Nekaltybės kaina gali būti ne tokia jau ir pigi

Natalie Dylan pseudonimu pasivadinusi 22-ų metų studentė nusprendė finansuoti savo mokslą parduodama savo nekaltybę. Kai Ebay atsisakė organizuoti tokį aukcioną, ji kreipėsi į Bunny Ranch Nevadoje (JAV), kur ir buvo pasiektas susitarimas.
Savo interviu su "The Insider", Natalie taip aiškino savo sprendimą: "Nemanau, kad aukcione parduodama savo nekaltybę išspręsiu visas savo problemas. Tačiau tikiuosi susikurti tam tikrą finansinį stabilumą. Mes gyvename kapitalistinėj visuomenėj, kodėl negalėčiau parduoti kažko, man priklausančio?"
Dar 2007, Carys Copestake patalpino savo "Nekaltybė už 10000 svarų" skelbimą tarp kitų prostitučių skelbimų. Carys buvo 18, ji taip pat kaip Natalie ieškojo būdų finansuoti savo mokslą - ir sutinkamai su kai kurių reporterių pranešimais, pirkėjas atsirado.
Kita mergina, Rosie Reid pardavė savo nekaltybę už 8400 svarų, panaudodama juos savo mokslui Bristol Universitete (UK) apmokėti. Ebay taip pat atsisakė organizuoti jos aukcioną. Buvo pranešta, kad 44-ų metų inžinierius sumokėjo jos prašomą sumą, nors jos paslaugomis ir nepasinaudojo.
Tačiau Natalie norėjo gauti už savo nekaltybę nei daug nei mažai - 1 milijoną dolerių. Ir kas galėjo pagalvoti, kad aukcionas pritrauks daugiau nei 10000 vyrų... o aukščiausias pasiūlymas sieks žadą atimančius 3.7 milijonus dolerių!

Demesio!!!

Mielieji, dabar jums suteikiama nuostabi proga prisijungti patiems prie Maištingosios Sielos forumo ir diskutuoti su visais skaitovais apie straipsnius ir savo pamėgius! Jums tereikia prisiregistruoti forume ir turėsite savo asmeninę laiškų dėžutę, galėsite dėti nuotraukas į forumą ir komentuoti visų pasisakymus, galėsite net asmeniškai per savo pokalbių dėžutes susirašyti su kitais ir bendrauti! Mielai kviečiu jus prisijungti ir kurti, dėti savo kūrybą, mintis, pageidavimus ir kritiką. Nuorodą į forumą visada rasite dešinėje! Dėkui, kad esate!

