„...kiekvieniems taikos metams teko
keturi šimtai metų karų.“ Šitokia eilute užsibaigia garsios
kanadiečių rašytojos ir poetės Margaret Atwood eilėraštis „Karo istorikės
vienatvė“, publikuotas Mariaus Buroko vertimas leidinyje „Literatūra ir menas“.
Kažkaip gąsdina. Kad pasaulyje, kol gyvenau, nuo viso mano pradėjimo iki šios
sekundės, nebuvo absoliučios taikos. Žmonės kažkur nuolatos kariavo, ar tai
būtų Afganistanas, ar tai būtų Čėčenija, ar Gruzija, ar Palestina, ar Irakas,
ar Ukraina. Visada. Bet kur. Visur ir visa
Filmas
„Gana juokinga istorija“ (angl. It‘s Kind of a Funny Story) (2010) toli
gražu nėra jokia juokinga istorija. Apie 16 metų vaikinuką, kuris nori
nusižudyti, nes jaučiasi nepripažintas, nemylimas yra apsėstas pavydo
geriausiam draugui, nes šis turi jam rūpinčią merginą Mią. Jis patenka į
kliniką savaitei, kad atsipeikėtų nuo depresijos, tačiau nė pats nežino, kaip
šioji savaitė jam visiems laikams pakeis gyvenimą.
Filmas
galėtų būti visai šeimai, jis pozityvus, nors ir pasakoja apie gana keblias
situacijas, tačiau nestokojama ironijos. Lengva istorija apie nelengvus
dalykus, kas nors kiek išgyveno paauglystės dramas, tas gali pasakyti, kad
šitaip ironiškai kalbėti apie savižudybę neverta, bet ar tikrai? Psichiatrinėje
ligoninėje jis susipažįsta su nauja mergina ir patiria daug nuotykių, kurie
atveda vaikiną į protą. Priminė ištisą balaganą filmų: „Skrydis virš gegutės
lizdo“, „Kvailių namai“, „Atskalūno laiškai“ ir dar daug kitų, jau pavadinimais
nebeįvardinančių filmų. Šis filmas pasižymi šviesa, jį norisi žiūrėti ir
priimti ne tik kaip kūrinį, bet ir naują požiūrį į sergančius. O kad taip
viskas būtų lengva gyvenime...
Filme
pasirodo puikiai žinomas iš įvairių komedijų aktorius Zach Galifianakis. Ir naujosios
kartos aktoriai – Keir Gilchrist bei „Amerikietiškų siaubo istorijų“ žvaigždutė
Emma Roberts. Kaip dažniausiai būna, aktoriams neturiu jokių priekaištų, nes
jie aiškiai brėžia savo charakteriais filmo punktyrines prasmes. Nors šviežiai
ir ironiškai pažvelgti į paauglių problemas bei akcentuoti pozityvias puses,
manau, šis filmas kaip tik jums. Ir tai tikrai neprastas filmas!
Tikriausiai
retam, kuriam nesuvirpino širdį filmas „Dykumų
gėlė“ (angl. Desert flower)
(2009) apie žymią top modelį Waris Dirie. Turime apie šią asmenybę ir jos
ypatingą likimą išverstą romaną į lietuvių kalbą – knyga buvo sulaukusi
pasisekimo, išleistos netgi dvi laidos. Na, apie patį filmą... Sunku kažką
komentuoti po jo. Nors kino kritikai gana drungai filmą įvertino, tačiau aš
toks griežtas nebūčiau, gal dėl to, kad mane emociškai paveikė, o gal dėl to,
kad simpatizuoju biografinėms juostoms – nežinau.
Filmas
tiesiog geras ir šviesus. Visų pirma tai juosta apie žmogaus galimybes
pasaulyje, antra – apie kultūrų ir tradicijų skirtumus ir tik paskutinėje
vietoje – podiumas. Merginos istorija išties stebina, nuo priiminėjančios
vesdinančios ožkas kažkur Somalio dykvietėse iki aukštosios mados namų ir visa
tai tik nedidelė laiko distancija bei didelė merginos sėkmė. Pagrindinė aktorė,
įkūnijusi W. Dirie yra taip pat modelis iš Etiopijos – Liya Kebede. Nepaprastai
tiko ir patiko jos būvimas kine. Ir šiaip, nors filmas, rodos, nėra niekuo
novatoriškas ir viskas vaizduojama tradiciškai, jaudina pati istorija. Moters
gyvenimo istorija tampa šio filmo stipriausia atrama, kuri sujaudina daugelį
žiūrovų.
Labiausiai
šokiruoja ne socialinė atskirtis, ne didelis kultūrinis šuolis, kurį patyrė
Waris, bet moterų genitalijų šalinimas, kuris suluošina moteris iki širdies
gelmių. Sunku patikėti, kad kasdien 6 tūkstančiai mergaičių „užsiuvamos“, kad
ištėjusias jas galėtų peiliu pradurti vyrai. Pavojinga apeiga kasmet nusineša
daugelį mergaičių gyvybių. Šiuo metu apipjaustymai draudžiami, tačiau Afrikoje
galioja tik tradiciniai įstatymai ir neapipjaustyta moteris laikoma netinkama
vedyboms. Šis suluošinimas paženklino Waris likimą ir gyvenimą, šiuo metu ji
aktyviai jau trečią dešimtmetį kovoja su moterį luošinančia tradicija.
