Vinilinė plokštelė: Sophie Ellis-Bextor - Songs from the Kitchen Disco [Vinyl, LPx2] (2020)

 
Informacija apie albumą: Sophie Ellis-Bextor - Songs from the Kitchen Disco [Vinyl, LPx2] (2020)

Vinilinė plokštelė: The Weeknd ‎– After Hours (Remixes album) (Vinyl, LP) (2020)

 
Informacija apie albumą: The Weeknd ‎– After Hours (Remixes album) (Vinyl, LP) (2020)

Vinilinė plokštelė: Madonna - Get Together [single vinyl, LP] (2006)

 

Informacija apie singlą: Madonna - Get together [single vinyl, LP] (2006)

Knyga: Nerijus Cibulskas "Veneros"

Nerijus Cibulskas. „Veneros“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 80 p.

 

Kokia laimė būti užtvanka išdžiūvusiai upei,

artumu – vienatvei. Siaubu – užslinkusiai nakčiai.

(p. 36)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Trečioji Nerijaus Cibulsko poezijos knyga Veneros pirmiausia krenta į akis dėl nuostabaus viršelio. Išsiliejusių moteriškų kūno formų erotika lyg ir žadėtų, kaip ir pats pavadinimas, kad po Archeologijos (2016) naujausios eilės bus apie meilę. Juk ir Veneros – ar meilės planetos, ar meilės deivės, o gal ir pačių Apolono mūzų, bet eilėraščiai ne apie meilę. Įpusėjęs rinkinį ėmiau nervintis, kad „neperkandu“ šios knygos rakto, neatsiveria bendrų eilėraščių išgaunama prasmių prasmė, lyg subjektas vijurkiškai „užsisuktų“ puošnume ir įmantrume, trupintų dantimis kietą realybės akmenį.

 

Tikriausiai didžiausią rinkinio įspūdį padarė pirmasis postarcheologinis eilėraštis, kuris, sakyčiau, yra tobulos pusiausvyros – nei įmantru, nei prėska, nei laužyti galvos, ką čia norima pasakyti, bet kartu palieka po eilėraščio gaudesį. Galiausiai tik perskaitęs visą rinkinį ėmiau derinti šio rinkinio prasmių orkestrą. Nerijus Cibulskas yra absoliutus taurusis egzistencialistas! Bet ne tos naujosios poetų dvasios kartos, bet tos, kuri šlietųsi skaitymo ir kūrybos ratelyje prie Marcelijaus Martinaičio ar Rimvydo Stankevičiaus. Visų pirma, jautrumu, juntamu urbanistinės ir agrarinės, kaimiškos kultūros suderinimu. Subjektas dažnai yra prie šulinio, iškėlęs kirvį, skaldo malkas, yra lyg atkasamas sekretas (šiuolaikinių vaikų tikriausiai primirštas žaidimas!) – aiški kapo, naivų pri(si)kėlimą žadinanti metafora. Nes kas gi prikelia, arba kuo tiki subjektas, kad prikels? Krikščioniškų nuorodų čia nerasite, stebuklų, jeigu jų subjektui ir būna, čia irgi nėra. Tik žmogaus atmintis, kuri mena, rekonstruoja, perkuria. Kitaip sakant, žmogus gyvas tiek, kiek jį prisimena, tokia būtų rinkinio filosofija, kuri, sakyčiau, pratęsia ankstesnius Archeologijos eilėraščius. / o mūsų kūnai atsispaudžia / naujo amžiaus pompėjose // vis dar mokausi sukurti / tylą kuri nesudegintų / nepaliktų pelenų (p. 63). Subjektas nori būti atkasamas, prisimenamas, nes tik paliktas įspaudas, prisiminimas yra prasmingo gyvenimo rodmuo, gal net įsivertinimas.

