Kalbos evoliucijos klausimas - ar tikrai daug triukšmo dėl nieko?

Sveiki visi,

Visai neseniai www.lrytas.lt perskaičiau Kristinos Sabaliauskaitės straipsnį, jį galite rasti PASPAUDĘ ČIA. Iš esmės garsi Lietuvos rašytoja, (daug kas laukia pasirodant „Sailva Rerum II“ knygynuose ir neseniai latvius nudžiugino išversta pirmoji šios knygos dalis), prakalbo gan ironiškai apie lietuvių kalbos likimą. Taigi norėjau pakomentuoti ši jos straipsnį.

Diskusijų daug sukėlęs straipsnis, kuriame Sabaliauskaitė pasakė griežtą tabu kalbos sankcijoms. Iš esmės problema yra tame, kad kalbininkai yra įspęsti į rėmus dėl senų, mano galva, pagedusių įstatymų. Mano galva, kalbininkai arba kaip pats juos praminiau „kalbos budeliais“, neleidžia laisvai vystytis mūsų kalbai. Sabaliauskaitė palygino dviejų kalbų virsmą, kada anglų kalba eina kartu su literatūra, o mūsų lietuvių, kalbininkų ir įstatymų dėka, lieka atskira komedija. Šnekamoji kalba labai skiriasi nuo literatūrinės, redaktoriai be gailesčio brauko kultūroje, natūraliu būdu susiformavusius barbarizmus, naujadarus, sulietuvintus skolinius ir t.t., nes šie yra atsakingi už kalbos grynumą. Ir iš tikrųjų mes kasame patys sau duobę, užuot ravėję daržą, ravime šieną ir užkertame natūraliam kalbos vystymosi procesui.

Na, tebūnie. Daug kas iš senųjų kartų pergyvena dėl kalbos neišsaugojimo, jog sena, archajinė kalba pasimirš, tačiau pasimirštame mes patys, pamirštame savo laisvą kalbėseną ir kūrybą. Dabar dėl sankcijų kūrėjas, tebūnie tai rašytojas, turi kurti medine, negyva kalba, o ta, kuri gyva ir vartojama kasdien yra neva nešvari, purvina. Mes vėl grįžtame į lenkų ir lietuvių kalbos laikus, kai lietuvių kalba, šnekamoji, tą pati, kurią mirtinai norime išsaugoti, buvo laikoma bėdžių ir bomžų kalba. Mano galva, niekur senoji kalba nedings, ji užpatentuota mūsų literatūroje, ji nuolatos kintanti, nuolatos einanti į priekį, o mes vis dar vadovaujamės XX amžiaus pradžios taisyklėmis. Tai šiek tiek absurdiška.

Kalbos budeliai dejuoja – o ką mums daryti, kaip prasigyventi, juk toks mūsų darbas. Visų pirma, niekas neliepė būti kalbininku ir visų antra, kalbininkai galėtų išsiplėsti ir imti pagaliau patruliuoti interneto platybėse ir „minusuoti“ mūsų tautiečių komentarus, spręsti homofobijos, rasistinius ir kitus neapykantos pasisakymus, įžvelgti tame minusus ir gryninti tautą, o ne atitolinti meną nuo kasdieniško virsmo. Darbo yra, tik aišku, ar už jį bus mokama? Jei nėra tikslo, tai gal nereikia jo ir siekti, arba reiktų susikurti kito darbo objektą, jei jau įstatymus mes nepajėgūs pertvarkyti. Žodžiu, aš kaip ir Kristina Sabaliauskaitė iš esmės nepritariu tai stagnacijai, tai betonuojančiai kalbos gryninimo ir natūralios evoliucijos stabdymui.

Jūsų Maištinga Siela

Permainos - tik į gerą

Sveiki visi,

Tikriausiai ir vėl pastebėjote, kad pasikeitė blogo išvaizda. Kažkaip norėjosi įnešti daugiau spalvų, vėjo ir pavasario, pagyvinti mūsų aplinką. Tikiuosi, kad man pavyko. Esu gan kritiškas sau, tad manau, jog kažkam gali nepatikti šis pokytis, kad galbūt buvo geresnis senasis „dizainas“, kuris buvo labiau patikimesnis, oficialesnis, tad labai kviečiu komentaruose išreikšti savo nuomonę šia tema. Kasdien šį blogą aplanko daugiau nei 400 žmonių, džiaugiuosi, jog jis lankomas, atrandamas ir skaitomas jūsų akių.

