Žinomos kino moterys su cigarete. Gražu ar šlykštu? (Actress women with cigarette)

Sveiki visi,

Nežinau, šiaip nesu rūkantis žmogus ir tuo kažkaip smagu, kad neturiu šios priklausomybės, tačiau man labai gražu kine išvysti elegantiškai ir su begaliniu patosu bei pasimėgavimu rūkančią moterį. O jums tai gražu? Priimtina? Kiekvienam savo. Nutariau žvilgtelėti į kino aktores – vienos gyvenime rūko, kitos vaidina tik filmuose, jog traukia dūmą, o kitos tik per specialias fotosesijas ryžtąsi įsikasti cigaretę ar net didžiulį cigarą.

Pasižvalgykim iš mano interneto platybėse pagautų nuotraukų...

 

Natalie Portman kadre iš filmo „Arčiau“, atrodo, kad cigaretė jau teikia dramatiškumo įspūdį...

 

Merilyn Monroe – ką ir bepasakysi... Cigaretė jai tinka.

 

Angelina Jolie kažkada itin garsėjo savo maištingumu ir toli gražu ne solidarios B. Pit‘o žmonos įvaizdžiu.

 

Lotynų Amerikos super žvaigždė Gabriela Spanic „prigauta“ kavinėje. 

 

Sena Jannifer Aniston fotografija iš „Draugų“ laikų šitaip mėgstama spaudos. 

 

Nepadoriai dar jauna Judi Dench taip pat laiko cigaretę...

 

„Armagedono“ žvaigždė Liv Tyler stilingoje fotosesijoje.

 

Sofi Loren mėgo dažnai fotografuotis su cigarete rankoje.

 

Serialų ir kino aktorė Alyssa Milano taip pat deda cigaretę prie lūpų.

 

Cameron Diaz ne tik fotografuojasi su cigarete rankoje, bet ir aistringa gyvenime dūmija.

 

Carey Mulligan kadre iš filmo „Auklėjimas“.

 

Dainininkė ir aktorė Cher taip pat nevengia dūmo, nebijodama, kad rūkymas pakenks balso stygoms.

 

Penelope Cruz W. Aleno filme.

 

Demi More atrodo galingai su šiuo cigaru.

 

Prancūzų aktorė Catherine Deneuve.

 

Elegantiškoji Kate Winstlet filme „Nerimo dienos“.

 

Catherine Zeta – Jones gyvenime taip pat parūkanti aktorė.

 

Trapioji Keira Knightley nesibijo ryškios fotosesijos su cigarete.

 

Sunkiai atpažįstama Nicole Kidman.

 

Kino legenda Marlene Diechtrich.

 

Modelis ir aktorė Milla Jovovich tiek filmuose, tiek fotosesijoje, tiek gyvenime nevengia dūmo.

 

Nesikeičianti Monica Bellucci.

 

Kino, bet labiau žinoma kaip „Vampyro dienoraščiai“ žvaigždutė Nina Dobrev mėgsta atsipalaiduoti po darbų su dūmeliu.

 

Pamela Andreson. Ką čia ir bepridursi.

 

Renne Zellweger filme nemažai surūkiusi cigarečių.

 

Salma Hayek „išmoko“ rūkyti ruošdamasi Fridos vaidmeniui. Aktorė tikina, kad iki šiol negali atsikratyti šio įpročio.

 

Sandra Bullock feministinėje fotosesijoje.

 

Kažin, ko laukia Sarah Michelle Gellar?

 

Holivudo nervų kamuolys Shannen Doherty.

 

Prancūzų aktorė Audrey Tautou.

 

Miley Cyrus jau rūko labai seniai.

 

Uma Thurman legendiniame kadre iš filmo „Bulvarinis skaitalas“.

 

Fantastiškoje fotosesijoje unikalioji Tilda Swinton.

 

Julianne Morre atrodo pritrenkiančiai elegantiška filme „Vienišas vyras“.

 

Mary Kate Olsen aistringa rūkorė.

Marion Cotillard vaidmenys dažnai reikalauja laikyti cigaretę rankoje.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Dvi gyvenimo versijos

Sveiki,

Gyvenu ir galvoju. Galvoju ir gyvenu. Kad yra dvi gyvenimo versijos, dvi medalio pusės, kai eini, rodos, ant monetos briaunos tarsi girtas ir svirduliuoji  į vieną pusę, o po to į kitą...

