Veronika Povilionienė: kultūros žurnalas "Nemunas", viršelis (2025, rugsėjis)

 

Sveiki,

 

Šiaip Lietuvoje yra daug šviesių asmenybių, viena iš tų, kuri verčia suklusti – Veronika Povilionienė, kuri davė interviu ir papuošė kultūros mėnraščio žurnalą „Nemunas“.

 

Veronika Povilionienė (gimusi 1946 m. Lazdijų rajone, Dzūkijoje) – viena žymiausių ir labiausiai pripažintų Lietuvos liaudies folkloro dainininkių, per savo ilgą karjerą nusipelniusi „dainavimo Lietuvai ir pasauliui“ ambasadorės vardo. Ji garsėja kaip stipraus ir įtaigaus balso atlikėja, ypač išraiškingai atskleidžianti dzūkiškų vienbalsių dainų melodiką, dermes ir protėvių pasaulio autentiką. 1976 m. baigusi Vilniaus universitetą, vėliau ilgą laiką dirbo su Liaudies muzikos teatru, Liaudies buities muziejumi, o nuo 1991 m. vadovauja dainos klubui „Blezdinga“.

 

Veronika Povilionienė išsiskiria tuo, kad sujungė tradicinį dainavimą su moderniomis aranžuotėmis ir kitais žanrais. Ji aktyviai bendradarbiavo su džiazo ir akademinės muzikos kūrėjais, tokiais kaip saksofonininkas Petras Vyšniauskas, kompozitoriai Bronius Kutavičius ir Vidmantas Bartulis, taip pat dainavo su pop ir roko grupėmis, tokiomis kaip „Antis“ ir „ŽAS“, taip drąsiai ir novatoriškai populiarindama liaudies dainas. Jos veikla apėmė ne tik koncertus Lietuvoje, bet ir pasirodymus Vakarų Europos, Azijos, Amerikos valstybėse, o savo gimtajame regione ji užrašinėjo dzūkų liaudies dainas, apeigas ir papročius.

 

Už nuopelnus puoselėjant tautosakos paveldą ir aktyvią kultūrinę veiklą Veronika Povilionienė apdovanota daugybe aukščiausių įvertinimų. 2008 m. jai įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, taip pat ji yra J. Basanavičiaus premijos laureatė ir apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Ši dainininkė yra ne tik atlikėja, bet ir ryški visuomenės veikėja, kuri nuolat akcentuoja tautinio paveldo ir šeimos vertybių svarbą.

 

Maištinga Siela

Remigijus Žemaitaitis: daug šūdelio atrijęs politikas toliau save diskredituoja ir veikia išskirtinai tik destruktyviai

 

Odė Žemaitaičio kvailybei pagirti

 

Kai į kultūrą taikosi pokemonas Žemaitaitis

Ir nenusausintomis nuo antisemitizmo lūpomis

Aiškina kultūros veikėjams, kaip jie elgiasi nekultūringai,

O tai atrodo daugmaž kaip šėtonas,

Kuris tuoj praves šventas mišias

Ir paaiškins apie pamaldumą.

 

Tam yra tautosakinių pasakymų,

Tokių

Kaip kitų akyse krislą įžiūrėti,

O savojoje – ištisos malkos įstrigusios nematyti.

 

Žemaitaitis pyksta, Žemaitaitis draskos ir nervinasi,

Bet iš tos destrukcijos ir pasikrauna.

Visa jo palaido ir sukvailėjusio liežuvio negalia

Ateina iš pažeidžiamumo, menkumo ir privaidintos puikybės.

 

O iš tikrųjų jis smulkus šūdelis,

Plaukiojantis didžiulėje piranijų jūroje,

Kur kaskart cypteli va tokiais facebookiniais apgailėtinais

Pakniaukimais, kurie jį patį diskredituoja

Kaip absoliutų politinį pajuodėlį atsilupėlį,

Kuris net politikuoti nemoka,

Vien tik baubimas apie kitus.

 

Bet kuo labiau baubia ant kitų,

Žemaitaičio kvailumas gi nesupranta, bet

Tuo labiau nuogai išsidemonstruoja tautai.

 

Tokia Žemaitaičio politika. Reikia gerbti. Būti kultūringam,

Nes Žemaitaitis didis, jis gali būti piktas.

 

Ir kultūringi tai mato, žino ir supranta,

Todėl atraportuoja tik jo pramokta

Kvailybės kalba,

O jam atrodo, kad kultūristai šunsnukiai,

Neatpažįsta savo parodijos,

Nes kvailumas kitaip suluošintų

Žemaitaičio didybę.

Ir taip, Gritėnas buvo teisus!