http://www.createforum.com/maitingasiela/index.php?mforum=maitingasiela


Jūsų Maištinga Siela

Lietuvos įvaizdžio spragos mano akimis

Sveiki, mano mieliausieji! Kiekvieną kartą taip kreipdamasis jaučiuosi kaip Algimantas Čekuolis sekmadienio popietę. Nežvairuokite, Čekuolis – nuostabus žmogus. Tikras dar vis, ačiū Dievui, gyvas žurnalistas, kuris daugumai yra šios srities autoritetas. Man taip pat. Na, bet apie Čekuolį galbūt pakalbėsiu skyrelyje „Asmenybės“. Šiandien noriu pakalbėti apie visai kitą dalyką. Galbūt tai iš pažiūros šiek tiek problematiška, bet pamėginsiu atskleisti savo nuomonę ir požiūrį į Lietuvos įvaizdį pasaulinėje arenoje. Pabandysiu atsakyti, kuo mūsų šalis vis dar įdomi kietiems? Kodėl turistai turėtų važiuoti pas mus ir kodėl neturėtų to daryti? Nepamiršiu, kiek pinigų sukišo Kirkilas į Lietuvos valstybės įvaizdžio kūrimą. „Drąsi Lietuva“. Kažin ar bent pasiteisino nors vienas litas įmestas į šį mėšlišką mėsmalę? Vilnius – Europos kultūros sostinė. Ot, naujiena! Prisireklamavome iki soties, bet turistų anplūdis į mūsų šalį ne tik, kad nepadidėjo, bet atvirkščiai – sumažėjo. Na, taip, sakysite, kad čia krizė pizė ir bla bla, bet faktas lieka faktu – Lietuva nėra patraukli turistinė šalis. Tuo metu Ryga ir Talinas turistų sulaukia, kur kas daugiau! Štai jums Vilnius – Eurpos kultūros sostinė. Turėtume iškart ieškoti šios problemos priežasčių. Viena didžiausių problemų yra skrydžiai į kitus Europos miestus. Patyrus nesėkmę su skrydžių bendrove „Flylal“, kuri neva bankrutavo, Vilnius staiga tapo vienas sunkiausiai pasiekiamų miestų ES. Ir ši problema tebesitęsia. Skrydžiai dabar vykdomi labai retai, o norintys čia atskristi turistai, turėtų vykti per Rygą. Taigi nuostolis milžiniškas. Lietuvos vardas pasaulyje jau nebėra toks mirtinai išblizgintas, juk nenuostabu. Dabar mūsų šalis nuskambėjo per visą pasaulį, kaip arši homofobijos užtarėja, o šalyje priimami įstatymai ne tik, kad prieštarauja žmogaus protui, bet ir visos Europos Sąjungos įkurtoms organizacijoms, konstitucijoms ir konvencijoms. Regis, Lietuva savo noru neria sau ant kaklo kilpą ir pati grįžtą į Sovietinius laikus, kada buvo viskas draudžiama ir cenzūruojama. Ar jūs norėtumėte važiuoti į tokią šalį? Ne. Turistai irgi nėnori. Beje, kas liečia homoseksualizmą, tų pačių „sutvėrimų“ pasaulyje yra apie 15-20 procentų. Tai įsivaizduokite, kiek po šio skalndalo iš Lietuvos turėtų išplaukti pinigėlių, nes jų neatveš homoseksualūs turistai. Kitose šalyse specialiai statomi gėjams viešbučiai. Pavyzdžiui Argentinoje vien homoseksualūs turistai į šalies biudžetą sumeta vasaros sezonu metu iki 10 procentų turistinių pinigėlių. Nes šalis gerai pasiruošusi, ji sukūrė tinklapį, pramogų parkus, aikštes, kur kitoks žmogus gali jaustis saugus ir laisvas. Lietuva pasekė priešingu atveju. Toks įvaizdis geras ar ne, spręskite Jūs patys. Turistai iš vakarų atvažiavę į Vilnių labai nustemba gatvėje išvydę benamius, kurie buteliukui ir maistui kaulyje iš praeivių pinigų, grįžę į savo šalį, kur tokių „pričiūdų“ nėra, pasakoja apie Lietuvą kaip apie šalį kankinama skurdo. Kažkodėl Lietuva neinvestuoja į savo turizmo plėtojimą, arba tai buvo daroma labai mažai. Turistams dažniausiai siūloma aplankyti Trakų pilį ir Gedimino kalną. Juk tai nuobodu! Lietuvoje tiek daug nuostabių gamtos