Sarah Pinborough. „Ydingas
ratas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2017.
Sveiki, knygų
skaitytojai,
Suviliotas geros reklamos
ir vėsios vasaros nutariau pasiduoti detektyvų ir psichologinių trilerių
srautui – šis žanras man labai patinka, bet skaitau taip retai, tad sakau,
pasilepinsiu ne tiek tekstu, kiek leisiuosi vedžiojamas už nosies siužetinių
vingrybių, todėl pasirinkau paties Stephen King išgirtos britų rašytojos Sarah Pinborough (g. 1972) knygą Ydingas ratas (angl. Behind Her Eyes), kuri žadėjo įtemptą
siužetą, bet svarbiausia – absoliučiai nenuspėjamą atomazgą.
Knygą graužiau kelionėje
ir tikėjausi greito ir įtempto skaitymo, tokios knygos, kurios įtraukia
skaitytoją ir prarandama laiko nuovoka, o ir kelionė neužtrunka, tačiau
perskaičius pirmuosius šimtą puslapių niekaip negaliu pamiršti laikrodžio – vis
dirsčioju kas dešimt minučių, o veiksmas ir įtampa, apie kurią minėjo
internetiniai komentarai – kaip nėra, taip nėra. Pirmasis įspūdis gana prastas:
stilius išties neištaigingas ir primena populiariosios literatūros klišes: herojė
vis galvoja apie pabučiuotą šefą bare ir kaip, supraskit, reikės toliau dirbti
šalia jo, kai jis dar turi ir žmoną – banalu netgi prastam romanui. Autorei
stinga raiškos savitumų, o aprašinėdama išsiskyrusios motinos Luizos
kasdienybę, tiesiog kelia netgi nuobodulį – įsiterpęs skystokas meilės romanams
būdingas lėkštas humoras tiesiog atbaido ir netgi kelia pyktį, ar tikrai
rankoje verta knyga bent vidutinio neišrankaus skaitytojo?
Knyga ištęsta, daug
pašalinių buitinių aprašinėjimų, kas istoriją padaro tarsi praskiestą degtinę –
turėjo deginti, o dabar siūlai palaidi, skaitytojas tiesiog bergždžiai
priverstas plūduriuoti tarp aprašomų medikamentų, veikėjų veiksmų ir tų veiksmų
analizių ir versijų. Na, kam reikėjo taip viską praskiesti? Skaitytojui labiau
„kalba“ veikėjų veiksmai, kam po to dar veikėjų pamąstymais perfrazuoti tai, ką
jau skaitytojas suprato? Romanas kone trečdaliu tapo tauškalais apie nieką – iš
didelio rašto išeinama iš krašto, todėl tekste pasimeta ir intriga, ir
netikėtumas, bet labiausiai kenčia teksto ritmika, nėra psichologinio spaudimo,
kuris būtų prikaustęs skaitytoją, todėl keista, kad daugelis kūrinį taip
išliaupsino, sumenkindami jo finalą.
Rašytoja Sarah Pinborough.
Pasirinkimas kalbėti iš
dviejų moterų perspektyvų – sveikintina strategija, nes labiausiai intriguoja
Adelė nestabiliomis psichikos pliūpsniais, kuriais rašytoja akivaizdžiai
naudojasi, tampydama skaitytojui nervus ir tai bene pagrindinis romano
visuminis stimuliatorius skaityt. Šalia ryškėjanti sapnų-narkotikų aiškinimo
linija ir nuolat išlendantis Robo personažas ilgą laiką tampa neaiškus ir
nežinia, kam autorei reikia sapnų mistifikavimo linijos ir kaip ji susijusi su
Deividu, Adele ir Luiza, tad derėtų pasakyti, kad visgi knyga nėra vien tik
trileris ar psichologinė drama, ji remiasi ezoterinėmis žiniomis apie sapnų
teoriją – apie tai atskiras mokslas, tačiau autorei pavyko padaryti nenuspėjamą
ir beprotišką finalą, kuris buvo tikra atgaiva po ilgo ir varginančiai
šlubuojančio užtęsto teksto pertekliaus. Pabaiga man netgi šiek tiek priminė David
Mitchell siaubo romaną Sleido namas –
tiek atmosfera, tiek mistifikavimu (pagaliau!) išgauta atmosfera, kuri netikėtai
išsikeroja ir LGBT temą – lyčių standartus peržengianti maniakiška nenuspėjama
meilė. Džiaugiuosi, kad romanas neužsibaigė kaip pigus romantinis „ilgai ir
laimingai“, nes būtų absoliučiai nuvylęs.
Rašytoja neblogai
suderino meilės romanų ir ezoterinės literatūros mišinį, tačiau pernelyg
„užsižaidė“ populiariosios literatūros klišėmis, ypač kurdama Luizos ir Deivydo
tarpusavio santykius, kurie tokie tipiški ir be prieskonių ir jeigu ne Adelės
pasakojimo istorija apie užsitęsusį „kažkokį“ psichologinį žaidimą, tikriausiai
nė nebūtų įdomu skaityti.
Turėčiau kažką pasakyti
apie vertėją Ritą Vidugirienę, tačiau kai tekstas tipinis ir be autorės
savasties, sunku išrašyti pagiriamuosius žodžius. Galvoju, gal ne nuo to
kūrinio pradėjau, reikėjo griebti kokį nors Jo Nesbo romaną ir dabar mažiau inkščiau
dėl knygos, kuri neišpildė mano lūkesčių. Visgi, gerai pagalvojus, finalas
išties vykęs, nes netikėtas, nes jeigu tai būtų filmas, jis tikriausiai būtų
panašus į Šeštasis pojūtis (1999) ar
kažką panašaus, todėl sveikinu save su ištverme ir kad nenumečiau knygos į šoną
ir galėjau patirti bent nuostabią šios istorijos pabaigą, kuri kaip galinga
razina, nustelbia nelabai vykusį biskvitą, tačiau dar geriau pagalvojus, be
biskvito nebūtų ir tos razinos.
Jūsų Maištinga Siela