Knyga: Nijolė Gabija Wolmer "Daugiapasaulės sakmė. Pupsų kronikos I dalis"

Nijolė Gabija Wolmer. „Daugiapasaulės sakmė. Pupsų kronikos I dalis“ – Vilnius: Amber Books, 2022. – p. 100.

 

Sveiki, brangieji skaitytojai,

 

Perskaičiau neįprastą knygą – Nijolės Gabijos Wolmer Daugiapasaulės sakmė. Pupsų kronikos I dalis, kurią išleido Amber Books. Kodėl neįprastą? Šiaip beveik neskaitau vaikų literatūros, vien tik suaugusiųjų grožinę, rečiau – mokslinę, ezoterinę, tačiau knygyne pavarčiau šią puikiai Lauros Wolmer (autorės dukters) iliustruotą knygą ir negalėjau neįsigyti. Mano namų bibliotekoje knyga pralaukė beveik vienerius metus, kol šį rudenį ryžausi galų gale perskaityti.

 

Nijolę Gabiją Wolmer jau žinau kokį 20 metų, galima sakyti, nuo tų laikų, kai dar paauglys klausydavausi jos sekmadieninės radijo Lietus laidos Kaip danguje, taip ir ant Žemės, kuriame garsi astrologė ir dvasinių seminarų autorė pirmąją valandą vesdavo savaitės astrologines prognozes kiekvienai dienai, o antrąją valandą skirdavo skaitytojų laiškams apžvelgti, klausimams atsakyti, kiek pamenu, būdavo galima net skambinti tiesiogiai į studiją, arba Wolmer pati dėstydavo kokią nors savaitės aktualią temą. Tuo metu tos laidos mano gyvenime buvo didelė atsvara tam, ką aš išgyvenau kasdieniniame gyvenime, galima sakyti, apsaugojo mane. Beje, autorė taip pat yra kasmetidinio leidinio Didysis astrologinis Mėnulio kalendorius autorė, kuri jį leidžia jau daugybę metų. Matyt, pandemija pakoregavo Wolmer veiklas, daug kas buvo uždrausta, izoliuota, tad leido autorei susitelkti į kūrybines sritis, nes būtent po pandeminių metų, 2022 m., pasirodė dvi grožinės literatūros knygos: suaugusiems skirta pirmoji romano dalis Švytintis pasaulis ir vaikams – Daugiapasaulės sakmė.

 

Tenka pastebėti, kad vis dažniau šiuolaikinė vaikų literatūra, netgi literatūrinės pasakos, bando pasivyti vaikų tikrovę, todėl užuot rašytojai kūrę folkloriniais motyvais istorijas, remiasi technologijų pasaulių tendencijomis, t. y. veikėjus kuria robotukus, skaitmeninio (digi-pasaulio) variantus, pasiremdami iš dalies ir japonų manga ir animacinių filmukų susiformavusia kultūra, prikraudami į savo pasakojimus įvairių technologijų, monstrų, kompiuterinių prietaisų, kurie sukuria įspūdį, kad pasakojimas kaip toks kultūros bendravimo ir suvokimo būdas priartėja prie kitokio laikmečio paveikto mažojo skaitytojo. Nesiginčysiu, manau, kad ši strategija iš dalies veikia, tačiau, kai kalbama apie Daugiapasaulės sakmės knygą, manau, visos šie šiuolaikinės vaikų literatūros tendencijos negalioja. Iš tikrųjų Wolmer kaip literatė ištikima yra folkloriniams motyvams ir tradicinei pasakojimo struktūrai.

 

Wolmer sukuria savitą fantastinį Daugiapasaulio struktūrinį planą: „Daugiapasaulės sakmių knyga prasivėrė, mirksniu atverdama jos gelmėje tviskančią daugybės pasaulių įvairovę. Vėžlys labai susižavėjo – jis plačiai išsižiojo ir prarijo Didžiąją knygą. Įvyko keistas dalykas – vėžlys tapo pačia Daugiapasaule, kurioje nuo tol ir gyveno (p. 6).“ Vėžlys tikriausiai neatsitiktinis simbolis, atėjęs iš Šiaurės Amerikos indėnų mitologinių pasakojimų, pastarieji indėnai tikėjo, kad pasaulis laikosi ant vėžlio. Panašių pasakojimų galima aptikti ir induizme, ir kinų mitologijoje. Taigi Wolmer projektuoja Daugiapasaulio kalnų slėnio sistemą ir peizažą, kuris tik iš pažiūros primintų Edeną, tam tikrą žmonių pamirštą pasaulį, kurio slėnyje auga Švelnieji Medžiai, pastarieji subrandina į kriaušės formas panašius padarėlius pupsus, o jie ir tampa pagrindiniais šios knygos veikėjais.