 

Maištinga Siela

Dienos daina: QUORUM – Naktelės žiedais [žodžiai / lyrics]

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šios vyrų akapelinės grupės „QUORUM“ dainos „Naktelės žiedai“ klausausi gal nuo pavasario, kai netyčia ją aptikau. Pradėjau domėtis apskritai „QUORUM“ dainomis ir muzika, apie kurią beveik iki tol nieko nežinojau, nors „Naktelės žiedai“ žinojau dar nuo vaikystės, nes ją atliko legendinė „Tele bim-bam“. Buvau absoliučiai šią dainą pamiršęs, o „QUOTUM“ ją tarsi iš naujo prikėlė.

 

Vyrų vokalinis ansamblis „Quorum“ susikūrė 2005 metų (vaje, jau prieš 20 metų!) pavasarį ir nuo to laiko išgarsėjo kaip vienintelis profesionalus vyrų kolektyvas Lietuvoje, atliekantis muziką a cappella – t. y., be jokio instrumentinio pritarimo. Kolektyvas savo gyvavimo kelią pradėjo kaip keturių atlikėjų grupė, o laikui bėgant keitė sudėtį ir meninę koncepciją, kol nusistovėjo su septyniais nariais, kurių balsai aprėpia visą diapazoną – nuo bosų iki kontratenorų. Ansamblio siela, įkūrėjas, meno vadovas ir pagrindinis aranžuotojas yra Vitalijus Neugasimovas, kontratenoras, kuris užtikrina unikalias, sodrias harmonijas ir savitą „Quorum“ skambesį.

 

„Quorum“ repertuaras yra platus ir eklektiškas, apimantis kelias muzikines epochas. Jie meistriškai atlieka kūrinius, pradedant viduramžių ir sakraline muzika, lietuvių liaudies dainomis, klasikos kūriniais, o baigiant šiuolaikinės populiariosios muzikos hitais. Visi kūriniai yra specialiai aranžuojami tik balsams, o muzikantai dažnai improvizuoja, suteikdami pažįstamiems kūriniams kaskart vis kitokį atspalvį. Šis platus stilių spektras leidžia grupei rengti savotiškas „muzikines ekskursijas“ – teminius koncertus, kurie publikai tampa ne tik klausimu, bet ir kelione per muzikos istoriją.

 

Per savo gyvavimo istoriją kolektyvas sulaukė pripažinimo ir pelnė apdovanojimų. 2011 metais Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondas įteikė ansambliui prestižinę „Aukso paukštės“ statulėlę už geriausią debiutą (2010 m.). Tais pačiais metais „Quorum“ atliekama daina „Nepaskutinis žodis“ gavo apdovanojimą „Už originalumą“ konkurse „Vilniaus Bokštai“. Be to, 2010 m. jie kartu su dainininku Egidijumi Sipavičiumi atliko dainą „Pagaminta Lietuvoje“, kuri užėmė 5 vietą patriotinių dainų konkurse ir vėliau buvo įtraukta į 2014 metų Dainų šventės programą.

 

Ansamblis aktyviai dalyvauja ir scenos projektuose. Jie yra pasirodę tokiuose akademinės ir sakralinės muzikos festivaliuose kaip „Banchetto musicale“, „Kristupo vasaros festivalis“ ir „Ave Maria“. 2013 metais „Quorum“ dalyvavo populiariame TV projekte „Chorų karai“, kur buvo Indigo choro chorvedžiais ir aranžuotojais. Be to, jie įgyvendino sėkmingą projektą „The Beatles a cappella“, kuriame pasirodė su žinomais Lietuvos populiariosios ir klasikinės muzikos atlikėjais, o tai liudija apie jų gebėjimą bendradarbiauti ir sėkmingai dirbti tiek klasikinėje, tiek popmuzikos scenoje.

 

Apie savo kūrybą patys ansamblio nariai yra pasisakę tvirtai ir ambicingai. Jų filosofija atsispindi frazėje: „Nėra kūrinio, kurio negalėtume sudainuoti tik balsais“. Kartu jie pripažįsta, kad kiekvienas naujas kūrinys yra „iššūkis“. Šis požiūris rodo jų pasitikėjimą savo vokaliniu meistriškumu ir gebėjimu perkelti sudėtingas muzikos partijas į žmogiškojo balso sritį, pasitelkiant net vokalinę perkusiją (beatbox). Ansamblis nuolat siekia parodyti, kad dainavimas a cappella gali būti patrauklus, smagus, gyvas ir nenuspėjamas.

 

„Quorum“ taip pat aktyviai vykdo visuomeninę veiklą, noriai dalyvaudami labdaros renginiuose ir suteikdami galimybę nemokamai lankytis savo koncertuose sergantiems žmonėms ar vaikų namų auklėtiniams. 2015 metais, minėdami dešimties metų jubiliejų, kolektyvas ruošėsi išleisti savo debiutinį albumą. Nors šiuo metu detalesnė informacija apie vėlesnius albumus reikalautų papildomo patikrinimo, jų nuoseklus darbas per metus patvirtina, kad „Quorum“ išlaiko savo, kaip profesionaliausio ir įvairiapusiškiausio vyrų a cappella ansamblio Lietuvoje, statusą.

