Barbara Marciniak.
„Nešantys šviesą“ – Kaunas: Luceo, 2023. – p. 256.
„Šviesos giminės atstovas, persimetėlis,
Sistemų griovėjas. Laisvos valios visatos ribose keičia sąmonės sistemas.
Atvyksta pakvietus (p.126).“
Sveiki, skaitytojai,
Apie paslaptinguosius plejadiečius pirmąkart sužinojau
gal prieš 15 metų unikaliuose, privačiuose lietuviškuose forumuose. Šiandien
apie juos girdėti kur kas daugiau, nes YouTube platformoje kalbama daug
apie juos per vadinamuosius kanalus, pasirinktus žmonės, kurie panyra į tam
tikrą būseną ir prabyla visai kitokiu balsu ir dikcija. Apie tokius žmones,
tarpininkus, kurių, beje, yra ir Lietuvoje, galima daugiau pasidomėti, bet
šįkart kalbėsiu išskirtinai apie amerikietę vardu Barbara Marciniak (g.
1948), kuri yra parašiusi ir išleidusi knygų, susijusių su pokalbiais iš Plejadų
žvaigždyno esančiais... ateiviais. Taip, tokios knygos vis populiarėja ir jos
labai įdomios, jos leidžiamos Lietuvoje ir dažnu atveju kai kam dėl tam tikrų
dalykų nei matomos, nei žinomos, nors galite aptikti beveik kiekviename
knygyne. Viena iš tokių Nešantys šviesą (angl. Bringers of the
Dawn: Teachings from the Pleiadians), kurią į lietuvių kalbą išvertė Erikas
Banys, o išleido leidykla Luceo. Tiesa, visgi tai antrasis lietuviškas
leidimas, nes, pasirodo, 2002 metais buvo išleidusi Gardenija su kitos
vertėjos vertimu.
Nepradėsiu įtikinti vien tik aklai atsidavusių mokslo
žmonių, kad šioji literatūra nėra uždarbiaujančioji ar kokia nors smegenų
skalbykla. Visgi apie tokius žmones kaip Barbara Marciniak ir įvairių kitų
ezoterinių rašytojų (netgi mokslininkų, bandančių suderinti fizikos mokslą su tuo,
kas rašoma šioje knygoje) mano ilgalaikiame kelyje pasitaikė ne vienas
šaltinis, ne viena sertifikuota knyga, ne viena laida ar dokumentinis filmas, tad
ir Nešantys šviesą iš esmės ne tik kad neprieštarauja visam tam žinių
srautui, bet ir papildo, išplečia kontekstus.
Žinoma, kai kam sunku patikėti, laukiantiems
mokslininkų patvirtinimo ar kokių nors realių daiktinių ateivių bylojimo
artefaktų. Kad jų pilna aplink mus, byloja ir Marciniak knyga, brėžianti
istoriją apie sufalsifikuotą žmonijos istoriją. Net plika akimi galima
pakeliavus įvertinti, kokios pažangios civilizacijos kažkada egzistavo dar prieš
Senovės Egipto ir Mesopotamijos laikus, todėl kelti klausimą, kad ateiviai
bendrauja nuotoliniu minčių ir hipnozės būdu, o ne nenusileidę kaip humanoidai
ant plutos, žinoma, galima kelti pagrįstą abejonę, tačiau pernelyg daug
skirtingų šaltinių apie iš Sietyno žvaigždyno esančius plejadiečius, kurie vieni
iš daugelio, kurios save laiko Šviesos Šeima ir perduoda evoliucinę-revoliucinę
informaciją, kuri pakyla virš visų mums Žemėje plačiai žinomų religinių dogmų.
Negaliu nepaminėti, kad knyga parašyta Barbaros
Marciniak ir išleista 1992 metais – tai pirmoji jos knyga, po to, per
ateinančius dešimtmečius, pasirodys dar daugiau. Tai, kas dar buvo prieinama
1992 metais, šiandien man skamba kaip visiškai nepasenusi ir laiku į mano
rankas įkritusi knyga. Leidykla taip pat yra išleidusi tęsinį Įgalinimo
kelias.
Ką byloja plejadiečiai? Ogi tai, jog tai mūsų tolima
ateitis, kitaip sakant, tai mūsų pačių evoliucijos derlius, kuris geba keliauti
erdvėmis ir laiku. Paprastai dabar jau labai plačiai kalbama apie reptiloidus,
bet knygoje jie vadinami driežiukais – įdomus E. Banio vertimas. Iš esmės knyga
atskleidžia žmogaus sukūrimo ir jo užvaldymo priešistorę, į kurią įsipainiojusi
ne viena rasė. Plejadiečiai byloją apie pokytį, šiek tiek supažindina su
Visatos sandara ir kitais dalykais, kurie iš dalies siejasi ir su induizme bei
jogoje likusiais čakrų aiškinimais. Kaip teigiama, visa žmonija – tai vienas
didžiulis eksperimentas, kuris vyksta laisvos valios zonoje, kurioje viskas
galima (kituose šaltiniuose tai vadinama karantinine zona, kuriame yra virusas,
todėl čia šviesos pajėgoms, nenorintiems užsikrėsti, negalima keliauti).