vietų, nuostabių kaimelių su tautiniais motyvais. Juk turistams tai ir yra įdomu! Ne, bet Lietuva apsiribojo tik tais dalykais. Suprantu, dabar ne laikas apie tai kalbėti, nes siaučia krizė. Tai reikėjo daryti 2006 – 2007 klestėjimo metais. Prikurti internetinių tinklapių užsieniečiams su programomis, su gerais atsiliepimais, sudominti, suvilioti juos. Ką ir darė Latvija ir Estija. Na dabar jau šaukštai po pietų, galime tik kaip suviduriavę katinai miaukti ir raityti uodegas prie suskilusios geldos. Mūsų dabartinis įvaizdis visai nieko atrodo tik dar prastesnio įvazdžio šalims: Kazachstanui, Uzbekistanui, Rumunijai, Moldovai ir t.t. Iš jų turėtume laukti vis didesnių žmonių antplūdžių į mūsų šalį. Galiausiai ir patys lietuviai savo šalyje nesijaučia laimingi, pjaunasi, neranda laisvės, nori didesnių galimybių ir bėga į vakarus. O Lietuvos valdžia tik dainuoja „Oi, neverk motušėle, kad jaunas sūnus, eis ginti šventosios Europos...“ (Šią dainą labai mėgo mūsų klasė. O mūsų auklėtoja V.V. pati mielai išvyktų į Europą uždarbiauti, jei neturėtų vaikų ir vyro). Tuo tarpų Estija traukia į savo šalį puikius darbuotojus, juos apgyvendina, suteikia karališkas sąlygos, o apie sutvarkytą švietimą ir universitetus jau nebekalbu, mes visa galva žemesni. Švietimas tikrai pratas, kokybė gal ir gera, bet sąlygos nesudarytos. O ypač užsieniečiams, kurie galbūt norėtų ir galėtų mokytis Lietuvoje, čia įgyti specialybę, dirbti ir net gyventi. Ne, nėra taip lengva padaryti, taip yra dėl to, kad valdžioje sėdintys žmonės nesistengia, nes jie ateina į savo darbą kaip į paprastą darbą kuopti tualetų. Aha, baigėsi darbo laikas, susikrauna čemodaną ir namo žiūreti Marijos Selestės. Valdžioje reikia uolių, užsispyrusių altruistų, kurie žino, ko reikia Lietuvai ir jo žmonėms! Nu bet kur tau, juk daug geriau vieną kitą milijoniuką sau į kišenę nusigręžti. Taip yra dėl to, kad taip yra daug lengviau, nei dirbti kitų labui. Man dabar labai patinka posakis „Ant kilimėlio“, kurį įtvirtino Dalia Grybauskaitė purtydama visus ministrus. Manau, tai jau daro mūsų šalį šiek tiek geresnę pasaulinėje arenoje. Maklerius ir oligarchus visus į dujų kamerą! Jūs tik pažiūrėkit į politikus! Mano močiutė sakydavo, tarp tų rupužių nė vieno kūdo nerasi. Kur tu rasi, jei visi bagotai gyvena. Vyrai vaikšto kaip bėkonai ir savo mobiliakus spaudinėja, suprask tu, meilužėm rašinėja. Dalia Grybauskaitė – kaip tas flakonėlis „Kobra“ nuo mašalų ir tarakonų. Reikia papurkšti ant oligarchų galvų, kad visi išdvasiotų. Šneku vis apie įvaizdį, lyg jis būtų svarbus. Bet jis ir yra svarbus. Kokia šalis, jeigu ji negali išsišluoti savo kiemo ir po tualeto nusiplauti rankų? Kaip į tokią valstybę reikia žiūrėti? O ką mes galime padaryti paprasti lietuvos piliečiai? Kažką kažkam reikia daryti, negalima imtis už galvų ir dejuoti: bėgam į vakarus, bėgam į vakarus... Vakarai nieko gero neduos. Gal tai mano utopija, bet būtų nuostabu, jei Lietuva susitvarkytų su savo valdžia, oligarchais - parazitais, švietimu, sveikata ir įvaizdžiu, gal tada ir kitos šalys, žmonės, turistai žiūrės į mus palankiau ir norėsis mieliau svečiuotis mūsų šalyje. Jei manote, kad krepšinis, alus ir gražios merginos išgelbės Lietuvą, Jūs labai apsirinkate. Kad ir kaip ten bebūtų, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs!