 

Dainą „Naktelės žiedai“ – tai pagal poeto Sigito Gedos eilėraštį sukurta daina, kurios autorė „Tele Bim-bam“ įkūrėja Neringa Pociūtė-Čereškevičienė. Daina daugmaž pirmoji versija datuojama apie 1990 metus. Pagal šią dainą ir melodiją „Quorum“ sukūrė savo originalią aranžuotę, kuria dalijuosi.

 

QUORUM – Naktelės žiedai

[žodžiai / lyrics]

 

Gyvenime būna labai šviesios naktys

Lig ryto siūbuoja naktelės žiedai

Naktelės žiedai dangaus pakraščiais

Skiauterių baltų pilna siūbavimo

 

Kada gi paliausi, širdele manoji

Siūbuot, siūbuoti naktelės žiedais

Siūbuoti naktelės žiedais

Naktelės žiedais?

 

Pjaučiau pripjaučiau žiedų baltųjų

Kuomet pasiilgsiu skaistaus šviesumo

Šviesiu šviesiuosiu savo širdele

Naktiniu žiedu palei tavo kojas

 

Kada gi paliausi, širdele manoji

Siūbuot, siūbuoti naktelės žiedais

Siūbuoti naktelės žiedais

Naktelės žiedais

 

Kada gi paliausi, širdele manoji

Siūbuot, siūbuoti naktelės žiedais

Siūbuoti naktelės žiedais

Naktelės žiedais?

 

Maištinga Siela

László Krasznahorkai: Life Journey, Literary Genius, and the Nobel Prize Victory

 

László Krasznahorkai: Life Journey, Literary Genius, and the Nobel Prize Victory

 

László Krasznahorkai was born on January 5, 1954, in Gyula, a small town in southeastern Hungary. He grew up in a middle-class family; his father, György Krasznahorkai, was a lawyer, and his mother, Júlia Pálinkás, worked as a social insurance administrator. Although his family had Jewish heritage, his father concealed this fact, revealing it to László only when he was eleven. As a teenager, in 1972, he graduated from the Ferenc Erkel Secondary School, specializing in Latin studies.

 

Initially, he pursued a career in law, beginning his studies at the Attila József University (now the University of Szeged) in 1973, before transferring to the Eötvös Loránd University (ELTE) in Budapest in 1976, where he continued his legal studies until 1978. However, his interests later shifted toward the humanities. From 1978 to 1983, he studied Hungarian language and literature at the Faculty of Humanities at the same ELTE university, earning his degree. His thesis focused on the work and experience of the writer Sándor Márai after his exile following the communist takeover in 1948. After graduation, Krasznahorkai worked for a time as an editor, becoming a freelance writer in 1984.

 

Krasznahorkai himself revealed that the beginning of his writing wasn't linked to a political message. His debut novel, Satantango (Sátántangó, 1985), stemmed from a desire to explore a deeper level of the world, rather than specifically communist Hungary or its circumstances. He sought to discover why everyone, including himself, seemed as "sad as the rain falling on Hungary." Generally, the sources of inspiration for his works are diverse; he's mentioned Kafka, the artist Jimi Hendrix, and the Japanese city of Kyoto.

 

A prominent aspect of his life and work is his collaboration with director Béla Tarr—together they have made six films, including the adaptation of Krasznahorkai's novel, Satantango. The writer emphasizes that he never needed literary adaptations, and adapting a book for film seemed unnecessary to him. However, he admitted that Tarr had a "mania" or desire to always make films based on his works, so he agreed to try and understand why the director considered the new film essential. He also noted that films are "absolutely light, easily understood, too soft," and lack power against evil or brutality.

 

Regarding Hungarian politics, the writer has expressed disappointment. Although the fall of the Berlin Wall in 1989 should have brought change, he lamented that the world in Hungary was "totally abnormal and unbearable, and after 1989, it became normal, but still unbearable." He also stated that over the past 25 years (since 1989), Hungary has been "showing its ugliest face." While his novels don't carry an explicit political message, they contain a premonition and vision of the nation's soul after the Stalinist era, also reflecting Hungary's current state.

 

Concerning literature and art, Krasznahorkai considers the music of Johann Sebastian Bach to be the greatest art, having been part of his life since childhood. This music, he said, questions the boundaries of art and prompts reflection on what lies beyond them. He also stressed that his writing process—long, unbroken sentences—is a "disciplined madness," in which he tries to capture his characters' situation, rather than their history, elevating their reality to our level of reality. Furthermore, he asserted that in beauty, it's important to capture what is treacherous and irresistible. He believes that love and other important experiences cannot be encapsulated in short phrases, and the period (full stop) "belongs to God."

 

Regarding his personal life, Krasznahorkai has been married twice. His first wife was Anikó Pelyhe (divorced), and in 1997, he married Dóra Kopcsányi, a sinologist and graphic designer, with whom he lived in Berlin, and now, according to sources, resides in Trieste. He has three children: Kata, Ágnes, and Panni. After the collapse of the Soviet Bloc, he traveled extensively, visiting Germany, France, Spain, the USA, England, the Netherlands, Italy, Greece, China, and Japan, though he often returns to Hungary and Germany. In Hungary, he lived in isolation for a time in the hills of Szentlászló.

 

László Krasznahorkai’s Literary Legacy, Prose, and the Nobel Prize

 

On October 9, László Krasznahorkai, the Hungarian writer, won the Nobel Prize in Literature "for his compelling and visionary oeuvre that, in the midst of apocalyptic terror, reaffirms the power of art." This award confirmed his status as one of the most important voices in contemporary world literature, whom American critic Susan Sontag dubbed the "master of the apocalypse." Krasznahorkai's work, spanning nearly half a century, is valued for its philosophical density and unique style, embodying the Central European literary tradition extending from Kafka to Thomas Bernhard, characterized by absurdism and grotesque excess.

 

Major Works and Themes

 

Krasznahorkai's literary legacy is cemented by his novels, which have become classics of contemporary literature. His debut novel, Satantango (Sátántangó, 1985), later turned into a cult, 7.5-hour film by director Béla Tarr, depicts the life of a decaying rural community, reflecting the realities of Hungarian collective farms before the fall of communism. The novel The Melancholy of Resistance (Az ellenállás melankóliája, 1989) brought him international recognition: a feverish allegory about the fragility of order and the rise of authoritarianism in a small town visited by a mysterious circus. Other significant works include War & War (Háború és háború, 1999) and Baron Wenckheim's Homecoming (Báró Wenckheim hazatér, 2016). The dominant themes in his work are isolation, moral collapse, existential dread, and the depth of human suffering, constantly searching for redemption through art amidst chaos and loss.

 

The Unique Style and Features of His Prose

 

Krasznahorkai's prose style is his hallmark and a key to his literary significance. His writing is characterized by extremely long, winding, and flowing sentences that sometimes stretch across an entire page or even chapter, reflecting the uninterrupted stream of human consciousness and the relentless nature of experience. The Nobel Committee praised his "extraordinary sentences, sentences of incredible length that go to incredible lengths, their tone switching from solemn to madcap to quizzical to desolate." This style, influenced by Kafka's existential anxiety and Bernhard's dark satire, creates a stifling, claustrophobic narrative that immerses the reader into the epicenter of events. Language in this masterful chaos becomes equivalent to the reality being narrated.

 

Relationship with Censorship and Hungarian Politics

 

Born in communist Hungary, Krasznahorkai faced censorship and suspicion early in his career—his passport was confiscated by the secret police in the 1970s. His work, depicting gloom and moral decline, did not align with the sanctioned regime's optimism. In contemporary Hungary, the writer is an open critic of the autocratic Prime Minister Viktor Orbán. He criticizes the current government's policy, particularly its stance on Russia's invasion of Ukraine, calling such neutrality "unprecedented" and a "psychiatric case." Despite his criticism, following the Nobel Prize win, V. Orbán quickly congratulated the writer on his Facebook page, calling him the "pride of Hungary." Krasznahorkai is generally acknowledged as Hungary's most important living author, and his Nobel Prize recognizes the global contribution of Hungarian literature, even as his work transcends national boundaries.

 

Krasznahorkai László: Életút, irodalmi géniusz és a Nobel-díj elnyerése

 

Krasznahorkai László: Élete és irodalmi pályafutása

 

Krasznahorkai László 1954. január 5-én született a délkelet-magyarországi Gyulán. Középosztálybeli családban nőtt fel: édesapja, Krasznahorkai György jogász volt, édesanyja, Pálinkás Júlia pedig társadalombiztosítási ügyintéző. Bár családja zsidó származású volt, az apa ezt a tényt eltitkolta, és csak László tizenegy éves korában fedte fel. Tizenéves korában, 1972-ben fejezte be az Erkel Ferenc Gimnáziumot, ahol latin nyelvi tanulmányokra szakosodott.

 

Kezdetben jogi pályát választott, 1973-ban a József Attila Tudományegyetemen (ma Szegedi Tudományegyetem) kezdte meg tanulmányait, majd 1976-ban átiratkozott a budapesti Eötvös Loránd Tudományegyetemre (ELTE), ahol 1978-ig folytatta jogi tanulmányait. Később azonban érdeklődése a bölcsészettudományok felé fordult, és 1978 és 1983 között az ELTE Bölcsészettudományi Karán magyar nyelvet és irodalmat tanult, ahol diplomát szerzett. Szakdolgozatát Márai Sándor író 1948-as kommunista hatalomátvétel utáni emigrációjának tapasztalatairól és munkásságáról írta. Tanulmányai befejezése után egy ideig szerkesztőként dolgozott, majd 1984-től szabadúszó író lett.

 

Krasznahorkai maga árulta el, hogy az írás kezdete nem egy politikai üzenethez kötődött. Debütáló regénye, a „Sátántangó” (1985) a világ egy mélyebb szintjének felfedezésének vágyából született, nem pedig a kommunista Magyarország vagy annak konkrét körülményeiből. Azt akarta kideríteni, miért tűnik mindenki – beleértve őt magát is – olyan szomorúnak, mint a Magyarországra hulló eső. Általában elmondható, hogy műveinek inspirációs forrásai sokfélék – említette Kafkát, Jimi Hendrixet és a japán Kiotó városát.

 

Életének és munkásságának kiemelkedő aspektusa a Tarr Béla rendezővel való együttműködés – közösen hat filmet készítettek, köztük Krasznahorkai regényének, a „Sátántangónak” adaptációját. Az író hangsúlyozza, hogy soha nem volt szüksége irodalmi adaptációkra, és a könyv filmre vitele feleslegesnek tűnt számára. Elismerte azonban, hogy Tarrnak „mániája” volt, vagy vágya arra, hogy mindig az ő műveiből készítsen filmet, ezért beleegyezett, hogy megpróbálja megérteni, miért tartja a rendező feltétlenül szükségesnek az új filmet. Azt is megjegyezte, hogy a filmek „abszolút könnyűek, könnyen érthetőek, túl lágyak”, és nincs erejük a gonosszal vagy a brutalitással szemben.

 

Magyarország politikájáról az író elmondta, hogy csalódást élt át. Bár a berlíni fal 1989-es leomlása változásokat kellett volna hozzon, sajnálatát fejezte ki, hogy a világ Magyarországon „teljesen abnormális és elviselhetetlen volt, és 1989 után normális, de még mindig elviselhetetlen maradt”. Azt is kijelentette, hogy az elmúlt 25 évben (1989 óta) Magyarország „a legcsúnyább arcát mutatja”. Bár regényei nem hordoznak közvetlen politikai üzenetet, van bennük egy megérzés és vízió a nemzet stalinista korszak utáni lelkével kapcsolatban, amely a jelenlegi magyar helyzetet is tükrözi.

 

Irodalomról és művészetről Krasznahorkai elmondta, hogy a legnagyobb művészetnek Johann Sebastian Bach zenéjét tartja, amely gyermekkorától kezdve része az életének. Ez a zene, mondta, megkérdőjelezi a művészet határait, és gondolkodásra késztet arról, mi van azokon túl. Azt is hangsúlyozta, hogy írási folyamata – a hosszú, megszakítás nélküli mondatok – „fegyelmezett őrület”, amelyben igyekszik rögzíteni a karaktereinek helyzetét, nem pedig a történetüket, felemelve valóságukat a miénk szintjére. Emellett azt állította, hogy a szépségben fontos megragadni azt, ami áruló és ellenállhatatlan. Úgy véli, a szeretet és más fontos élmények nem foglalhatók össze rövid kifejezésekben, és a pont „Istenhez tartozik”.

 

Ami a magánéletét illeti, Krasznahorkai kétszer nősült. Első felesége Pelyhe Anikó volt (elváltak), majd 1997-ben feleségül vette Kopcsányi Dórát, sinológust és grafikusművészt, akivel Berlinben élt, de a források szerint jelenleg Triesztben él. Három gyermeke van: Kata, Ágnes és Panni. A szovjet blokk összeomlása után sokat utazott, járt Németországban, Franciaországban, Spanyolországban, az USA-ban, Angliában, Hollandiában, Olaszországban, Görögországban, Kínában és Japánban, de gyakran visszatér Magyarországra és Németországba. Magyarországon egy ideig Szentlászló dombjain, elszigetelten élt.

 

Krasznahorkai László irodalmi öröksége, prózája és a Nobel-díj

 

október 9-én Krasznahorkai László magyar író nyerte el a Nobel-díjat irodalomban „megkapó és vizionárius életművéért, amely az apokaliptikus terror közepette megerősíti a művészet erejét”. Ez a díj megerősítette státuszát, mint a kortárs világirodalom egyik legfontosabb alakja, akit az amerikai kritikus, Susan Sontag „a modern apokalipszis mesterének” nevezett. Krasznahorkai közel fél évszázadot felölelő munkássága filozófiai mélységéért és egyedi stílusáért, a Kafkától Thomas Bernhardtig terjedő közép-európai irodalmi hagyományért, az abszurdizmusért és a groteszk túlzásért kapott elismerést.