 

Pupsai primintų skandinaviškosios folklorinių pasakų, poringių ir sakmių miksus. Iš vienos pusės tai gerieji troliai, turintys savo sistemą, bet kartu jie suprojektuoti sąmoningai, primintų Tuvės Janson Trolių Mumių tradiciją, tik kitas laikas ir erdvė aiškiai atriboja šias istorijas nuo žmogiškojo pasaulio. Pasakojimo centre – probleminis pupsas vardu Puikuolis (etimologiškai kildinamas iš žodžio puikybė, bet po veikėjo virsmo ir puikus), kuris vieną dieną su savo draugais susirengia į turgų ir ten Puikuolis įsigyja karūnų, mantijų, kad pabrėžtų savo puikumą ir išskirtinumą. Akivaizdu, kad Wolmer kuria tradiciškai: vardo reikšmėje užprogramuota veikėjų lemtis ir charakteristika bei problema.

Nijolė Gabija Wolmer

 

Didžioji dalis pasakojimo konstruojama per Puikuolio gyvenimiškąją patirtį. Jis mėlynais dūmais, susidūręs su niuksais, juos užnuodija, paleidęs dujas iš užpakalio. Niuksai apsinuodija ir laikinai užmiega. Galų gale pasakoje eina ilgas Puikuolio procesas, kol jis ima suvokti draugystės svarbą, padarytą skriaudą, o ne asmeninę puikybės (taigi ego) svarbą. Išgyvenęs kaltės jausmą ir patyręs psichoterapinį seansą su senuoju pupsu vardu Giliai Žvelgiančiu Išminčiumi, Puikuolis – elementaru! – atsisako savo puikybės, kuri ne tik jam, bet ir aplinkiniams neatneša laimės.

 

Pasakojime autorė retsykiai nukrypsta nuo Puikuolio kurdama Daugiapasaulio stebuklinius peizažus, pavyzdžiui, jonvabalių švytėjimą, dviejų mėnulių susijungimo sistemą. Retsykiais pasakojimas užliūliuoja romiais ir meditatyviais pasakojimo elementais, pabrėžiančiais kitokio, stebuklinio ir estetikos bei nuostabos kupino pasaulio paslaptingumo: „Vaivorykštiniai dangaus kirminai, pakankamai pakeliavę dangumi, išdabinę jį skambančiomis dangaus kriauklėmis, kartais sustoja danguje, po to vėl ima judėti, toliau ramiai piešdami švytinčias kriaukles. Galų gale, kai visi pajunta erdvę užsipildžius kažkuo palaimingu ar sunkiai nusakomu, vaivorykštiniai dangaus kirminai ima skirstytis, o danguje išnyksta ypatingi jame atsiradę atspalviai, spalvotos šviesos bangos bei paslaptingi garsai (p.41).“

 

Autorei svarbu sukurti harmonijos, stebuklų ir gaivališkos paslapties kupiną pasaulį. Nieko nuostabaus, nes tai ateina iš pačios Wolmer dvasinių praktikų ir vertybinių sistemų. Knyga apskritai pavyko skaidri, įkvepianti ir plečianti fantaziją, nors probleminiame Puikuolio lauke viskas daugiau ar mažiau vyksta pagal tradicinės literatūrinės pasakos principus: veikėjas susidoroja su savo krize, o dvasinis lūžis pasitarnauja kaip pamoka visam likusiam gyvenimui. Visumoje Daugiapasaulės sakmė kalba tik iš pažiūros individualizuotą istoriją, bet pasakojimo kontekstas krypsta į visumą, tai kitas šio pasakojimo didaktinis lygmuo: visi mes esame priklausomi nuo visumos ir tikroji laimė bei džiaugsmas ateina iš harmoningo kito palaikymo ir dalijimosi. Pasaulis kaip atskiri elementai, tačiau sąmoningai ir nesąmoningai visi priklausome kur kas galingesnei pasaulio visumos procesų jėgai.

 

„Išdavystės prasideda nuo smulkmenų, nuo mažų negerų  poelgių, prie kurių priprantame. Juk iš tiesų tu labai myli savo draugus – Poklę, Šurumbą, Gerutį, Mumuką, Mumtė, visus pupsus ir net niuksus! Surask šią meilę savo širdies kertelėje surask joje savo draugų meilę ir niekad jos nepamiršk! (p. 89).“ Išties gera ir įkvėpinanti knyga, nuostabi poligrafija ir Lauros Wolmer iliustracijos. Ką galbūt rekomenduočiau keisti? Wolmer stiliuje pasirodė per daug „kažkas“, „kažkaip“, „į kažką panašu“, „kažką primena“ – to neapibrėžtumo, kurio, mano supratimu, jaunasis skaitytojas iš esmės nemėgsta, tad siūlyčiau tiesiog atsisakyti nežymimųjų įvardžių gausos ir susitelkti į apibrėžtinį daugiapasaulio elementų kūrimo pasakojimo struktūrą, ką, beje, autorė puikiai geba daryti.

 

Jūsų Maištinga Siela

#11 Bašaras (Bashar): tikrasis Jėzus Kristus ir jo mokymas, Kristaus ir Budos sąmonės, genetika

Tęsiu Bašaro įrašų seriją.

 

Bašaro mokymai teigia, kad Jėzus Kristus (kurį jis vadina Jeshua) buvo realus, istorinis asmuo, kurio egzistencija buvo skirta demonstruoti tai, ką jis vadina Kristaus sąmone. Ši sąmonė nėra vieno žmogaus vardas, bet nuolatinė, nepertraukiama kolektyvinė Žemės pasaulio sąmonė, kuri iš esmės yra identiška Budos prigimčiai ar Krišnos dvasiai. Ši dieviškoji energija ir šviesa gali būti išreikšta per bet kurį individą, kai jis vis labiau tampa savimi. Deja, Bašaro teigimu, Jeshuos perduoti žodžiai ir dialogai bėgant laikui buvo pakeisti ir iškraipyti, daugiausia dėl politinės galios ir tam tikros naudos siekio. Tai lėmė didelius nesusipratimus, o tikrasis jo mokymų, kurie buvo itin metafiziniai, turinys tapo sunkiai prieinamas.

 

Jėzaus misijos esmė, pasak Bašaro, buvo radikaliai priešinga tam, kaip ji paprastai suprantama. Jis neketino kurti pasekėjų, o siekė kurti lyderius. Jo pavyzdys, atspindėtas per frazę „Aš esu kelias“, reiškė ne tai, kad žmonės turi sekti juo aklai, bet kad jie turi elgtis kaip jis, nes jie visi yra Kristūs. Bašaras pabrėžia, kad Jėzus bandė parodyti žmonėms, kad jie visi turi tą patį ryšį su Šaltiniu (Source) ir gali pasiekti tokį patį visapusišką suvokimą. Didžiausias informacijos nesupratimas yra tai, kad daugelis sukūrė religiją, o ne tapo lyderiais.

 

Bašaras taip pat atskleidžia, kad Jėzus pristatė esminę pusiausvyros idėją per vyriškojo ir moteriškojo aspekto harmoniją. Jis nurodo į Jėzaus ir Marijos Magdalietės porą kaip į reprezentaciją to, kas turi būti balanse – ne tik dvasine, bet ir metafizine prasme. Kalbėdamas apie kančią, Bašaras paaiškina, kad populiarus posakis „Jėzus mirė už jūsų nuodėmes“ buvo neteisingai interpretuotas. Jis teigia, kad Jėzus perėjo kančią, kad parodytų žmonėms, jog jiems nebereikia to daryti. Tai buvo pavyzdys tam tikrų pasirinkimų pasekmėms iliustruoti, o ne raginimas atpirkti nuodėmes per kančią.

 

Įdomi detalė, kurią Bašaras atskleidžia, yra Jėzaus ir kitų dvasinių lyderių (kaip antai Budos, Krišnos) genetinis hibridiškumas. Bašaras patikslina, kad Jėzus nebuvo ateivis ta prasme, kad būtų gimęs kitoje planetoje. Tačiau jis buvo hibridizuota būtybė, kurio fizinis kūnas turėjo genetinių alteracijų, susijusių su nežemiška genetika. Būtent šios modifikacijos leido jam funkcionuoti ir demonstruoti tokį aukštą sąmoningumo lygį. Tačiau Bašaras pabrėžia, kad visiems prieinamas esminis dvasinis principas yra žinojimas, kad jūsų įsitikinimai sukuria jūsų realybę. Jis primena ir Biblijos citatas, kurios rodo, jog tikėjimas padaro skirtumą, ir kad Jėzus negalėjo daryti stebuklų savo gimtajame mieste, nes ten žmonės juo netikėjo – tai pabrėžia kolektyvinio tikėjimo galią.

 

Galutinis raginimas sieja asmeninį pabudimą su Kristaus būsena, kurią simbolizuoja deginanti širdis. Bašaras aiškina, kad ši deginanti širdis reprezentuoja aistrą. Jis moko, kad nieko nėra svarbiau, nei sekti savo aistra ir degti dėl jos, nes tai yra tiesiausias kelias, kuris sujungia žmogų su tuo, kas jis iš tiesų yra. Tai leidžia individui prisikelti  į naują gyvenimą, į naują suvokimą, kuriame širdis dega aistra būti savimi. Šis procesas paverčia žmogų lyderiu ir laisvąja būtybe.

 

Maištinga Siela

Vaimne Ärkamine: Kontrollist Vabanemine ja Teadvustatud Alistumine Olevikule (Illusioon Vabast Tahtest: Kuidas Jõuda Teadvustamise Kaudu Jumalikkuseni)

 

Vaimne Ärkamine: Alistumine ja Enese Teadvustamise Tee

 

Inimese teekond vaimse täitumise suunas algab põhjaliku pöördepunktiga – otsusega lasta ohjad käest ja lubada eksistentsil voolata oma loomulikus rütmis. See nõuab pideva sisemise vastupanu genereerimise täielikku lõpetamist ja fundamentaalse tõsiasja aktsepteerimist: kõik on just nii, nagu peab olema, selles ühes ja ainsas hetkes. Kui me lõpetame mõtlemise, et elu peaks olema lihtsam, õiglasem või teistsugune, kogeme me seda, mida nimetatakse igavese OLEVIKU hetke tõeks. See ei ole apaatia, vaid sügav, vabastav alistumise akt, milles meel lõpetab Looja õpetamise, kuidas universumit juhtida, ja lubab sel lihtsalt voolata. See alistumine vabastab hinge, lubades nautida elu ennast, selle suursugusust ja kogu mitmekesisust.

 

Täiuslikkuse Märkamine Kannatustes ja Ego Illusioon

 

Selline aktsepteerimine muutub eriti tähtsaks kannatustega silmitsi seistes. Kuigi kannatus võib tunduda suurima vea või ebaõiglusena, aitab võime näha täiuslikkust isegi valus kannatuste lõpetamisele kaasa rohkem kui mis tahes katse seda muuta. Näiteks, selle asemel et küsida: „Miks see minuga juhtus?”, mis on ego võitluse väljendus, võime küsida: „Mida see kogemus mulle minu enda ja universumi kohta näitab?”. Selline mõtteviisi nihe avab teadvustamise, et kõik on Jumal, ja seetõttu on kõik püha ja ilus, isegi see, mis tundub kummaline või raske. Lisaks, kui muutused on vajalikud ja peate neid algatama, korraldab universum teie elu nii, et need muutused toimuksid läbi teie, ilma kurnava ego pingutuseta.

 

Väärtuslik Investeering ja Tõeline Olemus

 

Inimese suurim viga on pidev investeerimine ajalikku. Meie igapäevased ego valikud meenutavad sageli lapse mängu, kus pidevalt valitakse uusi „läikivaid mänguasju” – uusi esemeid, tiitleid, staatust või dramaatilisi suhteid. Me usume, et need välised asjad määravad meie õnne. Kuid tunnistamine, et kõik need mänguasjad lõpuks kaovad puhtas valguses, millest nad sündisid, lubab meil neid nautida, kuid neisse mitte investeerida ennast. Just seetõttu peab teie ainus ja kõige väärtuslikum investeering olema suunatud endasse – oma Tõelisesse Olemusse, sellesse Jumala sädemesse, mis on teie Kõrgem Olemus.

 

Teadvustamine kui Peamine Eesmärk

 

Kui me tunnistame, et me ei ole ainult ego loodud roll, vaid oleme oluline osa Jumaliku aspektist, saabub rõõm. Saadakse aru, et elus on ainult üks tõeline püüdlus, mida tasub saavutada: see on ärkamine ja oma Jumalikkuse teadvustamine. See teadvustamine on eesmärk iseeneses, ning alistumine ja vabanemine kontrolli illusioonist on vahendid selle saavutamiseks. Pärast Tõelise Olemuse teadvustamist ei ole elu enam lahinguväli, vaid pidev ime ja Jumaliku olemuse ilming igapäevases Olevikus.

 

M. S.

Garīgā Atmoda: No Gribas Cīņas līdz Pilnīgai Padošanās Patiesībai (Atsacīšanās no Kontroles Ilūzijas: Apzināšanās kā Ceļš uz Dievišķo)

 

Garīgā Atmoda: Padošanās un Sevis Apzināšanās Ceļš

 

Cilvēka ceļojums uz garīgo piepildījumu sākas ar būtisku pagriezienu – lēmumu atlaist grožus un ļaut pašai eksistencei plūst savā ritmā. Tas prasa pilnībā apturēt nepārtrauktu iekšējo pretestību un pieņemt fundamentālu faktu: viss ir tieši tā, kā tam jābūt, tieši šajā mirklī. Brīdī, kad mēs pārtraucam domāt, ka dzīvei vajadzētu būt vieglākai, taisnīgākai vai citādai, mēs piedzīvojam to, ko dēvē par mūžīgās TAGADNES mirkļa patiesumu. Tā nav apātija, bet gan dziļš, atbrīvojošs padošanās akts, kurā prāts vairs nemēģina skaidrot Radītājam, kā vadīt Visumu, bet vienkārši ļauj tam plūst. Šī padošanās atbrīvo dvēseli, ļaujot tai baudīt pašu dzīves procesu, tās diženumu un daudzveidību.

 

Pilnības Ievērošana Cietumos un Ego Ilūzija

 

Šī pieņemšana kļūst īpaši svarīga, saskaroties ar ciešanām. Lai gan ciešanas var šķist vislielākā kļūda vai netaisnība, no augstākas perspektīvas spēja saskatīt pilnību pat sāpēs veicina ciešanu beigas vairāk nekā jebkurš mēģinājums tās mainīt. Piemēram, tā vietā, lai vaicātu: "Kāpēc tas notika ar mani?", kas ir ego cīņas izpausme, mēs varam jautāt: "Ko šī pieredze man atklāj par mani pašu un Visumu?". Šāda domāšanas maiņa paver apzināšanos, ka viss ir Dievs, un tādējādi viss ir svēts un skaists, pat tas, kas šķiet dīvains vai grūts. Turklāt, ja pārmaiņas ir nepieciešamas un jums tās jāiniciē, pats Visums organizēs jūsu dzīvi tā, lai šīs pārmaiņas notiktu caur jums, bez apgrūtinošas ego piepūles.

 

 Vērtīgā Investīcija un Patiesā Esība

 

Cilvēka lielākā kļūda ir nepārtraukta investēšana laicīgajā. Mūsu ikdienas ego izvēles bieži atgādina bērnu rotaļas, kurās nepārtraukti tiek izvēlētas jaunas „spožas mantiņas” – jauni priekšmeti, tituli, statuss vai dramatiskas attiecības. Mēs uzskatām, ka šīs ārējās lietas nosaka mūsu laimi. Tomēr atzīšana, ka visas šīs mantiņas galu galā izzudīs tīrā gaismā, no kuras tās radās, ļauj mums tās baudīt, bet pie tām nepieķerties. Tieši tādēļ jūsu vienīgajai un visvērtīgākajai investīcijai jābūt vērstai uz sevi – uz savu Patieso Esību, uz to Dieva dzirksteli, kas ir jūsu Augstākā Esība.

 

Apzināšanās kā Galvenais Mērķis

 

Kad mēs atzīstam, ka neesam tikai ego radīta loma, bet esam būtiska Dievišķā aspekta daļa, iestājas prieks. Tiek aptverts, ka dzīvē ir tikai viena patiesa tieksme, ko ir vērts sasniegt: tā ir atmoda un sava Dievišķuma apzināšanās. Šī apzināšanās ir mērķis pati par sevi, un padošanās un atbrīvošanās no kontroles ilūzijas ir līdzekļi tā sasniegšanai. Pēc Patiesās Esības apzināšanās dzīve vairs nav cīņas lauks, bet gan nepārtraukts brīnums un Dievišķās būtības izpausme ikdienas Tagadnē.

Uświadomienie Uwalniające Kontrolę: Chwila Obecna a Przebudzenie Duchowe

Przebudzenie Duchowe: Poddanie się i Prawda Chwili Obecnej

 

Droga człowieka do duchowego spełnienia rozpoczyna się od fundamentalnego zwrotu – decyzji o odpuszczeniu kontroli i zezwoleniu, by sama egzystencja toczyła się własnym biegiem. Oznacza to całkowite zaprzestanie generowania ciągłego wewnętrznego oporu i przyjęcie zasadniczego faktu: wszystko jest dokładnie tak, jak być powinno, w tej jednej, niepowtarzalnej chwili. Kiedy przestajemy myśleć, że życie powinno być łatwiejsze, sprawiedliwsze czy inne, doświadczamy tego, co określa się mianem prawdy wiecznej CHWILI OBECNEJ. Nie jest to bynajmniej apatia, lecz głęboki, wyzwalający akt poddania się, w którym umysł przestaje instruować Stwórcę, jak ma zarządzać wszechświatem, a zamiast tego pozwala mu płynąć. To poddanie uwalnia duszę, pozwalając cieszyć się samym procesem życia, jego wielkością i całą różnorodnością.

 

 Doskonałość w Cierpieniu i Iluzja Wyboru Ego

 

Ta akceptacja staje się szczególnie kluczowa w obliczu cierpienia. Cierpienie, choć jawi się jako największa niesprawiedliwość czy błąd, w wyższej perspektywie ukazuje nam, że zdolność dostrzeżenia doskonałości nawet w bólu bardziej przyczynia się do jego zakończenia niż jakakolwiek próba jego zmiany. Na przykład, zamiast stawiać pytanie: „Dlaczego mnie to spotkało?” – co jest wyrazem walki ego – możemy zapytać: „Co to doświadczenie mówi mi o sobie i wszechświecie?”. Takie przesunięcie otwiera świadomość, że wszystko jest Bogiem, a zatem wszystko jest święte i piękne, nawet to, co wydaje się trudne. Co więcej, jeśli zmiany są konieczne i to my mamy je inicjować, sam wszechświat tak zorganizuje nasze życie, by zmiany te zaszły za naszym pośrednictwem, bez konieczności podejmowania wyniszczającego wysiłku ego.

 

Inwestycja w Wieczność a Zabawki Ego

 

Największy błąd popełniany przez człowieka to ciągłe inwestowanie w to, co tymczasowe. Nasze codzienne wybory ego często przypominają dziecinną zabawę, polegającą na nieustannym wybieraniu nowych „błyszczących zabawek” – dóbr materialnych, tytułów, statusu czy dramatów w relacjach. Wierzymy, że te zewnętrzne czynniki definiują nasze szczęście. Jednak uznanie, że wszystkie te zabawki ostatecznie rozpuszczą się w czystym świetle, z którego powstały, pozwala nam się nimi cieszyć, lecz nie inwestować w nie siebie. Właśnie dlatego jedyna i najcenniejsza inwestycja powinna być skierowana do naszego wnętrza – w naszą Prawdziwą Jaźń, w tę boską iskrę, która jest naszym Wyższym Aspektem Boga.

 

Jedyny Cel: Uświadomienie Sobie Boskości

 

Gdy uświadamiamy sobie, że nie jesteśmy jedynie rolą stworzoną przez ego, lecz fundamentalną częścią Aspektu Boskości, rodzi się radość. Przychodzi zrozumienie, że w życiu istnieje tylko jedno prawdziwe dążenie, które zasługuje na nasz wysiłek: jest nim przebudzenie i uświadomienie sobie własnej Boskości. Ta świadomość jest celem samym w sobie, a poddanie się iluzji kontroli jest narzędziem do jego osiągnięcia. Po uświadomieniu sobie Prawdziwej Jaźni, życie przestaje być polem bitwy, a staje się ciągłym cudem i przejawem Boskiej esencji w każdej Chwili Obecnej.

 

M. S.

Žmogaus laisva valia: pabudimas, suvokimas, žinojimas, pasidavimas, dieviškoji valia ir santykis su Aukštesniaja Savastimi

Sveiki!

