Portalų margumynai

Sveiki visi,

Sakau, pažaisiu, paeksperimentuosiu! Nutariau apsilankyti keliuose žiniasklaidos portaluose ir pagal pirmąsias pasitaikiusias antraštes sukurpti miniatiūrinį pasakojimą. Iš to galima nemažai spręsti apie portalo pažiūras, norą sudominti, pozityvumą arba sensacingumą. Antraštės imtos iš visokiausių skilčių, įvairumo dėlei. Žiūrim, kas gavosi:

www.lrytas.lt

S. Štombergas išbandys trenerio duoną, o pasaulio dujų atsargų užteks dar 250 metų. Lukašenka pasakė, kad gerbs žmogaus ir piliečio teises, o bėglys prašo rusų ginti nuo lietuvių, nes Paryžiaus gatves užliejo mada. Gėdijamas mergišius grasina atkirčiu, kadangi Vilniuje policija tikrins vairuotojų blaivumą, o Airijoje ruošiamasi emigracijos bangai. Sako, Žiūriu į imperatorę Jekateriną II, regiu D. Grybauskaitę, o štai Vatikanas susirūpinęs dėl Italijos premjerui pareikštų seksualinių kaltinimų. Netikėtai „Google“ keičia generalinį direktorių, tikriausiai tik tam, kad žemaitis žada pažaboti šiukšlininkų epitetą, o mūšyje dėl „Oskarų“ žvanga ir latvių ginklai.

www.panele.lt

Gražūs žmonės – protingi, nustatė mokslininkai, nors ir vyks „Žvaigždžių dueto“ penktojo sezono atidarymas, jeigu tu mėgsti dainuoti duše. Netikėtai Agnė Jagelavičiūtė grįžo: skysto protelio laikotarpis jau praėjo!!! Pamanykit, Nicole Kidman mano esanti nemadinga, o sexfailai ir Vaivos paslaptys už 25 litus siūlo minutę „kaifo“. Kinų kirpėjas sukūrė Obamos atvaizdą iš plaukų, nes artistė su praeitim ir Jurgelevičiūtei svečiuojantis LNK studijoje imti slėpti daiktai. Fotoaparatą laimėjusi akloji neįsižeidė, nes jau paskelbtas labiausiai plastinių operacijų subjaurotų žmonių dešimtukas.

www.bernardinai.lt

Ne mūšiai, o žmonių jausmai, nes „Skalvija“ kviečia mokytis kino. Imk ir gyvenk, Viduržemio sonata, nes vienybės išraiška – pasidalijimas. Pamatinis Lietuvos laisvės klausimas skamba taip: Klaipėdiečiai piketuos prieš nesveiką aplinką, o Rumunijoje atsodinamos kalėdinės eglutės. Mokslų pliuralizmas ir žmogaus vienovė pakvies Jus visus į Rusijos nesikeičiamumo matricą ir Baltarusiją.

Jūsų Maištinga Siela

Nijolės Oželytės kalba - neregėtas tiesos spjūvis į melo akis

Sveiki visi,

Tiesiog klausiausi ponios Nijolės Oželytės žodžių ir pagalvojau, jog juos turi išgirsti visi. Nepatingėkite, paklausykite. Kalba balsas, kuris yra tautos balsas. Ponia Nijolė kalba visų vardu, kalba suprasdama eilinį žmogų ir gindama paprastą darbininką. Taip, šiai moteriai nesvetima iškalbos dovana, prisimenant jos pratarmes laidoje „Korida“ ir t.t. ir t.t. Šįkart ji kalba taip, kaip turėtų kalbėti ir ginti save kiekvienas iš mūsų. Ji aiškina pagrindines priežastis, kodėl Lietuva yra tokia, kokia yra. Tenka sutikti su argumentuotais teiginiais. Atėjo metas, o jis jau seniai toks ir yra, kada tauta dirba ir sėkmingai vergauja valdžiai. Tauta dirba jiems, nors valdžios funkcija yra dirbti tautai, atstovauti mūsų interesams! Šie nušašę, nutukę diedai, kurie turėtų mumis rūpintis, įkinkė mus vežimus ir liepė tempti jų karavaną. Taip, Oželytės kalba yra labai revoliucioninga, net neabejoju, jeigu dauguma iš mūsų turėtų tokį požiūrį, tai seniai Seimą ir viską, kas kruta valdžioje ir lobsta, būtų nušlavę nuo žemės paviršiaus. Įvykiai Baltarusijoje, Ukrainoje, prisimenant Oranžinę revoliuciją ir t.t. turės kada nors kilti ir Lietuvoje. Tikiuosi, kad tai, kas dar visai neseniai vyko prie Seimo, vyks ir ateityje. Per ilgai oligarkiškas virusas valdo Lietuvą.

Kai kam liko nesuprastas pasakymas apie Oželytės pasisakymą apie emigraciją. Antraštės sumirgėjo neva N.Oželytė skatina emigraciją. Kas kaip nori, tas taip interpretuoja, bet sutinku su Oželyte, kad reikia. Reikia pamatyti pasaulį. Pamatyti kitas kultūras. Pamatyti ir išlįsti iš savo storos agrarinės lietuviškos kiaulių odos. Galiausiai tik patyrę patys kitokią aplinką tapsime geresni vieni kitiems.

Ir dar! Senas geras pasakymas: Amžinai nežels žolytė, kur prajojo Oželytė.

Oželytės kalba Seime.

Oželytės komentaras apie Drąsiaus bylą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Toni Morrison "Sula"

Sveiki visi,

Žinot, paėmiau Toni Morrison knygą „Sula“ per išpardavimą už 7 lt. Negalėjau atsispirti žemai kainai ir tai, jog visai neseniai www.bernardinai.lt buvau perskaitęs minimaliai apie autorę, jog ši įtraukta į dešimtuką „10 rašytojų, pakeitusių pasaulį“. Sakau, užskaitau ir pasiimu! Na, ir nepasigailėjau, o dar kartą įsitikinau, kuo mažiau pradžioje žinai apie pačią knygą, tuo įdomesnis potyris ir netikėtumas ją skaitant. Toni Morisson rašo apie juodaodžių gyvenimą JAV – ose, o „Sula“ yra viena iš tokių autorės knygų, kuri buvo parašyta 1973 metais. Žinot „Sula“ nėra ta vizitinė Morrison kortelė, jos aukštumos laikomi romanai: „Mylima“, „Mėlyniausios akys“, „Meilė“ ir „Rojus“. Romanas „Mylima“ taip pat išverstas į lietuvių kalbą.

Žinot, iš pradžių tikėjausi apie juodaodžių gyvenimą kažką panašaus į H. Bičer – Stou romaną „Dėdės Tomo trobelė“, bet teko apsirikti. Stilius gan jausmingas, tačiau realistinis, turintis magiško realizmo traukos. Perskaičius, pajutau, jog knyga kažkuo priminė tokius romanus kaip „Šimtas metų vienatvės“, „Pasaulis pagal Garpą“, „Meilės peizažas“ ir kitus, kur gyvenimas praplaukia per lapus ir pajauti, kaip jis keičiasi ir kaip užsimezga, išsivysto, sužydi ir nugaišta. Apie laiko tėkmę. Tokios knygos yra man pačios brangiausios ir įdomiausios. „Sula“ yra būtent su tokiu kalibru užtaisytas epinis pasakojimas, kuris suvirpina širdį.