Pirmoji versija:

Aš esu be galo laimingas, aš sakau, kad mane tenkina šis gyvenimas, dabartis, rytojus, turėjau puikią vaikystę kaime tarp žolynų ir sniegynų. Aš esu puikus, lengvai bendraujantis žmogus, aš daug svajoju, turiu tikslų, esu atkaklus juos siekdamas, mane palaiko šeima, turiu gerų draugų, dėl kurių viską padaryčiau, o šie padarytų dėl manęs. Esu pilnas optimizmo, nes žinau, kad nei dabar, nei rytoj Pasaulis nesubyrės. Gyvenimas yra kaip vienas didelis ir nesibaigiantis stebuklas su milžiniškomis galimybėmis, kuriame nuolat atrandu bendraminčių, pažįstamų ir kaskart vis atrandu vis nuostabesnių kultūrų, žmonių. Šioje gyvenimo pusėje nėra liūdesiui, praradimams, depresijoms vietos – čia nesibaigianti Atlantida, klestėjimo ir aukso amžius.

Antroji versija:

Mano gyvenimas baisi juoda duobė, kurioje nėra prasmės džiaugtis menkniekiais. Mano siela sustabarėjusi ir surambėjusi, kad jaučiuosi kaip undinėlė – kiekvienas žingsnis yra baisus skausmas. Aplinkui esu tik vienas ir rūpiu tik sau. Nėra šeimos, ji išsibarsčiusi, draugai nuo manęs nesigręžia, nematau rytojaus, nuolat galvoju apie tai, kaip norėčiau išnykti ir daugiau niekada nebeegzistuoti. Manęs nebetenkina gyvenimo sąlygos, ligos, sąskaitos, maisto kokybė, pikti kaimynai, vienatvė, netenkina šalis, kurioje gyvenu. Nuolat užpilu akis alkoholiu ir nebenoriu matyti, pripažinti skaudžios realybės, kuri virsta į pragaro liepsnas.

Yra ir trečioji versija:

Taip, gyvenimas trumpas ar jis ilgas, priklauso nuo mano nuotaikos. Taip, būna sunku ir kartais liūdna, tačiau aš turiu sveikas rankas ir kojas, plačią širdį, priimu gyvenimą ir pasaulį su jo šviesuliais ir tamsumais. Taip, esu daug ką praradęs, tačiau per praradimus atrandu kažką naujo, kažko dar šiame gyvenime nepatirto, į mano gyvenimą ateina nuolat naujų žmonių, o kai kurie iš jo pasitraukia. Aš pripažįstu dvi medalio pusės vienoje ir man gera suvokti ir apjungti du priešingus polius į vientisą šalį. Taip, toks yra gyvenimas.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Šios dienos daina: Celine Dion "Let's Talk about Love"

Sveiki,

Šįkart šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi pasaulinio lygio atlikėja Celine Dion, kuri dainuoja tiek klasiką, tiek popsą. Lietuva Celine Dion labiausiai visiems žinoma kaip nemirtinga filmo „Titanikas“ pagrindinio garso takelio savininkė, bet šįkart noriu pristatyti visai kitą jos dainą, kuri vadinasi „Let‘s Talk about Love“ (Pasikalbėkime apie meilę), kurią atradau gal prieš gerus penkerius metus ir nuolat vis įsimetu malonumui į savo mp3 playlist‘ą. 

„Let‘s Talk about Love“ – tai kartu ir albumo pavadinimas, kurį Celine Dion išleido 1997 lapkričio 18 d. Šis albumas, į kurį kartu įėjo ir „Titaniko“ daina „My Heart Will Go On“, tapo vienu labiausiai perkamu albumu muzikos industrijos istorijoje – net 31 milijonai kopijų! Įdomu tai, kad tuo pačiu pavadinimu daina taip ir netapo vienu iš 8 albume iškeltų singlų, bet man ši daina kažkuo labai patinka, turi savo dvasios ir šarmo. Pasiklausykite patys.

Gyvai:

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Filmas: "Hemingvėjus ir Gelhorn" / "Hemingway and Gellhorn"

Sveiki visi,

Šįkart mano akiratyje filmas „Hemingvėjus ir Gelhorn“ (Hemingway and Gellhor) (2012 m.). Filmas sukurtas vieno amerikietiško kanalo užsakymu už 15 milijonų dolerių ir kuriame pasirodo tokios Holivudo žvaigždės kaip Nicole Kidman bei Clive Owen ir įkūnija legendinius istorinius personažus – bene garsiausią „prarastosios kartos“ romanista Ernestą Hemingvėjų bei jo trečiąją žmoną Martą Gelhorn. Na, iš tikrųjų labai laukiau šio filmo dėl nuostabaus aktorinio dueto, kuriuo iš esmės ir nenusivyliau. Nicole Kidman už šį vaidmenį netgi gavo geriausios TV kino aktorės apdovanojimą, Cline Owen teko pasitenkinti tik nominacija. Na, ne tiek ir mažo biudžeto TV filmas trunka net pustrečios valandos ir panardina į aistringos meilės sūkurį.

Į akis „krenta“ puiki aktorių vaidyba, tačiau pati biografinė drama man pasirodė, švelniai tariant, pavalkiota. Jokio režisieriaus išskirtinumo, lyg žiūrėčiau velniai žino kelintą iš eilės biografinę dramą – detalės, atmosfera, masinės scenos – visa tai liudija ne tik apie norą parodyti žiūrovams reginį, perspjaunat herojų vidinę dramą, bet ir idėjinį realizacijos šabloniškumą. Viskas lyg ir gerai būtų, tačiau viskas „gerai“ vidutinybių lygyje. Iš esmės filmas pavadintas „Hemingvėjus ir Gelhorn“, bet pasirodė, kad filmas būtų apie Gelhorn, o Hemingvėjus liko antraeilis personažas, dekoracija – gal taip ir norėta padaryti. Negalėčiau pasakyti, kad filmas stiprus, man jis pasirodė toks pamuiluotas, holivudiškai perdėtai vietomis paspalvintas, pvz. scena, kai pirmą kartą personažai pasimyli – ant viešbučio krenta bombos, jie vartosi kaip šašlykai aistringai ir seksuoja, - sorry, aplink karas – kur baimė, kur emocija? Dedu nagus nukirst, kad realybėje tikrai šito nevyko, viska lieka estetikos lygyje, aplenkiant tikroviškumą...

Nežinau, kiek personažai iš tikrųjų ištransliavo realiai egzistavusius žmones, bet neabejoju, kad filmas dar vertas kaip ir susipažinimo su istorinėmis asmenybėmis medžiaga. Ernesto Hemingvėjaus ūmus, nenuspėjamas ir karštas būdas filme apčiuopiamas, bet toks jausmas, kad jis per daug šabloniškas, netikslus, neatitinkantis tikrosios Hemingvėjaus dvasios, o štai Gelhorn buvo kur kas sudėtingesnė, įdomesnė ir patrauklesnė, tačiau, kaip jau sakiau, filmas pasirodė apie ją, ne apie Ernestą.

Įdomu tai, kad ši pora kartu išbuvo 1940 – 1945 metus, dėl nesutarimų jie išsiskyrė. 1961 metais, kaip ne paslaptis, E. Hemingvėjus nusišovė. Marta Gelhorn nusižudė sulaukusi net 89 metų, iškamuota vėžio ir beveik akla ji perdozavo vaistais. Žiūri tokius filmus ir galvoji, ką iš tikrųjų pasakytų iš kapo prisikėlę tikrieji istorijos savininkai.

Filme pastebimi ir kiti jau topais tapę biografinių dramų šablonai – tai senų herojų vaizdavimas ir jų iškylantys prisiminimai. Rasite visko šiame filme, daugelis tikriausiai nenusivils, bet...

Mano įvertinimas: 6.5/10
IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Varpelis" / "Bellflower"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai pakomentuosiu kino filmą „Varpelis“ (Bellflover) (2011 m.). Na, išties režisierius Ewan Glodell sukūrė beveik mėgėjišką kino filmą už labai skurdų biudžetą, kuris neturėjo pasirodyti net kino teatruose, tačiau, „prasinešus“ per vieną kino festivalį, buvo nedelsiant pastebėtas jo darbas ir iškeltas į platesnius auditorijų vandenis. Na, iš tikrųjų tai puikus pavyzdys, kaip taupiai ir be milijono galima kurti neprasto turinio kiną.

„Varpelis“ – tai gėlės pavadinimu pavadintas vieno JAV miesto priemiestis, kuriame gyvena jaunuoliai. Tai keistas pasakojimas apie jaunuolių meilę – susitikimą ir jo pabaigą, apgaubiant keistomis apokalipsinėmis ir susinaikinimo nuojautomis, jaunystės maksimalumu ir neatsakingu, laisvamanišku elgesiu. Iš esmės manęs filmas nelabai sudomino, žiūrėjau kaip eilinę meilės istoriją, kurios pabaigą jau galėjai nujausti – bus nelaiminga. Kažkaip siužete pasigedau kažkokios įdomesnės idėjos, nors tenka pripažinti, kad režisierius turi savitą braižą, spalvas, filmavimo manierą, kuris išskiria filmą iš kitų, tačiau idėjine prasme filmas man paliko sausokas – neišsiskiriantis. Filmas, kaip dabar gan populiaru, bando sužaisti realybių galimybėmis bei chronologinėmis makalynėmis, aišku, viskas gražiai lyg ir sudėliota, smagūs ir nematyti aktoriai atrodė gerai, ypač pats režisierius, kuris kartu ir atliko pagrindinį vaidmenį. Pasirodo jį myli kamera.