Laukė vėl sninga, vėl kažkas šąla, tad siūlau, kad ir mintimis pasišildyti prie saulėgrąžų, prie mūsų susikuriamos dirbtinės šviesos ir saulės. Aplinkui yra tiek šviesu, kiek mumyse pačiuose yra šviesos. Su tokiai palinkėjimais, kad patys save sušildytume ir kitus apšviestume, tad ir siunčiu Jums daug saulėgrąžų. Permainos ir įvairovės, tikėkimės atneša dar daugiau minčių ,naujienų - štai, ko tikiuosi iš blogo pasikeitimo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano vardas Khanas" / "My name is Khan"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Mano vardas Khanas“ (My name is Khan) (2010 m.) Tai indų – amerikiečių filmas, trunkantis pustrečios valandos. Manau, jog tokį epą priskirčiau prie tokių kino filmų kaip antai „Lūšnynų milijonierius“ ir „Mano brolis Nikhilas“, pastarasis rodytas „Kino pavasaryje“ nepaliko abejingų. „Mano vardas Khanas“ yra neįprastas indų kinas, jame nėra indiškų šokių, veiksmas daugiausiai vyksta JAV – ose, bet tai, ką suteikia tos minutės praleistos su indiškos dvasios ir vakarų kultūros santūra, yra kažkas tikrai kalibriško ir galingo. Iš esmės pagrindinis herojus yra indų musulmonas, kuris serga autizmu, todėl filmas kažkiek priminė „Forestą Gampą“, kita pusė priminė filmą „Avarija“ (2006 m.) apie skirtingų rasių ir tautų sunkumus Amerikoje. „Mano vardas Khanas“ yra sukryžminta versija su indiškais prieskoniais.

Tai stiprus, emocionalus filmas. Jautresni čia gali ašaroti į valias. Indų aktorius Shahrukh Khan savotiškai perteikė autizmo požymius. Šis aktorius savo šalyje yra nemirtinga ikona ir tikriausiai daug populiaresnis už Leonardą Di Caprio. To, ko galbūt persoažuose trūko, viską užpildė graudulinga, labai išvystyta ir nuosekli Khano gyvenimo istorija. Iš esmės daug dėmesio skiriama politikai, kadangi po Rugsėjo 11 – osios indai ir kiti rytiečiai buvo greitai vejami, engiami ir kitai nekenčiami. Filmas parodo nekaltų emigrantų dalią, sakyčiau, dar visai švelniai ir romantizuotai, tikiu, kad tikrieji amerikiečiai kur kas žiauriau dorojosi su nekaltais musulmonais, induistais ir kitatikiais, pamiršdami, kad patys kažkada buvo Amerikos imigrantai. Daug dėmesio skiriama ir tautų vienijimui, kas mane labai nustebino, šis filmas kviečia pamiršti nesantaikas tarp induistų ir musulmonų, tarp musulmonų ir žydų. Galiausiai išlaisvėjęs, suvakarėjęs pasaulis išlaisvina žmogų tiek, kad jis gali pasakyti savo nuomonę į religiją, semtis tik teigiamo poliaus, o ne tai, ką žiauriai interpretuodamas kalba rabinas ar musulmonų dvasininkas. Filmo idilė labai graži – jungti žmogų ne per skirtingas dogmas, bet pagal meilę ir gėrį t.y. pagal žmogiškuosius prigimties išteklius.