 

Krasznahorkai irodalmi örökségét a kortárs irodalom klasszikusaivá vált regényei alapozzák meg. Debütáló regénye, a „Sátántangó” (1985), amelyből Tarr Béla rendező kultikus, 7,5 órás filmje készült, egy pusztuló falusi közösség életét ábrázolja, tükrözve a magyar kollektív gazdaságok valóságát a kommunizmus bukása előtt. A „Az ellenállás melankóliája” (Az ellenállás melankóliája, 1989) című regénye nemzetközi elismerést hozott számára: ez egy lázálomszerű allegória a rend törékenységéről és az autoritarizmus felemelkedéséről egy kisvárosban, amelyet egy titokzatos cirkusz látogat meg. További fontos művei közé tartozik a „Háború és háború” (Háború és háború, 1999) és a „Báró Wenckheim hazatér” (Báró Wenckheim hazatér, 2016). Munkásságában a szigetelődés, a morális összeomlás, az egzisztenciális félelem és az emberi szenvedés mélysége dominálnak, miközben a művészet általi megváltást keresi a káosz és a veszteség közepette.

 

Krasznahorkai prózájának stílusa a névjegye és irodalmi jelentőségének kulcsa. Írásmódját a rendkívül hosszú, kacskaringós és hömpölygő mondatok jellemzik, amelyek néha egy egész oldalon vagy fejezeten keresztül húzódnak, tükrözve az emberi tudat megszakítás nélküli áramlását és az élmény könyörtelenségét. A Nobel-bizottság dicsérte „különleges mondatait, amelyek hihetetlen hosszúságúak, és hangnemük ünnepélyesből őrültté, kérdezgetőből komorrá változik”. Ez a stílus, Kafka egzisztenciális szorongásának és Bernhard sötét szatírájának hatására, fojtogató, klausztrófóbiás narratívát hoz létre, amely az olvasót az események középpontjába vonja. A nyelv ebben a mesteri káoszban egyenértékű a leírt valósággal.

 

A kommunista Magyarországon született Krasznahorkai pályafutása elején szembesült cenzúrával és gyanúsítással – az 1970-es években a titkosrendőrség elkobozta az útlevelét. Munkássága, amely a borúlátást és a morális hanyatlást ábrázolja, nem illett a szankcionált rezsim optimizmusához. A kortárs Magyarországon az író az Orbán Viktor autokratikus miniszterelnök nyílt kritikusa. Bírálja a jelenlegi kormány politikáját, különösen az Oroszország Ukrajna elleni inváziójával kapcsolatos álláspontját, „példátlan” és „pszichiátriai esetnek” nevezve az ilyen semlegességet. Kritikai álláspontja ellenére V. Orbán a Nobel-díj elnyerése után gyorsan gratulált az írónak a Facebook-oldalán, „Magyarország büszkeségének” nevezve őt. Krasznahorkai általánosan elismert, mint Magyarország legfontosabb élő szerzője, és Nobel-díja elismeri a magyar irodalom globális hozzájárulását, még akkor is, ha munkássága túllép a nemzeti korlátokon.

Literatūros Nobelis 2025 – vengrų rašytojui László Krasznahorkai ("Priešinimosi melancholija" ir "Šėtoniškas tango")

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Knygų ir literatūros žmonėms spalio 9 dieną – ypatinga, nes paskelbtas Nobelio literatūros laimėtojas, o juo tapo vengrų šiuolaikinės moderniosios literatūros klasikas László Krasznahorkai. Greitai prabėgau savo namų biblioteką ir čia radau du bene garsiausius jo romanus, išleistus lietuviškai „Priešinimosi melancholija“ ir „Šėtoniškas tango“, kuriuos ir matote šiose nuotraukose. Nutariau labiau pasidomėti apie patį autorių. Mano paties asmeniniai įspūdžiai įvairūs. Labai seniai skaityta „Priešinimosi melancholija“ skaitėsi labai sunkiai, tarsi pats priešinčiausi tam sudėtingai parašytam tekstui, nors, be jokios abejonės, nepaprastai įtaigiai parašyta. „Šėtoniško tango“ taip ir nebuvau pradėjęs skaityti, nors įsigijau.

 

László Krasznahorkai: gyvenimas ir atėjimas į vengrų literatūrą

 

László Krasznahorkai gimė 1954 metų sausio 5 dieną Vengrijoje, mažame Džulos (Gyula) mieste, esančiame šalies pietryčiuose. Jis augo vidurinės klasės šeimoje: tėvas – György Krasznahorkai,buvo teisininkas, o motina Júlia Pálinkás – socialinio draudimo administratorė. Nors jo šeima buvo žydų kilmės, tėvas šį faktą slėpė ir atskleidė jį tik Lászlui sulaukus vienuolikos metų. Paauglystės metais, 1972 metais, jis baigė Erkel Ferenc vidurinę mokyklą, kurioje specializavosi lotynų kalbos studijose.

