Knyga: Artūras Tereškinas "Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje"

Artūras Tereškinas. „Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje.“ – Vilnius: Baltos lankos, 2011.

Sveiki, skaitytojai,

Visai netikėtai, pėdinant vieno kalėdiškai užgriozdinto prekybos centro keramikinėmis plytelėmis, priėjau prie periodinės spaudos skyriaus, o prie jo – dėžė su nukainuotomis knygomis. Šast! Ir pasiėmiau Artūro Tereškino knygą Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje. Šiaip savo malonumui visada skaitau tik grožinę literatūrą, bet kažkaip likimas pakuždėjo, kad reiktų kažko naujo, o „paskaityti Tereškiną“ jau seniai galvojau. 

Tikriausiai pradėsiu nuo to, kad turime unikalią ir skirtinę studiją (lietuviškai!) apie maskulinizmą. Vyrų pasaulis: vyrai ir žaizdos vyriškumas Lietuvoje yra pirmoji sugestikuliuota ir produktyviai sukondensuota knygą apie vyrų padėtį mūsų šalyje. Knyga parašyta moksliniu stiliumi, vartojant gausybę terminų, kai kurių man visai negirdėtų, todėl galiu drąsiai teigti, kad nuo šios knygos tikrai verbaline prasme nepatirsite nuostolio. Knygos struktūra remiasi į esmingai dėsningus žiūros ir analizės taškus apie vyriškumą – iš seksualinės, šeimos, socialinių ir net populiariosios masinės vartojimo kultūros sferų. Remiamasi gausybe literatūros šaltinių – daugelis iš jų anglikonai, kurių traktatai neišversti į lietuvių kalbą, kurie rašė teorijas apie maskulinizmą, seksualumą ir apskritai apie lyčių lygybę, skirtybes. Kiekvienas skyrelis turi savo įvadą, analitinę dalį ir apibendrinimą, todėl skaitant nuosekliai knygą, šiek tiek ima varginti apibendrinamoji dalis, nes turinys jau būna „susivirškinęs“, bet dėl dėsningo mokslinio stiliaus kanonų, tenka autoriui rašyti pagal reikalavimus.

Kalbant apie knygą, tikriausiai neišvengsime vartodami feminizmo sąvoką kaip atsvarą šiai knygai. Vyrų gyvenimas, jo seksualumas pasitraukęs į paribius – visur dominuojanti moteris šiandien yra ir kūniškojo (komercinio) vartojimo veidas (etiketė), ji šeimos globėja, sparčiai besiveržianti į politiką ir kitas, sakytume, vyriškas sferas. Feminizmo doktrinų daug, jų turime išsivertę ir į lietuvių kalbą, o štai kokia vyro padėtis, kai jis nuolat traukiasi, vis darosi ankščiau ir anksčiau? Apie tai ir yra Artūro Tereškino knyga – apie nepaprastąją vyro ir jo vyriškumo padėtį.

Autorius nuosekliai susipažinęs su maskulinizmo literatūra ir įvairiais tyrimais, kurie buvo daryti Lietuvoje ir Vakaruose, juos dėsningai taiko mūsų šalies vyriškumo suvokimo tendencijoms atskleisti. Daug moterų, ypač pasitikinčios jaunos moterys, kaip žinia, yra linkusios dejuoti, kad vyrai sumoteriškėjo, kad nebėra, kas atidaro durų, kad jas kas apgintų, jos pačios turi užsidirbti, maitinti vaikus ir, žodžiu, ant jų stovi visas gyvenimas. Bet argi vyrai daugiau atiduodami erdvės moterims, patys kažko nepasiima traukdamiesi į paribius, juk pačios moterys nori lygybės – štai ją ir turi, pagalvojau, perskaitęs vieną iš šios knygų skyrių. Vyriškumas traukiasi nuo dominavimo, todėl vyksta gana įdomūs ir tylūs procesai, apie kuriuos patys vyrai, kaip aišku skaitant informantų nuotrupas, nėra linkę kalbėti: „Žmogus, neigiamai suvokiantis save ir savo patirtis, nustumia save į žemesnę socialinę poziciją, kur jo galimybės tampa ribotos. Šiuo atveju ne pati visuomenė atskiria individą dėl jo kitoniškumo, bet jis pats atsiskiria nuo jos. Ši atskirtis kasdieniame gyvenime reiškiasi nerimu, nepasitenkinimu, beviltiškumu, galios neturėjimu ir kitokio pobūdžio kasdieniu kentėjimu, kuris įgyja skirtingas socialines formas skirtingose visuomenėse“ (p. 51).

Įdomu tai, kad A. Tereškinas vyrų agresiją, kuri dažnai pasireiškia neapykanta kitiems, vienija vyrus (tokios agresijos formuoja neonacionalistus), jis yra linkęs vadinti vyriškumo žaizdomis, savotiška apsiginimo forma nuo kančios.

Nemaža dalis knygos, kalbant apie vyriškumą, neapsieita ir kalbėjimo apie seksualumą – vieną esmingiausių vyriškumo tapatybės dominančių. Čia autorius išskiria daug pogrupių ir žiūros taškų, analizuoja pagyvenusių vyrų seksualinį pajėgumą ir jų jausenas, praradus seksualinį pajėgumą. Analizuoja ir detalizuoja homoseksualų padėtį Lietuvoje, jų savijauta heteronormatyvinėje visuomenėje, o vienas skyrius apskritai skirtas eskortui – vyrui teikiančiam seksualines paslaugas vyrams. Jų interviu nuotrupas, nepaprastai įdomios, dažnai spaudoje ir socialinėse laidose nutylimos, o tarp eskortiškojo darbo pasakojimo suskamba ir vyro ateities planai, viltys, norai, tai kas šviesu.

Tęsiant temą apie seksualumą, vyrams „svarbiausia ne intymumas su moterimi, bet gebėjimas ją patenkinti seksualiai“ (p. 152). Argi tai nėra vienas iš esminių atsakymų, kai klausiama, ko nori vyrai? 

Knygos autorius Artūras Tereškinas.

Skaitant skyrių apie vyrų tėvystės atostogas ir jo veiklą šeimoje, tiesą sakant, pasidarė nuobodoka. Visa statistika ėmė slėgti, o ir informacija nebuvo tokia įdomi – viskas daugiau ar mažiau žinoma, nors iš dalies ir problemiška tema, nes čia veriasi skirtingi šeimų ir vyrų tipai – tradicinis ir novatoriškas, kurie tėvystes atostogas suvokia ne kaip „moterišką“ dalyką. Tikra atgaiva buvo kitas skyrius, kurį autorius formuoja vyriškumo apraiškas lietuvių vyrų poezijoje – juk joje byloja tikra vyriško poeto dvasia. Kaip ir galėjome nuspėti, poezijoje, kaip tikroje išpažintyje, atsiveria sužaloto ir bejėgio vyro vaizdinys: „Tačiau ar šis nespėjantis su gyvenimu marginalizuotas vyras ir vyriškumas, ryškėjančioje poezijoje, vis labiau netampa dominuojantis Lietuvoje? Atrodo, kad viešumoje ima vyrauti niurzgančio, pikto, o kartu ir jautraus, įskaudinto, nepatenkinto vyro įvaizdžiai. Tai vyras-auka, kasdien aukojantis save savo skausmui. Kartais neaišku, kas šį vyrą kontroliuoja ir palenkia savo valiai ir ką jis pats suvokia kaip malonumą ir skausmą“ (p. 245). Sakysite, kad tikras absurdas, kad vyras psichologiškai palaužtas, kad jis auka, o A. Tereškinas tai vadina net mazochizmu – atsidavimu kančiai ir tuo mėgavimusi, bet argi vyrų gyvenimo trukme dešimtmečiu nėra mažesnė Lietuvoje už moterų, ar jis nėra linkęs labiau į alkoholizmą, ekstremalias situacijas, į savižudybę? Tai taip pat ne kartą akcentuojama knygoje statistiniais duomenimis.

Iš esmės šioje knygoje labiausiai gali palikti įspūdį apskritai vyriškumo politika, jų pasiskirstymas visuomenėje – tai tarsi psichologiškai surėdyta valdymo struktūra. Dominuoja hegemoniškas vyriškumas ir yra tie, kurie lieka užribyje – subordinuoti, kurie stengiasi imituoti dominuojantį, vyriškumą, kad neliktų visiškai nuošalyje, todėl subordinuotieji patiria įvairias, pasakysiu savaip, psichines traumas. Vyriškumas, kaip teigia A. Tereškinas remdamasis kitais šaltiniais, yra ne biologinis reliktas, o istorinis, socialinis ir kultūrinis konstruktas, kaip, sakysime, geras vardas, reputacija, įvaizdis ir pan.

Buvo nepaprastai įdomu susipažinti su maskulinizmo studija, vyriškumo padėtimi Lietuvoje ir apskritai radau daug naudingos medžiagos ir nuorodų į įvairius šaltinius, kurie, manyčiau, praturtins ne vieną socialinių ir kultūrinių reiškinių tyrinėtojus. Knyga atkreipia dėmesį į užmirštas ir į visuomenės paribius nustumtas vyro ir jo tapatybės problemas, kurioms vis daugiau derėtų skirti dėmesio.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visko teorija" / "The Theory of Everything"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, labai laukiau filmo „Visko teorija“ (angl. The Theory of Everything) (2014), kuri jau laikoma viena geriausių filmų šių metų romantinių filmų kategorijoje. Nors filmo nelabai laikyčiau romantiniu, bet nutariau nedelsiant pažiūrėti šią juostą ir pats viską įvertinti. Na, britų režisierių James Marsh pažįstu iš tokio filmo „Šešėlių šokėja“, kuri praslydo Lietuvoje ir daug kam liko nepastebėta dėl savo netipinio formato – jautriai ir šaltai vaizduoti terorizmo kriminalą. Šis filmas totaliai skiriasi nuo to, ką mes matome „Visko teorijoje“, bet abu filmai geri ir įdomūs.

„Visko teorija“ – tai biografinė drama su romantiškumo prieskoniais. Labai įdomu, kaip filmą vertina pats Stephen Hawking, kuris dar tebėra gyvas, nors jam, kaip ir jo prototipui filme, buvo žadėta gyventi tik du metus. Tai jo gyvenimo istorija, paremta kuo tikslesniais faktais. Gana asmeniškas filmas, jo pirmieji keliai universitete, teorijos, meilės ir ligos simptomai, kurie personažą „sutraukia it atomą“. Paties S. Hawking pasisakymus nuolat galite paskaityti Delfyje, mokslo skiltyje – tai itin įdomus žmogus, nors ir praktiškai nejuda ir nekalba.

Kalbant apie patį filmą, galiu pasakyti, kad pradžia lyg ir nieko ypatingo nežadėjo – kažkaip viskas „žalia“, pernelyg romantiška, lyg tikėtumėmės eilinės idilinės istorijos, bet laikui bėgant su pagrindinio veikėjo liga imama pajusti tą kitokį egzistencinį lygmenį. Ar galima gyventi ir duoti, praktiškai kai esi visiškai suluošintas žmogus? Ar galima išsaugoti santykius, pamirštant save? Daug puikių klausimų galima iškelti žiūrint šį filmą, kuris man truputį priminė tokius filmus kaip „Nuostabus protas“, „Skafandras ir drugelis“...

Kalbant apie filmą, negalima nepaminėti vaidybos. S. Hawking‘ą suvaidinęs Eddie Redmayne mane iš tikrųjų ne juokais nustebino savo balso intonavimu, fiziniu panašumu ir trapumu. Nesitikėjau iš šio aktoriaus tokio pasirodymo, nors ir ankstesnieji jo vaidmenys man gerokai įsiminė. Lygiai toks pats atradimas yra ir Felicity Jones, kurios personažas tarp esmingo pasirinkimo man labai patiko – sudėtinga emocinė atmosfera. Abu aktoriai nominuoti Auksiniams gaubliams, belieka tik sulaukti paskelbimo. Manoma, kad kas nors pateks ir į Oskarų nominacijas – kas žino, kas žino...

O šiaip filmas šviesus, įdomus, spalvingas. Nėra jis sudėtingas, bet ir nebanalus. Kažkaip įdomiai ir lengvai pažiūrėjau, nesugaišdamas laiko su prasta režisūra. Viskas buvo gerai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rubė Sparks" / "Ruby Sparks"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Rubė Sparks“ (angl. Rube Sparks) (2012). Tai režisierių Jonathan Dayton ir Valerie Faris darbas, kurie labiau galbūt žinomi iš filmo „Mažoji Mis“ (2006). Nors „Mažosios Mis“ dar nemačiau, bet susigundžiau kino kritikų rekomendacijomis ir pažiūrėjau „Rubė Sparks“ – itin įdomus ir žaismingas filmo pavadinimas, sakyčiau.

Taigi... Originalus scenarijus, savita režisūros forma ir pateikimas tikriausiai yra šio filmo stipriausios pusės. Ir visgi, bent manęs, filmas „nekabino“. Kino kūrėjams iš tikrųjų pavyko sukurti tai, kas iš esmės skiriasi nuo paprastų komedijų – nerodyti to, kaip žmogus turi jaustis vienu ar kitu gyvenimo momentu. Jausmų falsifikaciją sumažina fantastinis ir neįtikinamas elementas, kad knygos herojė pasirodo gyva ir valdoma plunksnos, kitaip sakant, „lydekai paliepus, man panorėjus...“ Nors iš kitos pusės gal ir naivoka, kad galima įžiūrėti amžiną norą suprasti, ko vyrai nori iš moterų ir ko šios nori iš vyrų ir tai, kad niekada nebus santykių tobulos harmonijos, jas koreguoja įvairios situacijos, bet galima ieškoti kompromiso.

Pagrindinį filme vaidmenį sukūrė talentingasis Paul Dano, kuris man nėra itin patrauklus fizine prasme aktorius, tačiau tenka pripažinti, kad jo pasirenkami vaidmenys ir filmai būna išties neblogi. Aktorius su ambicijomis ir... Nors gal dėl savo ganėtinai neholivudinės išvaizdos negaunantis superherojinių vaidmenų, bet jam tai tik į naudą. Rubės Sparks vaidmenį atliko man iki tol „neužkliuvusi“ aktorė Zoe Kazan, kuri, beje, šiam filmui parašė scenarijų. Su šia aktore viskas kaip ir gerai, bet baisiai man priminė savo išvaizda Saoirse Ronan.

Iš esmės filmas tikrai neblogas, bet kažkaip žiūrėjau nenuosekliai, ne itin įdėmiai. Gal ir dėl to, kad pats filmas nesugebėjo manęs įtraukti. Įdomi ir „kabinanti“ filmo pradžia lyg ir žadėjo kažko įdomaus, bet po to viskas išsirutuliojo į „Mano žmona – ragana“ versiją, nelabai vykusį „Kerėtojos“ prototipo mechanizmą, todėl beliko tik atsidusti: „O, jei galėtume atsukti laiką atgal...“

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Sniego magija arba agroplėvelės efektas

Sveiki,

Šiandien atsibudau ir pamačiau šviesą. Sniegas. Lyg koks jonvabalinis linoleumas švietė iš gatvių ir skverų. Iškart asociacijos į liaudiškai vadinamąją agroplėvelę – pusnynuos agurkai miega. Švyti tas sniegas pro visus langus ir nėr kur pasislėpti, lyg kažkokia kapsulė būtų ištirpusi skrandyje ir apgobusi psichotropinių vaistų poveikiu smegenis, kitaip sakant, kažkoks nušvytimas su šio sezono sniegu ištiko mane.

