitus, daugiau rūpinkimės ne tik vieni kitais, bet ir nepažįstamaisiais, Žemės planeta, tausokime, būkime ekologiški tam, kad kažką paliktume ir kitoms kartoms, juk artėjame prie to, kad Žemė jau nebebus pajėgi išmaitinti septynių milijardų žmonių, tegu ateina naujos permainos, naujos tendencijos, nauji sumanymai. Nebijokime vardan kažko geresnio, neegoistiško atsisakyti savo dalies, būkime pavaldūs ne vien savo individualiems troškimais, bet būkime atlapaširdžiai vieni kitiems, duokime peno ir naudingumo visuomenei, ir negalvokime, kad kartais mes jai esame nereikalingi. Dovanokime neišmanėliams, su atlaidumu žiūrėkime į kitų klaidas ir gyvenimo būdą. Sakykime daugiau taip negu ne, ir išmokime pasakyti ne, jeigu matome, kad tai - geriausia išeitis. Daugiau kultūros mūsų gyvenime, mažiau pavydaus burnojimo ir, savaime suprantama, dar ilgų ir įdomių metų Jums, man ir šitam mūsų saitui. Būkite laimingi!

Jūsų Maištinga Siela

Keletas naujienų iš pasaulio

Per savaitgalį Naujojoje Zelandijoje nugaišo 125 banginiai, kurie įstrigo dviejuose paplūdimiuose, informuoja naujienų agentūra AP. Paplūdimiuose atostogaujantiems žmonėms ir aplinkosaugos darbuotojams pavyko dar 43 banginius sekmadienį išgelbėti ir grąžinti į vandenį. Informuojama, kad 43 banginiai į vandenį buvo grąžinti sulaukus, kol pasibaigs atoslūgis. Naktį paplūdimiuose praleidusiais banginiais rūpinosi šimtai žmonių. Banginiai buvo apgaubti paklodėmis ir nuolat laistomi vandeniu.

Dangoraižio „Burj Dubai“ aukštis bus daugiau kaip 800 metrų

Nėra abejonių, kad aukščiausias dabartinėje žmonijos istorijoje dangoraižis bus „Burj Dubai“, bet kol kas mažai kam žinoma, koks bus jo aukštis. „Tai vis dar paslaptis“, - sakė Williamas Bakeris, bendrovės „Skidmore, Owings and Merrill LLP“ inžinierius interviu artėjant dangoraižio atidarymui, kuris vyks sausio 4 dieną. „Klientė („Emaar Properties PJSC“) leido mums pasakyti tik tai, kad dangoraižis bus daugiau kaip 800 metrų aukščio“, - pridūrė jis. Nepaisant neseniai buvusių finansinių problemų Jungtiniuose Arabų Emyratuose, visi 1 100 butų dangoraižyje jau išparduoti. Taip pat buvo parduoti ir bendrovių „apartamentai“, esantys 164-ame aukšte, pačioje pastato viršūnėje. Žemutiniuose dangoraižio aukštuose įsikurs ištaigingas viešbutis „Armani“. 124 aukšte bus apžvalgos aikštelė, iš kurios giedrią dieną atsivers vaizdas 80 km spinduliu. Dangoraižio kaina pasiekė pusantro milijardo dolerių, kaip matyti iš paskelbtų ataskaitų. Norint pakilti į viršutinius aukštus teks sugaišto vos dvi minutes - dangoraižyje įrengtas vienas greičiausių liftų pasaulyje, kylantis 40 km per valandą greičiu. Dangoraižio apdailos medžiagos - stiklas ir plienas. Apdailos plotas prilygsta 17 futbolo aikščių, o jam nuplauti reikės nuo šešių iki aštuonių savaičių. Betono, sunaudoto dangoraižio pamatams, būtų užtekę 2 065 metrų ilgio pėsčiųjų takeliui, o plieninės armatūros ilgis siekia ketvirtadalį Žemės pusiaujo ilgio.