Jūsų Maištinga Siela

Ledynmetis 3

Sveiki, brangieji! Eisiu iškart prie reikalo. Vakar teko matyti filmą „Ledynmetis 3“ ir tikrai likau sužavėtas. Gal dėl to, kad pirmą kartą šį filmą mačiau kino teatre, o ne per kompiuterio monitorių juk tai irgi iš dalies šiokį tokį poveikį. Na, kad ir kaip ten bebūtų filmas iš tikrųjų labai patiko. Gal dėl to, kad jaučiasi, jog ilgai brandintas ir kiekvienas juokelis subtiliai nugludintas, net iš tikrųjų šios dalies teko laukti nemažai laiko, kas nebūdinga tokiems filmams kaip „Pjūklas“, „Haris Poteris“ ir kiti, kurie gaminami labai greitai, O „Ledynmečio“ tęsinio laukėme beveik ketverius metus. Ėjau į šį filmą dubliuotą lietuviškai, nors siūlė originalo kalba ir net D3 formatu (per akinius) stebėti. Tai parodo, kaip kruopščiai šis filmas paruoštas. Dėl dubliavimo lietuviškai nuo pat nekėlė jokios abejonės, nes Vytautas Šapranauskas tai padarė nuostabiai! Įpinta daug lietuviškų juokelių, kurie verčia iš koto, neatsimenu, kad pastarosios dalys būtų nors kiek juokingesnės. Įpinti tikri Šapranausko „bajeriai“, kurių tikrai nėra anglų kalboje: „Pjoviau šieną per visą dieną...“, „Pasiimk tu savo bobą!“ ir panašiai. Siužetas man taip pat patiko, nei užtęstas, nei nuobodus, atvirkščiai, labai nuotaikingas ir linksmas. Kultiniu personažu jau tapusi mažakalbė voverė ir jos ąžuolo gilė susiduria su naujais sunkumais, nes kelią pastovi jauna žavi voverytė ir mūsų voveriukui tenka rinktas: gilė ar meilė? Šitoje vietoje kūrėjai tikrai nestokojo fantazijos ir humoro! Ledynmečio personažams: mamutui, mamutei, tinginiui Sidui, tigrui Diego ir žiurkėms tenka vėl susidurti su naujais nuotykiais. Bet viskas jaučiasi dar brandžiau, mamutai laukia savo šeimos pagausėjimo, Diego neranda dvasios ramybės, o tinginys Sidas susiranda ledo požemyje tikro dinozauro kiaušinius ir juos pradeda globoti, vadindamas save mama. Iš tikrųjų nepakartojama šmaikšti istorija, kurią siūlau pažiūrėti, kuriems patiko pirmosios dalys taip pat „Kun fu panda“, „La troškinys“ ir kiti šmaikštūs filmai. Sakau, vien taip kaip įgarsina Šapranauskas verta mažiausiai Oskaro! Tai tiek šiam karteliui.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Renata Šerelytė "Vardas tamsoje"

