Chorų karai 2011 - antrosios savaitės apžvalga

Sveiki visi,

Taigi praėjo dar viena savaitė ir aš labai trumpai skubu įvertinti kiekvieną „Chorų karų“ chorą. Šią savaitę chorai dainavo lietuviškas dainas dėl dviejų savaime suprantamų priežasčių – Vasario 16 –osios ir paskatos Justinui Marcinkevičių pagerbti. Nieko nelaukdamas, pristatau trumpai chorus:

Auksinis Utenos Choras:

Per šią dainą Auksinis choras vos neiškrito. Tenka iš dalies sutikti su komisija, kuri šiek tiek pabarė šį chorą. Suprantama, pati daina įpareigoja, jog šis atlikimas būtų laisvas, lengvas. Aišku, šįkart Augustės reikėjo daugiau, kad išvestų dainą į priekį. Anąkart šis choras gavo pastabą, kad solistės nava buvo per daug, šįkart atvirkščiai, tačiau visumoje man šis choras tinka ir patinka. Daina – lietuviška, gerai žinoma. Galbūt norėtųsi estetikoje daugiau linksmumo, nes dabar šiek tiek atrodo dirbtinai, imituota. Jei jau merginos išsirišo plaukus, nusimetė batelius, tai tikrai galėjo sukelti laisvės pojūtį, daugiau padraikyti plaukais, būti laisvesnėmis. Šiaip visai daina atlikta neblogai. Vertinu – 9 su avansu.

Burgundiškasis Kauno Choras:

Be jokios abejonės su šia daina Kaunas darė labai didelę riziką ir žingsnį atgal. Taip, Linas Adomaitis – nuostabus, man jo dainų popuri visai patiko, tačiau choras tikrai tapo bekais. Tas vaidinimas Danguolės ir breikmeisterių nelabai reikalingas, tačiau breikas geras, bet kažkoks bardakas, nederantis, chaotiškas. Suprantu, turėjo būti „tūsas“, tačiau jis chorui nelabai tiko, bet choras tikrai turėjo būti drąsus, kad išdrįstų taip su savimi eksperimentuoti. Už tai, kad Adomaitis man patinka, duodu su avansu – 8.5

Ugninis Tauragės Choras:

Šiam chorui labai pasisekė, nes jie dainavo pagal Justino Marcinkevičiaus eiles ir atitiko visos laidos kuriamą koncepciją. Man asmeniškai tai vienas geriausių pasirodymų, labai patiko, labai lietuviška, labai jautru ir darnu. Man labai tas darnumas ir „švara“ atsiskleidė, nepersistengė, buvo savimi, tikri ir užpildyti. Komisija išties kompetentingai įvertino šį chorą. Tikrai labai gerai padirbėjo šįkart Tauragės choras ir už tai pelnytai juos vertinu 10 – uku! Šaunuoliai.

Smaragdinis Telšių Choras:

Manau, su šia daina užaugo visa mano karta ir tai tikrai, kaip sakė pats Ovidijus Vyšniauskas, tai daina tapusi klasika. Daina ir pasirodymas buvo sukritikuoti, tačiau man labai patiko. Idėja, bent jau aš supratau – emigracijos stabdymas, o ne skatinimas, kaip kažkas iš komisijos interpretavimo. Tai viena iš dainų, kurią norisi atsisukti ir vėl paklausyti. Labai gražiai interpretuota dainos pabaiga. Na, ką aš čia bepritaukšiu, žodžiu, man tikrai patiko – 10.

