Filmas: "Ant ribos" / "Man on a Ledge"

Sveiki,

Filmas „Ant ribos“ (angl. Man on a Ledge) (2012), kurį režisavo man praktiškai nežinomas režisierius Asger Leth, tiesą sakant, mane nustebino gerąja to žodžio prasme. Taip tikriausiai ir būna, kai mažiausiai tikiesi arba dėl filmo neturi išankstinės nuomonės, tai jis atrodo kur kas geresnis, nei tas, kurį gauni per rekomendacijas... Šįkart nutiko labai panašiai. Trilerius, kaip žinia, aš labai mėgstu. Čia man svarbiausia yra pati istorija ir įtampa, o filme „Ant ribos“ jos tikrai netrūko.

Kad ir kokia pasirodytų vidutiniška ir tipinė režisūra, o ji šiame filme tokia ir buvo – nieko novatoriška, viskas pagal kanonus ir šablonus, bet scenarijus yra scenarijus ir jis buvo išties aukšto pilotažo. Visų pirma sudomina pati pabėgėlio iš kalėjimo istorija ir tas faktas, kad jis beveik visą filmo metu rymo ant atbrailos, kurį bando atkalbėti seksuali blondinė detektyvė (o kaip be blondinių? a?). Žinoma veiksmo čia netrūksta nei prieš vyrukui atsidūrus ant ribos, nei po „nukritimo“. Povandeninės slaptos istorijos ir įtampa, atskleidimai ir nenuspėjami siužeto posūkiai – štai ko reikia geram trileriui, o gi nenuspėjamumo ir kuo aštresnės psichologizuotos painiavos. Būtent geras scenarijus ir įtampa yra šio filmo „arkliukas“.

Žinoma, aktoriai. Užsigrūdinęs vaidinti kietuolius Sam Worthington‘as, kurį labai pamėgau po „Įsikūnijimo“ ir stengiuosi jau kokį geresnį filmą su juo visada užmatyti. O ką jau besakyti apie Jamie Bell, tiesiog augau su jo filmas ir visgi jis negauna pagrindinių vaidmenų viso filmo takeliui, nors yra pripažintas ir žinomas, jo sukirpimui vis pateikia antraeilius vaidmenis, nors norėtųsi, kaip ir filme „Bilas Eliotas“, pamatyti jį pagrindinėse rogėse. 

Šiaip filmas pilnas staigmenų, buvo smagu žiūrėti prieš miegą. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudona kaip dangus" / "Rosso come il cielo"

Sveiki, skaitytojai, 

Italų režisieriaus Cristiano Bortone filmą „Raudona kaip dangus“ (ital. Rosso come il cielo) (2006) galėjote ne kartą išvysti „Skalvijos“ kino teatre ir priklauso nepriklausomo kino repertuarui su europietiško kino elementais. Filmas pasakoja apie realiai gyvenime nutikusius įvykius – berniukas namuose nusprendė pažaisti su tėvo medžiokliniu šautuvu ir vienas neatsargus judesys sugriauna visą berniuko likimą – per atsitiktinumą išlikęs gyvas, jis tampa aklu.

Žinoma, filmas jautrus, nes jo pati tema apie mažo žmogaus tragediją. Kad ir kaip režisierius bando iškelti prisitaikymo prie naujo pasaulio problemą, viskas vis tiek atrodo gana pasaldinta ir švelnu, lyg žiūrėtume ne biografinio filmo ekranizaciją, bet adaptuotą vaikų amžiui „Disnėjaus“ kurtą produkciją visai šeimai – truputis pamokslavimo ir moralizavimo, truputis herojiškumo, truputis kliūčių, kuriuos tenka įveikti ir galiausiai pripažinimas, kad visur ir visada galima prisitaikyti ir rasti sau vietą po saule. Nepaisant to holivudiško nuolaidžiavimo, filmas man vis tiek patiko. Gražiai skambinti italų kalba ir europietiška kultūra „suegzotina“ nuo to, ką esame įpratę regėti amerikietiškame kine. Yra ir gražių kadrų, ir prasmingų vaizdų, minčių... Darbas su vaikais kine niekada nėra lengvas ir iš jų išgauti emocijas ir natūralumą – tikriausiai reikia vunderkindų, apsigimusių aktorių, todėl, žinoma, kad vaidybos atžvilgiu filmas nėra itin tvarkingas, bet jį ir nereiktų žiūrėti kaip į tikrovišką ir atkartojantį asmeninę žmogaus vaikystės patirtį – visgi tai interpretavimas, nukreiptas į didaktinius niuansus.