Filmas turėtų „visai nieko“ patikti amerikietiško nepriklausomo kino mėgėjams, sunkiau jis sulįstų pramoginio filmo gerbėjams, o šiaip, rizikuokit, gal tikrai patiks.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 72/100
IMDb: 6.4


 

Jūsų Maištinga Siela,

Vėsus rugpjūtis paguldė mane į žolę

Sveiki,

Išbėgau ant kalvų vakarop, sakau, reikia pasiganyti. Kažkodėl man toks neįtikėtinai vėsus ir netgi per šaltas rugpjūtis visai nepatinka, prisimenu juos visai kitokius – kvėpuoti negalėdavome, taip būdavo karšta. Perėjau žolę medžiaginėmis šlepetėmis – sušlapo, bet tiek to. Neatsimenu, kada paskutinįkart gulėjau ant žolės ir žiūrėjau į dangų laisva krūtine, apie nieką negalavodamas, tik tai būdamas čia ir dabar. Tikriausiai vasaros pradžioje... Gulėjau tarp kalvų, žolėje. Tolumoje dūsavo „bumčikai“ – kažkas išsinuomavo pirtį šeštadieniui ir paleido kakarinę per žemaitiškas kalvas. Aukštai vakarėjant skraidė kregždės ir kiti paukščiai... Prifotografavau dangų – mėgstu fotografuoti debesis, bet tai tikriausiai esu jau minėjęs – mano Facebook‘o galerijoje ištisa galerija. 

Kodėl taip patinka debesys? Nežinau. Gal dėl to, kad jie nuolat dreifuoja, nuolat kinta, transformuojasi, išnyksta ir niekada nebesugrįžta. Gal ir mes tokie – kaip debesys, vienadieniai, pagal nuotaiką, patirtis. Rytojus nebepasikartos kaip ir vakarykštė diena. Į tą pačią upę neįmanoma įbristi, nes vanduo, jo molekulės jau bus kitos. Debesys... o jie kaip dėlionė, niekada, niekur daugiau šiame pasaulyje, Visatoje jie nesusidėlios lygiai taip, kaip jau buvo susidėlioję. Ir man patinka juos užfiksuoti. Tokius, kokių daugiau niekas niekada nebeišvys.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Miss World 2012 - Yu Wenxia from China. Mis Pasaulis 2012 Rasa Vereniūtė - be nieko

Sveiki visi,

Tikriausiai „Mis Pasauliu“ kaip ir „Mis Visata“ kaip ir kitais grožio konkursais, kuriuos puikiai parodijavo filmas „Mis slaptoji agentė“, nebesidomiu nuo paauglystės laikų. Čia tik toks šįkart trumpas pastebėjimas. Šiemet mūsų atstovė Rasa Vereniūtė, antraštės jau nukriokė, kad ir šįkart iš konkurso nieko nepešė, net nepapuolė tarp finalininkių. Štai jums ir gražiausių merginų pasaulyje šalies melodrama – niekada ir nebūsime tikriausiai tame finale, kur susigrūda Lotynų amerikietės didelėmis akimis ir ilgomis blakstienomis. Ir iš tikrųjų, tikriausiai lietuviams tik šiaip pasigirti prie kavos ar alaus, kad jų merginos gražiausios pasaulyje, bet jei jie gyventų Pietų Amerikoje, kokioje Venesueloje, giedotų priešingai... Lietuviai moterų nematę. Tą patį latviai pasakoja apie latvaites, estai apie estates, lenkai apie lenkaites. Ir nereikia čia pūstis.

Tik toks keistas pastebėjimas, kad „Mis Pasaulio“ konkursas jau eilinį kartą vyksta Kinijoje, gal ir gražioje šalyje, tačiau visiems kaip diena aišku, kad politiškai nesaugioje ir, švelniai tariant, nenormalioje komunistinėje lindynėje. Nieko nesakau, Kinija nuostabi – kultūra, gamta ir t.t., tačiau įtarimas kyla dėl to, kad kaip tik „Mis Pasaulis“ vyksta Kinijoje, tai – šmaukšt braukšt – laimi Kinijos atstovė. Berods, kažkada stebėjau viena akimi, kai Kinijoje mums atstovavo Jurgita Jurkutė – kol kas labiausiai man patikusi Lietuvos atstovė, kuri bent finalo iš mūsų pretendenčių buvo verta, tačiau ir tąkart Kinijoje vykusį konkursą laimėjo – kinė. Pagaunate mintį?

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com