Baltasis Vilniaus Choras:

Šis choras ir toliau rizikavo su Neringos repertuaru ir, savaime suprantama, nudegė. Noriu tik pasakyti, kad šis pasirodymas, man asmeniškai, labiau patiko nei praėjusios savaitės. Gal dėl to, kad ta daina visiems jau labai įaugusi į kraują, o ir dainavimas man labai gražiai pasirodė. Ypatingai vyrų bosai ten gerai „suvargonino“. Žodžiu, baltasis choras pasirodo neblogai, tačiau tai jų neišgelbėjo. Jų choras pasitraukė iš projekto. Vertinu – 9

Sidabrinis Tarptautinis Choras:

Jeigu Utenos ir Kauno chorai šįkart apvylė, tai Sidabrinės labai nustebino. Pradžioje vyrukas matos pamiršo žodžius, tačiau nedaug kas tikriausiai ir pastebėjo, nes choro stiprioji pusė – moterų vokalai. Moterų balsai labai gražūs ir skaidrūs. Ši Smorigino daina man labai ir taip patiko, tačiau Sidabrinis Tarptautinis choras tikrai pasistengė ir privertė suvirpėti. Aišku, buvo klaidelių, kažikurie esantys gale atrodė, kad tik žiopčioja, tačiau priekyje žmonės buvo tikri, nuoširdūs. Pabaigoje pasirodžiusi solistė, tiesiog, pritrenkė savo grožiu ir balseliu. Na, ką ir besakyti – 10.

Oranžinis Alytaus Choras:

Būsiu labai negeras ir subjektyvus. Daina man nepatinka ir nepatiko. Ji gana paprasta kaip Utenos choro, o tas roko intarpas labai jau ne mano skonio, tačiau tenka prisipažinti, kad jie, kaip sakė Loreta Sungailienė, yra jaunatviški, turi parako, gerus balsus ir juos demonstruoja. Labai jau, mano galva, skysta daina. Nereikia intelektualių dainų, tačiau kaip lietuviškų dainų vakarui, mano galva, būtų galėję pasirinkti ir geresnį variantą. O šiaip tai pasirodymas gan neblogas – 8.5

Štai visos savaitės apžvalga. Laukiam kitos savaitės, kurioje nekris nė vienas choras, tačiau nė vienas nežada pasiduoti ar atsipalaiduoti. Tikiuosi, kad komisijoje ir toliau nepamatysime Jurijaus Smorigino ir neprasidės baisusis kičas. Komisiją šįkart buvo kompetentinga ir tvirta. Džiaugiuosi, jog sėdėjo protingi savo srities žinovai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Juozas Tumas - Vaižgantas "Nebylys"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti Vaižganto apysaką „Nebylys“. Na, kalbėti apie Vaižganto kūrybą nėra lengva, o tuo labiau ją skaityti. „Nebylys“ pasidavė gan lengvai, palyginus su epopėja „Pragiedruliai“, gal dėl to, kad „Nebylys“ jau rašytas einant kūrėjui į pačią senatvę, o gal tiesiog akys apsiprato su Vaižganto tekstų.

„Nebylys“ – tai daugiasluoksnis pasakojimas apie dviejų draugų (Kazio ir Jono) draugystę. Pasakojimas – tragiškas, tačiau didžioji jo dalis nupasakota gan idiliškai. Jau taip gražiai ir saldžiai nupasakojamas Puzionių kaimo gyvenimas, kad net seilė gali nutįsti, bet visada ten, kur gražu, įsivelia ir velnias. Panašiai nutiko Kaziui ir Jonui, nuo mažens augę kartu, mylėti abiejų motinų, tačiau per kelią perbėga juoda katė, kai Kazys nutaria vesti Anelę, kuri patinka ir Jonui. Viskas toliau primena „muilo operą“, tik tai su lietuviškaisiais siužeto vingiais.

Skaitant, kai kurios vietos tikrai labai įdomios ir net trikdančios, pvz.: Kazio meilė Jono mamai, kuriai 60 metų ir šis ima ieškoti sau žmonos panašios į dėdienę Butkienė. Tame esama labai daug, sakyčiau, psichologizmo. Kvepia šiokia tokia „Edipo komplekso“ atmaina. Autorius šįkart tikrai įtaigiai aprašo Kazio ir dėdienės meilės peripetijas, bet kartu nepamiršta įterpti ir kunigo Norkaus, kuris labai jau autobiografiškas pačiam Vaižgantui.

