Filmas: "Jo brolis" / "Son Frère"

Sveiki,

Puikiai pamenu, kaip seniai per Vilniaus knygų mugę svečiavosi garsus prancūzų rašytojas Philippe Besson ir pristatė lietuviškai išverstus savo romanus, tarp kurių buvo ir romanas „Jo brolis“. Antrasis romanas Prancūzijoje buvo pripažintas kritikų, pas mus sulaukė vidutinio susidomėjimo. Štai ekranizacija, kurią kūrė režisierius Patrice Chereau jau seniai garsėjantis tuo, kad kine mėgsta atvirą kūnišką intymumą, sukurdamas gana skandalingą juostą „Intymumas“ (2001), kuriame net penkis kartus aktoriai lytiškai santykiauja iš tikrųjų. Mano matyta subtili jo režisuota drama „Gabrielė“ taip pat nepraslydo pro akis šiaip sau... Drama „Jo brolis“ (pranc. Son Frere) (2003) tikriausiai yra geriausias režisieriaus darbas mano akimis.

Puikiai pasirinkta medžiaga. Istorija pasakoja apie du brolius Tomą ir Luką. Po daugelio nebendravimo kartu metų Tomas susiranda savo brolį homoseksualą Luką ir praneša, kad šis serga sunkia mirtina liga... Štai ir viskas. Viskas, ko reikia gerai istorijai, o toliau viską užpildo būdravimas šalia vienas kito, jūros vaizdai, lūžinėjantys pokalbiai, bandantys pateisinti ilgą nebendravimą, priežiūra, prisiminimai apie vaikystę. Režisieriui kaip fotografui pavyko išryškinti netipinį brolišką ryšį, kuris paneigia seksualinius skirtumus, skirtingus gyvenimiškus potyrius. Luko būvimas šalia sergančio Tomo, leidžia jam pačiam perkratyti dabartinį homoseksualo gyvenimą, iš naujo pasverti vertybes. Tai itin jautri ir subtili dviejų žmogiškų jausmų susipinanti linija, grįsta gyvenimo apmąstymo mechanizmu savotiškos ribinės situacijos lūžio momente. Filme daug sielvartingos ligos simptomų, netgi savotiškai šokiruojančių kūniškų vaizdų, kaip antai detalus kūno paruošimas operacijai, priminė tarsi balzamavimą, pasiruošimą anapusiniam gyvenimui ir viskas vyksta brolio akyse, akyse, kurios matė vienas kito vaikystę, augimą, brendimą dabar mato silpnumą, mirtį, sunykimą. Praradimas ir susitaikymas įgyja ne tik simbolinės reikšmės, bet perkrato veikėjų vertybių sistemą. 

Filmas stiprus, su fantastiška vaidyba ir atsidavimu, su puikia režisūra ir giliai užčiuopiantis egzistencinę gelmę, pradedant šeimos ir tarp broliškais santykiais ir baigiant apskritai savianalize, kodėl kiekvienas iš mūsų vaikšto šia žeme. Rekomenduoju šį gan nekomercinį, mažo biudžeto prancūziškai subtilų filmą apie būvimą vienas kitam ramsčiu kritinėse situacijose.

Na, ir komerciškai pridursiu, kad filmas Berlyno kino festivalyje laimėjo „Sidabrinį lokį“ už režisūrą, aktorius Bruno Todeschini nominuotas prancūzų „Cezariui“ taip pat Europos kino apdovanojimuose kaip geriausias aktorius ir galiausiai pelnė „Lumiere“ įvertinimą, o rašytojas po ekranizacijos pabaigos raukė ašaras.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela