Colm Tóibín. „Magas“
– Vilnius: Jotema, 2024. – p. 496.
Sveiki, mielieji skaitytojai!
Nors ir buvau nemažai girdėjęs apie garsaus airių
rašytojo Colm Tóibín (g. 1955) romaną Magas (angl. The
Magician), kurį į lietuvių kalbą išvertė Rasa Drazdauskienė, o išleido
leidykla Jotema, visgi ėmė šis kūrinys ir prasprūdo skaitymo sraute. Visgi
šią vasarą, užkandžiaudamas viename Vilniaus restorane, nugirdau pokalbį apie
šią knygą, kurios tiražas pamažu beveik sutirpo knygynuose (ne visur galėjau
rasti), tad teko įsigyti internetinėje parduotuvėje. Tiesą sakant, mane
labiausiai patraukė būtent istorija, jog tai garsaus vokiečių rašytojo ir
nobelisto Thomo Mann (1875-1955) gyvenimą vaizduojantis kūrinys, kuris remiasi
gana gausiai išlikusiais rašytojo dokumentais ir amžininkų liudijimais. Pats ne
kartą lankiausi Nidoje, išlikusiame Thomo Mann namelyje, kuris šiuo metu
paverstas muziejumi. Pastarajame įsigijau bene garsiausią jo romaną Užburtas
kalnas, kurio, tiesą sakant, taip ir neprisiverčiau atsiversti ir pradėti
skaityti. Kaip ir daugelis internetinių komentatorių bijau tiesiog didžiulės
apimties ir pastrigti kur nors kūrinio viduryje. Tiesa, dar galima pamatyti
režisieriaus Krystian Lupa Užburto kalno spektaklį, kurį režisierius
pastatė Vilniaus Jaunimo teatre. Teko kartą pamatyti, įspūdis išliko puikus.
Nesu nieko skaitęs iš C. Toibin kūrybos, nors
lietuviškai turime jo romaną Bruklinas bei Nora Vebster, kurie,
kaip ir romanas Magas, tapo dideliais bestseleriais, pelnę autoriui ne
vieną prestižinį literatūros apdovanojimą. Tiesa, būtent pagal knygą Bruklinas
pastatytas matytas John Crowley 2015 metų filmas, kuriame nusifilmavo garsioji
aktorė Saoirse Ronan, o pats filmas sulaukė nepaprastai gerų įvertinimų. Grįžtant
prie romano, reiktų paminėti, kad Colmo Toibino stilius pasižymi santūrumu,
minimalistine elegancija ir emociniu tikslumu, kai stipriausi jausmai
perteikiami ne iš dramatiškų įvykių, o iš tylos, pauzių bei neišsakytų minčių.
Autorius dėmesį sutelkia į kasdienes buities detales ir subtilius veikėjų
gestus, per kuriuos atsiskleidžia jų gilus vidinis pasaulis, vienišumas ar
moralinės dilemos. Be to, jo proza išsiskiria ypatinga empatija bei
psichologiniu įžvalgumu, leidžiančiu skaitytojui natūraliai ir įtikinamai
išgyventi istoriją tiek moters, tiek istorinių asmenybių akimis.
Magas vienu metu yra ir biografinis
kūrinys, ir istorinis romanas. Istorija pasakojama tarsi šeimos saga, kurios
centre atsiduria XIX amžiaus antroje pusėje gimęs būsimas rašytojas Thomas
Mann. Garsiojoje ir pasiturinčioje verslininkų šeimoje augo dvi seserys, Thomas
ir jo vyresnysis brolis Heinrichas ir jaunėlis Karlas. Iš visų savo kartos
vaikų Thomas išgyveno ilgiausiai, patirdamas Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo
išgyvenimus. Centre – prieškarinis ir klestintis Liubekas, kuriame Thomas Mann
užauga iš dalies konkuruodamas su vyresniuoju broliu Heinrichu dėl plunksnos. Tėvas
troško, kad abu sūnūs turėtų verslininko gyslelę, tačiau po tėvo mirties šeima
greitai nuskurdo, tačiau būtent Thomui pavyksta jaunam parašyti šedevrą Budenbrokai,
kurį turime taip pat išsivertę į lietuvių kalbą, ir tokiu būdu užsitikrinti
rinkoje kaip vienu labiausiai pripažintu vokiečių rašytoju, beje, vėliau už šį
šeimos suklestėjimo ir nuosmukį vaizduojantį romaną autorius pelnys Nobelio
literatūros premiją.
Romaną nepaprastai lengva skaityti ir visai ne dėl to,
kad jis būtų parašytas lėkštai ar kokia nors primityvia kalba. Priešingai – sodri
ir lyg kino juosta plaukianti istorija primintų XX amžiaus romanistų klasikų
stilių, tačiau pasakojimas neapsunkinamas laikmečio smulkiomis detalėmis. Stengiamasi
istoriją perteikti ne iš įvairių perspektyvų, bet būtent iš Thomo Mann. Viena svarbiausių
istorijos dedamųjų autorius pasirinko Thomo Mann seksualinės tapatybės problemą.