 

Vienu esmingiausiu, kitų kritikų ir skaitytojų įvardytas Venerų raktiniu žodžiu būtų hermetika. Sandarumas ir uždarumas – gyvenimo celė, būtina sąlyga apmąstyti, kas esu, kodėl esu, ką reiškiu kitiems ir ką per kitus reiškiu pats sau. Ar tai būtų tėvo dovanotas laikrodis studijų baigimo proga, ar Coheno dainų frazės, pasivaikščiojimas pliažo liežuviu, sėdėjimas namuose... Daugelyje nusakytų vietų subjektas yra tarsi per karantiną izoliuotas, bet neatrodo, kad eilėraščiuose tai reikštų poreikį maištauti, nutraukti kalėjimo grandines, išsiveržti. Net neatrodo, kad subjektui hermetiškumas trukdo, veikiau tai saugi sterili būsena, apsisaugojimo plėvelė (dar norisi sakyti: kaukė nuo koronos) nuo laiko erozijos ir būdas saugia distancija komunikuoti su pasauliu. Metu tau eilėraščio plūdurą, kokie mes maži / kai skęstame (p. 29).

Nerijus Cibulskas

 

Šįkart poetas renkasi įvairesnes eilėraščių formas, konstruoja ir eksperimentuoja grafiškai. Vieni atrodo patrauklūs savo nedaugžodžiavimu, o kitu – tarškančiu prozišku ritmu, persunktu asonansiniais ir aliteraciniais junginiais, sudarantys retsykiais eklektiškumą, o kitais sykiais – atsitiktine tarp žodžių fonemų ir reikšmių išgaunama harmonija. Subjektas nuolatiniame filosofiškame pasirinkime tarp turinio, kurio norėtųsi kai kada aiškesnio, išgryninto, tačiau neretai trukdo perdėta meilė žodžių grožiui ir įmantrumui. Atsiranda tokie momentai, kai skaitai suraukęs antakius: tai čia laibai gražu, ar čia norėta dar ir kažką pasakyti? Suabejoji formos ir turinio pusiausvyra, pavyzdžiui: Suskaldytais sąnariais / bus galima išgroti / ilgosios liūties natas / iš naujo // Turgavietėse vėl iškalbūs / karolių prekeiviai / švilpynininkai / prabangios natos (p 65).

 

Spėju, kad autoriui nemažą įtaką darė antikinė poezija, arba kitų šalių poetų, kurie tarsi gestikuliuoja perdėtą pačių žodžių puošnumą, antikinę didybės graciją. Tai savaime suprantama, nėra joks teksto trūkumas, galima žiūrėti kaip į meną, veneriškai kalbėti iš po užpustytos Pompėjos, kaip į tam tikrą poeto energijos moduliaciją, minties ir frazės raišką, tačiau skaidrumui, sakyčiau, tai nepadeda.

 

Tikrai kodėl visi mane stebi / iš nematomos viršūnės priekaištų / giles mėto žemyn. Šaka / įsikanda šaknį sukasi ratu. / Laikausi kur būta sulos. / Aš gyvas ten kur įpjauta (p. 47). Egzistencinis skausmas, skausmas – kaip būtina sąlyga žinoti, kad dar jauti hermetizuotame pasaulyje. Juk kol esi laimingas, nesupranti, kad esi laimingas, tik kai skauda, krenti į tamsiausias naktis, imi įvertinti, koks buvai laimingas.

 