Kūrinys nagrinėja žmogiškumo problemas, kada žmogui gali ir be velnio pagalbos pasimaišyti protas ir jis gali iškrėsti siaubingų dalykų. Pagrindinės temos atsimuša į žmogaus psichologizmą, kalbama apie žmogaus valią suvaldyti savo prigimtį, išlikti žmogišku aistros akimirkoje, kalba apie valią ir laisvą pasirinkimą. Taigi čia ir vėl turime kunigą Vaižgantą, kuris rašo apie meilę, bet rašo nutolęs nuo jos epicentro, tarsi stebėdamas Puzionių kaimo gyventojus iš šalies. Tai kunigo pasakojimas apie meilę, panašų turėjome ir Vinco Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly“, tai Vaižganto nė iš tolo meilės manija ir potyris nedvelkia autobiografija, nors ką tu gali žinoti. Siūlau patiems paskaityti šį kūrinį, tikrai, mano galva, neblogas, suprantamas, įtraukiantis pasakojimas. Patiks visiems, kuriems patiko Altorių šešėly“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp jaunų ir karštų"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti filmą „Tarp jaunų ir karštų“ (Man of the house) (2005 m.) Tai amerikiečių komediją, kurią visai neseniai televizija parodė per LNK. Šiaip nemėgstu žiūrėti kino filmų per televiziją, tačiau pasitaikė proga ir su svečiais pažiūrėjome. Ir man visai patiko. Tai pasakojimas apie futbolo palaikymo komandos šokėjas, į kurias kėsinasi žudikas. Šias merginas imi saugoti jau nebe pirmos jaunystės vyras, kuris apsigyvena su jomis viename name ir patiria daug komiškų situacijų.

Iš esmės tai provokuojanti komedija, savo žanro atitikmuo. Banalokos ir kvailos situacijos priverčia šyptelti kiekvieną. Tai tipiškas amerikietiškas humoras, kuris žinomas visame pasaulyje kaip tarptautinis. Taip, filme yra lėkštų „bajerių“, tačiau ir jos yra gan juokingos. Seniai bežiūrėjau komediją, todėl visai buvo smagu pasijuokti iš kvailų situacijų. Manau, šis filmas patiks visiems, kuriems patinka komedijos, kurie nori lengvai pasijuokti ir smagiai praleisti laiką.

Įvertinimas: 8.3/10

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jose Saramago "Aklumas"

Sveiki visi,

2007 metais leidykla „Alma litera“ išvertė ir į Lietuvos knygų rinką paleido skandalingojo portugalo rašytojo Jose Saramago (José de Sousa Saramago) romaną „Aklumas“. Visai neseniai leidykla „Kitos knygos“ išleido ir jo vieną skandalingiausių knygų „Evangelija pagal Jėzų Kristų“. Na, nereikia nė sakyti, kad J. Saramago, 1998 m. gavęs Nobelio literatūros premiją, stoja greta tokių literatūros genijų kaip G. Garcia Marquez, Umberto Eco, Salman Rushdie. Romanas „Aklumas“, tikriausiai, ilgam išliks pagrindine šio rašytojo vizitine kortele.

„Aklumas“ – tai šokiruojanti civilizacijos nykimo ir degradavimo fikcija su grotesko prieskoniais. Įsivaizduokite pasaulį, kuriame vienas po kito ima balta šviesa apakti žmonės. Be jokios paaiškinamos priežasties. Savaime suprantama, jog kyla visuotinė panika, kuriamos įvairios stovyklos akliesiems, kurios primena pragariškas koncentracijos stovyklas, kur aklumas pasireiškia kaip visiškas nužmoginimo efektas. Aklųjų jūroje atsiduria viena moteris, kuri niekaip neapanka ir išlieka visų nužmoginimo proceso liudininkė. „Gydytojo žmona pasilenkė priekin, dviejų dešinės rankos pirštų galais suėmė ir pakėlė lipnią vyro varpą, kaire ranka atsirėmusi į grindis, palietė jo kelnes, apgraibė ir pajuto šaltą metalinį pistoleto kietumą, Galėčiau jį užmušti, pagalvojo. Ji negalėjo.“ (p. 157) Šiai moteriai akistata su aklaisiais tampa tokia sunki patirtis, kad ji jaučiasi kur kas aklesnė nei tikri aklieji. Ne, knyga neprimena banalių, fantazijomis persisunkusių, popsiškų knygelių paaugliams. Mano galva, tai rimtas iššūkis tiek skaitytojams gurmanams, tiek tiems, kurie literatūroje pasigenda įdomesnės idėjos.