Šalia politinių, autizmu sergančio žmogaus ir pasaulio aktualijų dar rutuliojasi ir sergančiojo bei gražuolės indės induistės meilės istorija. Tai turininga meilė, kartais labai jau idiliška ir romantizuota, kas apskritai ir būdinga indiškoms melodramoms, tačiau neapsigaukite, tai tikrai kažkas daugiau. Žmonės netenka darbų, netenka artimųjų, turi ieškoti darbo, kad prasigyventų. Pasikeitus požiūriui į rytiečius po Rugsėjo 11- osios, taip nužudomas ir Khano sūnus. Aplinkybės keičia žmones, tačiau autizmu sergantis žmogus to nepripažįsta, tad jis apkeliauja kone visą JAV, kad pasakytų JAV šalies prezidentui vieną dalyką – Mano vardas Khanas ir aš nesu teroristas. 

P.S. Tai trečias filmas, kuriam iš eilės ir vėl duodu 10. Greitai išlepsiu nuo gerų filmų.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodoji gulbė"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti filmą „Juodoji gulbė“ (Black swan) (2010 m.). Ką aš begaliu ir pasakyti. Taip, esu sužavėtas. Tikriausiai man geriems filmams trūksta kritikos jausmo, bet kai pajauti, jog tave tai „paima“, supranti, kad kritikuoti ir nieko nebereikia. Tikra odė baletui, nuginkluojanti publikas, tikras perliukas tiesiai iš Amerikos, net ir auksas gali žibėti Holivudo mėšlyne. Tai pasakojimas apie itin jautrią baleriną, kuri buvo talentinga, nuostabi, kerinti, švelni, bet šalta, frigidiška, nieko neprisileidžianti. Jai buvo suteiktas pagrindinės atlikėjos „Gulbių ežere“ vaidmuo, tačiau ji turėjo įkūnyti ir juodąją gulbę. Na, tai buvo ne jos jėgoms ir temperamentui, taigi mergina persistengė ir ji ėmė akyse keistis tiesiogine ir netiesiogine prasme. Siužetas iš esmės nėra labai sudėtingas, jis vientisas, suprantamas, bet visų esmė yra tame, kaip tai yra padaroma, kaip suvaidinama.

Žinot, netikėjau, jog Natalie Portman galės suvaidinti tokį vaidmenį, tikriausiai niekas nieko panašaus iš jos ir nesitikėjo. Prisimenu ją iš tokių filmų kaip „Broliai“, kur ne itin įstrigo jos vaidmuo, taip pat „Karalienės sesuo“, kurios net nežiūrėjau, kažkaip jau buvau nusistatęs prieš šį filmą, jau nekalbu apie „Žvaigždžių karus“. Taip, aktorė pasirodžiusi nebloguose ir gerai žinomuose filmuose, tačiau „Juodoji gulbė“ dabar Portman, be abejo, bus pagrindinė vizitinė kortelė. Pažiūrėsim, kaip šiai aktoriai dabar seksis kovojant dėl pagrindinio „Oskaro“ geriausios moters vaidmens titulo. Vaidmuo tikrai atliktas įspūdingai. Visas tas persikūnijimas, jautrumas, įtampa, na, sutikit, yra tikrai puikiai išjaučiamas.

Filme sutinka visą pulką žinomų aktorių: Winona Ryder iš tokių filmų kaip „Ruduo Niujorke“, „Vabalų sultys“, „Edvardas žirkliarankis“ ir t.t. Ukrainiečių kilmės aktorė Mila Kunis, Vincent Cassel iš tokių filmų kaip „Žana Dark“, „Purpurinės upės“, „Elžbieta“ ir t.t. Čia sutinkame net žaviąją Barbara Hershey iš filmo „Paukštis, kuris neskraido“. Tikras „užsikačialinusių“ aktorių pulkas ir kiekvienas savoje vietoje ir savame charakteryje.