Nuo pat jaunų dienų Mann traukia vyrai, tačiau galiausiai jis pasirenka
sudaryti santuoką su žydų kilmės moterimi Katia, su kuria susilaukia šešių
vaikų. Būtent daigiavaikiškumas leido garsiam rašytojui pasislėpti nuo
visuomenės apkalbų apie jo tariamą nevyriškumą ir, galima sakyti, išsigelbėti
sudėtingais istoriniais laikotarpiais, kai žydai ir homoseksualūs asmenys
būdavo uždaromi į koncentracines stovyklas.
Thomo Mann seksualumas yra viena iš labiausiai romano
varomųjų jėgų, formuojančių Thomo charakterį: aristokratišką, diskretišką,
uždarą, atsargų. Tik jaunomis dienomis linkusį labiau eksperimentuoti, o vėliau
apsisprendusį labiau likti užsidariusiam savo darbo kambaryje. „Jis troško,
kad jį bučiuotų ir liestų, net jei tai būtų Hunemanas, į kurį anksčiau žvelgė
tik kaip į judrų vidutinio amžiaus vyriškį ir kurio dėmesys jį erzino; įkyrų
bendradarbį, kurio pastangomis jis buvo demaskuotas darbo vietoje. Kaip galėjo
nutikti, kad pajuto jam bent menkiausią geidulį? Ar vėliau, kai bus vyresnis,
jis lauks naktimis tikėdamasis, kad Hunemanas ar kas nors kitas, panašus į jį,
užsuks į jo namus, atsitiktinai pamatęs šviesą svetainės lange? (p. 80).“ Autorius
tarsi bando suprasti Thomo Mann sudėtingą seksualumo dinamiką, prigimtinę
trauką ir socialinį įsipareigojimą, bei tiesiogines sąsajas su jo romanu Mirtis
Venecijoje, kuriame vaizduojamas pagyvenęs vyriškis, nepaliaujantis galvoti
apie paauglį gražuolį. Iš ko kyla kūrybinė jėga ir potencialas? Ar ne iš tos pačios
užgniaužtos seksualumo energijos ir geidulio, kurie rafinuotai vėliau perteikiami
tame literatūriniame pasakojime?
Dar įdomiau už Thomo Mann seksualumą yra pavaizduoti jo
vyresniųjų vaikų Erikos ir Klauso Mannų gyvenimai, kurių politines ir
seksualines pažiūras formavo po Pirmojo pasaulinio karo liberalioji Veimaro
Vokietija. Autorius itin atsargiai žaidžia užuominomis apie Erikos ir Klauso
incestinius ryšius, tačiau po to aiškiai įvardija, kad vyriausiasis sūnus
Klausas buvo ne tiek jau ir biseksualus, kiek homoseksualus, o Erika iš
biseksualios tapo heteroseksualia. (Įdomu tai, kad išeivijoje amerikiečių
agentai narplios jųdviejų seksualines peripetijas, bandydami išgauti kompromituojančią
informaciją). Tiesą sakant, labiausiai romane mane trikdė paties Manno ir jo
žmonos Katios neišreikšti požiūriai į vyresniųjų vaikų seksualinius nuotykius,
tarsi tyčia nutylima, nebandoma nieko įrodinėti ir moralizuoti. Susidaro įspūdis,
kad Thomas Mann nebuvo itin geras ir reiklus tėvas, priešingai – vaikų gyvenimus
jis vertindavo pradžioje itin abejingai, kol tai neprisidėjo prie viešojo ponų
Mannų įvaizdžio. Įdomu tai, kad romanas pavadintas Magu neatsitiktinai,
tai vaikų pravardė suteikta tėvui. „Kartais, Erikos prašymu, jis su jais
juokaudavo ir rodydavo fokusus; išvažiavus Katiai, jis to nebuvo daręs. Vienas iš
juokų buvo apsimesti, kad jis nemato Erikos, sėdinčios čia ant kėdės, ir atkakliai
tvirtinti, jog tai pagalvėlė, padėta jo patogumui (p. 130).“
Visgi tikrasis fokusininko vaidmuo atsiskleidžia
prasidėjus Antrojo pasaulinio karo neramumams, kada pamažu Bavarijoje iškyla Adolfas
Hitleris. Thomas Mann uždaruose rateliuose iškart pasisakė prieš griežtas
nacionalistines idėjas, tačiau viešai pasmerkti artėjančios jėgos ilgai
negalėjo. Nušvilptas per vieną konferenciją suorganizuotų nacionalistų pasaloje
Thomui Mann su žmona tenka bėgti per atsarginį išėjimą, o netrukus ir iš pačios
Vokietijos su vaikais. Autorius tarsi bando pateisinti ir atskleisti, kodėl
Thomas Mann ilgai atidėliojo viešuosius pasmerkimus ir gana iš pradžių
santūriai pasisakė prieš nacistinę Vokietiją. Visų pirma, jo vaikai buvo
laikomi žydiškos kilmės, žmona – žydė, o jos žmonos tėvai pasiliko Vokietijoje.
