Rodomi pranešimai su žymėmis Colm Toibin. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Colm Toibin. Rodyti visus pranešimus

2026 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Knyga: Colm Tóibín "Magas"


Colm Tóibín. „Magas“ – Vilnius: Jotema, 2024. – p. 496.

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Nors ir buvau nemažai girdėjęs apie garsaus airių rašytojo Colm Tóibín (g. 1955) romaną Magas (angl. The Magician), kurį į lietuvių kalbą išvertė Rasa Drazdauskienė, o išleido leidykla Jotema, visgi ėmė šis kūrinys ir prasprūdo skaitymo sraute. Visgi šią vasarą, užkandžiaudamas viename Vilniaus restorane, nugirdau pokalbį apie šią knygą, kurios tiražas pamažu beveik sutirpo knygynuose (ne visur galėjau rasti), tad teko įsigyti internetinėje parduotuvėje. Tiesą sakant, mane labiausiai patraukė būtent istorija, jog tai garsaus vokiečių rašytojo ir nobelisto Thomo Mann (1875-1955) gyvenimą vaizduojantis kūrinys, kuris remiasi gana gausiai išlikusiais rašytojo dokumentais ir amžininkų liudijimais. Pats ne kartą lankiausi Nidoje, išlikusiame Thomo Mann namelyje, kuris šiuo metu paverstas muziejumi. Pastarajame įsigijau bene garsiausią jo romaną Užburtas kalnas, kurio, tiesą sakant, taip ir neprisiverčiau atsiversti ir pradėti skaityti. Kaip ir daugelis internetinių komentatorių bijau tiesiog didžiulės apimties ir pastrigti kur nors kūrinio viduryje. Tiesa, dar galima pamatyti režisieriaus Krystian Lupa Užburto kalno spektaklį, kurį režisierius pastatė Vilniaus Jaunimo teatre. Teko kartą pamatyti, įspūdis išliko puikus.

 

Nesu nieko skaitęs iš C. Toibin kūrybos, nors lietuviškai turime jo romaną Bruklinas bei Nora Vebster, kurie, kaip ir romanas Magas, tapo dideliais bestseleriais, pelnę autoriui ne vieną prestižinį literatūros apdovanojimą. Tiesa, būtent pagal knygą Bruklinas pastatytas matytas John Crowley 2015 metų filmas, kuriame nusifilmavo garsioji aktorė Saoirse Ronan, o pats filmas sulaukė nepaprastai gerų įvertinimų. Grįžtant prie romano, reiktų paminėti, kad Colmo Toibino stilius pasižymi santūrumu, minimalistine elegancija ir emociniu tikslumu, kai stipriausi jausmai perteikiami ne iš dramatiškų įvykių, o iš tylos, pauzių bei neišsakytų minčių. Autorius dėmesį sutelkia į kasdienes buities detales ir subtilius veikėjų gestus, per kuriuos atsiskleidžia jų gilus vidinis pasaulis, vienišumas ar moralinės dilemos. Be to, jo proza išsiskiria ypatinga empatija bei psichologiniu įžvalgumu, leidžiančiu skaitytojui natūraliai ir įtikinamai išgyventi istoriją tiek moters, tiek istorinių asmenybių akimis.

 

Magas vienu metu yra ir biografinis kūrinys, ir istorinis romanas. Istorija pasakojama tarsi šeimos saga, kurios centre atsiduria XIX amžiaus antroje pusėje gimęs būsimas rašytojas Thomas Mann. Garsiojoje ir pasiturinčioje verslininkų šeimoje augo dvi seserys, Thomas ir jo vyresnysis brolis Heinrichas ir jaunėlis Karlas. Iš visų savo kartos vaikų Thomas išgyveno ilgiausiai, patirdamas Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo išgyvenimus. Centre – prieškarinis ir klestintis Liubekas, kuriame Thomas Mann užauga iš dalies konkuruodamas su vyresniuoju broliu Heinrichu dėl plunksnos. Tėvas troško, kad abu sūnūs turėtų verslininko gyslelę, tačiau po tėvo mirties šeima greitai nuskurdo, tačiau būtent Thomui pavyksta jaunam parašyti šedevrą Budenbrokai, kurį turime taip pat išsivertę į lietuvių kalbą, ir tokiu būdu užsitikrinti rinkoje kaip vienu labiausiai pripažintu vokiečių rašytoju, beje, vėliau už šį šeimos suklestėjimo ir nuosmukį vaizduojantį romaną autorius pelnys Nobelio literatūros premiją.