Ką duoda šis filmas? Pasimėgavimo ir kažko, kas užpildo kažkokią kertelę, kurią ir norisi užpildyti. Šį filmą labai rekomenduočiau darboholikams, tiems, kurie tiesiog nemoka mėgautis, atsipalaiduoti, daro iš savęs tobulybę, nesamą ir galbūt niekada nebūsimą legendą, tai iš esmės, gerai suvokus filmą ir pritaikius sau, galima atsipeikėti. Filmas yra kaip vaistas, tai nėra kažkoks gyvenimo parodijavimas, bėgimas nuo jo, interpretavimas, manau, tai yra menas, menas sukrėsti, menas gydyti, menas padėti, menas mąstyti. Jeigu taip nemanote arba iš dalies sutinkate, arba visai sutinkate, bet kokiu atveju, vis tiek siūlau pažiūrėti „Juodąją gulbę“. Yra ką pamatyti.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Alius Balbierius "Besarabijos trieiliai"

Sveiki visi,

Vakar kaip tyčia perskaičiau Aliaus Balbieriaus skelbtus „Besarabijos trieilius“ „Literatūra ir menas“ laikraštyje. Nežinau, kaip Jums, bet mane kažkuo pakerėjo, pakvipo vėjais, stepėmis, atviru dangumi. Apskritai Alis Balbierius dabar yra labiau žinomas kaip „Literatūra ir menas“ fotografas, daug jo nuotraukų pasirodo šiame leidinyje, jis taip pat vienu momentu yra buvęs šio laikraščio redaktoriumi. Yra išleidęs eilėraščių ir eseistikos rinkinių. Nieko nevardinsiu, tiesiog iš laikraščio parinkau keletą mane labiausiai sužavėjusių trieilių. Pasijutau taip, lyg manyje kažkas buvo pažadinta.

***

Saulėgrąžų kaulai
bėga link horizonto –
Besarabijos stepė...

***

Tūkstančiais lūpų
šnabžda vėjo mantras
kukurūzų stiebai

***

Voratinkliai verkia...
Ankstų rytą juos skriaudė
ašmens stepių šalnos.

***

sutrupės tuoj
rudai surūdijęs
žiogas rudenėj žolėj...

***

moters šešėlis
per sielą lyg lauką:
ir vėjo švelnumas....

***

Žvaigždę ryto rasoj
iš avinėlio pėdos
gėrė kadaise meistro akis

***

į pietus jau
nusinešė mano šešėlį
stepių erelio vyzdys

***

akacijų kelmo
rievių rūstumas –
lyg ašmenys laiko...

***

juodžemis juodas
šviečia balčiau užu saulę
kviečio grūdeliui

***

Skleidžias fazanas
lyg lopelis pavasario –
rudenio purvas voljeruos...

***

stepių tilviko
sidabras grakštus
sudūžta į dangų...

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimas be manęs"

Sveiki visi,

Šiandien dar trumpai apie filmą „Mano gyvenimas be manęs“ ( My life without me ) (2003 m.). Na, tenka pripažinti, kad buvau nustojęs žiūrėti filmus, kažkaip nuo jų buvau atitolęs ir nežinau, kiek visa tai dar tęsis, bet visai neseniai ir vėl pažiūrėjau gerą dramą ir pagalvojau, kad tai kol kas geriausias filmas matytas 2011 metais, nors tiek dar jų šiemet ir tematyta. Filmas gan jau senas, žiūrint iš šių dienų perspektyvų, tačiau to senumo nė kiek nesijaučia. „Mano gyvenimas be manęs“ – tai emocionalus ir labai mokantis paveikti žmogaus psichiką filmas. Nesakau, kad tai blogai. Tai filmas, kai many ir vėl sukilo seni, pamiršti dalykai, vėl sukėlė norą džiaugtis ir gyventi kiekviena minute.

Tai pasakojimas apie merginą, kuri sužino, jog jai liko gyventi apie du mėnesius. Gyvenimas ir taip sunkus, gyvenimas priekaboje su vyru ir dvejais vaikais, naktiniu valytojos darbu ir t.t., toli gražu nėra labai „fainas“, tačiau ji niekada gyvenime ir nesiskundė, darė ir mylėjo tai kaip mokėjo. Už ką liga? Sunku pasakyti, tačiau ji nusprendžia keisti gyvenimą. Ne, čia nebus nieko panašaus į „Gitarą“, „Veronika nusprendė mirti“ ir kitas laimingai pasveikusių filmų kartotekas. Šis gyvenimas labai laikinas, jos detalės keičiamos po truputį, kasdieniškai, o ne grandioziškai, kaip mėgstama rodyti tokios tematikos filmuose. Reikia sutvarkyti gyvenimą taip, kad vyras būtų laimingas su vaikais, reikia ir pačiai pajusti kitokio gyvenimo skonį. Dievaži, jai galiausiai ir pavyksta, tačiau pavyksta padaryti labai mažai, bet pagrindinė herojė prieš viską jaučiasi laimėjusi ir pasiteisinusi. Nesvarbu, kaip jos vietoje darytumėte jūs, nesvarbu. Svarbu, suvokti individualybės jausmą, tai, kaip kiekvienas žmogus nusprendžia praleisti savo paskutines gyvenimo dienas.