Jau seniai neskaičiau tokių epinių kūrinių. Pagalvojau, jog visgi grįšiu prie magiškojo realizmo ir paskaitysiu kelias Salman Rushdie, Gabrielio G. Marquez knygas. Pasiilgau to jausmo. „Sula“ davė šią jausmų dozę. Na, iš tikrųjų romanas aprėpia nemažą laiko distanciją XX amžiaus. Juodaodžiai po Pilietinio karo, atgavę laisvę, lieka tarsi atstumti nuo baltųjų, jie vis laukia savo adaptacijos, bet ji neateina. Tas sunkus laukimas ir tarpsnis, kada juodaodžiai pradeda integruotis ir jaustis laisvi ir tolygus su baltaisiais yra tik XX amžiaus antrosios pusės nuopelnas. Iki tol į juoduosius dar sunkiai buvo žiūrimą. Šis laikotarpis užfiksuotas „Suloje“ ir nupasakojamas per dviejų draugių Sulos ir Nelės gyvenimą. O, kokia tai buvo draugystė! Autorė labai suintensyvina spalvas ir susitelkia į draugystę. Aišku, tai gilus psichologizmas, dabar galvoju, ar mano vaikystės įvykiai taip pat visą gyvenimą tempiasi su tokia nostalgija? Nežinau. Bet ta atmosfera, tas įkūnijantis tėknus ir ramus stilius tiesiog užbūrė. Paprasta, nemanieringa proza!

Autorė kuria įdomią atmosferą, įdomiai vaizduoja susiskaldžiusį tuometinį pasaulį. Per sublimuotą fikciją, iš juodaodžių tarsi agrarinės kultūros ji magiškai ir fiktyviai perkelia žmonijos patirtį į literatūrą. Manau, tai geba ne kiekvienas. Dialogai labai gyvi, juose jaučiasi kasdienybės tekėjimas, tikroviškumas, bet kartu ir susvetimėjimas. Žmonių tarpusavio santykiai, daugiausia yra vaizduojami tarp pačių juodaodžių, baltieji visada romane yra kažkur slėnyje, kažkas tolumoje, už izoliacinės sienos. Sulos namas primena magišką namą, kurioje apsistoja trys berniukai diujai, vienakoja močiutė Eva ir kiti. Laikas teka, bet personažai nekinta, rodos, ir nesensta. Magija atsiskleidžia tarp eilučių, ji įskiepyta kasdienybės ritualuose.

Sula ir Nelė, dvi neišskiriamos draugės, kurių gyvenimai išsiskirs per amžius. Tai graudi, įdomi ir žmogiška istorija. „Taip. Bet mano vienišumas yra mano. O va tavo vienišumas yra kažkieno kito. Sukurtas kažkieno kito ir tau atiduotas. Neįtikėtina, ar ne? Padėvėtas vienišumas.“ (p. 124) Dviejų moterų draugystė, metų tėkmė kurpia nostalgišką jausmą. Tai tarsi paminklas prabėgusiam laikui. Jos tokios vienišos viena be kitos ir visgi nesupranta, jog labiausiai, ko gyvenime jos pasiilgo, yra jos pačios.

Knygoje jaučiama ir amerikietiškųjų juodaodžių tautosakos, mitų nuojauta. Strazdų antplūdis, netikėtai atėjusi žiema ir t.t. Gamtos ryšys su žmonėmis ypač magiškas ir visada „Suloje“ kažką reiškiantis. Sapnai taip pat aiškinami. Toni Morrison atsakymo ieško ir žmogaus pasąmonėje. kam? Ogi tam, kad atsakytų į vieną iš pagrindinių žmogiškųjų klausimų. Kas turėjo atsitikti, kad žmonės liko tokie svetimi? Kas turėjo atsitikti, kad juodaodžiai ir baltieji nuo seno buvo atskiros ne tik etninės grupės, bet ir valdančiųjų ir vergautojų klasės Kas turėjo atsitikti, kad motina ir dukra tampa svetimomis? Kas turėjo atsitikti, kad dvi geriausios draugės – Nelė ir Sula, suaugusios taip susvetimėjo? Morrison vienareikšmiško atsakymo nepateikia, bet atsakymus visada nujausite perskaitę „Sulą“.

Jūsų Maištinga Siela

Atsisakykite įpročio sirgti gripu!

Sveiki visi,

Vetuokime gripą iš Lietuvos lauk. Pasižiūrėjau žinias, per kurias rodė grėsmingą Lietuvos žemėlapį ir išsigandau, kad Kiaulių gripas ir šiaip gripas plečiasi kaip Černobylio radiacija. Baisu! Plaukite rankas, venkite troleibusų, autobusų ir šiaip sausakimšos, kur pilna žmonių. Žodžiu, važiuojam gyventi į kaimą! Juokauju. Šiaip žmonės dar ir nuo gripo miršta, tai visai nebejuokinga...

Pagalvojau, kad šią žiemą dar gripu nesirgau. Nei pernai, nei užpernai. Tik peršalimai mane puola iš visų pusių. Išvada: reikia naujų žieminių batų! Pastaruosiuose vien skylės ir vandenys bėga, todėl nenuostabu, kad būna užkimęs balsas, užguita nosis ir t.t. ir t.t. Bet turim atsilaikyti prieš poną nevidoną gripą. Nebandykite susirgti! Nedrįskite!

Šiltų kojinių, arbatų, citrinų, vitaminų ir šiaip sėkmės nesusiduriant kaktomuša su virusu kur nors durų prieangyje!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sigitas Parulskis "Doriforė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti dar vieną Sigito Parulskio romaną „Doriforė“. Tai trečiasis skaitytas jo romanas. Pirmą kartą šis romanas pasirodė 2004 metais, kurį išleido etatinė Parulskiados leidykla – „Baltos lankos“. Jeigu atvirai, tai manau, kad tai daug geresnis kūrinys nei „Trys sekundės dangaus“, kur buvo abstraktūs kliedesiai apie kariuomenę, karą ir šiaip vyro santykį su tarnyba. Sakau, kad jei ir šioje knygoje vėl iškils tie patys vaizdai, kurie atsikartojo ir „Murmančioje sienoje“, tai sakau, verčiau nusišausiu durų rankena.

„Doriforė“ mane suintrigavo ir sudomino. Manau, kad tai labai žmogiškas ir jausmingas Parulskio kūrinys, palyginus jį su kitais jo romanais. Sunku Parulskiui su jausmais ir žmogiškumu, nenori perteikti gryno jausmo, jis, sakyčiau, slepiasi už cinizmo, už sarkazmo už vyriško brutalumo, kuris kartkartėmis primena kaimiečio pijoko sapaliones apie bobas ir panašiai kaukių. „Doriforėje“ šių jausmų proveržis kitoniškas, įdomesnis. Čia taip pat neapsieinama be cinizmo, bet čia cinizmas sumišęs su parodija. Parodijuojami keli aspektai – šiuolaikinis rašytojas su komercija ir senieji, klasikiniai kūriniai. Parulskis sukurpia pasaulį, kuriame susikryžmina rašytojo fikciją su jo tikruoju gyvenimu, įtariu, jog nemažai panaudota ir autobiografinių faktų.

Įdomu tai, kad Parulskis iš pradžių romaną pradeda rašyti taip, lyg nežino, kas bus rašoma. Tarsi nebūtų susikūręs jokios aiškios krypties, koncepcijos, bet ji vėliau susirutulioja pati. Daug kam Parulskis patinka už cinizmą, o man jis patinka už savo besaikį degradacijos pritvinkusį žaidimą su žmogaus vertybėmis. Niekada negalėčiau mąstyti kaip Parulskis, jo žaismė visiškai nutolusi nuo mano pasaulėžiūros, tačiau jo žvilgsnis į vertybes kartais yra saikingas juoko ir chamizmo užtaisas. Jeigu Dievas turi humoro jausmą, tuo net neabejoju aš pats, tai Parulskis leidžia net kartais žiauriai išsityčioti ne tik iš tai, kas žmogui brangu, bet ir iš Šventųjų raštų, paties Dievo. „<...> Visatos diskotekos DJ, su kuo aš kalbuosi, su Biblija, su anekdotų rinkiniu, nė vienas šventųjų foliantų tyrinėtojas, nė vienas egzegetas nekelia žydiškojo humoro aspekto, o juk ten viskas parašyta su humoru, net jeigu tai Dievas juokas, vis dėlto tai juokas, Dievas neturi balso teisės, jo vardu kalba kiti, jis tik mosuoja rankomis, kurčnebylis, kurio ženklų pilnas pasaulis, pilnos būties knygos paraštės, bet aš nesuprantu, ką jis, mano Tėvas, nori man pasakyti savo kurčnebylio mostagavimais, mimika, gestais <...>“ (p. 248) Sigitas Parulskis, be jokios abejonės, tam tikru istoriniu laikotarpiu už tokius pasvarstymus būtų sudegintas ant laužo. Toks Dievo sumenkimas yra protestas ir kartu taiklus apvertimas, jog ta neapsakoma Dievo galybė visiškai nematoma plikai žmogaus akiai.

Kaip jau sakiau, „Doriforė“ yra labiau parodijų romanas. Parodijuojama viskas, kas susiję su kūryba, rašymu, rašytoju ir personažais. Viskas sulieta į vientisą monolitą. Šiame romane nemažai palyginimų, kurie panaudoti vienaip ar kitaip iš garsių knygų personažų, jų pavidalais, kanonais. Pats rašytojas save apibūdina kaip Balzaką, kuris ėda savo sveikatą per naktis su nesibaigiančiais kavos puodeliais. Kartu rutuliojasi ir nesėkminga meilės istorija. Jo epicentre – vienišas, melancholiškas ir ciniškas pagyvenęs vyriškis. Griūvanti senoji šeima, meilužė, viskas sukurpta pagal tradicinius literatūrinius meilės romanus, kurie čia šiuo atveju ir yra išjuokiami. Daug originalių, ciniškų minčių apie pasaulį. „Apie žmones geriau manyti blogai, kad bent kartais geras jų elgesys nustebintų. Keršyti mintimis - malonu ir nepavojinga." (p. 27). "Dulkinimasis be prezervatyvo taip pat nesaugu, atremiu, tačiau žmonės labiau bijo skristi lėktuvais, o ne atvirkščiai.“ (p. 21) Kartais atrodo, jog parodijuojama ir išjuokiama viskas kas kruta. Tokia demotyvacija, demoralizacija tikrai gali įaugti į kraują, todėl į Parulsiškus svaičiojimus siūlau žiūrėti kaip į paprastą žaidimą, kūrybinę masturbaciją.

Ir visgi romanas man patiko. Turi savo lakios vaizduotės. Žavi sugretinti nesugretinami dalykai, žavi apsiskaitymas, detalių panaudojimas, pati fikcija apie kūrybos procesą. Romano pradžia buvo itin sultinga ir įdomi, tačiau vėliau praradau jautrumą, dirglumą ir jau ėjo link nuobodumo, trūko netikėtumo, nes romano pabaiga man asocijavosi su „Murmančios sienos“ pabaiga apie išleistą knygą, kažkokius neaiškius apibendrinimus. Įtariu, jog Parulskiui sunku su romano pabaigomis. Taip, postmodernizmas įtakoja neišbaigtumo, erdvės skaitytojui, jo apmąstymams, tačiau kažko pabaigoje dar trūko. Tas aprašymas, kad arkliašūdžio rinkėja išgelbsti pagrindinį personažą kažkaip jau banaliai skamba, bet vėlgi, tai galima žiūrėti kaip ir romanų parodijų juoką.

Manau, kad jau po truputį imu prisijaukinti Parulskį, užčiuopti kitų niuansų, įdomybių. Su šiuo romanu, kuris, mano galva, yra pagal savo fikciją gan įdomus ir stiprus, įtvirtinantis postmoderniškąsias lietuvių literatūros aukštumas, jis užimą reikšmingą sostą lietuvių literatūros Olimpe. Visgi manau, kad kartu romanas turi ir didelį degradacijos, vertybių krizės, nykimo tendenciją. Lyginant su „Murmančia siena“, sunku pasakyti, kuris romanas įtaigesnis ir geresnis, tai skaitytojo subjektyvi nuomonė, tačiau „Doriforė“ kol kas turėjo to, ko dar nebuvau skaitęs.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visiškas užtemimas" / "Total eclipse"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti seną filmą „Visiškas užtemimas“ (Total eclipse) (1995 m.). Na, iš tikrųjų šį filmą pažiūrėjau spontaniškai. Besiruošiant sesijos egzaminams, daug laiko rašyti blogą nebelieka, tačiau filmą pažiūrėti suskubau, kadangi filmo turinys atitiko mano egzaminų medžiagą. Sakau: kodėl nenušovus du zuikius? Taigi.

Filmas gan senstelėjęs, jaučiasi kita kūrybinė atmosfera ir visai kitoks požiūris į patį filmą. Kvepėjo laikmečiu, kada mažesnis masinės vartosenos psichozės dvelksmas. Filme išvysime Leonardo Di Caprio – jauną, žvalų, dar visai bernioką, kuris atliko ypač sudėtingos asmenybės vaidmenį – Artūrą Rembo. Filmas pasakoja apie 19 amžiaus pabaigos poetus, apie dviejų simbolistų audringą gyvenimą. Čia susitinka jau senstelėjęs, brandusis Polis Verlenas ir dar visai jaunas Artūras Rembo. Polis Verlenas iki šiol yra laikomas talentingu poetu, pakreipęs poezija visai kita linkme, tačiau Artūras Rembo – genijus, pranokęs savo mokytoją. Abu šie veikėjai susitinka, filmas autobiografinis, tikrais įvykiais paremtas ir rekonstruotas. Kiek jame interpretacijos, sunku pasakyti.

Filmas apie pamišėlius. Tikri menininkai yra pamišę, tuo net neabejokite. Abu šie vyrai darė tokias orgijas ir girtuoklystes, kad sunku patikėti. Filme daug homoerotinių dvelksmų, kurie išmuša iš vėžių, tačiau filme parodoma, kad meilė ir aistra – tai du skirtingi dalykai. Verlenas, susižavėjęs Rembo asmenybe, kuri buvo beveik laukinio bepročio, pradeda smarkiai gerti, smurtauja prieš nėščią žmoną, miega su vyrais ir t.t. Filmas gan įtikinamas, aišku, dabar pasistengus, būtų galima sukurti netgi šedevrą, kaip antai „Frida“, „Mažosios dulkės“ ar „Modiglianis“ ar „Skandalingoji plunksna“, kur pasakojama apie rašytojų ir tapytojų gyvenimus. Tai filmas iš tos serijos, geras, skoningas, įdomus, informatyvus filmas.

Labiausiai, aišku, stebina asmenybės mastai. Menininkas ant beprotybės laiptelių, praradęs visišką atsakomybės ir racionalumo jausmą, pasineria vien tik į savo aistras ir hedonistinį gyvenimą. Artūras Rembo buvo iš vis sekso, alkoholio ir kitokio „sveiko“ gyvenimo šalininkas, nes jam rodės, jog per tokius „transus“ galima išeiti iš savęs ir regėti kitas erdves, kurios duoda kartu peno kūrybai. Kokia asmenybė, tokia ir kūryba. Galiausiai Artūras Rembo gavo galą nuo savo nesaikingų eksperimentų.

Filmas neblogas. Patiko. Įtikino. Sujaudino. Siūlau visiems, kurie domisi istorinėmis asmenybėmis, myli DiCaprio, mėgsta gerą – gurmanišką kiną, myli poeziją ir žavisi beprotiškomis asmenybėmis, kurios neturi jokių tabu ir stereotipų.

Įvertinimas: 8.7/10

Jūsų Maištinga Siela

Tikslo siekimo motyvacija

Sveiki visi,

Kartais, kai sesija tiesiog varo iš proto, galvoje kyla daugybė maištingų minčių. Nedarysiu! Nenoriu! Nereikia! Lai apsišika! Manifestiškas protestas prieš pareigą. Aišku, visada gali pasirinkti: daryti tai ar nedaryti. Pasirinkimas yra vienas. Kai kas bando eiti dviem frontais, bet aš nebegaliu, nebemoku. Jei darai, tai daryk gerai. Jau kuris laikas skamba ši frazė mano galvoje. Tavo paties reikalavimai sau... Kas tai? Tikslas? Motoras, sukurtas gyvenimui? Ateičiai? Jeigu esame orientuoti į čia ir dabar, jeigu jau taip siekiame totalios akimirkos t.y. buvimo čia ir dabar ir noru džiaugtis tuo, ką turi šią akimirką, tada kas yra mūsų pastangos ir reikalavimai sau? Kartais pagalvoju, kad tie reikalavimai užauga netgi į pretenzijas ir žmogus iš vis susipriešina savyje. Eina ten, kur visiškai nėra sutvertas. „Nekišk vinies į elektros lizdą“ – sako pamokslautojai. Aš pasakyčiau taip, jeigu jaučiate, jog kovote per prievartą, jeigu save prievartaujate, jei jums sunku – visada paklauskite, ar jums tai reikalinga?

Esu hedonistas. Manau, kad gyvenimas yra malonumas, kadangi jis yra dovana. Katalikai ir dar kai kurie labai daug pasakoja apie gyvenimo kryžius, ugnį, kurį tenka pereiti. Taip, gyvenimas niekada nėra paprastas, tačiau jį reikia paprastinti. Jeigu yra įmanoma atsisakyti kančios, tai taip ir padarykime. Tikslas neturi būti kančia, priemonės tikslui įgyvendinti irgi. Nebent jūsų akimis tikslas yra toks vertingas ir reikalingas, kad nesvarbi kančios forma ir motyvas, kuriuo norite tikslą pasiekti. Kartais pamirštame tikslą ir priemones paverčiame masturbacijos įrankiais, tikslu tiesiog daryti vien iš pareigos įpratimo, atsisakant net laimės. Noriu pasakyti, kad gyvenimas per trumpas „grūzinti“, daryti tai, ko nenori. Tikslo siekimas visada bus malonus tik tada, kai pats jausi, jog sėdi savo rogėse. Eini teisingu keliu. Laikas skirtas tikslui, kad ir mokymuisi, kad ir kitose sferose, turi teikti pilnatvės ir jaukumo jausmą, o jeigu to nėra, reiktų susimąstyti ir padaryti išvadas.

Perkratau savo gyvenimą ir bandau prisiminti, kiek jame tikslų, kokiais būdais siekiu tikslo ir kaip jaučiuosi tai darydamas. Jei gyvenu ne tikslui, jei gyvenu ne ateičiai ir jeigu gyvenu ne kažkam ir ne kažkur, kur manęs galbūt reikės arba ne, vadinasi esu čia ir dabar. Tikslas yra dabartis, tikslas yra būtis ir dabarties akimirka. Kodėl manęs nebėra, kuris neseniai rašė pirmąsias šio straipsniuko eilutes? Jis sutirpo, esu tik tas, kuris rašo šį dabarties žodį. Ir suvokimas, kad kas sekundę miršti ir savęs nebegali atsukti, bet vis tiek esi ir egzistuoji. Ir klausi, kodėl aš dabar nesu 1998 metuose? Kodėl aš čia ir dabar? Kodėl vakar buvo ta dieną, o ne 2004 kovo 15? Kažkas lemia, jog laikas bėga šiuo momentu. Ir kartais norisi erdvę pratraukti užtrauktuku ir patikrinti, ar manęs nėra kitame laike? Toks jausmas, jog esi visur ir visada, bet labiausiai čia ir dabar. Todėl sakau ir sakysiu, jog reikia džiaugtis dabarties momentu, rūpintis, bet nesikankinti dėl ateities. Atėjo vakar diena ir praėjo, ateina ši sekundė ir praeina. Rytojus irgi ateina. Nereikia dėl to panikuoti. Jis ir be mūsų dūsaujimo vis tiek ateis.

Mano mokslų „kančia“ maloni. Pagalvojau: aš savo rogėse. Ačiū Dievui.

Jūsų Maištinga Siela