Filmas emocionaliai paveikus, todėl sirgimas už mažąjį herojų yra neabejotinas. Režisieriui pavyko sužaisti jausmų loteriją, todėl mums atrodo, jog filmas geras, nes geba žongliruoti mūsų emocijomis, bet pasiskaičius kino kritikų teorijas, toks filmas dar tik puse kojos geras filmas. Nepaisant visko, filmas gražus, pozityvus, jo tema tragiška, tačiau viskas pateikta su tokia naivia šviesa, kad belieka susemti visus savo vaikus ir paauglius į krūvą ir žiūrėti kaip kūrinį ir kaip naudingą auklėjimo pavyzdį.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bėgantis skustuvo ašmenimis" / "Blade Runner"

Sveiki, 

Jau kuris laikas mano filmų sąraše švartavosi Scott Ridley filmas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ (angl. Blade Runner) (1982), kurį man primygtinai rekomendavo ne vienas asmuo ir šiek tiek norėsiu juos nuliūdinti savo atsiliepimu. Filmas visgi manęs itin nesužavėjo, nors žiūrėjau pakankamai įdomiai, buvo filme tikrai visko daug, bet visumoje liko tik pasitenkinimas kūriniu kaip fantastiniu žanro filmu, o giluminio išgyvenimo taip ir nepajutau.

Filmas gražus vizualiai, nors ir senas, tačiau gyvi devinto dešimtmečio fantastinių filmų elementai – šukuosenos, kostiumai, technologijos, nors (irgi keista), filme vaizduojami 2019 m., kurie nebe už kulnų, atrodo, kur kas modernesni, nei pačiame filme, neminint žmonių ir roboto hibridus, to kol kas nepavyko sukurti. Visgi mintis puiki, nors akivaizdu, kad vėliau sukurtų daug fantastinių filmų, kurie vienaip ar kitaip lošia šiuo principu – kažkas kažką medžioja, kažkas yra „blogietis“, o kai kas „gerietis“. Pripažįstu šio filmo kultiškumą ir jo didžiulį indelį tolimesniems fantastinio kino darbams, visgi „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ jau nemari klasika.

Juostoje galite išvysti nemažai garsių jau į žiūrovų kartas „įaugusius“ aktorius, kuriuos vėlei ir vėlei galime išvysti nesenstančioje juostoje. Žinoma, galima analizuoti dialogus, vaidyba, scenografiją ir kitus elementus – fantastikos mėgėjai apskritai turėtų šis filmas patikti, tačiau, kaip jau minėjau, manęs jis nesujaudino, o ir scenarijus kai kuriais momentais buvo per daug nuspėjamas. Tai tikriausiai dėl to, kad ankstesni filmai pasiglemžė įvykių modelį ir jau daugelyje vietų galima numatyti, kas ir kaip bus... O juk tai fantastinis veiksmo trileris, turėtų daryti šiokį tokį įspūdį ir netikėtumo, mano akimis, kur kas geresnis režisieriaus darbas yra „Svetimas“ (1879). Deja, to man pritrūko, nors draminė dermė filme man tiko, nei 50 lavonų per 10 minučių efektas.

P. S. Kiek žinau, S. Ridley grįžta prie šio projekto ir kurs po tiek dešimtmečių antrąjį šio filmo dalį, kuriame turėtų pasirodyti tas pats Harrison Ford‘as.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Miestai, kurių nenugyvensime šiame gyvenime

Sveiki,

Neseniai buvau svetimos šalies sostinėje. Stokholmas. Pirmą sykį. Keistas jausmas toje „Šiaurės Venecijoje“. Išgyvenau vieną keistą baimę, kuriai neturiu sugalvojęs pavadinimo, bet gal fobijų meistrai sugalvos. Tada, stovėdamas ant skardžio, kur senamiesčio ir naujamiesčio salas laiko susikabinę seni tiltai ir pirmyn kateriais plaukia nepažįstami žmonės, pagalvojau: Dieve, koks gražus šis miestas ir aš esu jame ir manęs nėra. Jis išties toks gražus ir aš jo nespėsiu nei pažinti, nei išvaikščioti, nespėsiu jame nugyventi nei rudens, nei pavasario... 

Ir kas baisiausia – pasaulyje tiek daug miestų su savo istorijomis ir vaiduokliais (Stambulas, Barselona, Peterburgas, Buenos Aires, Tokijas, Praha...) ir aš jų nenugyvensiu ir jie manęs nepatirs ir aš jų niekada nepatirsiu kaip žmogus, visai ne kaip turistas, ne dokumentinių filmų žiūrėtojas, nenugirdęs faktų iš gido, ne iš lankstinuko. Miestų, įaugusių į Žemę, nepajudinamų, nenunešamų ir neperduodamų jokiais kitais būdais. Ir dėl to liūdna. Kažkaip... Kad tik kiekvienam iš tų nuostabių miestų mums galbūt per visą gyvenimą skirtas tik vienas.

Pagalvosite: maža čia ko – tik dar vienas miestas, dar vienas įsimylėjimas, prisirišimas ir nieko daugiau. Galbūt Jūs ir teisūs, o mano liūdesys šįkart suklydo ir mane dėl to apgavo.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Liudmila Ulickaja "Sonečka"

Liudmila Ulickaja „Sonečka“. – Vilnius: Kitos knygos, 2005.

Sveiki, skaitytojai,

Gal kiek pavėluotai (visu dešimtmečiu) paėmiau į rankas pirmąją garsios šiuolaikinės rusų rašytojos Liudmolos Ulickojos knygelę Sonečka, kuri pasirodė 2005 m ir už tai turime būti dėkingi leidyklai Kitos knygos. Per tą laiką leidykla Jotema sugebėjo išversti ir išleisti bene svarbiausius šios rašytojos kūrinius. Nežinau, kaip Lietuvos skaitytojai priėmė rašytojos kūrinius (recenzijų būta palankių), tačiau įtariu, kad daugelis visgi L. Ulickajos nėra nė girdėjęs. Turiu ir aš keletą pažįstamų, kurie pralenkia lentynas su šiuolaikinėmis rusų pavardėmis ir nė iš tolo nežiūri į tą pusę. Tiesą sakant, mažai skaitau šiuolaikinę rusų grožinę literatūrą, tačiau tai, ką radau Sonečkoje, mane privertė šiek tiek atsigręžti.

Knyga mėtėsi už vieną eurą nukainuotų knygų dėžėje vienoje vidutinio dydžio prekybos centre – šast! – ir įkrito į mano pirkinių krepšelį. Apskritai kažkada norėjau perskaityti Donaldo Kajoko išverstą kur kas storesnį ir solidesnį L. Ulickajos romaną nelabai patogiu pavadinimu Danielis Steinas, vertėjas, tačiau kažkaip stebuklingai išvengiau šio pirkinio ir dabar kiek gailiuosi. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Apysaka Sonečka, su kuria rašytoja debiutavo Rusijoje 1993 metais, beregint sulaukė didelio pasisekimo, nors pirmiausia knyga (kas itin keista) buvo išversta ir pasirodžiusi Prancūzijoje, kur sulaukė irgi gerų recenzijų. Daug dalykų L. Ulickajos gyvenime neišsipildė dėl to, kad ji gyveno Sovietų Sąjungos rėžime. Literatūrinė karjera prasidėjo rašytojai jau perkopus 50 m.

Iš tikrųjų mane labai nustebino, kad paėmus į rankas visas lietuviškai išverstas L. Ulickajos knygas, ji anotacijose pristatoma kaip mega literatūrinė rusų žvaigždė – žodžiu, autorė ne formatas, bet ją skaito ir žino visi, kas nebijo nusitepti rankų knygomis. Ir kiekviena knyga vis tai akcentuoja kaip nemirtingą postulatą – tai irgi viena iš priežasčių, kodėl knyga atsidūrė pirkinių krepšelyje. 

Grįžtant prie apysakos Sonečka, galiu pasakyti, kad knygelę taip greitai perskaičiau, kad net nespėjau aiktelėti (gerąja to žodžio prasme), bet pati istorija praplaukė tokiu tempu, lyg būčiau perskaitęs didžiulius Lev Tolstoj romanų tomus. Kartais per siauresnį žanrą galima papasakoti kur kas daugiau, nei mes įpratę manyti. Sonečka iš esmės paneigia visus šiuolaikinės literatūros kanonus – padriką pasakojimą, sąmonės srautą, chronologijos nebūvimą, charakterių trūkumą, problemos iškėlimą aukščiau žmogaus ir t. t. Apysaka tęsia ne tik rusų, bet ir sakyčiau, ir viso pasaulio literatūros tradiciją – laikytis už stipraus naratyvo, kitaip sakant, ryškaus epinio pasakojimo ir susitelkti į pačius žmones, jų santykius, atliepimą į tam tikras problemas, iškilusias gyvenimo kelyje.

 Rašytoja Liudmila Ulickaja.