 

Vėliau jis pasirinko teisininko kelią, 1973 metais pradėjęs studijas Jozefo Atilos universitete (dabar Segedo universitetas), o 1976 metais perėjo į Budapešto Eötvöso Lorándo universitetą (ELTE), kur tęsė teisės studijas iki 1978 metų. Tačiau vėliau jo interesai pakrypo link humanitarinių mokslų, ir nuo 1978 iki 1983 metų jis tame pačiame ELTE universitete studijavo vengrų kalbą ir literatūrą, kur įgijo ir diplomą. Jo diplominis darbas buvo skirtas rašytojo Sándor Márai, išvykusio į tremtį po komunistų perėmimo 1948 metais, kūrybai ir patirčiai. Po studijų baigimo Krasznahorkai kurį laiką dirbo redaktoriumi, o nuo 1984 metų tapo laisvai samdomu rašytoju.

 

Pats Krasznahorkai atskleidė, kad jo rašymo pradžia nebuvo susijusi su politine žinute. Jo debiutinis romanas „Šėtoniškas tango“ (Sátántangó, 1985) kilo iš noro tyrinėti gilesnį pasaulio lygmenį, o ne konkrečiai komunistinę Vengriją ar jos aplinkybes. Jis siekė išsiaiškinti, kodėl visi aplink, įskaitant jį patį, atrodė tokie liūdni kaip lietus, krentantis ant Vengrijos. Apskritai jo kūrybos įkvėpimo šaltiniai yra įvairūs – jis paminėjo Kafką, atlikėją Jimi Hendrixą ir Japonijos Kijoto miestą.

 

Ryškus jo gyvenimo ir kūrybos aspektas yra bendradarbiavimas su režisieriumi Béla Tarr – kartu jie sukūrė šešis filmus, tarp jų ir Krasznahorkai romano „Šėtoniškas tango“ adaptaciją. Rašytojas pabrėžia, kad jam niekada nereikėjo literatūrinių adaptacijų, ir knygai pritaikymas jam atrodo nereikalingas. Tačiau jis pripažįsta, kad Tarr turėjo maniją ar norą visada kurti filmus pagal jo kūrinius, tad jis sutiko bandyti suprasti, kodėl režisierius mano, kad šis naujas filmas yra būtinas. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad filmai yra „absoliučiai lengvi, lengvai suprantami, per švelnūs“ ir neturi galios prieš blogį ar brutalumą.

 

Apie Vengrijos politiką rašytojas yra sakęs, kad jam teko patirti nusivylimą. Nors Berlyno sienos griūtis 1989 metais turėjo nešti permainas, jis apgailestavo, kad pasaulis Vengrijoje buvo „visiškai nenormalus ir nepakeliamas, o po 1989 metų jis tapo normalus, bet vis tiek nepakeliamas“. Jis taip pat teigė, kad per pastaruosius 25 metus (nuo 1989 m.) Vengrija „rodo savo bjauriausią veidą“. Nors jo romanuose nėra tiesioginės politinės žinutės, juose esama nuojautos ir vizijos apie tautos sielą po stalinizmo, atspindinčios ir dabartinę Vengrijos padėtį.

 

Apie literatūrą ir meną Krasznahorkai pasisakė, kad didžiausiu menu laiko Johanno Sebastiano Bacho kūrybą, kuri nuo pat vaikystės yra jo gyvenimo dalis. Ši muzika, pasak jo, kvestionuoja meno ribas ir verčia mąstyti, kas yra už jų. Jis taip pat pabrėžė, kad jo rašymo procesas – ilgos, nenutrūkstančios sentencijos – yra disciplinuota beprotybė, kurioje jis stengiasi užfiksuoti savo personažų situaciją, o ne jų istoriją, iškeldamas jų tikrovę iki mūsų realybės lygmens. Be to, jis teigė, kad grožyje svarbu užfiksuoti tai, kas yra klastinga ir nenugalima. Jis tiki, kad meilė ir kitos svarbios patirtys negali būti sutalpintos trumpuose pasakymuose, o taškas „priklauso Dievui“.

 

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, Krasznahorkai buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žmona buvo Anikó Pelyhe (išsiskyrė), o 1997 metais jis vedė Dóra Kopcsányi, sinologę ir grafikos dizainerę, su kuria gyveno Berlyne, o dabar, šaltinių teigimu, gyvena Trieste. Jis turi tris vaikus: Kata, Ágnes ir Panni. Po Sovietų bloko žlugimo jis daug keliavo, lankėsi Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, JAV, Anglijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Graikijoje, Kinijoje ir Japonijoje, tačiau dažnai grįžta į Vengriją ir Vokietiją. Vengrijoje jis kurį laiką gyveno atsiskyręs Šentlaszlo (Szentlászló) kalvose.

