Sveiki, milieji, šiandien norėčiau Jums suteikti šiokios tokios informacijos apie Estiją. Kažkada Lietuva buvo laikoma Baltijos šalių tigru, dėl savo spartaus ekonominio augimo, regis, šis titulas dabar atitenka Estijai, kuri mus jau senokai lenkia savo technologijomis. Nors gyventojų tris kartus mažiau nei Lietuvoje, estai išmoko daug ką iš Suomijos ir, regis, jų idėjos pasiteisino. Man asmeniškai teko pabūti Estijoje ir pamatyti Taliną. Įspūdis tikrai gan geras, estų keliai labai gerai asfatuoti ir jokių lopų, gamta nieko nesiskiria nuo Lietuvos, o Talinas pasirodė artimas Klaipėdai. Štai ką man pavyko rasti internete apie Estiją:
Įtakingas vokiečių žurnalas "Der Spiegel" Estijos sostinę Taliną įvardijo kaip vieną pažangiausių Europos miestų, o štai Vilnius tarp jų neminimas. "Pamirškite Londoną ir Paryžių. Pažangiausi Europos miestai yra Dublinas, Amsterdamas, Barselona, Hamburgas, Kopenhaga, Talinas", – skelbia "Der Spiegel" viršelio antraštė.Kaip rašoma žurnale, Estija yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų, Baltijos šalių Honkongas, ypač didelę pažangą padaręs informacinių technologijų srityje – būtent Estijos IT specialistai esą yra pažangiausi Europoje.Be to, anot "Der Spiegel", visos Estijos mokyklos turi internetą, internetine bankininkyste naudojasi per 90 proc. visų bankų klientų, parlamentą estai jau renka elektroniniu būdu, o populiarusis "Skype" taip pat sukurtas šioje mažiausioje Baltijos šalyje.Leidinys taip pat atkreipia dėmesį, kad Talino gyventojai už automobilio statymą mieste jau gali susimokėti SMS žinute.Tokią pat galimybę turi ir vilniečiai, tačiau Lietuvos sostinė šįkart ir vėl liko už borto.Lietuvos estų draugijos pirmininkė Liia Urman, anksčiau gyvenusi Taline, mano, kad šis miestas iš tiesų yra labiau pažengęs nei Vilnius. "Negalėčiau teigti, kad Vilnius yra stipriai atsilikęs, tikras kaimas, nes pastaruoju metu įvyko daug svarbių permainų. Tačiau prieš keletą metų, kai Talinas sparčiai žengė į priekį, Vilnius, deja, stovėjo vietoje", – sako L.Urman, mananti, kad gyvenimo kokybė Taline geresnė.Jai antrina bendrovės "Italinox Baltic", kurią su Estija sieja verslo santykiai, vadovas Valdas Miškinis, pavydintis estams nesiblaškančios valdžios.Be to, direktorius pastebi, kad estai dirba mažiau nei lietuviai, bet sugeba pasiekti daugiau.
Estijos ekonomika iki krizės:
Estija yra nauja
Europos Sąjungos ir Pasaulio prekybos organizacijos narė, sėkmingai perėjusi prie efektyvios rinkos ekonomikos, turinti tvirtus ryšius su Vakarų valstybėmis, viena iš pirmųjų naujų Europos Sąjungos narių (kartu su
Lietuva) ruošiasi įsivesti
Eurą. Po Rusijos krizės 1998-9 metais Estijos, kaip ir kitų Baltijos šalių ekonomika nuolat auga (vidutiniškai 5 proc. per metus, 2004 m. – 6,2 proc.).
Infliacija 2004 m. sudarė 3 proc.
Pagrindinės ekonomikos šakos – tai
elektronika, telekomunikacijos. Išvystyta transporto infrastruktūra. Ypač didelę įtaką daro atkeliavusios naujos technologijos iš
Suomijos,
Švedijos ir
Vokietijos, trijų pagrindinių prekybos partnerių. Nepaisant to, kad einamosios sąskaitos deficitas išlieka didelis, šalies biudžetas turi apie €151 mln. perviršį (
2004 m.).
2005 m. paskutinio ketvirčio nedarbo lygis siekė 7,0 proc. Palyginus su tuo pačiu
2004 m. ketvirčiu, nedarbas sumažėjo 1,5 proc.
Estijoje labiausiai ES skiriasi vyrų ir moterų darbo užmokestis, rašo laikraštis
Estijoje moterys gauna darbo užmokestį vidutiniškai 24 proc. mažesnį nei vyrai. Tai didžiausias vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas Europos Sąjungos (ES) šalyse, rašo pirmadienį verslo laikraštis "Aripaev". Tačiau nors Statistikos departamentas teigia, kad moterų valandinis atlyginimas Estijoje sudaro mažiau nei 76 proc. vyrų valandinio darbo užmokesčio, įmonės "Fontes PMP" surengtas tyrimas rodo tik 10 proc. skirtumą.
Apei gyventojus:
2009 m. duomenimis, Estija yra penkta valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičiaus mažėjimo tempą. Taip yra tiek dėl gyventojų emigracijos, tiek dėl mažo gimstamumo ir didelio mirtingumo. Kaip matote iš lentelės dešinėje, gimstamumas Estijoje pradėjo staigiai mažėti
XX amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje, bet po to truputį padidėjo ir stabilizavosi. Šalies gyventojų amžiaus vidurkis yra 39,9 metų.
[1] Palyginimui, viso pasaulio žmonių amžiaus vidurkis yra 28,4 metų. 2009 metų duomenimis,
vidutinė gyvenimo trukmė Estijoje yra 72,82 metų - dvejais metais mažesnė negu
Lietuvos.
[2] 2008 metais 69% šalies populiacijos gyveno miestuose, likę - kaimuose. Šiuo metu miestuose gyvenančių žmonių dalis mažėja vidutiniškai 0,3% per metus.
Estija yra viena iš mažiausiai religingų valstybių pasaulyje 2000 m. surašyme tik 32% gyventojų priskyrė save tam tikrai konfesijai. Pasak 2005 m. apklausos, 16% Estijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 49% „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 10% „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Pagal šiuos duomenis, Estija turi mažiausią tikinčių Dievu gyventojų procentą Europos sąjungoje.
Estija, šiauriausia iš Baltijos valstybių, atgavo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos 1991 m. Tai lygumų šalis prie rytinių Baltijos jūros krantų, su daugybe ežerų ir salų. Didelė žemės dalis dirbama ar apaugusi miškais. Estų kalba artima suomių, tačiau visiškai nepanaši į kitų Baltijos šalių – Latvijos ir Lietuvos – gyventojų kalbas ar į rusų kalbą. Apie ketvirtadalis gyventojų yra rusakalbiai. Sostinė Talinas yra vienas geriausiai išlikusių viduramžių miestų Europoje, o pajamos iš turizmo sudaro 15 % Estijos BVP. Ekonomika paremta mašinų gamyba, maisto produktų, metalų, cheminių medžiagų ir medienos produktų gamyba. Per daugybę amžių daug kitų šį regioną valdžiusių tautų – danai, vokiečiai, švedai, lenkai ir rusai – paliko pėdsaką Estijos virtuvėje. Tradiciniai patiekalai yra marinuotas ungurys, kraujinė dešra bei raugintų kopūstų ir kiaulienos troškinys. Iš žymių Estijos žmonių galima paminėti Jaaną Krossą, kurio kūriniai išversti ne mažiau kaip į 20 kalbų, nacionalinio epo („Kalevipoeg“) autorių Friedrichą Reinholdą Kreutzwaldą ir rašytoją, režisierių, diplomatą bei politiką Lennartą Merį.
Tarp Europos Sąjungos valstybių Estija pirmauja pagal moterų, mirštančių dėl smurto šeimose, skaičių. Socialinių reikalų ministerijos sveikatos apsaugos politikos vadovas Alaras Sepas pažymėjo, kad Estija moterims yra pati nesaugiausia vieta ES. "Perėmėme pirmąją poziciją iš Suomijos", - sakė jis. Socialinių reikalų ministerijos duomenimis, Estijoje dėl smurto šeimose miršta 40 moterų per metus. Suomijoje šis skaičius siekia 30, Norvegijoje - 1-2. Estijai tarp pasaulio valstybių pagal moterų mirštamumą nuo smurto šeimose tenka penkta vieta - po Rusijos ir kelių besivystančių valstybių. "Smurto šeimose turėtume netoleruoti", - teigė A.Sepas.
Gera ekonomikos vadyba ir naujos technologijos leidžia Estijai pirmauti pasaulyje pagal BVP augimą.
Talino priemiestyje stūksanti Baltijos pakrantės tvirtovė Patarei, kurios sienų storis siekia 2 metrus, yra krašte vyravusios prievartos ir priespaudos simbolis. Pastatyta Rusijos caro Nikolajaus I laikais (1840 m.), tvirtovė vėliau tapo hitlerinės Vokietijos ir tarybų Sąjungos kalėjimu bei egzekucijų vieta. Tik nepriklausomybės metais ji virto pramogų centru, kuriame, anot rusakalbių vietos jaunuolių, vyksta „tusai“.
Nauja buvusi kalėjimo paskirtis – tik lašelis jūroje permainų, vykstančių šalyje nykštukėje, turinčioje vos 1,35 milijono gyventojų. Priminsime, kad išvisų buvusių tarybinių respublikų Estija pirmoji įsivedė nacionalinę valiutą – kroną, o po to sukūrė labai pažangią mokesčių sistemą, kuri mokėtojams nėra per sunki našta ir labai traukia užsienio investuotojus. Šia prasme Estija žymiai pranoksta kitas Baltijos šalis. Pastarosioms yra ko pasimokyti, nes Estijos mokesčių sistemą jau dabar kūrybiškai tako kai kurios kitos Rytų Europos šalys.
Naujų technologijų diegimo požiūriu Estija pirmauja ne tik Rytų Europoje, bet ir pagrįstai laikoma viena iš pirmaujančių pasaulio šalių. Surinkęs reikiamą mobilaus telefono numerį, Estijos gyventojas vis dažniau tokiu būdu atsiskaito už automobilių saugojimo aikštelės paslaugas, nusiperka mieto transporto bilietų ar sužino vaiko mokykloje gautus pažymius. Daugiau kaip 80 procentų mokesčių mokėtojų savo deklaracijas atitinkamai inspekcijai pateikia internetu. Šalies pasididžiavimu tapo didžiulis ir modernus telekomunikacijų centras „Skype“, kuriame įvesti į eksploataciją kompanija „e-Bay“ praėjusiais metais išleido 2,6 milijardo dolerių. Tai suma, viršijanti viso prieš 15 metų šalyje gaminto BVP vertę.
Kukli šalies ekonomika, anksčiau juokais lyginta su krepšeliu, dabar pati dinamiškiausia ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Jos metinis prieaugis – 12 procentų viršija anksčiau pasaulį stulbinusį atitinkamą Kinijos rodiklį. Estija yra viena iš dviejų naujų ES narių, kurių biudžetas nėra deficitinis, o šio dešimtmečio pabaigoje ji nebeturės užsienio skolų.
Kiekviena auganti šalis, kaip ir vaikas, neišvengia skausmų, opių problemų. Nedarbo lygis nuo 14 procentų 2000 metais šiemet smuko iki 4 procentų. Tai reiškia, kad darbo pasiūla žymiai viršija paklausą. Jei pastarąją problemą pavyks išspręsti, jei darbo jėgos stygius neatsilieps ekonomikos plėtrai, prireiks tik dešimtmečio, kad Estija ekonominiu požiūriu pavytų tokias ne pačias pažangiausias ES senbuves, kaip Graikija ar Portugalija. Stebina ir spartus socialinis progresas, prie minėtų dviejų ES senbuvių lygio sparčiai artėja, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos lygis. Nors šiai sričiai šalis negali skirti tiek lėšų, kiek ES senbuvės, pastarosios labai racionaliai naudojamos.
Estija pirm kartą istorijoje pergyvena laikus, kai darbdavys gerbia ir vertina savo darbuotojus. Vienas iš modernias technologijas teikiančios Tartu miesto žemėlapių spausdinimo kompanijos savininkų Tėtas Jagoniagis prisipažįsta: „Kiekvieną vakarą stoviu prie laukujų durų, atsisveikinu su darbą baigusiais žmonėmis, teiraujuosi, ar jie viskuo patenkinti, ir primenu, kad čia jie visada laukiami“. Nors ši kompanija turi tik 70 darbuotojų, jos verslas klesti, nes jos verslo partneris yra Švedijos telekomunikacijų gigantas „Ericsson“, Jagomėgis teigia, jog darbuotojų skaičių būtina bent padvigubinti, tačiau tam trukdo arši konkurencija su dviem kitomis pajėgiomis šalies modernių technologijų firmomis „Skype“ ir „Playtech“. Pastaroji, be kita ko, gamina įrangą kazino, kuriuose galima lošti ne tik tiesiogiai, bet ir internetu. Minėtame telekomunikacijų centre Skype“ yra 250 darbuotojų, nors turėtų būti apie 350. Kadangi savo šalies darbo jėgos ištekliai jau išsekę, „Skype“ iš užsienio firmų sugebėjo atvilioti į šalį 50 aukštos kvalifikacijos specialistų. Suprantama, jiems tenka mokėti didelį atlyginimą. Tačiau ir vidutinis šalies darbuotojo atlyginimas, palyginti su kitomis ES naujokėmis, yra geras, artėja prie 2000 Lt, o vidutinė pensija – prie 700 Lt. Užsienio verslininko Aleno Martinsono, dalį savo kapitalo investavusio bendroms Estijos ir kitų šalių verslininkų įmonėms stigti, nuomone, Estija užsienio kapitalo investicijoms patraukli ne tik dėl mokesčių sistemos, bet ir dėl šalies visuomenės ryžto diegti naujausias technologijas. Pavyzdžiui, dar praėjusio amžiaus praėjusiame dešimtmetyje šalyje buvo pereita prie elektroninės bankininkystės, atsisakyta visokių čekių, kvitų ir kitų popierių. O vyriausybė savo ruožtu padarė viską, kad būtų ugdomas kompiuterinis raštingumas, atitinkamus trumpalaikius kursus jai baigė apie 100 tūkstančių žmonių. Vis daugiau gyventojų naudojasi nacionalinėmis identifikavimo kortelėmis, kuriose, be kita ko, yra ir jos savininko virtualus parašas. Tai šalies gyventojams suteikia galimybę naudotis vis platesniu elektroninių paslaugų asortimentu, tam tikslui pasitelkus ne tik kompiuterius, bet ir mobilius telefonus. Kartu su manimi gurkšnodamas alų Tartu miesto „Airijos“ bare, verslininkas Jagomiagis, keletą kartų spustelėjęs mobilaus telefono klavišėlius, po to išklauso kažkokią informaciją. Baigęs klausyti, man paaiškina, jog ką tik gavo informaciją apie savo 10 metų sūnaus pamokų tvarkaraštį, mokyklos lankymą ir pažangumą. Be to, pašnekovas nutaria užrašų knygelėje pasižymėti, ką sūnus turės išmokti namuose. Akies kampučiu stebiu, ką jis rašo: Pirmadienis. Anglų kalba: psl. 14, pratimai Nr. 1 ir 2“. Tai gal Estiją galime laikyti tikrove virtusios finansų ir technologijos utopijos šalimi? Ne visai. Kaip bebūtų keista, per pastaruosius 15 metų šalies ekonomikos tvirtėjimas buvo lydimas politinio susiskaldymo. Nuo 1991 metų pasikeitė 12 vyriausybių, randasi vis daugiau prieštaravimų tarp tų, kurie ragina toliau laikytis dabartinio sėkmingo šalies plėtros modelio, ir tų, kurie mano, jog atėjo laikas daug ką rimtai pergalvoti. Daugiausia diskutuojama dėl šalies mokesčių sistemos, nors daugelis ją laiko šalies laimėjimų pagrindu. 1994 metais buvo įvestas prieštaringai vertinamas butų nuomos mokestis, kuris sudarė net 26 procentus už nuomą gautos sumos. Dabar jis sumažintas iki 23 procentų ir numatyta jį toliau mažinti kasmet 1 procentu iki 2011 metų. Tiesa, šį užmojį gali pakoreguoti kitų metų kovo mėnesį įvyksiančių parlamento rinkimų išdavos. Daugelio nuomone, šis mokestis gana keistas ir stebinantis. Praėjusio amžiaus pabaigoje Estija verslo bendruomenę ir Europos kaimynus nustebino dar viena naujove: buvo nutarta bendro (korporacinio_ pelno visai neapmokestinti tuo atveju, jeigu jis vėl reinvestuojamas gamybai ar paslaugoms plėsti, akcininkai iš jo negauna dividendų. Kerstis Kaljulaidas, tuometinės vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais ir dabartinis Estijos atstovas Europos Sąjungos arbitraže taip motyvuoja pastarojo mokesčio atsisakymo priežastis: „Daugelio užsieniečių žvilgsniai krypo ten, kur daugiau mokesčių lengvatų. Norėjome, kad jie suvoktų: esame verslui paranki šalis“. Tačiau ekonomikos ministras Edgaras Savisaaras, anksčiau buvęs šalies visuomenės judėjimo už nepriklausomybę lyderiu ir vadovavęs vienai iš stambiausių politinių partijų, norėtų, kad butų nuomos mokesčio būtų visai atsisakyta, kad būtų pereita prie labiau įprastos progresyvios mokesčių sistemos, kurios sąlygomis turtuoliams taikomas didesnis mokesčių tarifas, negu mažiau pasiturintiems žmonėms. „Mūsų sistema per daug paprasta, - teigia Savisaaras. – Todėl nelygybės mastas per didelis“. Aiškindamas, kodėl pagyvenę žmonės ir jaunos šeimos išvyksta iš kaimo, Savisaaras neseniai paragino visiems padidinti atlyginimą ir pensijas. Savisaaro siūlomų reformų priešininkai, iš to skaičiaus ir kai kurie koalicijos vyriausybės nariai, tokį raginimą apskelbė neatsakinga demagogija. Jie būgštauja, jog tokiu atveju, kai atlyginis už darbą augs sparčiau už jo našumą, gali nukentėti Estijos konkurencingumas. Šių dviejų nuomonių priešprieša dar labiau paaštrėjo prieš neseniai įvykusius Estijos prezidento rinkimus. Parlamentui teko rinktis vieną iš dviejų pagrindinių kandidatų: tuomet prezidentu buvusį Arnoldą Riutelį, 78 metų amžiaus buvusį aukštą tarybinį valdininką, arba jo varžovą Tomą Henriką Ilvesą, apsukrų, Amerikoje išsimokslinusį užsienio politikos specialistą, kuris yra 26 metais jaunesnis už Riutelį ir pretenduoja kalbėti „65 procentų vakarietiškai nusiteikusių ir į ateitį žvelgiančių“ estų vardu. Rinkėjų kolegija labai nežymia balsų dauguma prezidento pareigas patikėjo Ilvesui. Tačiau didžiausias iššūkis Estijos ateičiai – iš praeities paveldėtos problemos. Šaliai dar atsiliepia praeities žaizdos ir netektys. Beveik ketvirtadalis šalies gyventojų –etniniai rusai, kurie į šalį atvyko tarybiniu laikotarpiu. Atgavus nepriklausomybę, daugelis rusų išlaikė natūralizacijos egzaminą ir tapo Estijos piliečiais. Tačiau apie 130 tūkstančių žmonių, t.y. beveik 10 procentų šalies gyventojų, Estijos pilietybės neturi. Valdininkų apskaičiavimais, maždaug pusė Estijos pilietybės neturinčių gyventojų jos nepageidauja. Nors atvirų etninių konfliktų labai retai pasitaiko, tačiau Estijos santykiai su Rusija sunkiai klostosi. Pasienio sutartis, kurią abi pusės po ilgų derybų pasirašė praėjusiais metais, taip ir neįsigaliojo, nes kai kurios jos sąlygos Maskvai buvo nepriimtinos. Kadangi dvišalių santykių atmosfera nėra normali, netgi smulkūs nesutarimai kartais perdėtai sureikšminami. Tarkime, šių metų gegužės 9 dieną prie tarybiniais laikais pastatyto memorialo pergalei kare įamžinti kilo vietinės tautybės gyventojų peštynės su rusų tautybės veteranais, išskleidusiais raudonas vėliavas. Tai sukėlė kai kurių ten buvusių įniršį, o vienas estų nacionalistų vadeiva pagrasino, jog paminklas gali būti susprogdintas. Nuo to laiko parkas akylai stebimas, o paminklą visą laiką augo policija. Kai Heikio Ahoneno, Estijos okupacijų muziejaus direktoriaus, pasiteiravau, kaip šaliai sekasi kurti integruotą visuomenę, jis atsiduso: „Tai ne žmonių integravimas, o gaisro gesinimas“. Turbūt kitai visuomenės kartai geriau seksis narplioti pačių jos narių supintus šunmazgius. Jauna 29 metų rusė Galia Burnakova, aptardama įvairių tautybių gyventojų santykius, baksnoja smiliumi į galvą: „Didžiausia problema čia glūdi“. Ji – interjero dekoratorė, gimusi Sibire, Abakano mieste, tačiau jau dešimtmetį gyvenanti Taline ir nepriekaištingai kalbanti estiškai. Kai ir daugelis jos Rusijoje gimusių tėvynainių, ji tvirtina, jog nebenori grįžti į Rusiją. Tai pasakiusi, kartu su 25 metų drauge Kerte Luku, sveiką mitybą nagrinėjančio žurnaliuko redaktore, toliau kramsnoja krevečių sumuštinius moderniame privačiame klube „Noku“. Kertė pasakoja, kad anksčiau draugavusi ir su rusų tautybės vaikinu. Jis irgi mokėjęs estų kalbą, bet kai kurie kiti šeimos nariai – ne. Ji savo ruožtu neblogai kalbanti rusiškai, bet daugelis jos draugų tos kalbs nemoka ar vengia. Dėl to mergina neretai patekdavusi į keblią padėtį. Ne tik ji: „Ir mano tėvas dėl to pergyvendavo“. Jaunajai kartai etninės problemos rūpi daug mažiau, jos dėmesys sutelktas į ekonomikos gerovę. Apskritai Estijai būdinga tai, kad jauni, nė 40 metų neturintys žmonės politikoje ir versle užima vadovaujančias pareigas. Paskui tuos žmones nebesidriekia praeities šleifas. Būtent jų pastangomis Talino priemiesčiuose į dangų stiebiasi nauji daugiaaukščiai pastatai, o juose įrengti modernūs, gražiai apstatyti butai. Didžiumą jų žmonės įsigyja išsimokėtinai, o bankai džiaugiasi, kad jų teikiamų paskolų skaičius šiemet išaugo 50 procentų. Kai kurie taip gyventi nepratę žmonės būgštauja, jog šalies ekonomika, pirmiausia nekilnojamo turto rinka, kada nors gali sprogti it muilo burbulas. „Kai kurie žmonės gyvenimą iš kreditų lygina su galo neturinčia ledo ritulininko lazda“, - ironizuoja Erkis Raasukė, 35 metų amžiaus didžiausio šalies banko „Hansabank“ vyriausiasis specialistas. Netgi jį apstulbino šalį užplūdęs užsienio investicijų srautas. Erkis galvojo, jog 2004 metų gegužės mėnesį įstojusi į Europos Sąjungą, Estija bus mažiau patraukli investitoriams. Faktiškai buvo atvirkščiai: 2003 metais užsienio investicijos išaugo 7,1, 2004 metais – 8,1 ir 2005 metais – 10,5 procento. „Jeigu taip bus ir toliau, - juokauja Erkis, - per artimiausius 18-24 mėnesius prieisime liepto galą, nes nebebus, kur investuoti“.
Laimė, pašnekovas pokštauja. Darbas darbą ir toliau veja. Jo našumas šalyje dar nepasiekė ES vidurkio. Tas pats pasakytina ir apie vidutinį 1 mėnesio atlyginimą, kuris tesiekia 650 dolerių. „Esame pusiaukelėje, - prisipažįsta šalies premjeras Andrus Ansipas, kurio užsibrėžtas tikslas - per artimiausius 15 metų padaryti Estiją viena iš penkių turtingiausių ES šalių. „Kai ekonomika sparčiai auga, nėra ko verkšlenti, - baigia pokalbį premjeras. – Tokios permainos kartais atrodo pasakiškos...“ Deja, ir pasakose siautėja raganos bei blogos laumės. Vyriausybės įgaliotas, Savisaaras dabar derasi su privačiais savininkais, norėdamas iš jų atpirkti 2001 metais privatizuotus šalies geležinkelius. Toks poelgis, anot žmonių, buvo nei į tvorą, nei į mietą, ir dabar dėl to tenka gailėtis. Panašus likimas turėjo ištikti ir pagrindinę valstybinę energetikos kompaniją. Ją tik atsitiktinai pavyko išsaugoti: su JAV giganto „Euron“ bankrotu susijusi firma. Todėl dabar vyrauja tendencija išlaikyti pagrindinius strateginius objektus valstybės rankose.
Yra socialinių bėdų. Praėjusio šimtmečio pabaigoje žymiai sumažėjo gimstamumas, jį ėmė lenkti mirtingumas. Šią tendenciją įveikti padėjo ištisas kompleksas priemonių, iš to skaičiaus ir Vyriausybės sprendimas per pirmuosius 15 motinystės atostogų mėnesių motinai mokėti visą atlyginimą. Šalis dar neturi tvirtos monetarinės politikos. Anksčiau susiejusi nacionalinę valiutą – kroną su Vokietijos krona, šalis daug ką laimėjo. Tačiau įsivesti eurą – tolesnės ateities svajonė, nes kasmetinė infliacija siekia 5 procentus. Visa tai neatbaido užsienio investorių, ir į šalį toliau liejasi jų pinigų srautas. Bendra jų suma dabar siekia 12 milijardų JAV dolerių. Užsieniečių valdomos arba bendros kompanijos dabar valdo trečdalį šalies ekonomikos ir gamina pusę eksportuojamų prekių, medžiagų ir žaliavų. Pažymėtina, kad trys ketvirtadaliai užsienio investicijų priklauso dviejų šalių – Suomijos ir Švedijos verslininkams. Ar užsienio pinigų srautas nenutrūks? Daugelio nuomone, ne, tačiau su sąlyga, kad šalyje užteks darbo jėgos. Taline įsikūrusių Amerikos komercijos rūmų direktorius Kreigas Rolingsas prisimena įnirtingą dviejų Estijoje veikiančių užsienio mašinų gamybos įmonių kovą dėl parankesnės vietos rinkoje. Ją laimėjo tas, kas turėjo daugiau ir labiau kvalifikuotos darbo jėgos, nes techninės ir kitos galimybės buvo panašios. Darbo rankų stygius – ne tik užsienio investorius kankinanti bėda. Gerą reputaciją pelniusius Estijos gydytojus, medicinos seseris, statybininkus ir vairuotojus daug kas vilioja vykti į užsienį ir žada daug didesnį atlygį už darbą. Jei žmonės tuo susigundo, darbovietėse palieka tuščias vietas, kurių dažnai nėra kam užimti. Vis dėlto estai nepraranda optimizmo. Per pastaruosius 15 metų jie įrodė, kad sugeba prisitaikyti prie pakitusių sąlygų, improvizuoti, griebtis netradicinių sprendimų. Vienas iš informacijos technologijų giganto „Skype“ vadovų Stenas Tamkivis taip baigia mūsų pokalbį: „Mūsų šalis labai maža, ir mums visada svarbiausias išteklių klausimas. Tai reiškia, kad turime būti labai lankstūs ir sumanūs. Tai ir lemia veiklos efektyvumą“. Manyčiau, kad ir toliau lems.
Baltijos šalių naujų automobilių rinkoje pirmauja Estija.
Kas trečias lietuvis teigia nesinaudojantis jokiomis draudimo paslaugomis, o tai yra geresnis rodiklis, nei kaimyninėje Latvijoje, kur nesidraudžiančiųjų skaičius sudaro net 39 proc., tačiau prastesnis nei Estijoje, kur tokių yra tik 18 proc., atskleidė didžiausios Skandinavijos šalyse draudimo bendrovių grupės "If P&C Insurance" užsakymu atliktas Baltijos šalių gyventojų tyrimas.
Nedraugiškų Rusijai šalių sąraše, J.Levados centro duomenimis, pirmoji yra Estija - tokia ją dabar laiko 60 proc. apklaustųjų, palyginti su 28 proc. prieš metus. Kaip pabrėžia J.Levados centras, pirmą kartą per kelerius metus atsirado šalis, kurią dauguma Rusijos gyventojų pavadino viena labiausiai nedraugiškų, priešiškai nusiteikusių Rusijos atžvilgiu. Į Rusijos nedraugų dešimtuką taip pat įeina Gruzija (46 proc. - 44 proc.), Latvija (36 proc. - 46 proc.), JAV (35 proc. - 37 proc.), Lietuva ( 32 proc. - 42 proc.), Ukraina (23 proc. - 27 proc.), Lenkija (20 proc. - 7 proc.), Afganistanas (11 proc. - 12 proc.), Irakas (8 proc. - 9 proc.). Iranas (7 proc. - 7 proc.).
Per praėjusias dvi savaites Estija, rodos, visa galva aplenkė savo Baltijos bendražyges. Anot
zuokas.lt, Talinas buvo įvardytas kaip vienas iš penkių kūrybiškiausių Europos miestų, o Estijos premjeras – Andrus Ansip – „Foreign Direct Investment“ (fDi) žurnalo paskelbtas 2007 metų Europos žmogumi. Atrodo, laimės netrūksta Baltijos “skandinavams”. Visgi, dažnas užmiršta, kad kaip ir kiekvienam “laimės kūdikiui”, Estijai teko daug investuoti, kad gautų tokį pripažinimą. Galvodamas apie šį atvejį, prisiminiau Kanadiečio aktoriaus Monty Hall teiginį: “Tapau sėkmingu per viena naktį, bet tam užtrukau dvidešimt metų”. Nusprendžiau pakapstyti giliau ir pamėginti suvokti iš kur toks Estijos populiarumas. Pasak
vz.lt, fDi savo prakalboje apie Estijos premjerą teigia: „Mes esame labai nustebinti jūsų verslui palankios ekonomikos ir mokesčių politikos, kurios jūs siekėte savo kadencijos metu ir kuri prisidėjo prie labai patrauklios Estijos investicinės aplinkos kūrimo, įspūdingo BVP augimo, klestinčio eksporto ir technologinio meistriškumo“. Būtent “technologinis meistriškumas” mane sudomino labiausiai, todėl nusprendžiau palyginti Lietuvos ir Estijos pastangas save pasauliui parodyti Internete. Google.com įvedus žodį “Vilnius”, sąrašo viršuje puikuojasi “
Vilnius City Municipality” nuoroda. Protalas painus, tačiau informacijos jame nemažai. Ypač akcentuojamos investicinės galimybės ir prioritetinė “žinių ekonomikos” sritis. Visgi, naršant, kyla itarimas, kad infomacija jau senokai nepapildyta, o ir dizainas – ne XXIa. stebuklas. Nėra ko stebėtis, šis portalais – tai senoji Vilniaus savivaldybės svetainė. Naujoji pasiekiama tik pačiam įvedus www.vilnius.lt ir pasirinkus angliškąją jos versija viršutiniame kairiąjame puslapio kampe. Nenuostabu, kad nesugebėdami pasauliui parodyti net tai, ką jau esame sukūrę, nesusilaukiame technologijų karaliaus vardo. Šiek tiek žemiau Google paieškos rezultatų sąraše –
“Vilnius: The capital of Lithuania” turistams skirta svetainė. Čia – kur kas patrauklesnis dizainas, išsami informacija, įdomūs vaizdai. Google.com paieškoje įvedus žodį “Lithuania” apima neviltis. Geriausia, ką turime – Lietuvos aprašas Wikipedia enciklopedijoje bei “Lonely Planet” sukurtas gidas. Sąraše įsimaišiusios nuorodos ir į dešimtmetį neatnaujintas Interneto svetaines apie Lietuvą.Estijos veidas Internete – lyg po sėkmingos plastinės operacijos. Vienas iš pirmųjų Google rezultatų įvedus “Tallinn” vardą – skaitmeninė Estijos sostinės versija (
Digital Tallinn – city guide of the Capital of Estonia). Šioje svetainėje visas miestas pavaizduotas skaitmeniniame žemėlapyje, kuriame kiekvienas skersgatvis papildytas 360 laipsnių fotografiniu vaizdu. Net nebuvus Taline, galima susidaryti puikų įspūdį apie miesto architektūrą, išplanavimą, bendrą kultūrinę dvasią.
Talino informacinis portalas be aiškiai į keturias kategorijas (gyventojui, turistui, investuotojui ir miesto administracijai) suskirstytų temų informacija yra pateikiama šešiomis kalbomis. Puikus svetainės dizainas ir išplanavimas neklaidina vartotojų, o paieškos žemėlapyje rėžimas – labai patogi priemonė pačiam rasti reikiamą informaciją.Tarp estijos nacionalinės informacijos portalų,
http://www.visitestonia.com/ (vėlgi pateikiamas šešiomis kalbomis) stebina savo išvaizdos lengvumu, stiliaus modernumu, bei informacijos aiškumu ir prieinamumu. Beje, portale naudojamas logotipas (kartu su visa
“WelcomeToEstonia” kampanija) – primasis iš Baltijos šalių visapusiškas bandymas sukurti vientisą, modernų ir patrauklų šalies įvaizdį.Žinoma, reklaminiai triukai bei išsamūs informaciniai šaltiniai tai tik dalis Estijos sėkmės paslapties, tačiau sėkminga savireklama – tai lyg kabliukas, kuris gali suvilioti ir patyrusį užsienio žiniasklaidos žvejį.Dažnai apgailestaujame, kad mūsų šalis nepakankamai žinoma, tačiau būtų naivu tikėtis kitokio rezultato, kuomet netgi tie, kuriems kyla noras aplankyti mūsų kraštą sunkokai randa naujausią ir išsamiausią informaciją Internete.
Estija ir Pasaulinė krizė:
Estijos bendrasis vidaus produktas (BVP) ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, smuko 9,4 proc., o tai yra didžiausias ūkio nuosmukis per 15 metų, pranešė Estijos statistikos tarnyba.„Bloomberg“ apklausti ekonomistai prognozavo, kad sumažėjimas sieks 6,5 proc. Trečiąjį praėjusių metų ketvirtį per metus BVP sumažėjo 3,5 proc.
„Tai didžiausia ekonominė krizė Estijoje nuo nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais, - sakė „Danske Bank“ analitikai Larsas Kristensenas ir Violeta Klyvienė. - Niekas negali paneigti, kad dabartinė krizė Baltijos šalyse yra bent jau tokia pat rimta, kaip krizė Azijoje 1997-1998 metais arba krizė Argentinoje 2001-2002 metais“. Latvijoje ir Estijoje kilo didžiausias recesija nuo 1991 metų. Paskolų išdavimo bumas šalyse baigėsi, smunka vartotojų paklausa. Latvijos BVP ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį smuktelėjo 10,5 proc., o Lietuvos - 1,5 proc. Ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį nedarbas Estijoje išaugo iki 7,6 proc. - didžiausio lygio per trejus metus. „Augantis nedarbas, mažėjantys atlyginimai ir apkarpomos valstybės sektoriaus išlaidos mažina gamybą ir vartojimą, todėl per ateinančius ketvirčius reikėtų laukti recesijos gilėjimo“, - teigiama Estijos finansų ministerijos pranešime. Estijos centrinio banko duomenimis, per visus praėjusius metus Estijos BVP sumažėjo 3,5 proc. Remiantis baziniu scenarijumi, šiais metais Estijos ekonomika gali smuktelti 5,5 proc. „Ekonomikos atsigavimo pirmųjų požymių galima laukti 2010 metais“, - mano Estijos centrinis bankas.
Eilinę darbo dienos pavakarę Talino senamiestis atrodo tarsi pasaulio užkampis: vos keli pasimetę praeiviai, tuščios suvenyrų krautuvės, prie restoranų durų rymantys padavėjai, neturintys ko aptarnauti, dar keletas sutrikusių turistų, lėtai judančių tarp viduramžius menančių sienų įspraustomis gatvelėmis. Ir visa tai – tik klaidingas pirmas įspūdis. „Taline nėra blogai, gyvenimas eina kaip ėjęs. Žmonės vaikšto, kalbasi, sėdi kavinėse, pramogauja, perka gėles... Gal miestas ne toks gyvas, bet ir vasara dar neįsibėgėjo“, – apie tai, ką mato kiekvieną dieną pardavinėdama pakalnutes, kalba pensininkė Jaanika. Jos akimis, sunkmetis ne taip ir sunkiai prispaudė šalies gyventojų pečius – nors spaudoje rašoma, kad verslininkams sunku, daugėja bedarbių, bet pagrindinių paslaugų kainos ne tiek ir keičiasi, o pensiją ji gaunanti tokią pat kaip anksčiau. „Manau, valdžia priima reikiamus sprendimus. Pasitikiu tuo, ką jie daro, niekam nėra lengva. O kas nori – verčiasi kaip išeina. Kelios mano draugės prekiauja rankų darbo suvenyrais, aš savo darželyje auginu gėles. Parduodu keletą puokštelių jaunimui ir galiu gyventi. Nesiskundžiu“, – pasakojo prie senamiesčio vartų su keliais kibirėliais gėlių įsikūrusi 68-erių moteris. Artėjant savaitgaliui miestas atgyja: parkuose gulinėja jaunimas, senamiestyje bruzda turistų grupės. Nacionalinį maistą siūlančios kavinės sulaukia daugiau lankytojų nei kitos, nors kainos čia ne mažesnės. Sriubos gali gauti už 10 litų, kepsnį – maždaug už 25–35 litus. Į Taliną patekti sunku Dažna nuomonė, kad Vakarų Europos gyventojai Taline pasisvečiuoti mėgsta labiau nei Vilniuje ar Rygoje, esą šis miestas patrauklesnis, vakarietiškas. Bet Talinas susiduria su panašia problema kaip Lietuvos sostinė: sunku čia atkakti tiesioginiu skrydžiu. „Įsivaizduojate, iš Varšuvos turėjau skristi į Helsinkį, o tada iš ten sėsti į lėktuvą į Taliną. Negalėjau