Jose Samarago atsisako įprastinės sintaksės. Jo sakiniai – ilgi, o tiesioginė kalba prasideda sakinio viduryje iš didžiosios raidės, todėl tenka priprasti prie netradicinės teksto struktūros, bet tai labai greitai įkandama. Autorius vengia tikrinių daiktavardžių, per visą romaną taip ir nesužinosime, kur vyksta veiksmas, kuo vardu herojai, jie įvardyti tik pagal tam tikrus ypatumus, pvz.: daktaro žmona, moteris juodais akiniais ir t.t.. Vardai, mano galva, nužmogėjimo istorijoje, kai kiekvienas tampa žvėrimi, yra nereikalingi.

Noriu pasakyti, kad aklumas nėra vien tik civilizacijos degradavimo prielaida, autorius kelia nevienareikšmiškus klausimus apie paties žmogiškumo principus. Ar tikrai užtenka tik visiems apakti, kad vieni kitiems taptume žvėrys? Kad bėgtume nuo artimųjų, bijodami užsikrėsti? Kad atstumtume ir atsikratytume visko, ką davė civilizacija ir kultūra? Negi aklumo akivaizdoje taip lengvai viskas prarandama? Tai tėra tik pirminis aklumo lygmuo, o iš tikrųjų J. Samarago lenda giliau, ant autoriaus, žmonės ir taip (iš prigimties?) yra regintys aklieji. Regėjimas tampa aklumu, tampa atbukusiu kasdieniškumu, kuris mus padaro abejingais, apatiškais, todėl moteris, kuri negali apakti ir išlieka aklųjų įkaite, iš tikrųjų yra aklesnė už visus kartu sudėjus, nes ji žino tikrojo aklumo priežastį ir kainą. „<...> Kodėl mes apakome, Nežinau, gal kada nors išsiaiškinsime, Nori, pasakysiu, ką galvoju, Taip, Nemanau, kad mes apakome, manau, mes esame akli, Akli, bet regintys, Akli žmonės, kurie gali matyti, bet nemato“ (p. 271)

Galvoju, kad tai vienas stipriausių kūrinių, kuriuos paskutiniu metu esu skaitęs. Žinot, labai sunku susigaudyti verstinės literatūros cunamiuose. Spalvoti ir blizgūs viršeliai nekelia pasitikėjimo ir staiga J. Saramago knyga lyg perkūnas iš giedro dangaus tapo tyraus oro gurkšniu. Įtarimą kelia tik romano vertimas, kadangi versta ne iš portugalų, bet iš anglų kalbos, bijau, kad dalis autentiškos dvasios bus „nuplauta“, tačiau vertėjas Leonas Judelevičius, sakyčiau, visai neblogai sutvarkė tekstą ir užmaskavo numanomus trūkumus. Taigi rekomenduoju šį romaną tiems, kurie literatūroje pasigedo aštrumo, įtaigumo, fikcijos, idėjos, tiems, kurie ištroško kažko egzotiško, kitoniško, tiems, kuriems užkniso popsiški meilės romanai, kuriems iki gyvo kaulo atsibodo romantizmu permirkusi literatūra, tiems, kurie nebegali žiūrėti į vampyrus, harius poterius, tiems, kurie mėgsta neišdarkytą, saikingą ir gero skonio postmodernizmo prozą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nepažįstamieji"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pristatyti kino filmą „Nepažįstamieji“ (The strangers) (2008 m.) Tai siaubo trileris su garsiąja Liv Tyler. Na, Liv Tyler yra nuostabi, ne tokia jauna kaip „Armagedone“, tačiau vis dar turinti parako aktorė, tačiau šis filmas, pripažinkim, jos karjeroje buvo menki pelai, juolab, kad patį filmą nepavadinčiau sėkmingu. Tai pasakojimas apie porelę, kurią vieną naktį nužudo kaukėta šeima. Siaubą bandoma sukelti neva mistiniais efektais, tačiau ta mistika tokia neorganiška, žinant, kad tai nebuvo jokie vaiduokliai ar dar kažkas.

Iš esmės filmas pateikia senus tradicinius siaubo filmo elementus – įtampą, nežinomybę, virtuvinius peilius, slankiojančius šešėlius. Na, gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti filmas vietomis baugokas, bet jame tiek daug neišvystyto logiškumo, kad siaubas. Vienas jų – žudymo motyvacija. Dėl ko ta bepročių šeima nužudė įsimylėjėlius? Atsakymas – dėl to, kad neįsileido į vidų, tokia motyvacija labai jau juokinga ir nelogiška. Esmėje filmas nėra tragiškas, bet tikrai didelės meninės ar kokios kitos vertės, sakyčiau, neturi, tai lengvas maistas nesibaigiančioje filmų jūroje. Šis filmas labai greitai pasimirš, tad žiūrėti jį ar ne, yra jūsų teisė, tačiau aišku galima, jeigu norite lengvo „hamburgerinio“ siaubo filmo, tada rekomenduoju „Nepažįstamuosius“.

Šiaip filmas man „puse velnio“, žiūrimas, bet nei sužavėjo, nei šiaip nuvylė. Toks paprastas, nieko neišsiskiriantis. Tai tik dėl Liv Tyler žavesio duodu aukštesnį balą.

Įvertinimas: 7.6/10

Jūsų Maištinga Siela

Vasario mėnesio išdaigos

Sveiki visi,

Nežinau kaip Jums, bet man Vasaris visada yra kažkoks permainų, netikėtumų ir sukrėtimų mėnuo. Toks jis jau man yra, bet matau, kad ir pačiai Lietuvos valstybei taip pat yra toks „kitoks“ mėnuo. Taip, 1918 metais mes po keleto amžių prievolės carinėje Rusėje, gavome Nepriklausomybę. Vasario 16 – oji yra paženklinta krauju ir garbe, tad visai nenuostabu, kad skubu Jus visus sveikinti su mūsų šalies Nepriklausomybės diena. Na, ir iš tikro, nežinau, ko Jums bepalinkėti. Viena pusė sako, kad neišbarstytume savo lietuvybės, kad neemigruotume, kad būtume vieningi, tačiau kita pusė sako – skrisk, matyk, pažink, jauskis laisvu žmogumi tarp kitų laisvų. Laisvė buvo atsakomybė, ji tokia ir tebėra, visada jos norėjome, o kai gauname, tai nebežinome, ką su ja daryti. Tad noriu palinkėti būti ne lietuviu, bet būti žmogumi, nes mano galva, mūsų tautai trūksta ne patriotizmo, ne meilės savo tėvynei, - ji visada buvo,- tačiau trūksta žmogiškumo, pagarbos vieni kitiems ir „kitokiems“, svetimšaliams. Mes esame labai kantrūs, taip, mes kantrūs, nes esame savo valdžios ir oligarchų vergai, tačiau mes esame masė, mes esame jėga, tad, jei kovosime ne prieš kitus, o kovosime už geresnį rytojų ir pasisakysime, kas esame, tad manau, kad tikrai tapsime ne tik žmonėmis, bet ir tikrais lietuviais. Sveikinu Jus su mūsų šalies Nepriklausomybės diena!

Rytoj sukaks ketveri metai, kai mirė rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Šiandien, tokią svarbią mūsų šaliai dieną, mirė garsus Lietuvos poetas Justinas Marcinkevičius. Nieko nepadarysi, toks jau tas sukrečiantis vasaris, jis ir duoda, ir atima. Manau, kad Marcinkevičius buvo ir liks viena svarbiausių mūsų tautos poetinių figūrų, kur greta amžinai atsistoja šalia Salomėjos Nėries. Tebūnie šviesus jo atminimas. Apie gyvenimą ir mirtį gerai pasako jo eilės:

Pasigailėjimo sonetas

Pasigailėjimo rudens laukams,

Seniems žmonėms ir einantiems per lietų.

Pasigailėjimo vaikams. Bet kam

Ant atsisveikinimo lieptų.

Ir pasmerktiems, ir apverktiems,

Išėjusiems be sugrįžimo -

Pasigailėjimo visiems! - ir tiems,

Kurių net motinos neatpažino.

Pasigailėjimo langų šviesa -

Visų šviesa. Visų ranka ją laiko:

Ir moteries, ir vyro, ir to vaiko,

Neaiškiai jaučiančio, kad ir tamsa -

Ne pabaiga, o tik šviesos tąsa,

Kuri gyvybę su mirtim sutaiko.

Jūsų Maištinga Siela

Chorų karai 2011 - pirmosios savaitės apžvalga

Sveiki visi,

Tai turėčiau dabar visus įsimylėjėlius sveikinti su šv. Valentino diena? Tai sveikinu! Nors neturiu antrosios, kaip sakant, pusės, bet Valentino dienos nekeikiu. Jei aplinkiniai laimingi – valio! Džiaugtis galima ir kitų laime, kas, kad galbūt ne tokia skalsia ir saldžia. O šiandien noriu pradėti naują reportažiuką – „Chorų karų“ savaitės aptarimą. Jau esu čia minėjęs, jog mane labai domina šis projektas dėl savo profesionalumo, pateikimo ir šiaip tuo, kaip galima transformuoti dainas į masinės jėgos psichozę t.y. gyvą muzikos branduolį, tad pradėsiu savaitės apžvalgą atsitiktine tvarka ir bandysiu „iškelti savus balus“ ir pateikti pastabas.

Baltasis Vilniaus Choras

Na, Balstasis Vilniaus choras visiem labai patiko. Aktyvioji ir energingoji Neringa „pavarė“ savo „Tele bim-bam“ stiliumi, o Vytautas Šapranauskas tai įvardijo kaip politinį judėjimą. Žinot, maniau, kad vilniečiai bus tikrai aktyvesni ir palaikys savo chorą, bet chorą ištiko tiesiog stačias nepalaikymas. Įtariu dėl to, kad vilniečiai labai atsipūtę, čia vis tiek daugiau įvairovės, tautinių mažumų, tad susidomėjimas nebuvo toks kaip kauniečių. Žinot, patiko Neringa, kiek ji skyrė dėmesio pasirengimams, tačiau pažiūrėjau atrankos rodytą medžiagą, tai pasirodė labai jau grubi ir tiesmukiška su atrankos dalyviais. Gal tik man taip, nežinau, bet daina išspinduliuota. Visi gyrė tuos baltus rūbus, taip, jie modernūs, bet man jie nelabai patiko, tokie apsmukę, paaugliškos – vaikiškos pižamos, bet galbūt to ir buvo siekta. Komisija jiems davė riebų 10, o iš manęs jie gauna – 8.

Smaragdinis Telšių Choras

Kvepiantis tikra „Bavarų“ dvasia. Zvonkus nedainavo ir gal tai gerai. Priekyje – du solistai, vienas iš jų – atlikėja Liepa su skaidriu balseliu. Gražu. Žalia. Spalvinga. Romantiška. Na, tikėjausi, jog šis choras startuos su judria, jau per „Youtube“ spėjusia pasklisti daina, tačiau nieko panašaus. Man patiko, patiko toks ramus, tėknus dainavimas, choro ūkavimas už nugaros. Šiaip vertinu 9.

Oranžinis Alytaus Choras

Galiu pasakyti, kad man niekada nepatiko Justo balsas ir dainavimas, toks šiek tiek chuliganiškas balselis, bet „Chorų karuose“ dainavo anglišką daina „I can‘t stop loving you“ ir man visai patiko. Na tikrai ta oranžinė spalva labai gražiai atrodė. Gal šiek tiek atrodė chaotiškai, bet viskas čia iš jaunatviškumo. Justo dainavimas, pagaliau jau dainavimas, o ne riaumojimas, bet atrodė, kad jis visada labai rėktų, tai šiek tiek, mano galva, buvo užgožtas choras, bet iš esmės, viskas ne taip jau ir blogai. Vertinu – 8.8

Auksinis Utenos Choras

Na, kad Augustė nuostabi dainininkė, tai jau nebėra jokia valstybinė paslaptis. Labai gražiai, spindulingai sutviskėjo šis choras. Simpatiška, lietuviška daina, jau pasirinkta paties Augustės repertuaro. Atlikimas buvo nuostabus. Iš pradžių choras atrodo kaip bekai, bet pabaigoje apsijungia į visumą. Aišku, kitą kartą norėtųsi daugiau chorinio dainavimo. Jeigu žiūrėt alternatyvų iš praėjusio sezono, tai Utenos choro dinamika man labai panaši į Žaliojo Panevėžio Choro su Mia vokalu, manau, jog šiam chorui turės sektis panašiu ritmu. Sakau, pasirodymas man buvo vienas geriausių, harmoningiausių ir labai didelis pliusas dėl to Augustei, nes ji man ir taip labai patinka. Negaliu skirti mažiau nei 10.

Burgundiškasis Kauno Choras

Tai būsimi dar vieni laimėtojai, dėl to niekas nesiginčija. Ir iškart dėl to liūdna pasidaro, nes nebeįdomu žiūrėti laidos, kai žinai jos baigtį. Didelis pliusas Danguolei Beinorytei, kuri tikriausiai ir yra geriausia chorvedė visoje Lietuvoje, todėl tik Kaunas gali tuo džiaugtis, nes be jos, manau, Kaunas nedominuotų šiame konkurse. Labai graži pasirinkta daina, aprėdai priminė Šampaninio choro. Nors Beinorytė tvirtino, kad choras bus kitoks, bet man viskas atrodo taip lyg žiūrėčiau Šampaninio choro pasirodymą, skiriasi tik šiek tiek vokalas, žinoma, kiti veidai, bet esmėje atmosfera, aura ir koncepcija man jau tokia pernykštė, kad ir ką bepasakysi. Šią dainą užskaitau, nes man ji labai patiko. 10

Ugninis Tauragės Choras

Tikėjausi, kad Liudą palaikys žiūrovai ir neklydau. Tai alternatyva pernykščiam Marijampolės chorui. Pagal žiūrovus jis surinko tikrai daug balų, tačiau pagal komisiją liko paskutiniai. Man pasirodymas buvo gan įspūdingas, net netikėjau, kad Mikalauskas turįs tiek parako, tačiau galbūt ugnies pritrūko iš paties choro, reikėjo, kad jie paklaiktų, o ne imituotų dekoratyvinį paklaikimą. Pasirinktas tikrai labai stiprus kūrinys, choriška daina, solistas neužgožia choro, daug veiksmo, bet kartu gaunasi kaip pernai Šiaulių chore, persistengta, perlaužta per daug. Daina patiko, bet kažkoks truputį chaotiškas pasirodymas, kažko trūko, sunku įvardyti, bet labai jau Mikalausko velnio išraiška, kaip išluptas Bulgakovo velnias iš „Meistras ir Margarita“. Vertinu – 8.5

Sidabrinis Tarptautinis Vilniaus Choras

Iš esmės man patiko pati choro koncepcija – tautinių mažumų rinktinė. Džiugu, jog televizija įsileidžia kitataučių, skirtingų pažiūrų, religijų ir t.t. atstovų. Choras buvo tikrai ne geriausias, bet ir ne tragiškas. Matosi, kad Stano pasistengė. Jei rimtai, tai man labiau patiko nei Baltasis Vilniaus choras, tas toks tautų katilas, skirtingos kalbos man sukėlė tam tikrą transą. Vietoje pritrūko darnos, pritruko kažkokio sinchroniškumo, vientisumo, bet esmėje, visai neblogai. 8.5

Tai tiek šįkart. Laukiam kitos savaitės, kai kažkas iš chorų jau paliks ir šį projektą.

Jūsų Maištinga Siela