 

Romaną nepaprastai lengva skaityti ir visai ne dėl to, kad jis būtų parašytas lėkštai ar kokia nors primityvia kalba. Priešingai – sodri ir lyg kino juosta plaukianti istorija primintų XX amžiaus romanistų klasikų stilių, tačiau pasakojimas neapsunkinamas laikmečio smulkiomis detalėmis. Stengiamasi istoriją perteikti ne iš įvairių perspektyvų, bet būtent iš Thomo Mann. Viena svarbiausių istorijos dedamųjų autorius pasirinko Thomo Mann seksualinės tapatybės problemą. Nuo pat jaunų dienų Mann traukia vyrai, tačiau galiausiai jis pasirenka sudaryti santuoką su žydų kilmės moterimi Katia, su kuria susilaukia šešių vaikų. Būtent daigiavaikiškumas leido garsiam rašytojui pasislėpti nuo visuomenės apkalbų apie jo tariamą nevyriškumą ir, galima sakyti, išsigelbėti sudėtingais istoriniais laikotarpiais, kai žydai ir homoseksualūs asmenys būdavo uždaromi į koncentracines stovyklas.

 

Thomo Mann seksualumas yra viena iš labiausiai romano varomųjų jėgų, formuojančių Thomo charakterį: aristokratišką, diskretišką, uždarą, atsargų. Tik jaunomis dienomis linkusį labiau eksperimentuoti, o vėliau apsisprendusį labiau likti užsidariusiam savo darbo kambaryje. „Jis troško, kad jį bučiuotų ir liestų, net jei tai būtų Hunemanas, į kurį anksčiau žvelgė tik kaip į judrų vidutinio amžiaus vyriškį ir kurio dėmesys jį erzino; įkyrų bendradarbį, kurio pastangomis jis buvo demaskuotas darbo vietoje. Kaip galėjo nutikti, kad pajuto jam bent menkiausią geidulį? Ar vėliau, kai bus vyresnis, jis lauks naktimis tikėdamasis, kad Hunemanas ar kas nors kitas, panašus į jį, užsuks į jo namus, atsitiktinai pamatęs šviesą svetainės lange? (p. 80).“ Autorius tarsi bando suprasti Thomo Mann sudėtingą seksualumo dinamiką, prigimtinę trauką ir socialinį įsipareigojimą, bei tiesiogines sąsajas su jo romanu Mirtis Venecijoje, kuriame vaizduojamas pagyvenęs vyriškis, nepaliaujantis galvoti apie paauglį gražuolį. Iš ko kyla kūrybinė jėga ir potencialas? Ar ne iš tos pačios užgniaužtos seksualumo energijos ir geidulio, kurie rafinuotai vėliau perteikiami tame literatūriniame pasakojime?



Colm Toibin

 

Dar įdomiau už Thomo Mann seksualumą yra pavaizduoti jo vyresniųjų vaikų Erikos ir Klauso Mannų gyvenimai, kurių politines ir seksualines pažiūras formavo po Pirmojo pasaulinio karo liberalioji Veimaro Vokietija. Autorius itin atsargiai žaidžia užuominomis apie Erikos ir Klauso incestinius ryšius, tačiau po to aiškiai įvardija, kad vyriausiasis sūnus Klausas buvo ne tiek jau ir biseksualus, kiek homoseksualus, o Erika iš biseksualios tapo heteroseksualia. (Įdomu tai, kad išeivijoje amerikiečių agentai narplios jųdviejų seksualines peripetijas, bandydami išgauti kompromituojančią informaciją). Tiesą sakant, labiausiai romane mane trikdė paties Manno ir jo žmonos Katios neišreikšti požiūriai į vyresniųjų vaikų seksualinius nuotykius, tarsi tyčia nutylima, nebandoma nieko įrodinėti ir moralizuoti. Susidaro įspūdis, kad Thomas Mann nebuvo itin geras ir reiklus tėvas, priešingai – vaikų gyvenimus jis vertindavo pradžioje itin abejingai, kol tai neprisidėjo prie viešojo ponų Mannų įvaizdžio. Įdomu tai, kad romanas pavadintas Magu neatsitiktinai, tai vaikų pravardė suteikta tėvui. „Kartais, Erikos prašymu, jis su jais juokaudavo ir rodydavo fokusus; išvažiavus Katiai, jis to nebuvo daręs. Vienas iš juokų buvo apsimesti, kad jis nemato Erikos, sėdinčios čia ant kėdės, ir atkakliai tvirtinti, jog tai pagalvėlė, padėta jo patogumui (p. 130).“

 

Visgi tikrasis fokusininko vaidmuo atsiskleidžia prasidėjus Antrojo pasaulinio karo neramumams, kada pamažu Bavarijoje iškyla Adolfas Hitleris. Thomas Mann uždaruose rateliuose iškart pasisakė prieš griežtas nacionalistines idėjas, tačiau viešai pasmerkti artėjančios jėgos ilgai negalėjo. Nušvilptas per vieną konferenciją suorganizuotų nacionalistų pasaloje Thomui Mann su žmona tenka bėgti per atsarginį išėjimą, o netrukus ir iš pačios Vokietijos su vaikais. Autorius tarsi bando pateisinti ir atskleisti, kodėl Thomas Mann ilgai atidėliojo viešuosius pasmerkimus ir gana iš pradžių santūriai pasisakė prieš nacistinę Vokietiją. Visų pirma, jo vaikai buvo laikomi žydiškos kilmės, žmona – žydė, o jos žmonos tėvai pasiliko Vokietijoje. Bijodamas pakenkti uošviams, jis, pasitraukęs su šeima į JAV, ilgai tylėjo. C. Toibin gana išsamiai perteikia būtent Antrojo pasaulinio karo kontekstus, nes Thomas Mann buvo daug kuo kaltinamas ir smerkiamas, tad romanas Magas iš esmės kviečia susipažinti ne vien su politinėmis deklaracijomis ir paviršiumi, bet iš tikrųjų empatiškiau suvokti nepavydėtiną Thomo Manno plačiajai visuomenei nematomą padėtį. Stebino, kaip iš pradžių neslepiamas naivumas politinės agresijos pradžioje: „Kitąmet po to, kai jis buvo apdovanotas Nobelio premija, naciai surinko šešis su puse milijono balsų, palyginus su aštuoniais šimtais tūkstančių vos prieš dvejus metus. Bet jis tikėjo, kad ši parama gali pradingti taip pat staiga, kaip atsiradusi. Maėe, kad žmonės niekaip negali nepamatyti, kokie tušti nacionalsocialistų pažadai (p. 195).“

 

Romane įdomiai pavaizduotas pačios šeimos išeivijos gyvenimas, neramumai ir skandalai, kurių čia smulkmeniškai neaptarsiu, tačiau pats romanas pasakoja apie laiką. Apskritai Thomo Mann asmenybė yra apie dvejus rimtus epochos pasikeitimus, t. y. senasis aristokratų vokiečių gyvenimas iki Pirmojo pasaulinio karo, Tarpukario aristokratijos žlugimas ir rašytojo iškilimas bei sudėtingas naujojo pasaulio persitvarkymas po Antrojo pasaulinio karo. Kitaip sakant, C. Toibin stengiasi per pagrindinį veikėją vaizduoti istorinių lūžių laikmatį, kuriame žmogus tampa sudėtingų pasirinkimų subjektu, pasakojančiu apie tai, ką reiškia būti vyru ir tėvu, aukojant (arba neaukojant) dėl šeimos ir kūrybos pamatinius asmenybės monolitus. Gūrančio ir yrančio pasaulio akivaizdoje Thomas Mann prieš mirtį apsilanko sugriautame Liubeke, nejučia, it koks laikmečio magas, metraštininkas, nuolat balansavęs tarp intymių ir socialinių intereso laukų, grįžta į praeitį, į prisiminimus kaip vaiduoklis ir aprauda mirusįjį senąjį pasaulį, kuris ateities kartoms bus žinomas nebent iš knygų, o jis, magas, iš tikrųjų visa tai patyrė ir išgyveno.

 

Magas, bent jau man, tai puikus pasakojimas, kur skaitymo malonumą keičia istorinių žinių gausa ir nuostaba, kad visa tai galėjo nutikti Thomui Mannui ir kad tai apskritai buvo Thomas Mannas. Kūrinys, kaip minėjau, atskleidžia nuolatinę įtampą tarp viešosios Thomo Manno, kaip garbinamo Europos literatūros patriarcho ir šeimos galvos, kaukės bei jo kruopščiai slepiamų vidinių troškimų, ypač užgniaužto homoseksualumo. Knygoje tyrinėjama menininko atsakomybė prieš savo laikmetį, parodant, kaip ilgai politinių audrų vengęs ir ramybėje kurti norėjęs rašytojas galiausiai priverstas stoti į atvirą kovą su nacizmu bei patirti tremties skausmą. Galiausiai tai jautrus pasakojimas apie didybės kainą, šeimos narių likimus šešėlyje ir klausimą, ar žmogus gali likti ištikimas sau, kai iš jo tikimasi būti simboliu. Kiek Colm Toibin leido sau interpretuoti ir žaisti istoriniais kontekstais bei išlikusiais šaltiniais, sunku pasakyti. Kiek romane Thomas Mannas panašus į tikrai egzistavusį rašytoją, manau, taip pat sunku pasakyti, bet kad tam tikri istoriniai tyrimai leidžia daryti tokias prielaidas ir perkurti, iš naujo prikelti šią sudėtingą asmenybę, rodo Colm Toibin literatūrinę magišką meistrystės dovaną.

 

P. S. Nė sakinio čia nerasite apie Nidą ir rašytojo vasaras praleistas Kuršių nerijoje. Net šiek tiek keista ir apmaudu.

 

Maištinga Siela

2017 m. gegužės 15 d., pirmadienis

Colm Toibin "Meistras" / "The Master"



Sveiki,

Siūlau susipažinti su knygomis iš knygos „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Didžiulį leidinį išleido „Naujoji Rosma“ 2007 metais. Jau praėjo dešimt metų, tačiau šis puikus knygų gidas vis dar tarnauja kaip puiki literatūros enciklopedija. Niekada nesižavėjau tokiais leidiniais, tačiau šis man išties patiko. Dalijuosi keletą įdomesnių puslapių iš šios su savo skaitytojais.

P. S. Paspauskite ant paveikslėlio ir jis išdidės.

Jūsų Maištinga Siela