Sveiki, mielieji! Tikiuosi gyvenate gerai! Šiandien norėsiu Jums pristatyti Renatos Šerelytės knygą „Vardas tamsoje“, kurią nesenei baigiau skaityti. Tai iš tikrųjų unikalus kūrinys Lietuvos literatūros padangėje. Kaip žinau, lietuvių literatūra nėra popliari jaunimo tarpe; jie labiau renkasi užsienio lieratus arba užsienietiškus klasikus. O bereikalo. Kiek pats susidūriau su šiuolaikine lietuvių literatūra, kaip mat pakeičiau savo nuomonę. Renata Šerelytė nėra išimtis. Priešingai nei dauguma, kas manė, lietuvių literatūra man pasirodė kur kas intelektualesnė, nei verstinė ir populiarioji užsienietiškoji knygiena. Pamirškite Žemaites, Brisiaus galą ir visą kitą seniena, kuria verčia mus mokytis mokykloje, sutinku, kad reikia apie tai žinoti, bet nejaučia kažkodėl pamirštama šiuolaikinė literatūra ir jos autoriai. Viskas užsibaigia Vandos Junaitės „Stiklo šalimi“; pastarasis taip pat atrodo nuostabus kūrinys. Jurga Ivanauskaitė, Juozas Erlickas, Sigitas Parulskis, Laura Sintija Černiauskaitė ir ta pati Šerelytė yra dabartinės lieteratūros „žvaigždės“, būsimi ateities klasikai. Galiu galvą guldyti, kad po 10 metų, jie bus įtraukti į vadovėlius. Todėl ne veltuj ginu lietuvių literatūrą, kurią taip peikia šiuolaikiniai kritikai krapštydami savo juodas pamėlusias panages. R. Šerelytės „Vardas tamsoje“ pasirodė ne taip jau ir šviežiai – 2004 metais. Iš kart po triuškinamos Ivanauskaitės knygos „Placebas“. Keista, bet tarp šių kūrinių radau nemažai paralelių. Visų pima abijose knygose nemažai detektyvinių siužetinių vingių, panašus saldus ir per dantį traukiantis humoras, kuris beveik visiems šiuolaikiniams literatams ir yra būdingas. Iš tikrųjų prieš pusę metų skaičiau Šerelytės romaną „Mėlinbarzdžio vaikai“ (šis pats naujausias) ir tikrai mane pribloškė toks neregėtas ir drąsus talentas. Nors pasakojama apie sovietinius laikus (ko labai nemėgstu), bet knyga dvekė šiuolaikine pozicija. Knyga tikrai buvo įtraukianti ir nuostabi. „Vardas tamsoje“ tenka pripažinti yra „silpnesnis“ kūrinys, bet kartu unikalus. Tikriausiai ir labiausiai „kitoks“ nuo visų šios autorės kūrinių: „Žuvies darinėjimas“, „Balzamuotojas“, „Laukiniai mėnesiai“ ir „Ledynmečio žvaigždės“. Beje, ši rašytoja taip pat rašo ir ese, ir kritinius straipsnius, ir knygeles vaikams. Palankūs dauguma žanrų. Kritikai aišku peiliu subadė ir, mano akimis, per greitai pasmerkė šį kūrinį. Jame tikrai yra įdomių vietų, kurias norisi skaityti net iki apsilaižymo. Visa knygos fabula primena daugiasluoksnį pasakojimą, kada moters gyvenimas seka šiandienos vaga ir kaip jos gyvenimas vystėsi praeityje. Veiksmo vieta – policijos irštva, kurioje vyksta ne tik kasdieniniai vargai, bet ir intiguojančios, jokiu būdu ne banalios meilės istorijos. Ir vėlgi norisi man šį romaną lyginti su Jurgos „Placebu“, kuriuose dominuoja moterys ir katės. Iš tikrųjų tokie personažai mane teigiamai dirgina ir sužadina herojų simpatiją. Kiti personažai kaip antai: kunigas, moterirškė ugniniais plaukais, skiedanti apie ekstrasencines galias, paslaptingasis Mokytojas, Šarkienė su savo baru ir kiti. Veikėjai labai skirtingi, ryškūs, galbūt šiek tiek ir nerealūs, kas kabino kritikus, bet pripažįstu, kad velniškai simpatiški. Visi jie plakasi apie policijos nuovados gyvenimą. Galiausiai knyga taip įsivažiuoja, kad pabaigoje tampa fatališkai chaotiška, visi sapnai, jausmai, mintys ir vizijos susiplaka į vieną kokteilį ir gaunasi sunkiai suvokiama košalynė. Bet neabejoju, kad autorė būtent to ir siekė. „Vardą tamsoje“, vargu ar berasite knygyne, nes paskutinę aptikau Centrinėje Vilniaus knygyne. Tokio senumo leidiniai dažniausiai būna jau išgraibstyti, o dar tas intriguojantis ir drąsus viršelis, tikrai neleidžia likti abejingoms akims. Taigi, jei turėsite laiko ir pamatysite šią knygą, pasiimkite ir nepatigėkite perskaityti ir galbūt kažką naujo sužinoti ne tik apie save, bet ir pačią lietuvių šiuolaikinę lieteratūrą. Šiam karteliui tiek, sekmės Jums, milieji!

Jūsų Maištinga Siela.

P.S. Nuotraukos - darytos mano.

Kodėl Saulės užtemimai turėtų nedžiuginti?