Sonečka pasižymi lėtu pasakotojo žodžio tėkme, bet kartu įvykiai dėstomi iš esmė lyg pokalbyje prie kavos ar brendžio, vartant kokį nors seną šeimos albumą ir aptariant esmingus žmogaus gyvenimo įvykius: susipažinimą, įsimylėjimą, vedybas, darbus, vaikus, ligas, krizes, senatvę ir net mirtį. Sonečka išties „šeimyniška“ šeimos saga „patalpinta“ į apysakos formatą, kas gal kiek keistoka, lyginant šį pasakojimą su XIX a. parašytomis šeimos sagomis. Visgi tiek formatas, tiek tradicinės prozos pasakojimo pobūdis suteikia puikaus pasimėgavimo kūriniu. Knygą, kaip bebūtų keista, pavadinčiau moteriškos energetikos kūryniu ir ne tik todėl, kad jų centre labiau aprašomos moterys t. y. Sonečka, jos dukra Tania ir šeimos globotinė Jasia, bet ir dėl ryškaus moteriško žodžių ir prasmių sąrangos: „Sonečka nubusdavo švintant nuo pirmo vos vos girdimo mergaitės niurgztelėjimo, priglausdavo ją prie pilvo, nugara jausdama šiltą vyro artumą. Neatmerkdama akių prasegdavo palaidinę, ištraukdavo per naktį sustangrėjusią krūtį, dukart spusteldavo spenelį, ir dvi ilgos srovelės krisdavo ant gėlėto skudurėlio, kuriuo ji nušluostydavo spenelį. Mergaitė pradėdavo muistytis, raukyti lūputes, čepsėti ir gaudydavo spenį kaip maža žuvytė didžiulį masalą. Pieno buvo daug, jis bėgo lengvai, ir maitinimas, švelniai baksnojant speneliu, judinant krūtį, nestiprūs bedančių dantenų sukandimai teikė Soniai malonumą, kurį nepaaiškinamu būdu jausdavo vyras, visada pabusdavęs šį ankstyvą rytinės prieblandos metą. Apkabindavo plačią jos nugarą, pavydulingai priglausdavo prie savęs, ir ji apmirdavo nuo šios dvigubai nepakeliamos laimės naštos“. (p. 37–38)

Visažinis pasakotojas taip nutolęs ir taip kartu arti knygos veikėjų, kad sudaro pasakos įspūdį, o žodžių tekstūra tokia energetiškai intymi, rafinuota, nors daugelyje apysakos vietų aprašomi formalūs buitiniai niuansai, bet ne šie niuansai apysakoje svarbiausia, o tai, kaip toje aplinkoje, kasdienybėje jaučiasi ir kaip apskritai pasaulį priima veikėjai. Žodžių energetiką, sakyčiau, labai vykusiai perteikė vertėjas Rimantas Viedrynaitis, surasdamas kai kada intuityvius aliteracinius ir asonansius skambėjimus, pvz, iš mano pateiktos citatos: pavydulingai priglausdavo, prasegdavo palaidinę, sustangrėjusią krūtį, raukyti lūpytes, maža žuvytė didžiulį masalą... Puikus vertimas tiek skambesiu, tiek perteikta L. Ulickajos moteriška teksto energetika bei nenublukusios prasmės.

Veikėjai taip pat nėra tik paprasti nuobodūs tradicinių kostiumų nešiotojai, nors jų charakteris ir švelnus ir nuolankus. Kalbant apie Sonią ir jos vyrą – čia ryškūs, nehiperbolizuoti pokario laikotarpio tendencijos, Sovietų Sąjungos politiką ir t. t., bet ji nėra ta terpė, kurią rašytoja imtųsi kritikuoti ar kaip kitaip neigiamai ryškinti. Kur kas mane labiau nustebino Sonios dukters Tanios meilė bendraklasei lenkaitei Jasiai. Vis svarsčiau, ar autorė tiesiog norėjo parodyti, kad Tania, paveldėjusi iš motinos aukštą ūgį, taikosi į Jasią kaip į autoritetą ir ją įsimyli kaip pirmos jaunystės stabą, ar iš tikrųjų ji turi homoerotinių polinkių? Bet ne tai šioje apysakoje svarbiausia, o svarbiausia, kad pasaulis toliau sukasi, nesvarbu, kokie sukrėtimai, skyrybos ar dramos įsisuktų į Sonečkos gyvenimą, viskas kada nors praeina ir žmonės gyvena toliau, palaidoję savo asmenines istorijas atmintyje, fotografijų albumuose... 

Maža knygelė talpinanti gerą istoriją, kurią „paragavusi“ norisi dar artimiau pažinti Liudmilos Ulickajos kūrybą, todėl įtariu, kad ateityje dar užgriebsiu jos kokią storesnę knygą ir pažiūrėsiu, kaip ji išplėtoja pasakojimą romano žanro plotmėje. Na, o kol kas susipažinimas su Sonečka buvo visai netikėtas ir labai malonus.

Jūsų Maištinga Siela