Gražu. Aišku, kad gražu. Ir man norisi kaip tai kiaulei išleistai iš tvarto voliotis sniege ir kriuksėti, bet baidausi šalčio, o ir „ką žmonės pasakys“ – nors antroji priežastis ne tokia svarbi, juk aš tų žmonių nė iš tolo nepažįstu ir tikriausiai dėl to, kad nenoriu, jog jie mane pažintų, nenoriu ir aš jų pažinimo. Laiptinėje su raišu senuku, kuris kas valandą iš pirmo aukšto iškiša nosį parūkyt, nes žmona neleidžia rūkyt pravėrus virtuvės lango, irgi pasisveikinimu iš savo dviveidiškumo, nors visada sveikindamasis su juo pasijaučiu kaip ateivis. Na, tikrai, juk aš jo net vardo nežinau, o ką jau kalbėti apie jo raišumo ir sveikatos bėdų istorijas, sugulusias sveikatos bylose... Geriau tik „laba diena“, kuris aptraukia garsu iš mano gerklų jo veido mimiką pieno patinos agroplėvele. Ak, kad tik nenumirtų šalia manęs, nes jo veido mimika niekada nieko nesako, ar jam bent malonu išgirsti mano bals, pasisveikinimą. Jo susiraukšlėjęs it šarpėjaus kailis veidas nieko nesako – ar jam skauda, ar sąskaitos, mažos pensijos slegia – ničnieko nesako, todėl tas mano „laba diena“ laiptinėje tampa tik voro spjūviu, kuris nuaudžia agroplėvelės susvetimėjusį šaltumą.

Ir vis tiek gražu. Pasnigo, apledijo ir, žiūrėk, tas senukas jau pasiramsčiuodamas lazda eina grandyti savo seno automobilio. Ir aš dar kartą įsitikinau, kad vyrai myli automobilius labiau nei moteris ir visai ne dėl senuko, o ir dėl to, kad visa laiptinės vyrija (išskyrus mane, nes automobilio neturiu) ėjo valikliais brūžinti apšarmojusių langų, bandė įsilipę šildyti savo „mažytes“, kad išpuoselėtos keturkojės nors kiek atsigautų jų vyriškų sėdmenų prispaustos ir dar tas – blet, gerai, kad neužšalo purkštuvai – primena tikrą palaiminimą santykiuose tarp žmogaus ir mechanikos.

Ir vis tiek gražu. Agroplėvelė neplyšta, ji apvijo visą miestą. Juodas katinas dabar demaskuojamas iškart. Dabar gerai baltiems katinams. Vienu ypu šachmatų lentos pozicija pasikeitė ir, rodos, jau po žiemos saulėgrąžos saulė per atogrąža ima kilti vis labiau link mano miesto, todėl „laba diena“ pamažu laiptinėje įgauna ir atodūsį, lyg atkimšus nenorom naujametinio šampano butelį per anksti. Nuo šiol viskas bus tik geriau – astrologai irgi tą sako. Pala, ar jie to nekartoja kasmet? Ai... Kad juos kur Jupiteris Liūto ženkle!

Ir vis tiek gražu. Šaltis, kurio nemėgstu, kurį keikiu, kurį spjaudau, ant kurio burnoju... Ir vis tiek.

P. S. Valstybinė kalbos komisija jau seniai siūlo terminą agroplėvelę pakeisti: Pirmenybė teikiama junginiams daržo plėvelė, daržo danga.  Žodis agroplėvelė vertinamas kaip šalutinis normos variantas (žr. kn. „Kalbos patarimai. 4: Leksika: 1. Skolinių vartojimas“, Vilnius, 2013, p. 11).

P. S. S. Ir vis tiek gražu.