Filmas
man patiko, jis įkvepiantis, įdomus. Tiesiog žiūrėjau be pretenzijų ir
mėgavausi.
Filmas
„Jis tave seka“ (angl. It Follows) (2014) tikriausiai tapo
tikra šio pasibaigiančio pavasario atradimu. Šiaip jau amerikiečių siaubo
trileriai paskutiniu metu gana suvienodėję ir nebeįdomūs, tačiau „Jis tave seka“
tapo kažkokiu gaivalu visame tame panašių filmų katile. „Jis tave seka“ –
puikiai įvertintas kino kritikų, tačiau Lietuvos žiūrovai, kurie irgi laukė šio
filmo, kažkaip ne itin gerai pasitiko. Gal dėl savo novatoriškos tradicijos
tęstinumo, gal dėl kai kurių kitų niuansų, kai kurie šį filmą atmetė, o filmas
man labai patiko.
Na,
iš pradžių primena 9-10 dešimtmečio siaubo trilerių braižą, pasikliaunama vėl
senąja gerąja vaizdavimo priemone – švariu operatoriaus darbu be visokių
išmaniųjų, apsaugos kamerų filmavimų. Filmas sugrąžiną tradicinę įtampą, garso
takelis, vaidyba, nuojauta vėl sužadina baimę. Filmas išties vykęs. Pradžia gana
šokiruoja dėl savo neapibrėžtumo, žmonės laksto išsigandę ir nežinia nuo ko, o
galiausiai parodomi mirę – kas, kur, kaip, kada? Šis pavojaus neapibrėžtumas
akimirkai man asocijavosi su A. Tarkovskio „Stalkeriu“, tačiau „Jie tave seka“
toli gražu nesiekia nei gelmės, nei poetiškos. Intriga išlaikoma iki pat
pabaigos.
Labai
patiko Rūtą Meilutytę primenanti aktorė Maika Monroe. Pati mintis, kad mirtis
perduodama lytiniu būdu kine lyg ir nėra nauja, tačiau kaip gera, kad senos ir
primištos idėjos nesikartoja kasmet, o naujai transformuojamos ir pateikiamos
gana įdomiai. Šiaip išties man, kaip visada laukiančiam iš kino kažko naujo ir
įdomaus (ypač iš siaubo, trilerių) ir kitų pramoginių žanrų, šis filmas padarė
nemenką įspūdį.
Šįkart
noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Šmėklų skyrius“ (angl. Banshee
Chapter) (2013). Šį Blair Erickson režisuotą filmą visai gerai pasitiko
kino kritikai, tačiau žiūrovams filmas pasirodė gana vidutinis. Pasakojimas gana
paprastas: mokslinis eksperimentas – iš negyvo žmogaus smegenų paimamas serumas
ir suleidžiamas į gyvo žmogaus kraują ir šis pradeda regėti mirusiuosius, kurie
galiausiai jį ir pribaigia.
Filmas
turi paprastą tradicinę šiek tiek pavalkiotą raiškos būdą – įvairiomis
kameromis iš visokių rakursų užfiksuoti vaizdiniai, bet yra ir įprastinių operatoriaus
filmuotų scenų. Koliažinis filmavimo principas. Šiurpuliukų filme taip pat,
bent man, netrūko. Įdomiai transformuota mirties kvietimo formulė, tačiau
neįtikino žurnalistės noras lįsti į šį mėšlą, nors aktorė pagrindinė gan
neprasta. Smagu matyti filme ir serialo „Tikras kraujas“ žvaigždę Michael
McMilian, tiesą sakant, net nesitikėjau jį čia išvysti. Iš esmės, jeigu ne ta
įprastinė siaubo filmo atmosfera, lyg ir nieko novatoriško, filmas būtų išties
labai geras, bet kadangi nieko naujo raiškoje nebandoma sukurti, o tokių filmų
pasirodo beveik kasmet, tai galėčiau pasakyti, kad filmas tiesiog sukurtas vienam
kartui suvalgyti.
Nepaisant
tų vidutinių standartų, man siužetas ganėtinai patiko, buvo baisių vietų (gal
dėl to, kad naktį žiūrėjau), buvo lakstymo, gaudymo ir viso kito. Gan mažas
filmo biudžetas, nėra jokių masinių scenų, tačiau ir mažu biudžetu galima
sukurti siaubo filmą, kurį galima žiūrėti. Aišku, daugiau ar mažiau kažkas
matyta, nuspėjama, žinoma. Didžiausias šio filmo trūkumas tai, kad jis primena
daugelį matytų filmų.