 

László Krasznahorkai literatūriniai nuopelnai, prozos bruožai ir Nobelis

 

2025 m. spalio 9 d. Vengrijos rašytojas László Krasznahorkai laimėjo Nobelio literatūros premiją už savo „įtaigų ir vizionierišką kūrybos palikimą, kuris, apokaliptinio siaubo akivaizdoje, patvirtina meno galią“. Šis apdovanojimas patvirtino jo, kaip vieno svarbiausių šiuolaikinės pasaulio literatūros balsų, statusą, jį Amerikos kritikė Susan Sontag apibūdino kaip „šiuolaikinį apokalipsės meistrą“. Krasznahorkai kūryba, apimanti beveik pusę amžiaus, yra vertinama dėl jos filosofinio tankumo ir unikalios stilistikos, įkūnijančios Vidurio Europos literatūros tradiciją, besitęsiančią nuo Kafkos iki Thomaso Bernhardto, kuriai būdingas absurdas ir groteskiškas perteklius.

 

Krasznahorkai literatūrinį palikimą įtvirtino romanai, tapę šiuolaikinės literatūros klasika. Jo debiutinis romanas „Šėtoniškas tango“ (Sátántangó, 1985), vėliau režisieriaus Béla Tarro paverstas kultiniu, 7,5 valandos trukmės filmu, vaizduoja nykstančios kaimo bendruomenės gyvenimą, atspindintį Vengrijos kolūkių realijas prieš pat komunizmo žlugimą. Romanas „Pasipriešinimo melancholija“ (Az ellenállás melankóliája, 1989) jam pelnė tarptautinį pripažinimą; tai karštligiška alegorija apie tvarkos trapumą ir autoritarizmo kilimą mažame miestelyje, kurioje apsilanko paslaptingas cirkas. Tarp kitų reikšmingų darbų – „Karas ir karas“ (Háború és háború, 1999) ir „Barono Venckheimo sugrįžimas“ (Báró Wenckheim hazatér, 2016). Rašytojo kūryboje dominuojančios temos yra izoliacija, moralinis kolapsas, egzistencinė baimė ir žmogiškosios kančios gylis, nuolat ieškant išganymo per meną chaoso ir praradimą. Pastaruoju metu jis taip pat atsigręžia į Rytų filosofiją ir kontempliatyvumą.

 

Krasznahorkai prozos stilius yra jo vizitinė kortelė ir literatūrinės reikšmės dalis. Jo rašymas pasižymi itin ilgais, vingiuotais ir tekančiais sakiniais, kurie kartais tęsiasi per visą puslapį ar net skyrių, o tai atspindi nenutrūkstamą žmogaus sąmonės srautą. Nobelio premijos komisija gyrė jo „ypatingus sakinius, neįtikėtino ilgio, keičiančius toną nuo iškilmingo iki beprotiško, nuo klausinėjančio iki niūraus“. Šis stilius, veikiant Kafkos egzistenciniam nerimui ir Bernhardto tamsiam satyrizmui, sukuria gniaužiantį, klaustrofobišką naratyvą, kuris skaitytoją panardina į įvykių epicentrą. Tai meistriškas chaosas, kuriame kalba tampa lygiavertė pasakojamai tikrovei.

 

Krasznahorkai, gimusiam komunistinėje Vengrijoje, teko susidurti su cenzūra ir įtarimais jau karjeros pradžioje – septintajame dešimtmetyje slaptajai policijai buvo konfiskuotas jo pasas. Jo kūryba, vaizduojanti niūrumą ir moralinį nuosmukį, nepritapo prie sankcionuoto režimo optimizmo. Šiuolaikinėje Vengrijoje rašytojas yra žinomas autokratinio premjero Viktoro Orbáno atviras kritikas. Rašytojas kritikuoja dabartinės vyriausybės politiką, ypač jos poziciją Rusijos invazijos Ukrainoje atžvilgiu, vadindamas tokį neutralumą „nepavyzdiniu“ ir „psichiatriniu atveju“. Nepaisant jo kritiškumo, po Nobelio premijos laimėjimo V. Orbánas greitai pasveikino rašytoją „Facebook“ paskyroje, pavadindamas jį „Vengrijos pasididžiavimu“. Apskritai Krasznahorkai yra laikomas svarbiausiu gyvu Vengrijos autoriumi, o jo Nobelio premija pripažįsta Vengrijos literatūros indėlį pasauliniame kontekste, nors jo darbas peržengia nacionalinius apribojimus.

 

Jūsų Maištinga Siela