Bijodamas pakenkti uošviams, jis, pasitraukęs su šeima į JAV, ilgai tylėjo. C.
Toibin gana išsamiai perteikia būtent Antrojo pasaulinio karo kontekstus, nes
Thomas Mann buvo daug kuo kaltinamas ir smerkiamas, tad romanas Magas iš
esmės kviečia susipažinti ne vien su politinėmis deklaracijomis ir paviršiumi,
bet iš tikrųjų empatiškiau suvokti nepavydėtiną Thomo Manno plačiajai visuomenei
nematomą padėtį. Stebino, kaip iš pradžių neslepiamas naivumas politinės agresijos
pradžioje: „Kitąmet po to, kai jis buvo apdovanotas Nobelio premija, naciai
surinko šešis su puse milijono balsų, palyginus su aštuoniais šimtais
tūkstančių vos prieš dvejus metus. Bet jis tikėjo, kad ši parama gali pradingti
taip pat staiga, kaip atsiradusi. Maėe, kad žmonės niekaip negali nepamatyti,
kokie tušti nacionalsocialistų pažadai (p. 195).“
Romane įdomiai pavaizduotas pačios šeimos išeivijos gyvenimas,
neramumai ir skandalai, kurių čia smulkmeniškai neaptarsiu, tačiau pats romanas
pasakoja apie laiką. Apskritai Thomo Mann asmenybė yra apie dvejus rimtus
epochos pasikeitimus, t. y. senasis aristokratų vokiečių gyvenimas iki Pirmojo
pasaulinio karo, Tarpukario aristokratijos žlugimas ir rašytojo iškilimas bei
sudėtingas naujojo pasaulio persitvarkymas po Antrojo pasaulinio karo. Kitaip sakant,
C. Toibin stengiasi per pagrindinį veikėją vaizduoti istorinių lūžių laikmatį,
kuriame žmogus tampa sudėtingų pasirinkimų subjektu, pasakojančiu apie tai, ką
reiškia būti vyru ir tėvu, aukojant (arba neaukojant) dėl šeimos ir kūrybos
pamatinius asmenybės monolitus. Gūrančio ir yrančio pasaulio akivaizdoje Thomas
Mann prieš mirtį apsilanko sugriautame Liubeke, nejučia, it koks laikmečio
magas, metraštininkas, nuolat balansavęs tarp intymių ir socialinių intereso
laukų, grįžta į praeitį, į prisiminimus kaip vaiduoklis ir aprauda mirusįjį
senąjį pasaulį, kuris ateities kartoms bus žinomas nebent iš knygų, o jis,
magas, iš tikrųjų visa tai patyrė ir išgyveno.
Magas, bent jau man, tai
puikus pasakojimas, kur skaitymo malonumą keičia istorinių žinių gausa ir
nuostaba, kad visa tai galėjo nutikti Thomui Mannui ir kad tai apskritai buvo
Thomas Mannas. Kūrinys, kaip minėjau, atskleidžia nuolatinę įtampą tarp
viešosios Thomo Manno, kaip garbinamo Europos literatūros patriarcho ir šeimos
galvos, kaukės bei jo kruopščiai slepiamų vidinių troškimų, ypač užgniaužto
homoseksualumo. Knygoje tyrinėjama menininko atsakomybė prieš savo laikmetį,
parodant, kaip ilgai politinių audrų vengęs ir ramybėje kurti norėjęs rašytojas
galiausiai priverstas stoti į atvirą kovą su nacizmu bei patirti tremties
skausmą. Galiausiai tai jautrus pasakojimas apie didybės kainą, šeimos narių
likimus šešėlyje ir klausimą, ar žmogus gali likti ištikimas sau, kai iš jo
tikimasi būti simboliu. Kiek Colm Toibin leido sau interpretuoti ir žaisti
istoriniais kontekstais bei išlikusiais šaltiniais, sunku pasakyti. Kiek romane
Thomas Mannas panašus į tikrai egzistavusį rašytoją, manau, taip pat sunku
pasakyti, bet kad tam tikri istoriniai tyrimai leidžia daryti tokias prielaidas
ir perkurti, iš naujo prikelti šią sudėtingą asmenybę, rodo Colm Toibin
literatūrinę magišką meistrystės dovaną.
P. S. Nė sakinio čia nerasite apie Nidą ir rašytojo
vasaras praleistas Kuršių nerijoje. Net šiek tiek keista ir apmaudu.
Maištinga Siela


