Filmas: "Koks tėvas, toks ir sūnus" / "Like Father, Like Son"

Sveiki, skaitytojai ir kinomanai,

Prieš kelerius metus Kino pavasario festivalyje pristatyta japonų drama „Koks tėvas, toks ir sūnus“ (angl. Like Father, Like Son) (2013) tikriausiai daug kam turėjo patikti savo tyliu azijietišku konservatyvumu ir visai ne konservatyvia problema. Filmas buvo nominuotas Kanų festivalyje Auksinei palmės šakelei, tiesa, tada jis jos nepelnė, tačiau gavo Žiūri prizą. 

Tiesą sakant, filmas lyg iš muilo operos – kažkada sukeisti vaikai po gimdymo sujaukia dviejų šeimų gyvenimus, tačiau visas filmo pateikimas ir rimtumas nė iš tolo neprimena lengvų ir banalių muilo operų. Kad japonai moka kurti filmus ir kasmet sukuria tikrų perliukų, tikriausiai niekas neabejoja. Galima sakyti, kad „Koks tėvas, toks ir sūnus“ vienas iš tokių filmų, kuriuos derėtų pamatyti. Kas visų pirmiausia jaudina? Keisti dzenbudistiniai auklėjimo ypatumai, kai pasiturintis tėvas bando savo sūnų išauklėti panašų į save, tarsi išversti kailį, kaip dažnai mėgsta koks supermamyčių klubas su savo vaikais triušiukais. Keistai šaltas jaunojo tėvo charakteris stingdo savo emociniu bukumu ir iš esmės pasakoja ne apie kraujo ryšį (nors apie jį irgi), kiek apie iš kartos į kartą neteisingo auklėjimo perduodamas stigmas. Jaunasis tėvas, kuriam vaikystėje buvo stokojama meilės ir laiko, kartoja tas pačias auklėjimo klaidas, todėl filmas iš esmės yra apie tėvų klaidas, kurios atsikartoja vaikuose. Tik nelemtas atsitikimas su vaikų sukeitimu leidžia atsikvošėti pagrindiniam filmo veikėjui.

Azijietiškos didaktikos neišvengsime, tačiau ji nė kiek neerzina. Netgi, sakyčiau, jaudina. Veikėjų charakteriai kontrastingi, jie įrėminti socialinių skirtybių ir kultūrinių stereotipų, kartais atrodo, kad veikėjai juos pralaužia labai lengvai ir gaivališkai, o kartais atrodo, kad pasirinkimas išvis neįmanomas – na, kaip šešerius metus augintas sūnus gali būti apkeistas be padarinių? Veikėjai kartu su žiūrovais įspęsti į labai sunkių sprendimų kampą, todėl problema itin delikati ir be moralinių abejonių neapsieisime, kaip ir be sveiko proto. Filmas gana stiprus, ypač jo tiriamas probleminis laukas sujaudins ne vieną žiūrovą, o jeigu dar esate tėvai, tai išvis turėtumėte pajusti veikėjų keblumą ir nepavydėtiną situaciją. Rekomenduoju rimto ir gero kino mėgėjams.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela 

Ned Herrmann "Visų smegenų" modelio schema arba kūrybiško mąstymo ir ugdymo principai (Geoff Petty)

Norėdami padidinti, paspauskite ant paveikslėlio.

Sveiki, skaitytojai,

Nusprendžiau pridėti kūrybiško mąstymo modelį, kurį pasiūlė JAV mokslininkas Ned Herrmann 1982 metais. Šis mokslininkas tyrinėjo žmogaus smegenų funkcijas ir tyrimais įrodė, kad tam tikra smegenų zona (pusrutulių ketvirčiai) yra atsakingi už tam tikrus gebėjimus. Pvz., kairysis pusrutulis už kūrybingumą, o dešinysis už loginį mąstymą. Jis taip pat smulkiau skirsto pusrutulius į ketvirčius ir išskiria tam tikras charakteristikas, kurios gana smulkiai surašytos šioje schemoje. Ši jo schema, kurią paėmiau iš Geoff Petty knygos „Įrodymais pagrįstas mokymas“ (2008, p. 54), gali diagnozuoti ir jūsų pačių aktyviąsias smegenų zonas.

Schema dažniausiai taikoma pedagogikoje, ugdant vaiko kūrybiškumą. Vaikas dažniausiai demonstruoja savo polinkiais ir gebėjimais, kuri smegenų zona aktyvesnė. G. Petty siūlo ugdyti universalų žmogų, ne tiek skatinant jo polinkį į kurį nors ryškesnį gebėjimą, kiek į visų smegenų pajungimą ir lavinimą.

Daugiau apie H. Herrmann‘o teoriją rasite mano minėtoje knygoje.

Jūsų Maištinga Siela

Poilsis prie jūros. Kas yra šutra?

Sveiki, skaitytojai,

Aš kartais taip mažai rašau čia apie savo gyvenimą ir tai, ką pamatau. Turiu galvoje ne meno kūrinius, o pasaulį... Visus metus gyvenu prie jūros. Iki marių man kasdien 100 metrų, tačiau priėjimo dėl aukštų krantinės karkasų neturiu, todėl pasimiršta, kad visai šalia toks vandens telkinys, o dar tolėliau – jūra. Kartais atrodo, kad kai gyvenau sostinėje, jūrą pamatydavau dažniau, nei gyvendamas čia. Taip jau tikriausiai yra, kad labiausiai neįvertiname to, kas ranka pasiekiama.

Šiandien užsidegiau šią klaidą ištaisyti ir persikelti keltu į Smiltynę. Šiaip nemėgstu Melnragės, nes ten pilna žmonių, klykavimų, spūsčių. Geriausiai jaučiuosi, kai esu aš ir jūra. Dviese. Tuščia paplūdimys, kuriame galiu būti nuogas ir medituoti. Tokių progų nedaug, dažniausiai reikia užtaikyti ne sezoną, šiltą ir jaukią darbo dieną, nes savaitgalyje suartėti su gamta – be šansų!

Šiandien buvo šutra. Karšta vasariška diena, degino odą iki raudonio, tačiau maloniai atsigriebiau už tas tamsias dienas, kaip bateriją pakroviau kūną saulės energija. Stebėjau nuo kopos jūros tolį, sidabriniame spindėjime slenkančius laivus, kaip prie vandens tėvas žaidžia su dukra, moteris be liemenėlės skaito knygą po skėčiu nuo saulės... ir tokia laisvė, ir gaivumas, kai užeidavo koks debesukas ir numesdavo šešėlį. Pagalvojau: kaip gerai, kad galiu čia ir dabar būti, tiesiog būti, ir visai nesvarbu, kad į užpakalį prilindo to nuostabaus Baltijos smėlio. Cha! 

Dalijuosi keliomis fotografijomis iš savo išmaniojo. 

P. S.

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas sako:

 
šutrà (4) karštas, drėgnas oras, tvanka: Tokia š., net sunku kvėpuoti.

Jūsų Maištinga Siela