Žmogaus protui, kuris skaido viską į gera ir bloga, tai sudėtinga suvokti, tačiau
čia nėra taisyklių ir nėra nuodėmių kategorijos. Ankstesnieji dievai kūrėjai,
pažengę mokslininkai, sukarpė 12 žmogaus DNR ir paliko tik 2 juosteles, kurias
jau gali atsekti biologai ir fizikai. Taigi esame gyvenantys reinkarnacijos
rate ir kaskart gaunantys ribotą kūną, iš mūsų nusiurbinėjama baimės ir chaoso
energija, sukuriamos masinės kataklizmų ir asmeninių išgyvenimų situacijos
tiems išgyvenimams pasireikšti.
Nors plejadiečiai žada revoliuciją, kad visgi per
dvasinį susitelkimą, prisiminimą ir pabudimą gebėsime atkurti DNR dalis, kurios
labai įdomiai jungiasi su čakromis. „Visa planeta buvo taip griežtai
kontroliuojama, kad nuo pirmosios akimirkos šioje Žemėje jūs buvote mokomi ir
rengiami nevaldyti savo tikrovės. Jums teigė, kad viskas nutinka apsitiktinai
ir nepriklauso nuo jūsų valios. Tai netiesa! Jūs patys valdote savo DNR. Viskas
priklauso nuo jūsų. Kai tai suprasite ir patikėsite, būsite priklausomi nuo
visų, kurie šioje laisvos valios zonoje panorės daryti įtaką jūsų gyvenimams. Blaiviai
visais tikėdami, patys leidote valdyti savo DNR, protą ir kitus dalykus (p.
77).“ Keistas, sakyčiau, minties vertimas, mano suvokimu, kaip tik ne kaip priklausomi,
o nepriklausomi.
Tęsiant DNR temą ir žmogaus išžmoginimą: „Žmonija
jau seniai yra apgaudinėjama, nes neturi išplėtotos 12 spiralių DNR grandinės,
be jos žmonės negali prisijungti prie informacijos. Šviesos giminė atvyko čia
tai pakeisti. Jūsų užduotis – skleisti planetoje naują vibracijų dažnį ir
išlaikyti jį savo kūnuose... (p. 114).“ Iš tikrųjų knyga apie žmogaus
gyvenimo prasmę kalba pačiais įvairiais lygmenimis. Paprastame lygmenyje,
tiesa, labai įdomiai būtų jaučiama tikrovė, jeigu pagal 12 DNR spiralių veiktų visi jutimai, kurie
pereitų netgi prie to, kad turėtume net kosmose esančius receptorius, kitaip
sakant, žinojimą. Tad nebebūtų jokių paslapčių. Tai žaidimas, eksperimentas,
gėrio ir blogio, žmogaus ir reptilijų kova, tačiau plejadai kalba ir apie tai,
kad pakilus iki pirminio kūrėjo pozicijos, nėra gėrio ir blogio, visos tos
kovos inertiškos ir yra tik dėl patyrimo, kuris vėl sugrįžta iš įvairių
galimybių visatų pas kūrėją. Tai paradoksalu, nes kaip individai mes lyg ir
turime valią, tačiau galutinis tikslas – aptarnauti patirtimi kūrėją. Šita
idėja man jau seniai žinoma, tačiau vis dar skambanti labai liūdnai.
Knygos pabaigoje plejadiečiai duoda keletą patarimų,
ką daryti, kad ta evoliucija greičiau klotųsi. Pasirodo, mažiausiai paveikti
esame per galingą seksualinę energiją. Esame ilgoje apgaulės istorijoje
įsitikinę, kad seksas ir žmogaus kūnas yra gėdingi reikalai, tačiau
plejadiečiai kalba apie orgazmo kaip aukštos vibracijos įtampos kelią, kadangi
mūsų kūnai sudaryti iš elektromagnetinių dėmenų. Tikriausiai visa šioji knyga –
vienas didelis įvadas į galaktinę žmogaus istoriją, tačiau tekste kirba ir plejadiečių
gudrumas ir atsargumas. Jie save vadina Šviesos Šeima, bet patys suvokia, kad gali
paneigti savo žodžius, priklausomai tikriausiai nuo dažnių ir žmonijos
situacijos, todėl verta tikriausiai knygą apmąstyti įvairios ezoterinės
literatūros kontekstuose, bet nepulti visko aklai tikėti, juk ir religijos buvo
sukurtos toli gražu ne šventųjų ir net nevisai žmonių.
„Kristus atėjo per tam tikrą laikotarpį ne
kaip vienas, kaip grupė būtybių. Jums pateiktas pasakojimas pernelyg
dramatizuotas, o Kristaus paveikslas sukurtas labai apgalvotai. Dalis jums
pateiktos Kristaus dramos buvo hologrtafinis intarpas. Be to, dalis to, ką dar
sužinosite apie jį, taip pat gali būti tik dar vienas holografinis intarpas (p.
117).“ Iš tikrųjų kuo galima tikėti? Ogi tikriausiai tik
savimi pačiu, savo pojūčiais ir eiti savo keliu, nes viską beveik iš esmės
galima suklastoti. Dabar žmonija turi didelį evoliucinį šuolį, kai kam jis
labai sunkus ir nelengvas, daug kas pasakojama vis drąsiau, nebesibijant
susidorojimo ir pasaulis sklinda šviesesnėmis galimybių spalvomis, bet tuo metu
didina atskirtį tarp tų, kurie pasiduoda politikai, netikrai medicinai ir
švietimui, kurie iš vienos pusės iliuziškai išlaisvina, bet ir įgalina
kitokioje išnaudojimo tikrovėje.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą