Filmas: "Trys spalvos: Mėlyna" / "Trois couleurs: Bleu" / "Three Colors: Blue"

Sveiki visi,

Pagaliau prisiverčiau pažiūrėti lenkų režisieriaus Krzysztof Kieslowski filmą „Trys spalvos: Mėlyna“ (Trois coulers: Blue / Three Colors: Blue) (1993 m.). Tai pirmoji dalis iš garsiosios šio režisieriaus trilogijos – sekančios sudaro „Balta“ ir „Raudona“ t.y. pagal prancūzų vėliavos spalvas, ir nenuostabu, nes filme pagrindinius vaidmenis sukuria būtent prancūzų aktoriai ir yra filmuojama Prancūzijoje.

Šiaip filmas, kaip ir visa trilogija, yra puikiai įvertintas kritikų, o kai kurių net laikomas šedevru. Pirmoji dalis iš tikrųjų man smogė kaip cunamis, nes nesitikėjau tokios stiprios juostos, kuri beveik būtų ideali tiek režisūra, tiek aktoriais, tiek scenarijumi. Nors filmas jau švenčia dvidešimt metų, tačiau savo įtampa ir psichologine žaisme atrodo, kad būtų nufilmuotas vakar. Nepaprastai brandus, įdomus ir meniškas filmas, dar reiktų pridėti, kad muzikalus – tai ne tik dėl siužetinių niuansų, bet ir dėl garso takelio ir pasirinktų kadrų, spalvų. Subtilūs kadrai puikiai dera su vidiniais personažo išgyvenimais, kurie pasireiškia spontaniškai, nenuspėjamai ir tuo be galo sukeldami lengvą šoką – o ką toliau darys ta kvaištelėjusi moteris?

Tai filmas apie šeimą praradusią moterį, kuri atsisako gyvenimo, bet nesiryžta iš jo pasitraukti, todėl spjauna į kitų nuomones ir ima elgtis taip, kaip jai atrodo geriausia be didelių pastangų kurti ateitį ir prasmę, tiesiog gyventi šia diena.

Esu tikrai maloniai nustebintas, tad ateityje ketinu pažiūrėti ir sekančias dalis, kurios taip pat neatsilieka nuo pirmosios, o kai kas jas vadina netgi geresnėmis. Didžiausias viso filmo perlas, safyras ir kas tik tai norite yra aktorė Juliette Binoche, kuri už šį vaidmenį gavo „Cezarį“ kaip geriausia metų aktorė. Ir išties, labai subtilus, sudėtingas vaidmuo ne tik jos karjeroje, bet ir apskritai kino pasaulyje. Galėčiau ir galėčiau taukšti, kokių jausmų, pamąstymų ir išgyvenimų man sukėlė šiandien matyta juosta, bet ar verta? Ar tiesiog šįkart neužteks pasakyti, kad tai tikrai puikus filmas, kurį turėtų pamatyti nors kiek save gerbiantis kinomanas.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Cher "If I Could Turn Back Time"

Sveiki,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi gyva legenda – Cher su vienu populiariausiu ne tik savo „gabalu“, bet ir apskritai vienu populiariausiu praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio šlageriu – „If I Could Turn Back Time“ (Jeigu aš galėčiau atsukti laiką atgal). Ši daina tokia išskirtinė, kad ji turi net lietuvišką „Vikipedijos“ straipsnį.

Daina pasirodė pirmą kartą 1989 metais, Cher albume „Heart of Stone“, kuris Cher iškėlė į tikrą žvaigždžių olimpą ir pastatė greta tokių atlikėjų kaip Tina Turner ir Bonie Tyler. Cher sugrįžta su ryškiais to meto pop-roko elementais ir žaibiškai išpopuliarėja kaip diva – naujas ir originalus įvaizdis tuomet prilygo didžiulėms apkalboms, kaip dabartinė Lady Gaga ar jau tuomet (Cher laikais) seksualumo nestokojanti Madonna, kurios į muziką nešė ne tik muziką, bet ir ryškios asmenybės kultą. 

Daina „If I Could Turne Back Time“ beregint tapo Cher sugrįžimo numeris vienas ir sulaukė didžiulės komercinės sėkmės. Vėliau tokias aukštumas pasieks tik trys jos būsimi hitai: „Believe“, „Strong Enough“ ir „Shoop, shoop, shoop“. Singlas tapo dukart platininis Australijoje ir auksinis JAV. Pasiekė gan aukštas vietas to meto topuose.

Vaizdo klipas tuomet irgi buvo plačiai aptarinėjimas, mat, jame būta per daug seksualumo, todėl buvo nutarta, kad video klipą reiktų rodyti tik po 9 vakaro, tačiau tai nesutrukdė dainos populiarumui. Pasiklausykime šios dainos:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Taikinys #1" / "Taikinys nr. 1" / "Zero Dark Thirty"

Sveiki kinomanai,

Šįkart labai trumpai pakomentuosiu filmą „Taikinys nr. 1“ (Zero Dark Thirty) (2012 m.). Gal pradėsiu nuo to, kad – eikit jūs visi po velnių su savo iškraipytais filmų pavadinimų vertimais! Na tikrai, užkniso mane visi perdirbinėjimai, išsidirbinėjimai ir apskritai kino kūrėjams reiktų susirūpinti, kaip jų filmai išverčiami į kitas kalbas. Na, ir grįžtant prie filmo, kurį labai vertino ir išliaupsino kino kritikai, galiu tik pasakyti vieną keistą pastebėjimą – kodėl visi politiniai – kariniai filmai (reprezentuojantis Ameriką gerąją prasme) buvo nominuoti ir apdovanoti „Oskarais“? Man kvepia kažkokia nesveika propaganda. Tiek šis filmas, tiek „Argo“, „Skrydis“, kurių, beje, dar nemačiau ir jau nebeketinu žiūrėti, susišlavė tiek daug nominacijų ir apdovanojimų?

Filmas gal ir geras – na gerai, filmas vykusio pastatymo, scenarijus gan geras, aktoriai puikūs, tarp kurių išskirčiau talentingąją ir paskutiniu metu labai aptarinėjamą Jessica Chastain, dėl kurios ryžausi šiam filmui, bet juosta manęs totaliai nesudomino. Man kvepėjo scenarijus propaganda, kadangi statytas amerikiečių ir būtinai amerikiečių „taikdarių“ pusė išaukštinta. Mane jau nervina filmai, kurie vienpusiškai smūgiuoja į vienus vartus ir verčia nekęsti Artimųjų Rytų. Nors dangstomasi, kad scenarijus realus, bet daugelis dalykų filme nutylima, o pradžioje trukęs kankinimas man nė iš tolo nepatiko. Visas filmas buvo plynas, nuobodus, suktas mozaikos dėliojimas, kuris įdomus turėtų būti politologams, karais ir terorizmu besidominčioms žmogystoms. Kaip kinas, kuris reprezentuoja ir eskaluoja šias politines temas „į vienus vartus“ t.y. parodantis tik gerąją amerikiečių pusę, nes kitos mes nematome, tiesą sakant, man yra įgrisęs, nuvalkiotas, neįdomus. Taip, filmas buvo man nuobodus. Kai kurios kankinimo scenos prikaustydavo dėmesį, tačiau pati medžiaga, dėliojimas, ėjimas prie taikinio manęs totaliai nesužavėjo, o retkarčiais net nervino ir knietėjo prasukti filmą į priekį, nes pasirodė dar ir priedu gerokai užtęstas.

Supratau, kad „Argo“ ir „Skrydžio“ man nežiūrėti ir apskritai kartais vengti tokių filmų, kurie labiau suerzina, suėda laiko ir naudos bei pasitenkinimo – nulis. Nesakau, kai kurie šį filmą atras ir suras jame įdomių dalykų, tuo net neabejoju, tačiau jis buvo ne man... Vertindamas kryžminsiu savo subjektyvias simpatijas su objektyvumu.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 95/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Whitney Houston "I Will Always Love You"

Sveiki visi,

Ilgai svarsčiau, ar verta kalbėti ir pristatyti šią legendinę dainą, prie kurios kartais baisu net prisiliesti, kurią tyčia praleidžiu playlist‘e, nes esu „ne nuotaikoje“ arba kartais pagalvoju, kad esu jos „atsiėdęs“. Bet kokiu atveju brūkštelsiu ir apie legendinį Whitney Houston hitą „I Will Always Love You (Aš visada tave mylėsiu), kuri pirmą kartą debiutavo kaip garso takelis filme „Asmens sargybinis“, kurį tikriausiai daugelis esate matę ir ne kartą. Vėliau iš šio filmo buvo išleistas nestudijinis Houston albumas tuo pačiu pavadinimu.

Daina... Aš gal neišsiplėsiu, tai buvo 1992 – 1993 metų hitas nušlavęs viską, kas tik pasitaikė kelyje, susišlavęs galybe pačių pačiausių apdovanojimų, išliaupsintas kritikų ir Billboard paskirta 68 vieta visų laikų geriausių dainų 500. Daina savu metu buvo ne tik topų numeris vienas, bet ir mušė išsilaikymų topų viršūnėse rekordus, Houston dainos versija tapo viena labiausiai klausomiausių meilės dainų žmonijos istorijoje. Vien JAV – ose singlo parduota daugiau nei 6 milijonus kopijų ir tėvynėje tapo net 6 kartus platininis ir šis singlas yra laikomas vienas komerciškai sėkmingiausių visų laikų singlų. Daina vėl į topus sugrįžo tik po atlikėjos mirties 2012 metais, tačiau tokių aukštumų jau nebepasiekė. Video klipas buvo nufilmuotas kartu su „Asmens sargybiniu“, o Houston sėdėjo teatro scenoje todėl, kad jau tuo metu laukėsi savo vienturtės dukrelės ir kad nesimatytų nėštumo, buvo pasirinktas būtent šis sprendimas.

„I Will Always Love You“ daina pirmą kartą debiutavo 1974 birželio mėnesį ir jos pirmoji atlikėja buvo Dolly Parton, kuri tuo metu su šiuo singlu pasiekė pripažinimo ir gavo savo numerį pirmą įvairiuose topuose, nors singlas jau buvo iš 13 atlikėjos albumo, tačiau toli gražu iki Whitney Houston versijos pasiekimų. Pasiklausykime abiejų versijų:

Whitney Houston 1992 metų versija:

Dolly Parton 1974 metų versija:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Marijonas Mikutavičius "Degančios rankos"

Sveiki visi,

Šįkart noriu pristatyti vieną gražiausių paskutiniųjų dienų atradimų – Marijono Mikutavičiaus dainą „Degančios rankos“, kuri pasirodė trečiame ir kol kas paskutiniame Mikutavičiaus albume „Baigėme mokyklą“ (2008). Žinot, Mikutavičius yra šaunus ir puikių dainų kūrėjas, kurio daugelis dainų man yra artimos tiek muzikos prasme, tiek tekstu, į kurį būna sudėta daug širdies ir gyvenimiškos patirties. Mikutavičius kuria tautinius šlagerius ir moka kurti subtilias dainas, persmelktas gan liūdna ir melancholiška filosofija ir egzistencializmu.

Daina „Degančios rankos“ yra bet kokiu atveju daina apie meilę, persmelkta būties kančių – tai byloja trapūs ir dylantis metafiziniai vaizdiniai, metaforos. Man patinka, kad lyriškumas nėra banalus, kad nėra nuvalkiotas kelių žodžių kartojimas, kuris taip būdingas mūsų pop muzikos pasaulyje. Be to, daina artima ir dainuojamajai poezijai. Ai, ką aš čia postringauju, tiesiog pasiklausome:

Jūsų Maištinga Siela