Filmas labai jautrus, joje pačioje išryškėja daugybė graudžių, sudėtingų traumų, istorijų ir kitų dalykų, kuriuos, tiesiog, reikia mokėti išklausyti. Tai nėra labai lengvas filmas, tai laiko tėkmė, tai yra gyvenimas. Mano galva, tai daug įdomesnis ir geresnis filmas už „Veronika nusprendė mirti“ ir daugelį kitų filmų, kurie nagrinėja mirties, gyvenimo ir palikimo klausimą. (Nepaprastai geri aktoriai. Džiaugiuosi atradęs Sarah Polley, iš TV serialo "Kelias į Evonlį", kuri man vietomis panešėjo net į Uma Thurman.) Atsikeli rytoj rytą ir suvoki, jog ir rytoj teks gyventi, nesvarbu, kad po savaitės tavęs nebebus. Nesvarbu... Dabar ir vėl reikia gyventi.

Įvertinimas: 10/10

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paranormalus aktyvumas 2"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai apie amerikiečių siaubo filmą „Paranormalus aktyvumas 2“ (Paranormal Activity 2) (2010 m.). Na, tai antroji „Paranormalių aktyvumų“ dalis (serija?). Po neįtikėtinos ir visai nelauktos sėkmės, kurį užgriuvo filmo kūrėjus, buvo nuspręsta sukurti dar ir tęsinį, tik dvigubai ar trigubai brangesnį. Aišku, nieko geriau ir efektingiau neišdegė. Tęsinys, mano galva, nepranoko pirmosios dalies, tačiau tai nėra ir blogesnis variantas. Paimta ta pati koncepcija, kamerų fiksavimas, lūkuriavimas, nuolatos didėjantis įtarumas ir veiksmai.

Žinot pirmą kartą labai išsigandau, bet šįkart žiūrėdamas nepajaučiau didelės baimės. Gal tiesiog nuo pirmosios dalies laikų esu „apsitrynęs“? Be jokios abejonės, tai siaubą keliantis filmas, nieko naujo ir nematyto jame nematysite, tačiau tai yra tęsinys tos pačios susijusios šeimos sagos apie su demonu sudarytą giminės sandėrį. Kas nutiko kitai seseriai? Kaip čia susijungia pirmoji ir antroji filmo dalis? Viską sužinosite pamatę tęsinį.

Man asmeniškai, šis filmas visai patiko. Kadangi vadovaujuosi ir jausmais, galiu pasakyti, kad efekto tokio baisaus, kad bijočiau būti paliktas vienas namuose, nebeliko. Kur dingo dideli pinigai, skirti antrajai daliai? Nesijaučia nei didesnio ar geresnio montažo. Gal tik veikėjų daugiau, veiksmas galbūt daugiau išvystytas, kadangi daugiau dėmesio imta skirti pagrindinių personažų šeimos santykiams, bet kaip visada moterys supranta pirmosios, jog namuose vaidenasi, o racionalistas tėvas tvirtina, jog nieko panašaus negali būti. Ši pozicija niekaip nesikeičia. Įvesta šamanė auklė iš Meksikos buvo šis tas naujo ir netikėta, tačiau ir jos buvo nepaklausyta. O kas nepaklauso protingo žmogaus patarimo, žinote, kaip jiems baigiasi?

Įvertinimas: 8.8/10

Jūsų Maištinga Siela