Sveiki, milieji, kadangi pradėjau aną kartą ezoterinėmis temomis kalbėti, ta proga norėčiau viską ir pratęsti. Beje, sveikinimai mano geram ir mielam draugui Dariukui! Tegu devynioliktas gimtadienis būna labai geras ir atneša į tavo gyvenimą daug naujų ir gerų permainų, pats žinai kokių jų reikia. Šiandien pakalbėsiu apie rytoj – Liepos 22 dieną įvyksiantį Saulės užtemimą ir jo poveikį visai Žemės planetai. Šis Saulės užtemimas įvyks Lietuvos laiku 5:34 valandą ryto. Labai gerai, kad Lietuvoje šis užtemimas nebus matomas, todėl jo energetinis poveikis bus kur kas mažesnis. Užtemymas matysis mano mieluose kraštuose – Indijoje, Nepale ir šiaip visame Himalajų regijone. Kai buvau mažas iš tikrųjų labai laukdavau Saulės užtemimų, niekaip nepamiršiu, kaip dar būdami kaimo vaikai, pro suvirintojų akinius ar šiaip pro padegintą apdūmavusį stiklą stebėjome Lietuvoje matomą Saulės užtemimą. Labai norėjau, jog aptemptų dangus, kad savo akimis galėčiau išvysti dienos metu žvaigždes ir galbūt planetas. Tik paaugęs sužinojau, kokią įtaką turi Saulės užtemimai. Tuojau paaiškinsiu, kodėl jie yra neigiami. Metuose būna bent keletas Saulės užtemimų, tai dažniausiai įvyksta tada, kai dangumi keliaujantis mėnulis atsistoja tarp Žemės ir Saulės. Nuo mėnulio slenkantis šešėlis nebeduoda tiesioginių Saulės spindulių. Užtemimas trunka maždaug apie 3 valandas su visa jos įžanga ir pabaiga. Ir kas tada nutika? Mūsų akimis atrodo nieko ypatingo, bet iš tikrųjų kažkas vyksta. Saulė jau nuo senų senovės įkūnija mūsų sąmonę, kuri šildo, teikia sąmonės šviesos, stabilumą ir ramybę. Jos tiesioginis kontaktavimas su Žeme yra būtinas, todėl kitu atveju mūsų planetoje neliktų gyvybės. Bet kaip jau kalbėjau anoje temoje, kad kiekvienas daiktas turi savo biostruktūrą ir biolauką, kuris sąveikauja su mumis. O Jūs bent įsivaizduojate, kokią didžiulę jėgą turi mūsų Saulė? Ir staiga Mėnulis atsistoja į jos vietą ir jos teikiama pozityvi ne tik šviesa, bet ir šviesus sąmonės srautas staiga nutraukiamas. Žemėje tada vyksta tokie dalykai, kurie jau nebeįtakojimi blaivaus proto, bet dažniausiai mūsų elgesys pasiduoda emecijoms ir, kaip gaila, dažniausiai negatyviems. Trys dienos prieš užtemimą ir trys dienos po užtemimo iš tikrųjų jaučiame dažniausiai kažkokį vidinę nerimą, savigraužą, kad kažkas negerai, kažkur turiu lėkti, bėgti ir svarbaus padaryti, bet nė pats nežinau kodėl. Užtemimo metu padaugėja galimybė į mūsų planetai įsivelti į visokius kataklizmus. Niekaip nepamiršiu kaip vienu užtemimo metu pasaulis per akimirką neteko vieno šviesiausių pasaulio žmonių – popiežio Jono Pauliaus Antrojo. Cunamis Pietryčių Azijoje, kada 2004 metais per Kalėdas buvo nusinešta tūkstančiais gyvybių taip pat buvo įtakotas užtemimo. Galbūt tai tėra sutapimas, galbūt dabar čia iš pirto laužiu šias astrologines kalbas, bet pasaulio statistika liudija visai ką kitą. Per užtemimus daugiausia būna patiriama nesėkmių, stresų ir autoavarijų. Daug lengviau pasiduoti blogai nuotaikai, isterijei, norisi aiškintis, bilinėtis ir ginčytis, įrodinėti savo tiesas. Negana to, Užtemimas vyks beveik ant jaunaties slengsčio. Jaunatis, kaip žinia, yra galingas augimo momentas, ką į jį pasėsi, tą neši visą mėnesį. Visos mūsų mintys ir panašiai jaunaties metu nusivelka per visą mėnesį. Kadangi užtemimo tendencijos vyks ant jo slengsčio, dalis neigiamų dalyku nusidrieks per visą mėnesį. Ir vėlgi, tas nėra gerai nei visai Žemei, nei žmonėms, nei visai pasaulinei ekonominei padėčiai, kuri bando gelbėtis ir kapstytis. Šiuo metu ji gali dar labiau įklampinti, priimti ne tokius įstatymus, sprendimus, nors Lietuvai tas negalioja, nes ir be užtemimų priimami klaikiai nesąmoningi sprendimai. Kažkas juokavo, kad Lietuvoje – kiekvieną dieną būna užtemimai. Na, bent galime džiaugtis, kad Lietuvos žmonės ne visi buki ir išsirinko gerą prezidentę. O kad iš valdžios būtų ką nors tokio ryškaus pasirinkti, deja, iš avinų bandos karvių neišrinksi, liūto nepamelši, o šūdo nepaglostysi. Ką vis dėlto reikėtų daryti užtemimo momentu? Visgi geriausias būdas – neprarasti sveiko proto ir suvokti, jeigu kažkas negerai ir iš kažkur kyla desperatiškas nesveikas polinkis neigiamai daryti, jaustis ar šiaip kažkas kažkur kažkaip, svarbiausia yra sąmoningai suvokti, jog tai iš dalies Saulės užtemimo poveikis. Siūlau tada sau pasakyti, kad aš nepasiduodu šiam srautui, kad aš neprivalau būti savo neigiamų emocijų vergas, kad aš neprivalau įsivelti į konfliktus ir priiminėti ypač svarbius dalykus šiuo momentu. Na, aišku, jei tie sprendimai yra galimi nukelti, tai geriausia juos ir nukelti. Bent jau keletai dienų po užtemimo. Žinau, kad dauguma abiturientų, rytoj kaip tik gaus savo stojimų rezultatus, todėl nenusiminkite, jeigu kažkas kažkam nepavyko, kažkur įsivėlė klaida ar mūsų nepasiekia kažkokia informacija, būkime kantrūs ir išlaukiame geresnio momento. Viskas yra blogai, nenusiminkite, bus dar blogiau. Juokauju! Iš tikrųjų reikia galvoti pozityviai ir viskam nusiteikti su lengva lengva ironija. Taigi, visgi mūsų šaliai, kurioje užtemimas nebus matomas, šie visi dalykai palies kur kas mažiau. Taigi, visiems sėkmės, kantrybės, meilės ir sveikatos!