 

Žmogaus kelionė link dvasinio išsipildymo prasideda nuo esminio posūkio – sprendimo atleisti vadeles ir leisti pačiai egzistencijai vykti savaime. Tai reiškia, kad reikia visiškai nustoti generuoti nuolatinį vidinį pasipriešinimą ir priimti fundamentalų faktą: viskas yra būtent taip, kaip turi būti, šią akimirką. Kai mes liaujamės galvoti, kad gyvenimas turėtų būti lengvesnis, teisingesnis ar kitoks, mes patiriame tai, kas vadinama amžinos DABARTIES akimirkos tiesa. Tai nėra apatija, o gilus, išlaisvinantis atsidavimas, kurio metu protas nustoja aiškinti Kūrėjui, kaip valdyti visatą, ir tiesiog leidžia jai tekėti. Šis atsidavimas išlaisvina sielą mėgautis pačiu gyvenimo procesu, jo didybe ir visa įvairove.

 

Šis priėmimas ypač svarbus susidūrus su kančia. Kančia atrodo kaip didžiausia klaida ar neteisybė, tačiau iš aukštesnės perspektyvos, gebėjimas įžvelgti tobulumą net ir skausme prisideda prie kančios užbaigimo labiau nei bet koks bandymas ją pakeisti. Pavyzdžiui, užuot klausus „Kodėl man taip nutiko?“, kas yra ego kovos išraiška, mes galime paklausti „Ką ši patirtis man rodo apie mane patį ir visatą?“. Toks poslinkis atveria suvokimą, kad viskas yra Dievas, todėl viskas yra šventa ir gražu, net ir tai, kas atrodo keista ar sunku. Iš tiesų, jeigu pokyčiai bus reikalingi ir jūs turite juos inicijuoti, visata suorganizuos jūsų gyvenimą taip, kad tie pokyčiai įvyktų per jus, be varginančios ego pastangos.

 

Didžiausia žmogaus klaida yra nuolatinė investicija į laikinumą. Mūsų kasdieniai ego pasirinkimai dažnai primena vaiko žaidimą, kai nuolat pasirenkami nauji „blizgantys žaisliukai“ – nauji daiktai, titulai, statusas ar dramatiški santykiai. Mes manome, kad šie išoriniai dalykai apibrėžia mūsų laimę. Tačiau pripažinimas, kad šie žaisliukai galiausiai ištirps tyroje šviesoje, iš kurios jie atsirado, leidžia mums jais mėgautis, bet prie jų neprisirišti. Būtent todėl vienintelė ir vertingiausia jūsų investicija turėtų būti nukreipta į save patį – į savo Tikrąją Savastį, tą Dievo kibirkštį, kuri yra jūsų Aukštesnioji Savastis.

 

Kai pripažįstame, kad esame ne vien mūsų ego sukurtas vaidmuo, bet ir esminė Dieviškojo aspekto dalis, ateina džiaugsmas. Suvokiama, kad gyvenime yra tik vienas tikras siekis, kurio verta siekti: tai pabudimas ir savo Dieviškumo suvokimas. Šis kelias veda prie laisvės, kai nustojame kovoti su gyvenimu ir pradedame jį tiesiog gyventi, tapdami šio Dieviškojo srauto dalimi.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Sal Rachele apie atsidavimą, susitaikimą, priėmimą ir dievišką tobulumą

 

Sveiki, skaitytojai

 

„Žinojimas, kad viskas yra tobulai sutvarkyta, išlaisvina savastį ir leidžia jai tiesiog mėgautis gyvenimo didybe bei įvairove. Jeigu viskas yra Dievas, vadinasi, viskas yra šventa ir gražu, net jei atrodo kitaip. Gebėjimas įžvelgti tobulumą kančioje labiau prisideda prie kančios užbaigimo nei bet kas kita. Tada ego nustoja stengtis aiškinti Dievui, kaip valdyti visatą. Išnyksta pasipriešinimas tam, kas yra. Tokia yra tikroji atsidavimo reikšmė.“ Sal Rachele

 

Seniai girdžiu tokias mintis ir idėjas iš įvairių šaltinių, tai sunku priimti, kai mirtis, kančios, nepriteklius apima kai kuriuos žmones, kad kančia pati savaime ateina iš to paties dievo dėl mūsų bendrosios patirties. Tačiau taip... Suvokti tai yra dar vienas laiptelis į kančios atsikratymą ir susitaikymą su Viskuo.

 

Maištinga Siela