Dienos citata: Regimantas Tamošaitis apie tai, kad literatūrą šiandien kuria viešosios nuomonės formuotojai iš paviršutiniškos savo patirties

 

Sveiki!

„Galima sakyti, kad gyvename žurnalistinėje kultūroje ir žinome tik tuos žmones, kuriuos matome ekrane. Visiems juk aišku: jei tavęs nerodo ekrane, tai tu ir neegzistuoji. Tas pats pasakytina ir apie rašytojus. Jie irgi privalo šmėžuoti ekranuose. <...> Taigi literatūros kūrimas darosi „influencerių“, nuomonės įtakotojų, užsiėmimas. Ypač svarbūs šiandien kelionių įspūdžiai, kuriuose ne tiek parodomos kitos šalys, kaip būdavo seno tipo kelionių apybraižose, bet demonstruojamas paties keliautojo šaunumas, jo sėkmės istorija, iš auditorijos laukiant „patiktukų“ – to pigaus įvertinimo, pripažinimo. Todėl daugelio tokių kelionių aprašymai sklidini optimizmo ir jaunatviško naivumo. Formuojasi mobilus naujojo herojaus tipas, kuris didžiuojasi net savo trūkumais – nes jaunystė viską pateisina, išteisina.“ Regimantas Tamošaitis iš straipsnio „Šis šaunus naujas pasaulis“.

Regimantas Tamošaitis kritiškai žvelgia į šiuolaikinę kultūrą, kurioje matomumas tapo svarbesnis už turinį, o asmens egzistencija patvirtinama tik per ekrano vaizdinį. Autorius pastebi, kad net literatūra pasiduoda „influencerių“ logikai: kūrėjas privalo tapti viešųjų ryšių objektu, o kūryba – sėkmės istorijos dalimi, orientuota į greitą grįžtamąjį ryšį („patiktukus“). Toks poslinkis keičia ir patį herojų – jis tampa mobiliu, paviršutinišku optimistu, kurio kelionių aprašymai ar tekstai tarnauja ne pasaulio pažinimui, o narciziškam savęs demonstravimui, kur jaunystė ir sėkmė pateisina bet kokį dvasinį naivumą ar turinio trūkumą.

Maištinga Siela

Mirė rašytoja Jolita Skabliauskaitė

Regimanto Tamošaičio nuotrauka (2004)

Sveiki,

Vakar mus paliko viena mįslingiausių ir mistiškiausių rašytojų Lietuvoje – Jolita Skabliauskaitė (1950-2018). Tiesą sakant, tokie dalykai sukrečia, nes dar prieš kokius ketverius metus mačiau laidą, kurioje šioji rašytoja labai sudėtingai gyveno neįtikėtame skurde, tačiau kūrė iki paskutiniųjų. Tiesa, taip ir neteko perskaityti nors vienos autorės knygos, tik tam tikras romanų ištraukas. Vis į rankas įkrisdavo „Brudenis“ ar tas pats pripažintas „Sadosindromai“, bet vis Jolitos knygos išskriedavo iš rato.

Šiandien truputį net keista, kad jos nebeliko, nes ji dar galėjo gyventi ir rašyti, tačiau begalinė vienatvė ir skurdas, valstybės nusigręžimas tikriausiai davė savo. Kaip ji ir sakė Agnės Marcinkevičiūtės biografiniame filme apie save: „Užtat aš leidau daryti sau, kas man patinka.“ Kartais galvoju, argi tai nėra vienas svarbiausių dalykų gyvenime?

Pridedu Agnės Marcinkevičiūtės trumpą biografinį filmą apie Jolitą Skabliauskaitę „Vienatvės gaudesys“.

Jūsų Maištinga Siela