Indijos prostitutės pasipiktinusios dėl prastos nemokamų prezervatyvų kokybės

Naujasis Delis, gruodžio 28 d. (). Indijos prostitutės pasipiktinusios dėl prastos nemokamų prezervatyvų kokybės ir pagrasino šalies valdžiai rengti demonstracijas, jei nebus imtasi deramų priemonių. Naujojo Delio prostitutės teigia, kad įvairių nevyriausybinių organizacijų dalijami nemokami prezervatyvai yra labai prastos kokybės, sukelia niežulį ir kitus nemalonius pojūčius.„Mums dalijami labai prastos kokybės prezervatyvai. Jie sukelia niežulį ir labai greitai plyšta. Tokiu būdu jie visiškai neapsaugo nuo lytiniu keliu plintančių ligų“, - teigia viena Indijos prostitutė. Indijos valdžia nemokamus prezervatyvus šalies prostitutėms dalija per įvairias nevyriausybines organizacijas. Oficialiai Indijoje prostitucija yra nelegali

Filmas „Įsikūnijimas“ sulaukė rekordinio populiarumo

Mokslinės fantastikos filmas „Įsikūnijimas“ (Avatar) Kalėdų savaitgalį Šiaurės Amerikoje pasiekė už parduotus bilietus surinktos sumos rekordą, taip pat buvo žiūrimiausias filmas pasaulyje antrą savaitgalį iš eilės, sekmadienį pranešė šią statistiką renkančios kompanijos. Šiaurės Amerikoje bilietų į „Įsikūnijimo“ seansus iš viso parduota už 275 mln. dolerių - daugiausia per kino pramonės istoriją, nurodė kompanija „Exhibitor Relations“. Režisieriaus Jameso Camerono sukurta trimačių skaitmeninių efektų kupina drama yra jo pirmasis filmas nuo 1997 metais „Oskarą“ pelniusios kino juostos „Titanikas“ (Titanic). Nuo penktadienio iki sekmadienio „Įsikūnijimas“ uždirbo 75 mln. dolerių, rodo preliminari „Exhibitor Relations“ statistika. Per pastarąsias dešimt dienų šis filmas visame pasaulyje uždirbo 617,3 mln. dolerių. „Įsikūnijimą“ platinanti bendrovė „20th Century Fox“, kuri yra kompanijos „News Corp.“ padalinys, pranešė, kad šis filmas buvo populiariausias visose šalyse, išskyrus Indiją, kur jį aplenkė viena Bolivudo drama. Naujoji J.Camerono drama nuo sausio 2 dienos bus pradėta rodyti Kinijoje, o nuo sausio 15 dienos - Italijoje. Šį filmą sukurti kainavo 300-500 mln. dolerių, todėl jis taip pat laikomas visų laikų brangiausia kino juosta. Didelio populiarumo taip pat sulaukė pirmąją Kalėdų dieną pradėtas rodyti britų režisieriaus Guy Ritchie sukurtas filmas „Šerlokas Holmsas“ (Sherlock Holmes), kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Robertas Downey ir Jude'as Law. Pastarasis filmas iš viso uždirbo jau 65,4 mln. dolerių, o į jos ir „Įsikūnijimo“ seansus parduoti bilietai sudarė 53 proc. visų praėjusį savaitgalį išplatintų kino bilietų.

www.lrytas.lt

Eko spektaklis "Obuoliai"

Sveiki mielieji, pastaruoju metu teko sudalyvauti gruodžio 28d. 18h. PC “Gedimino9″, 4a. Eko Teatro spektaklio “Obuoliai” premjeroje. Tai trumpai norėčiau pasidalyti įspūdžiais. Iš karto matėsi, kad spektaklis nėra komercinis, labiau skatinantis mus domėtis ekologijos ir tausojimo sistemomis, o dar spektaklio pavadinimas „Obuoliai“ iš karto nepaliko manęs abejingo. Juolab, kad po spektaklio patys aktoriai kvietė arbatos, pyrago ir obuolių. Prisipažinsiu, jaučiausi šiek tiek balta varna, nes dauguma spektaklio stebėtojų buvo kviesti pačių vaidinusiųjų artimieji, draugai ir bičiuliai, į tokius renginius, ne visada labai malonu eiti, bet surizikavau, juolab, kad „Gedimino9“ pakankamai vieša erdvė egzistuoti visiems be jokios hierarchinės teisės po stikliniu kupolu. Prašau, kas bent kiek turite laisvo laiko, apsilankykite, „Gedimino9“ ir šiaip, ketvirtame aukšte vyksta karts nuo karto įvairios fotografijų, rankdarbių parodėlės. Na ir apie spektaklį keletas žodžių. Iš pradžių skeptiškai nuteikė, nors ir nereikėjo tikėtis aukštos vaidybos, juk tai ne koks nacionalinis dramos teatras, bet spektaklio eigoje aktoriai, rodos, patys pagavo savo pasimėgavimą ir pradėjo vaidinti žymiai geriau ir įtaigiau. Negaliu juk peikti ir jaunųjų scenografijos, ji buvo gan įdomi, skaidrės, kurios įkūnijo veiksmų aplinką ir nuotaiką, tas nuolatos skambantis balsėlis – „Gal pirksite obuolių?“, meilės istorija ir net mirtis sutilpo į gan neilgą spektakliuką. O ir paties spektaklio siužetas pasirodė gan įdomus, jaunatviškas ir primenantis neblogą tradicinį trilerį. Džiugu, kad yra jaunų žmonių, kurie dirba tokiose trupėse, stengiasi, draugauja, linksminasi ir rodosi visuomenėje. Iš tikrųjų ir po šio spektakliuko užsinorėjau saldaus obuoliuko, į kurį galėčiau giliai suleisti dantukus.

Jūsų Maištinga Siela

Kalėdinis labdaros koncertas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje

Lempų apšviesta Vilniaus Bernardinų bažnyčia atrodo magiška ir nepaprasta vieta.

Bažnyčios prieangyje įrengtas gyvas prakartėlis, jis būna kasmet. Žmonės gyvūnams atneša maisto ir grožisi gyvastimi.

Vilniaus Bernardinų Bažnyčios uždarame kieme, įvyko miniatiūrinė fotosesija, gaudant Kalėdų dvasią.

Sveiki mielieji, tikiuosi po Kalėdų skrandžiai nebuvo besotiškai perpildyti, nes man antrąją Kalėdų dieną teko pabūti viename koncerte, apie kurį šiandien papasakosiu, tai buvo ne vienas žmogus, kuris ryškiai paveiktas kalėdinių patiekalų, prislopindami leido nemalonias dujas. Bet tai nesutrukdė pasidžiaugti sakralia Kalėdų dvasia. Prisipažinsiu, šiemet Kalėdas man gana niūrios, kadangi jas švenčiu (jeigu tinka „šventimo“ žodis) vienas, bet ir nepaisant tai, antrąją dieną, tarytum Kristus iš olos, ryžausi išlįsti iš buto ir prisiruošiau nueiti į nemokamą koncertą, vykusį Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Nutarėme su vienu pažįstamu ten susitikti valandą prieš tai, kadangi žinojome, jog taupūs žmonės tikrai nepraleis tokio renginio ir į bažnyčią sugūžės pilną vilniečių. Ir teisingai manėme, likus valandai iki renginio, vos gavome sėdamų vietų, bet nelabai simpatingoje vietoje, nes iš šono gyvo garso (be „kolonkių“) koncerto akustika, kaip jūs supratote, nebuvo pati geriausia. Bet nepaisant tokių nesklandumų, viskas buvo puiku, klausėmės gan aukšto lygio koncerto, šaltoje, bet nepaprastai jaukioje Bernardinų bažnyčioje. Tiesa, prabanga ten netviska, bet paprastumas ir žmogiškumas kompensavo bet kokį barokinį ar gotikinę prabangą. Tą vakarą koncertavo Lietuvos filharmonijos atlikėjai, auksiniai balsai, vienas tarp jų buvo ir Edmundas Seilius, laimėjęs „Triumfo arkos“ projektą ir įrodęs neeilinį dainavimo talentą. Nors nelabai supratome, kokie žodžiai ten eina, dauguma buvo nelietuviški, galėjome tik transiškai mėgautis vien balso galimybėmis. Sėdėjau ir iš tikrųjų užsimaniau kokią dieną nueiti į filharmoniją ar operą, bet tyliu, finansinės galimybės neleidžia tokių didelių kultūrinių prabangybių, tyliai džiaugiamės tuo, ką turime ir dabar matome. Koncerte taip pat talkino nuostabus mišrus choras, kuris man bene vienintelis ir tesimatė tarp tirštos minios ir bažnyčių kolonų. Tą valandą, kol vyko koncertas, broliai bernardinai rinko aukas, ir kone visi metė į papuoštą ištaigingą dėžutę savo pinigėlius, buvo gera pasidalyti tuo ką turi savo noru, be jokios komercijos, reikalavimą, maldavimų ar šiaip kažkokių kėslų, bet tiesiog vardan to, kad iš tikrųjų gera duoti, o ne tik imti. Staiga atgijo ta draugiška ir jauki bažnytinė bendruomenė, kuri mieliau duoda nei ima, kuri mieliau myli, nei smerkia, kuri mieliau šypsosi, nei pyksta. Tokiais momentais, kurių būna taip retai, pagaliau pajunti, kokia yra nepaprasta visuotinio gerumo nauda ir grožis. Po koncerto, daugumai jau išėjus namo, mes niekur nedingome, nuėjome pas bernardinus paprastų vaišių: karšto vyno, arbatos, kavos, sausainių. Gėrėme karštą arbatą, išėjome į uždarą vienuolių kiemą, kuriame gyvenime nesu buvęs, ir visi pasijutome stebėtinai artimi ir draugiški, kas kad gyvenime viens kitam netarėme nė žodžio, bet mentalinis ir jausminis lygmuo mus jau jungė. Išeidami dar spėjome nupyškinti kelis bažnyčios kadrus, nes apšviestas šventyklos vidus pasirodė nepaprastai gražus ir magiškas. Prie durų prieangio kvepėjo tvartu, nenuostabu, juk aptvarėlyje buvo tikras asiliukas ir keli avinai. Šypsenas kėlė tai, kad didžiai raguotas avinas, galbūt gyvuliškųjų aistrų paveiktas, bandė „užlipti“ ant vargšo asiliuko, kurio akys buvo mirtinai liūdnos. Pasirodo, visi asilai ir turi tokias liūdnas akis, ką padarysi, galbūt tą vakarą, jis po savo liūdesio kauke mums šypsojosi ir linkėjo gerų švenčių.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: Pedro Almodovaro "Šalti apkabinimai" (Los abrazos rotos)

Sveiki mielieji, per Kalėdas pagaliau teko pamatyti naująjį legendinio genijaus, ispano režisieriaus Pedro Almodovaro filmą „Šalti apkabinimai“ (Los abrazos rotos). Įspūdis kaip visada buvo geras, juolab, kad šiame filme ir vėl teko sutikti garsiąją ispanų aktorę Penelope Cruz, kuri atliko Lenos vaidmenį. Ši aktorė dar kitaip vadinama Almodovaro atrastąja mūza, garsi visame pasaulyje, ir dar šiemet gavo Oskaro apdovanojimą už antrapalnį vaidmenį filme „Viki Kristina Barselona“. Aktorė taip pat vaidino prancūzų ir amerikiečių kuriamuose filmuose. Ką galiu pasakyti apie filmą „Šalti apkabinimai“? Sunku kažką ir kritikuoti, nes viskas atrodo savita, Almodovaro stiliaus perliukas, kad tereikia atsisėsti ir mėgautis šiuo filmu kaip tyliai gurkšnojant patį geriausią vyną. Savaime suprantama, šis filmas nepatiks žmonėms, kurie pripratę prie amerikiečių srautinių filmų, nes po tokių, šio režisieriaus darbai pasirodys mažų mažiausiai snobiški, bet, mano nuomone, tikrai taip nėra. Filmą norėjosi žiūrėti ir žiūrėti, tiesiog mėgaujiesi gera vaidyba ir tik Almodovarui budingu filmo temperamentu. Šis režisierius yra sukūręs tokius filmus kaip: „Volver“ (Sugrįžimas), „Habla con ella“ (Pasikalbėk su ja) „La mala educasion“ (Blogas auklėjimas), pastarasis sukėlė nemažas diskusijas, nes siužeto vingiai buvo apėmę net kunigo meilę mažiems berniukams, plėtojo homoseksualų tematiką ir tai yra ne vienintelis filmas, kuriame režisierius bylinėjasi su šia tema. Iš dalies ši tema minima kaip fonas ir „Šaltuose apkabinimuose“. Negaliu nepaminė priešpaskutinio Almodovaro filmo „Sugrįžimas“, kuriame taip pat vaidino Penelope, šis filmas, mano požiūriu, net geresnis už „Šaltus apkabinimus“, nes ne kiekvienas sugebės numirusią būtybę gražinti pro automobilio bagažinę, tarytum mirties ir gyvenimo vartai būtu būtent šioje, iš pirmo žvilgsnio nesimpatingoje, vietoje. „Šalti apkabinimai“ taip pat turi savo tokių įdomybių ir keistenybių, kurie filmą daro savitą – meilė tarp skirtingų amžiaus ir kartų žmonių, aklo vyro seksualumo saviraiška, jo gebėjimas „pakabinti“ dar jaunas ir gražias merginas. Viskas atrodo realu ir kasdieniška, bet visi herojų gyvenimai yra tokie sudėtingi ir nepaprasti, kad belieka sąmonės rekonstruojama pagalba atseikėti ir šifruoti bei analizuoti filmo veikėjus, jų kalbą ir poelgius. Po tokių filmų susimąstai, koks pilkas ir niūrus yra mūsų gyvenimas, o ko jame trūksta, kad viskas būtų spalvingiau ir įdomiau? Man iššifravus šį filmą, paaiškėjo, kad Pedro Almodovaro mums, paprastiems žmonėms sako – suvaidinkite savo gyvenimą, suvaidinkite jį spalvingai ir įdomiai, kad senatvėje įdomu jį prisiminti. Paprasta kaip du kart du, bet kartu originalu, patariu ir Jums pažiūrėti šį filmą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Sabaliauskaitė "Silva rerum"

Sveiki mielieji! Šiandien noriu Jums pristatyti dar vieną knygą, šį kartą grįžtu prie lietuvių rašytojų ir mano akiratyje atsidūrė jau seniai geidžiama Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva Rerum“ (Daiktų miškas). Pradėsiu gal nuo to, kaip įsigijau šią knygą, o tai nutiko ne taip jau ir lengvai. Jau žinojau, kad yra tokia Sabaliauskaitė ir tokia „Silva Rerum“ egzistuoja, prabėgom knygynuose ir prekybcentriuose vis sutikdavau ne labai grožinei literatūrai parinktu viršeliu, tai kažkaip ir nekilo didelio noro paskaityti knygos recenzijos, o dar ir pavadinimas toks keistas, lotyniškas. Viskas prasidėjo literatūrologijos paskaitose, kada gerbiama dėstytoja mums paminėjo jos knygą kaip vertą paskaityti, praplečiant savo literatūrinį suvokimą. Kažkaip man tada užstrigo tamstos dėstytojos paraginimas, bet vis nedrįsau aklai vadovautis jos patyrimu ir po laiko visai užmiršau apie šią rekomendaciją.

Galiausiai internete aptikau diskusijas apie šią knygą, jei kyla ginčų, vadinasi kažkas toje knygoje tikrai yra vertingo. Gal nekokybiškos komercijos prigautas net pradėjau skaityti visus straipsnius susijusius su Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ ir taip susidomėjau jos nuostabiaisiais interviu ir tuo Vilniumi, kad kitą dieną kūlversčiais bėgau pirkti knygos, nes visur mačiau ją šmėžuojant. Ir ką Jūs sau manot? Visgi nebuvo taip lengva įsigyti šios knygos, mat Vilnių užklupo šių metų didieji šalčiai, o aš kaip pablūdęs lakstau po visą miestą ir ieškau tos knygos, nes dar prieš kelias dienas mačiau prigrūstas pilnas lentynas. Nueinu į „Maxsimą“ visas sušalau kiaurai, o knygos nėra! Laimei, virš „Maxsimos“ yra knygynas, bet ten man pranešė, kad vakar pardavė paskutinę jos knygą ir laukia naujo užsakymo, lekiu per visas gatves į „Rimi“ ir, savaime suprantama, ten knygos neaptikta. Čiut neprakeikiau visų tų knygynų ir prekybos centrų, o šaltis kaip Antarktidoje, nebejaučiau skruostų, bet suėmė toks pyktis ir kartu ryžtas, kad lėkiau per Savanorių prospektą, į žinomą knygyną, žinodamas, kad ten tai jau TIKRAI knyga bus. Ir buvo, aišku, mano rožinio dramblioko svajonėse, perpykęs, kad likimas iš manęs tyčiojasi, sušalęs kaip bomžas sėdau į troleibusą ir važiavau į Gedimino prospektą, kur apstu knygynų ir jei ten tos knygos nebus, vadinasi, jos niekur nėra visoje šalyje. Bet, ačiū Dievuliui, radau ir grįžau kaip vaikas namo su varvančia nosimi, bet pasiekęs užsibrėžtą tikslą, „Silva Rerum“ atsidūrė mano rankoje.

Noriu papeikti „Baltų lankų“ knygyną, uždėjus nežmogiškus būtent šios knygos antkainius! Šitiek suploti už knygą, net ne kietu viršeliu, yra ne tik kad pasityčiojimas, bet ir apiplėšimas vidury baltos dienos! Oi, dirba knygynai, žino, ko žmonės nori, nuolaidas padarytų, bet ne, uždės tokias kainas, kad baisu. Bet užteks bambėti, noriu prieiti prie knygos. Tik užvertęs paskutinį Sabaliauskaitės romano puslapį supratau, kokia tai - galinga ir pritrenkiama istorija, kad net pagailo, jog tas senovinis Vilniaus gyvenimas taip greit sutirpo mano rankose.

Po šios knygos pasijutau, prisilietęs prie visos šeimos gyvenimo, visai kaip po tokių šeimos sagų kaip: „Įbrolis“, „Dvasių namai“, „Mažmožių dievas“ ir t.t. Neabejotinai „Silva Rerum“ yra vienas iš gražiausių lietuvių literatūros stebuklų. Ir man juokingos kritikų išvardytos pastabos ir priekaištai, kad neva Kristina Sabaliauskaitė kaip ir Jurga Ivanauskaitė yra pigios ir laisvos plunksnos savininkė. Tai apsiskelbusiai kritikei, nesakysiu jos vardo, norėtųsi snukį su šlapiu skuduru atvanoti, kad atsipeikėtų. Vienu metu „Lietuvos ryte“ vyko net slaptas karas tarp Sabaliauskaitės gynėjų ir jos engėjų, regis, prasideda tokie patys vaidai kaip ir dėl Ivanauskaitės. Lietuvoje niekas nemėgsta populiarių rašytojų, lyg už tai, kad juos skaito, jie yra blogi, prasti rašytojai, lyg sielą būtų pardavę velniui už besaikę komerciją ir simpatijas žmonėms. O kaip mes žinome, populiari knyga, nebūtinai yra bloga ir prasta. Dabar norėčiau Sabaliauskaitę pagirti dėl nepaprasto jos kruopštumo, skaitant, akivaizdu, kad nepaprastai remtasi istoriniais šaltiniais. Kiekvienas puslapis persmelktas istorinių reiškinių, bajorinių gyvenimo ypatybių. „Silva Rerum“ man buvo tarsi istorinio Vilniaus pažinimo gidas, kartu su herojais net pasinėriau į tas gatves, kuriose žliaugdavo paplavos, kuriose kovodavo susiskaldę to meto universiteto studentai, vaikščiodavo jėzuitui, o naktimis net karts nuo karto kildavo orgijų vakarėliai.

Sunku patikėti, kad ir aš gyvenu šiame Vilniuje ir dar šiais laikais būna tie patys, nieko nepakitę dalykai. Nuostabiai ilgi, netradiciniai sakiniai, persisunkę baroko esencijos, puikiai perteikia vienos šeimos istoriją. O jau Vilniaus vienuolynai tais laikais ir įvilktuvių ceremonijos, atvėrė dar ir estetinį Vilnių. Viskas labai puiku ir įtikina, tik viena vieta, kažko kybojo su dideliu klaustuku – ar įmanoma mesti vienuolės abitą vos pamačius žmogų, nei su juo kalbėjus, nei su juo bendravus, o tik vienas žvilgsnis galėtų tiek sujaukti žmogaus mintis? Gal ir gali, juk meilė daro stebuklus ir galbūt ši meilės (jokiu būdu ne banali) istorija pranoksta Barboros ir Žygimanto istoriją. Sabaliauskaitė žaviai apjungė dar vieną mitą – Vilniaus Baziliską. Aš pats nežinojau, kas per biesas yra ši būtybė ir net nustebau, kad Vilniuje dar būta ir tokiais dalykais tikima. Pridedu citatą: „Vilniaus Baziliskas – būtybė, išsiritusi susikergus gaidžiui ir driežui. Jos buveinė – požemiai ant Bokšto kalvos, kažkur prie Subačiaus vartų, Barbakane ar buvusiame budelio namo rūsyje. Bazilisko žvilgsnis – mirtinas, todėl tikima, kad įveikti jį galima pakišus jam veidrodį. Pirmą kartą Vilniaus Baziliskas paminėtas valdant Žygimantui Augustui ir tuomet bandyta jį sunaikinti į jo rūsį nuleidžiant rūtų ryšelius. XVIII amžiuje jis vėl pastebėtas ir jo įveikti pasiųstas už benkarto nužudymą nuteistas kalinys su veidrodžiu. Kalbėta, kad jam pavyko. Bet tai – netiesa, nes XX amžiaus pabaigoje Baziliskas savo nuodingu alsavimu vėl gąsdino žymų rašytoją. Ilgus šimtmečius, iki pat šių dienų Vilniaus universiteto studentai kartą metuose pagerbia šį padarą.“ Žavu, kad mūsų Vilnius apipintas dar ir tokiomis legendomis, aišku, rašytoja savo kūrinyje savaip interpretuoja baziliską. Minimos istorinės asmenybės, vietos ir kiti dalykai, bet jie tėra tik tas spalvingas barokiškas fonas, kuris romanui suteikia tam tikro nepakartojamo aromato.

Šis romanas parodo mūsų kritikų problemą, kad kritika yra parodymas tik tai, kas romane yra blogai, o štai kažko gero pasakymas, galiausiai susižavėjimo perteikimas jau yra kažkas blogo, suprask tu, kad neva per sentimentalu. Nebūkime išpuikusiomis princesėmis, mokėkime džiaugtis ir negausiais saulės spinduliais. Ką dar galima pridurti? Norėtųsi, kad Kristina Sabaliauskaitė nenuleistų rankų ir parašytų dar ne vieną gerą kūrinį. Ačiū jai už skanų lietuvių literatūros oro gurkšnį, jis buvo svaigus ir neragautas.

Jūsų Maištinga Siela

Daugiau apie knygą ir autorę rasite www.sabaliauskaite.com