Jūsų Maišinga Siela.

Mandalos

Sveki, milieji, tikiuosi dar yra tokių, kurie lankosi čia ir paskaitinėja mano blogą. Taigi, šiandien norėčiau pakalbėti apie mandalas. Dauguma, jaučiu net nenutuokiate, kas per daiktas yra mandala, todėl savais žodžiais bandysiu tai nusakyti. Visų pirma, mandala – piešinys apskritime. Jų būna visokių visokiausių. Šis mandalų menas gimė rytuose ir iki šiol yra gan populiarus. Ypač budistinėje kultūroje, kuriame mandalos atlieka ypač sakralias apeigas. Mandala pradedama piešti nuo centro, visokiausiais ornamentais, tai galite pamatyti viršutinėse nuotraukose, jų būna pačių įvairiausių. Mandalų kūrėjai piešdami mandalas save išsigrynina, nes to paties vaizdo atkartojimas prilygsta meditacijai ir susikaupimui. Mandalos vis populeresnės ir vakaruose, pažįstų žmonių, kurias piešia. Net mūsų buvusi auklėtoja V.V. (nuo šiol ji bus taip minima) taip pat buvo apsirgsi šiuo menu ir kone vertė mus piešti. Pamenu, pačiam pavyko sukurti, mano manymu, neblogą mandalą iš ugnies ir vandens, tikriausiai tai turėjo atspindėti kartu ir mano susipriešinusią asmenybę, o gal platesnį požiūrį į kaikuriuos dalykus? Juokauju, nekeliu aš čia savęs į padanges, esu paprastas kaip ir bet kuris iš jūsų. Taigi, mandalos piešiamos ant visokiausių medžiagų: popieriaus, ant stiklo, sienų ir panašiai. Rytuose mandalos yra pilamos iš smėlio. Smėlis nudažomas įvairiais spalvų pigmentais ir po to pro neįtitikėtinai mažą šiaudelį pilamas į sudėtingą tibetietišką mandalinę schemą. Pats procesas užtrunka daug valandų, todėl per vieną dieną vargiai supilsi. Paččam teko Vilniuje matyti, kaip tibetiečiai kalba sakralias maldas ir kartu su nepaprastu susikaupimu pila smėlio mandalą. Iš šiaudelio byra po mažytes kruopelytes smėlio ir kiekvienas krūptelėjimas gali viską sugadinti. Supylus mandalą gaunasi neapsakomas grožis, prie jos dar kalbama keleta dienų maldas, o po to mandala būna sunaikinama, dažniausiai sudeginama, nors Lietuvoje tibetiečiai ją susėmė ir smėliuką supylė į Nėrį ar Vilnelę, jau ir nebepamenu gerai. Šiaip žiūrėjimas į mandalą jau harmonizuoja žmogaus bionergetiką ir keičia jo charakterį, daro jį ramesnį ir sakyčiau geresnį. Į išgrynantą maldomis mandalą galimą ilgai medituoti nieko nedarant, tiesiog akimis sekiojant mandalos ornamentus. Ir vėlgi, tokia mandala, kuri harmonizuoti mus, mūsų mintis ir bionergetiką, turi būti nupiešta nebetkaip, o su atsidavusiu, medituojančio ir mylinčio žmogaus. Jeigu mandala sukurta graži, bet ji daryta atmestinai, jos išskleista bioenergetika jus gali paveikti neigiamai. Iš pradžių galbūt jūs to net nepajusite, bet iš tikrųjų viskas kas supa mus turi sąlytį su mumis, kiekvienas daiktas, kad ir koks jis bebūtų turi savo biostruktūrą, kuri kontaktuoja su mūsų aura – biolauku. Tai jau yra patvirtinta net moksliškai ir daugelyje kultūrų jau suvokiamas kaip savaime suprantamas dalykas. Mūsų kiekvienas žodis gali atitinkamai paveikti kiekvieną daiktą, akimis galbūt tai nematoma, bet tai iš tikrųjų veikia. O jeigu nekenčiame ir veikiame blogu žodžiu, tai gali netgi pakenkti. Apie vieną tokį įrodymą aprašysiu plačiau kada nors kitą kartą. Taigi, mandalos iš tikrųjų turi ir savotišką gydomąją ir harmonizuojančią galią. http://www.dharma.lt/ jūs galite susirasti šių metų sukurtas mandalas Nijolės Valaitytės – Wolmer ir Raimondo Karecko, kurios hamonizuoja mus. Šios mandalos ypatingos, todėl, kad ši pora jas išmeditavo per savo specialias praktikas ir išgrynino per spalvas, todėl jas stebėdami mes taip pat galime išsigrininti, todėl kviečiu čia apsilankyti ir susirasti savo zodiako ženklo mandalą. Tinka stebėti ir kitas mandalas, jeigu tik jaučiate, jog turite tam polėkį. Ši pora per spalvą ir formą išreiškia šių metų mūsų zodiako ženklų vibracijas, kad padėtų geriau susiorentuoti kasdieniniame gyvenime. Galite būti skeptikais, galite tai neigti ir tiesiog nusispjauti, bet man tai iš tikrųjų veikia. Veikia ir kitiems, kurie tai tiki. Netgi svajoju po remontų pats atsisėsti ir sukurti savo mandalų ciklą ir kur nors surengti mažą parodėlę, bet pažiūrėsiu ar turėsiu tam polėkio. Taigi, milieji, šiam kartui tiek. Viso ko geriausio!

Visada Jūsų maištinga Siela