patikėti“, – stebisi vieno liberalių Lenkijos laikraščių redaktorius Leszekas, sutiktas prekybos centre. „Pažiūrėkite, negi šiems žmonėms krizė – parduotuvės pilnos jaunimo, ir visi perka. Gal todėl, kad sostinė, gal čia gyvenimas ne taip paliestas ekonominio sunkmečio, bet man Talinas nesisieja su krize“, – kalba jis. Vienoje siaurų gatvelių sutikta britė Susan sakė į Taliną atvykusi kruiziniu laivu. „Taliną turime pamatyti per pusdienį. Vaikštome po senamiestį, perkame suvenyrus, grožimės miestu. Nenustebkite, šiandien čia sutiksite dar daug anglų – laivas, kuriuo atplaukėme, didelis“, – juokauja Susan. Ji pasakoja, kad Taline ketina nusipirkti lininių drabužių, tautinių suvenyrų. „Šis miestas gražus. Nepasakyčiau, kad čia pigu, bet žmonės draugiški, visi labai paslaugūs, mandagūs. Ir šiandien tokia saulėta diena – man čia labai patinka“, – gera nuotaika spinduliuoja vyresnio amžiaus moteris. Senamiestyje klesti amatininkai Talinas žinomas kaip viduramžiškos architektūros ir dvasios uostamiestis, ir tokį įspūdį tik pagyvina visur plušantys amatininkai. „Panele, iškalsiu jums laimingą monetą!“ – šūksniu pasitinka „kalvis“, rankoje kūjį laikantis, senoviškais apdarais pasidabinęs jaunuolis. Užkalbintas pasakoja, kad užsieniečiai itin mėgsta jo monetas, o darbas nesunkus, reikalauja tik jėgos ir geros nuotaikos. „Studijuoju istoriją, tad toks būdas prisidurti pinigų man malonus. Jei žmonėms įdomu, papasakoju jiems šį tą apie amatus Estijoje. Bet dažniausiai tiesiog kalu ir juokauju su praeiviais“, – pasakoja vaikinas. Anot jo, draugų rate apie sunkmetį nesikalbama. „Visi žinome, kokia padėtis, keletas pažįstamų prarado darbus. Bet neaptarinėjame to – geriau pasilinksminti ir praskaidrinti sau nuotaiką“, – įspūdžiais dalijasi Hannes. Turistai apspitę ir šaulių mokyklos auklėtinius, kurie apsirengę viduramžius primenančiais apdarais prie vienos senųjų miesto pilių siūlo išbandyti taiklumą lanku arba arbaletu. „10 šūvių lanku – 10 eurų. Suorganizuosime varžybas, laimėjusius apdovanosime“, – šūksniais vilioja praeinančią turistų grupę. Pajuto vartojimo sumažėjimą Senamiesčio gatvelėmis su vaiku pasivaikščioti išėjęs jaunas tėtis Ronaldas stumdamas vežimėlį pripažįsta: vaiką auginti sunkmečiu sunkoka materialiai. „Ir aš, ir žmona esame laisvai samdomi menininkai. Savo piniginėse pajautėme, kad nebūtinų prekių vartojimas sumažėjęs, žmonės nebeleidžia sau pirkti interjero dizainerių paslaugų ir panašiai. Ir už kiekvieną projektą reikia pakovoti, nes norinčių daug. Bet išgyvename, neišlaidaujame. Žiemą pradėjome atidžiai stebėti išlaidas, gyventi taupiau. Tik vaikučiui stengiamės netaupyti“, – ant rankų paimdamas dar metukų neturintį berniuką šypsosi Ronaldas. Jis taip pat nenusiteikęs burnoti dėl vyriausybės, Seimo sprendimų. „Atidžiai seku naujienas, domiuosi, kas vyksta. Kol kas mūsų neskriaudžia. Visi tikisi, kad greit padėtis pagerės. Net kalbama apie eurą nuo kitų metų. Tai reiškia, nėra taip blogai“,– mintimis dalijasi Talino gyventojas. Stabilumo garantas – sukaupti rezervai Estijos parlamento Riigikogu viceprezidentė Kristiina Ojuland teigia, kad Estija ganėtinai stabiliai laikosi dėl finansinių rezervų. „ Per gerus laikus sukaupėme keletą milijardų kronų, ir tai mus šiuo metu saugo. Tai reiškia, kad Estijai nereikia skolintis pinigų, kad sumokėtų algas mokytojams, daktarams, kitiems valstybės tarnautojams“, – pasakoja valdančiosios partijos atstovė, sakydama, kad dėl to estai yra gan užtikrinti savo ateitimi. „Kai pamatėme, kad artėja sunkumai, iškart ėmėmės karpyti viešąsias išlaidas. Ruošiamės kirpti ir toliau. Dabar turime antrąjį neigiamo balanso biudžetą parlamente. Turėsime toliau mažinti algas viešiesiems tarnautojams, nukirpsime apie 8 proc. Tokia dalia teks ne tik vyriausybės ir jos institucijų darbuotojams, bet ir, pavyzdžiui, mokytojams“, – dėsto K. Ojuland. Tačiau Estijos vyriausybei, norint surinkti biudžetą, kol kas neprireikė keisti mokestinės politikos. „Neketiname kelti pajamų mokesčių – nei gyventojams, nei verslui. Šiuo metu planuojame dviem procentais pakelti PVM, jis tebėra 18 proc. Kitų mokesčių liesti nenorime“, – sakė viceprezidentė. Euro norėtų 2010-aisiais Estija atidžiai taikosi į euro zoną: svarstoma, kad gal pavyktų prie jos prisijungti jau 2010-aisiais. „Neatsižvelgiant į sunkumus, šiuo metu ruošiamės prisijungti prie euro zonos. Vėliausiai turime tai padaryti iki 2011-ųjų. Dėl šio tikslo norime, kad valstybės biudžeto deficitas neviršytų 3 proc. Toks Mastrichto kriterijus, ir kreipiame į jį dėmesį. Tai – bendras viso parlamento tikslas ir supratimas, nepaisant to, ar tu esi opozicijoje, ar koalicijoje. Tikslas prisijungti prie euro zonos yra esminis“, – kalba K. Ojuland. „Vis dėlto mes tikimės į zoną patekti dar anksčiau – 2010-aisiais. Darome visus namų darbus“, – tikina ji, teisindamasi, kad nesuspėti galima ir dėl techninių dalykų – euras paprastai įvedamas metų pradžioje, o „finansiniame pasaulyje kai kurie dalykai vyksta ilgai ir sudėtingai“. Nedarbas – rimta problema Paklausta, kaip sunkmečiu Estijoje laikosi silpniausios socialinės grupės, K. Ojuland pastebi, kad pensinio amžiaus žmonės nelinkę peikti valdžios sprendimų. „Pensininkai sudaro trečdalį populiacijos, o mes palankiu metu sugebėjome gan gerai pakelti pensijas. Dabartinėmis sąlygomis pensininkai gyvena neblogai. Asmeniškai daug keliauju po šalį, bendrauju su daug žmonių. Žmonės rodo supratimą, kad šalyje yra sunkūs laikai. Seni žmonės turi daug blogesnių ir sunkesnių laikų patirties“, – pasakoja viena parlamento vadovių. Vis dėlto ji priduria, kad bedarbystė šalyje yra rimta problema: šiuo metu ji siekia 10 proc., o Estijoje yra tik 640 tūkst. darbingo amžiaus žmonių. „Liberalų-konservatorių koalicija šiuo metu stengiasi išlaikyti tas darbo vietas, kurios yra sukurtos. Profsąjungos ir opozicijoje esantys socialdemokratai šiuo metu labiau remia bedarbius. Žinoma, mes turime socialines garantijas, bet svarbiausia išlaikyti darbo vietas, kad ir mažesnėmis algomis. Skatiname kompanijas, nesvarbu, dideles, mažas ar vidutines, kad tartųsi su žmonėmis, kad dirbtų už mažesnį atlygį, bet nebūtų išspirti iš darbo rinkos“, – apie įtemptą padėtį kalba K. Ojuland. Anot jos, vidutinis šalies nedarbo lygis siekia 5 proc., tad dabartiniai 10 proc. taip pat nėra išvien krizės padariniai. „Gali būti, kad bedarbystė dar kils. Vasarą bus išleistas naujas įstatymas, kuris suteikia kompanijoms patogesnį, modernesnį darbuotojų samdymo ir atleidimo modelį. Galbūt kažkiek žmonių bus atleisti. Bet niekas nežino, ar jau esame dugne, ar dar ne“, – nuojautomis dalijosi Reformų partijos narė. Stengiasi išlaikyti pasitikėjimą Ji pasakojo praėjusią savaitę buvusi Hjumoje, antroje pagal dydį Estijos saloje. „Ten bendruomenė nedidelė, veikia tik keletas bendrovių. Tad darbdaviai su darbuotojais susitarė dėl, pavyzdžiui, 4 dienų darbo savaitės, trumpesnių darbo valandų ir panašiai. Bet tai nėra vyriausybinė politika, o kompanijų veiksmai“, – teisingais sprendimais verslo sektoriuje džiaugėsi ji. Taip pat viceprezidentė lankėsi mažame pietų Estijos miestelyje. „Vaikščiojau po turgų ir kalbėjausi su žmonėmis, – pasakojo ji. – Jie supranta, kad padėtis yra sudėtinga ir kad mes turime kažko atsisakyti, išleisti mažiau pinigų. Ir jie būtent taip ir elgiasi. Bet man atrodo, kad žmonės apskritai peržiūri savo vertybes, pasitikrina, kas svarbu, o kas – ne visai“, – pastebėjimais dalijosi parlamentarė.Anot jos, parama vyriausybei dabar nėra tokia stabili, kaip įprastai – Estijos valdančiojoje koalicijoje ta pati Reformų partija išlieka jau dešimtmetį. „Stengiamės palaikyti pasitikėjimą tarp žmonių ir valdžios. Jei žmonės neturėtų informacijos apie tai, kas vyksta, galbūt būtų ir blogiau“, – svarstė ji.Šią savaitę Estijos profsąjungos rengiasi demonstracijai prieš parlamentą, bet tikimasi, kad ji praeis ramiai ir be agresijos.
Apie Estiją begalės informacijos ir neįmanoma visko aprėpti. Viską ką čia sudėjau man pasirodė labai įdomu ir tikiuosi, kad patys nepatingėjote kažką galbūt naujo sužinoti apie mūsų Baltijos sesę Estiją. Estijoje jau užaugo tokia sportininkų karta, kurią dabar laisvai aplenkia mūsų Virginijų Alekną, o Eurovizijoje šiemet jie užėmė šeštąją vietą, bet nereikia nieko pavydėti, turėtume džiaugtis kaimynų sėkme ir klestėjimu.
Draugiškai, Jūsų Maištinga Siela
Taigi, mielieji, kaip ir žadėjau, kalbėsiu ne tik apie šalis, politiką ir kitus dalykus, bet stengsiuosi įdėti vieną kitą įdomią ir nusipeniusią asmenybę. Gal keista, kad sakau asmenybę, o ne žmogų, bet asmenybės mane visada labiau žavėjo. Šį kartą noriu pakabėti apie Oskarą Vaildą, žinomą airių rašytoją. Vis prisimenu savo literatūros pamokas, kada mūsų lietuvių mokytoja pasakojo apie šį ekscentrišką ir ryškią asmenybę. Pamenu kaip ji vaizdavo Oskarą įeinantį į studentų auditoriją po kaklu pasirišęs didelį žydrą kaspiną. Galbūt tai atrodo klouniška ir vaikiška, bet manau, kad Valdas tiesiog tokiu būdu maištavo prieš esamus steriotipus ir siaurą požiūrį į žmogų, vyrą ir savaime suprantama - meilę. Per tikybos pamokas, mūsų klebonėlis tik "cykiai" nutęsdavo sukandęs dantis, kad Vaildas buvo gėjus ir už tai kalėjo kalėjime. Nepaisant to, kad meilė vyrams sugriovė Vaildo gyvenimą, iki šiol jis vi dar laikomas literatūros išminties pažiba. O jo kūriniai vis dar skaitomi ir nagrinėjami, lyg jie būtų nūdienos aktualijos. Štai ką man pavyko rasti apie Oskarą Vaildą:
