Filmas: "Nes tai gražu" / "Till det som är vackert"

Sveiki,

Kažkada „Scanoramoje“ pristatyta švedų drama „Nes tai gražu“ (angl. Till det som ar vackert) (2009) galimas daiktas pernelyg nekrito į akis dėl gana menko biudžeto, tačiau akivaizdu, kad režisierė pasistengė nugriebti ne tik gerą scenarijų, bet ir taikliai pavaizduoti naivumą bei socialinį jaunuomenės pasiskirstymą Švedijoje. Iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo gana nykus – naivi jauna mergina klausosi Mocarto ir, atrodo, ji turi apsigimusį talentą muzikai, tačiau niekada jo nerealizavo, niekada nelankė muzikos mokyklos, nes paprasčiausiai gimė skurdžiame luome.

Šiek tiek baugina merginos atsidavimas iliuzijoms, o tai tampa varomąja problemos jėga. Kaip jau galima įtarti, likimo vingiai merginai paruošė tikrą bombą nuvaikyti naiviems kerams, tačiau iki tol baugina užprogramuota sėkmė, bet žaidimo taisyklės gana aiškios: kuo aukščiau kilsi, tuo skaudžiau krisi. Filmas kone didaktinis, tačiau akivaizdu, kad režisierei svarbiau buvo ne mokyti jaunąjį žiūrovą, bet sukurti ypatingą charakterį, atspindinį švediškos socialinės kultūros barjerus. 

Ypatingo dėmesio po šio filmo sulaukė šiemet už filme „Danų mergina“ antro plano vaidmenį „Oskarą“ pelniusi švedų aktorė Alicia Vikander. Tai jos pirmas itin ryškus debiutas. Ji sugebėjo sukurti išties įsimenantį trapų vaidmenį, pilną naivumo, tylios destrukcijos ir vilčių bei iliuzijų netenkančią merginą. Jos būvimas kadre išties ypatingas, o po šio filmo ji pelnė nemažai Skandinavijos kino apdovanojimų. Visgi filmas, jeigu lyginsime skandinaviškąjį kiną, labai skandinaviškas: jaunas žmogus asmenybės augimo tarpsnyje grumiasi įvairiuose socialiniuose barjeruose, čia griaudamas, o čia ir formuodamas asmeninius ryšius. Filmas įdomesnis turėtų pasirodyti visgi gurmanams, nes komercinio kino žiūrovai paprasčiausiai „prasuks“ juostą pro šalį.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daktaras Streindžas" / "Doctor Strange"

Sveiki, skaitytojai,

Gerai, pradėsiu nuo to, kad tai buvo tikriausiai laukiamiausias komercinis filmas šį rudenį didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose ir jis vadinasi „Daktaras Streindžas“ (angl. Dactor Strange) (2016). Paskutiniuoju metu kino studija „Marvel Studio“ vis sužiba didingais kino reginiais apie super herojus. Nors nesu mėgėjas filmų apie Torą ir t. t., tačiau „Daktaras Streindžas“, sakyčiau, iš esmės pateisino visus mano tokio tipažo kino lūkesčius.

Žinote, neaušindamas klavišų ir be didesnių filmo analizių pasakysiu, kad filmas įspūdingas keliais aspektais. Visų pirma aktoriais – filme pasirodo talentingasis Benedict Cumberbatch, kuris, pasakysiu gana vyriškai, yra paskutiniu metu didelė meilė kine visomis prasmėmis. Į jį įdomu žiūrėti, jis charizmatiškas, nors per kino premjeras visiškai toks ant raudonojo kilimo neatrodo. Ir kita sena kino meilė – Tilda Swinton, kuri apskritai sėdi savo rogėse ir kaip visada atlieka keisčiausius vaidmenis dėl savo prigimtinių keistų galių ir, žinoma, dėl fizinių duomenų. Kitas svarbus dalykas, už ką verta pagirti filmą, yra filmo efektai. Dažniausiai kine vaizdo efektai būna „sausi“ tarsi be turinio, atliekantis tik vizualumo funkciją, todėl neretai atrodo neefektingi. Šiame filme efektais papildoma rebuso dalis, keisto matricos pasaulio ir įprasto realybės suvokimo išplėtimo ir žaismės mechanizmo funkciją. Šįkart vaizdo efektai išties veikia kaip sudedamoji istorijos dalis, nes jie pramuša stereotipinį pasaulio vaizdinį. Tokį vaizdinį galima pamatyti puikiame filme „Pradžia“, kada dėl paralelinių pasaulių atsiranda daugiamatis dimensijos vaizdinys.

Kad ir kokie stereotipiniai atrodytų veikėjai, kad ir kokie dialogai ir juokeliai apie Beyonce, blogio ir gėrio kovos laukas kažkur matyti ar regėti, šiame filme staiga viskas suspindi kažin kokiomis kitomis spalvomis. Efektingomis spalvomis, kad net nepastebi, kaip filmas stačiai įtikina ir įkalina žiūrovo sąmonę kaip Alisą veidrodžių karalystėje. Filmas man pasirodė stiprus, efektingas ir senos paprastos idėjos realizuotos šiuolaikiškai bei ne taip tiesmukai, kaip buvo galbūt galima tikėtis. Rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis; 74/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Mike Posner - "I Took a Pill in Ibiza" (Seeb Remix)

Sveiki,

Šokių-klubinė muzika ta, kuri šiandien tiesiog „ant bangos“ kaip kažkada disco muzika. Tiesą sakant, nesu šios muzikos mėgėjas, bet būna išimčių, kada kūrinys suskamba taip gerai, kad norisi klausytis ir klausytis. Vienas iš tokių kūrinių yra Mike Posner atliekamas „I Took a Pill in Ibiza“, kuris tapo vienu didesniu 2016 metų vasaros šokių aikštelės kūrinių. 

Mike Posner (g. 1988) yra jaunosios kartos atlikėjas, lyginamas su Justin Bieber ir kitais garsiais atlikėjais, jau išleido ne vieną hitą „žudiką“, vienas iš tokių 2010 metais pristatytas „Cooler Than Me“. Po šio kūrinio, regis, atlikėjo žvaigždė tuoj užges, bet hitas „I Took a Pill in Ibiza“ tiesiog prikėlė atlikėją naujam gyvenimui. Iš pirmo žvilgsnio gana brutalios išvaizdos atlikėjas sukelia gana apgaulingą įspūdį, nes jo balsas išties „minkštas“ ir tinka saldžioms bei jaukioms dainelėms.

„I Took a Pill in Ibiza“ pirmąkart pasirodė 2015 metais ir beregint tapo mėgstama publikos. Pirmoji dainos versija gerokai skiriasi nuo šokių versijos. Galima sakyti, kad būtent su norvegų muzikos meistru Seeb sukūręs šokių versiją patraukė klausytojų dėmesį. Kūrinys vien JAV tapo dukart platininiu ir ten parduota per 2 milijonus kopijų. Dar tiek pat visame pasaulyje. Jo daina išlaikė net keturias ir daugiau savaičių įvairių šalių topuose. Pristatau šiandien dvi kaip diena ir naktis besiskiriančias dainos versijas, kurios man skamba abi gražiai.

Originalioji versija:

Seeb remix versija:

Jūsų Maištinga Siela