Kaip klasikinės poezijos temų šalininkas N. Cibulskas geba savitai išskleisti ir perteikti greitai kintančių vertybių, tapatybių, nuostatų ir įsitikinimų pasaulyje amžinąsias būties problemas, kurios pasislėpė ir kurias užmaskavome technologijomis, praradome savo aiškumą, dialogą su savimi ir pasauliu. Pasirinkdamas neretai antrąjį asmenį „tu“ arba per laikinosios buities daiktus, poetas perteikia gyvenimo erozijos skausmą, susitaikymą, kad iš po sekreto ne visada pri(si)keliama, gyvenimas gali būti vertinamas (patiriamas?) už stiklo, iš kapo duobės, iš per jautrių, traiškančių būties pozicijų. Retsykiais eilėraščiuose užčiupdavau Mačernio ir Aisčio gestikuliuojamas būties prasmių variacijas, N. Cibulsko subjektas toks pat „arti gamtos“, „arti ieškojimuose“, „arti nusivylimo, „arti mirties“. Tokiai poezijai būdinga atsisakyti cinizmo, aštrumo, perdėtos kančių hiperbolizacijos, nors švysteli lengva saviironija, savęs menkinimas. Bet kokiu atveju, visos čia esančios Veneros yra smarkiai pažeidžiamos, sąžiningos, atviros ir bandančios susitaikyti, kad yra mirtingos, priimti senėjimo, subrendimo, „susitupėjimo“ etapus. Rinkinys kaip „trisdešimtmečių poetų“ jausenomis ir būsenomis koreliuoja su Manto Balakausko Apmaudu, tačiau M. Balakausko poezijoje raiška ir pozicija labai skiriasi nuo karantininių būsenų Venerose.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Esė: Jupiteris susijungia su Saturnu. Vandenio eros pradžia. Tikrumo ilgesys

Labas,

Toks paprastas labas ir tokia ypatinga diena. Vandenio eros pradžia. Nors kada ta Vandenio era prasidėjo? Jau gal prieš dešimt metų, o vis dar šnekama ir šnekama, kad prasideda, prasideda, visą dešimtmetį buvome „tik įžangoje“. Šiandien viename taške po 800 metų susitiks Jupiteris ir Saturnas ir kartu sudarys vieną labai ryškią žvaigždę. Ir ji per saulėgrįžą! Visai kaip prieš daugybę metų, kai pagal legendą Trys karaliai pamatė žvaigždę ir gimė Jėzus Kristus.

 

Šis reiškinys bus matomas (jeigu bus giedra) ir Lietuvoje, pietvakariniame dangaus skliaute. Beveik pusę devynių vakaro. Galite stebėti iš savo namų kiemų, balkonų, arklidžių ir šaligatvių šį reiškinį, kurio nebus dar 800 metų. Reiškinį, kuris buvo taip seniai, kad net apima marus, karus, Vytautą Didįjį, Kolumbą, Viduramžius.

 

Kai mąstau apie žmogiškąjį laiką, man patinka turėti epochų laiko sampratą, arba dangaus kūnų judėjimo sankirtas, retus reiškinius. Tai padeda suvokti savo mirtingą kūną ir nemirtingą sielą, padeda suvokti, kaip viskas banaliai nesvarbu, turiu galvoje, tuos darbus ir prikurtas dramas, problemas, kurių nebebus, kai manęs nebebus. Kiek viskas yra laikina ir nesvarbu, kad belieka tik sėdėti balkone ir stebėti visą tą sureikšmintą proto bėdų turgaus maratoną. Juk esmė tame, kad kančios nėra ir problemų nėra. Yra tik įsitraukimas ir patikėjimas, kad viskas blogai. Viskas juk kur kas įdomiau vyksta virš problemų. Toji ramybė, vienintelis pamirštas šviesulys, kuris turėtų būti mūsų orientyras, o ne tos juodosios egzistencinės mūsų skylės, į kurias įkrentame, pasiduodame klaikiai jų gravitacijai, murkdomės santykiuose, ligose, rūpinamės kitais, išsieikvojame... Ar jūs nekeliate klausimo: o kodėl yra toks žmogiškasis gyvenimas? Va toks, be ramybės, su susikurtomis iliuzijomis?

 

Mes, žmonės ,esame kolektyvinės sąmonės akumuliatorius. Labai sunku pasikeisti be atsiribojimo nuo žmonių, pakeisti gyvenimo kokybę, laikytis tos sužibusios žvaigždės. Kitą vertus, jeigu pasikeisi, galimas daiktas, kad pokytis įvyks ir tavo artimiesiems, o šalia jų – kitų artimiesiems ir taip iki pasaulio galo. Laimė ir šviesa, sakyčiau, toks pats maras, kaip ir juodligė. Norėčiau, kad ji sklistų greičiau, nei žingsnis po žingsnį einanti Vandenio era. Juk po 10 metų vėl kažkas sakys: o tai dar vienas kosminis reiškinys, su kuriuo prasideda Tikroji Vandenio era. Ir dar, ir dar... Lyg atidėliojama pasaulio pabaiga, lyg iš tikrųjų naujasis Renesansas taip niekada iš tikrųjų r neprasidėtų.

 

Pavargstu nuo iliuzijų, netikrumo, apsimetinėjimo. Nebenoriu užsiimti savigaila. Noriu tiesiog, kad visa tai liautųsi. Noriu ramybės. Per platybės atsklindančios šviesos. Išsigryninimo. Naujos epochos. Vandenio baliaus.

 

Jūsų Maištinga Siela

Būsenos: Klyksmas iš mano robinzoniškos salos

Sveiki,

 

Gruodis gelia. Labai. Bet ne ką mažiau ir aš jam špygą ir fuck you pro pandemijos langelį pasiunčiu. Uždarau langą ir puikiai suvokiu, koks esu beviltiškas. Juk tai visai ne gruodis kaltas! Ir ne prieš tai „Naktinių personų“ apdainuotas kaltas ruduo. Juk tai aš pats su savimi šitaip. Jaučiuosi paskutiniu metu įsivaręs į kampą. Noriu kaltinti gruodį, aplinkybes, pandemiją... Visus, išskyrus save. Tenka prisipažinti, kad dėl visų savo būsenų ir kančių esu kaltas tik aš. Vienui vienas savo negyvenamoje saloje priešinuosi, draskausi, kol išsenku, kol pasiduodu, kol uždusęs guliu atmetęs kojas ir rankas į skirtingas pasaulio puses, kaip įskilęs kompasas, ir kvėpuoju, žiūrėdamas į dangų nieko nebesitikėdamas, nieko nebenorėdamas.

 

Mano robinzoniškoje saloje nėra net pono Penktadienio, anei papūgos. Tik mano paties metamas šešėlis, kurį kartais užsipuolu, nes nebeturiu ko užsipulti. Esu bauginamai priartėjęs prie dar vienos beprotybės. Beveik klykiu. Tik be garso. Juk vis tiek saloje niekas negirdi. Neprisišaukiu nei velnių, nei cherubinų. Vien tik savo šešėlį, kuris vis eina kaip policininkas kartais iš priekio, kartais iš šono, o kartais iš paskos. Fuck You! Špygą taukuotą!

 

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos citata: Christina Aguilera apie pandemijos sunkumus ir drąsą atsinaujinti bei eiti tolyn

Sveiki,

 

Vakar amerikiečių atlikėjai Christinai Aguilerai sukako 40 metų. Keistas amžius, galvoju, kaip aš jausiuosi ir ką galvosiu apie save, kai man sukaks tiek pat. Kodėl ji? Visą dešimtmetį (ir jau daugiau!) jos kai kurių dainų tekstai padėjo man gyventi, atsigręžti į save, tikėti tuo, ką darau. Daugelio dainų tekstai išties veikia! Nors Christina Aguilera eksperimentinė chameleonė, nuo soul, džiazo iki elektroninės pop muzikos, nuo operos iki aštrių roko dainų man padėjo pačiam atrasti savo visapusiškumą, išgyventi kūrybinius procesus, neįtikėtinai tamsius ir kartais itin šviesius, priimti savo žiaurumą, begalinį trapumą, sustiprėti, sunaikinti save tam, kad galėčiau perkurti ir tapti geresniu sau ir pasauliui žmogumi. Gal dėl to ji šiandien mano citatų rinkinyje.

 

Jūsų Maištinga Siela