2013 m. balandžio 9 d., antradienis

Filmas: "Švari" / "Clean"




Sveiki visi,

Prancūzų režisierius Olivier Assayas Kanų kino festivaliui  pristatė kino filmą „Švari“ (Clean) (2004 m.), kuriame iš Hong Kong‘o kilusi aktorė Maggie Cheung gavo Auksinę Palmės šakelę kaip geriausia metų aktorė. Nutariau nedelsiant pasižiūrėti šį filmą ir esu patenkintas po seanso išlikusiomis nuotaikomis. Filmas „Švari“ – tai pakankamai lėta drama apie roko žvaigždės sugyventinę, kuri išėjusi iš kalėjimo stengiasi atsikratyti narkotikų, kad galėtų tapt švari ir susigrąžinti pas senelius augantį sūnelį ir pradėti gyvenimą iš naujo. Pradžia moteriai ypatingai sunki ir kančia liejasi per kraštus – priklausomybės, lengvabūdžiai draugai, alkoholis, atleidimai iš darbo... Nepaisant visko, filmas man priminė kitą prancūzų-belgų filmą „Aš taip ilgai tave mylėjau“, kada motina išėjusi iš kalėjimo bando pradėti gyvenimą iš naujo.

Tai vienas iš tų filmų, kuris ir tamsus, ir skaudus, bet tai būtinas apsivalymas, kad būtų rasta išeitis į šviesą ir kitokią gyvenimo kokybę. Filmas demonstruoja neįtikėtiną moters valią, kuri viena, be psichologų pagalbos sugeba per skausmą ir muzikinę kūrybą atsitiesti gyvenimui. Režisierius sukūrė pakankamai gyvenimišką, realistišką scenarijų ir su juo daug, mano galva, pasiekė pakankamai daug, nes filmas tikrai vertas kinomano akies. Gal filmas ne iš tų, kuris turėtų sukrėsti, priversti manipuliuoti žiūrovų jausmais, jo tikslas visai kitoks – juodžiausiose gyvenimo vilko valandose ieškoti ne užmaršties, bet žiburio, nesvarbu, ar tai tik įsivaizduojamas žiburys, ar tikrai pilnas vilčių švytintys korys.

Labai nustebino pagrindinė vaidmens aktorė Maggie Cheung, su kuria, tikriausiai, susidūriau pirmą kartą, bet šis susidūrimas buvo ypatingai malonus, nes aktorė pasirodė superinė, tad nutariau ateityje pažiūrėti dar vieną jos darbą, kuris sukasi mano sąrašuose ir niekaip neprieina prie mano akių, bet nuo šiol ketinu tai padaryti. Tai ypatingo grožio, energetikos ir temperamento aktorė. Šiame filme ji vaidino net trejomis kalbomis – anglų, kinų ir prancūzų su labai gera tarsena, o ir išskirtinis balso tembras, išvaizda, neleidžia abejoti jos visapusiškomis galimybėmis.

Filmą rekomenduoju rimtesnių ir rimtų dramų gerbėjams, kurie tiki, kad žmogus gyvenime gali pasikeisti.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 75/100
IMDb: 6.9



 
Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kelias į Guantanamą" / "The Road to Guantanamo"




Sveiki visi,

Vakar naktį teko sužiūrėti Berlyno kino festivalyje „Sidabrinį lokį“ iškovojusį už geriausią režisūrą draminį ir dokumentinį filmą „Kelias į Guantanamą“ (The Road to Guantanamo) (2006 m.). Na, tai filmas dviejų žanrų – drama ir dokumentika, kuri labai dramatiškai susipina ir atskleidžia visiškai prieštaringą ir kontraversišką versiją apie įvykius Afganistane. Pirmą pusvalandį filmą stebėjau gana vangiai, kadangi įžanga pasirodė pernelyg nuobodi ir ištęsta apie keturių draugų vizitą iš Britanijos į Pakistaną, o iš Pakistano į Afganistaną, kuriame puikiai kalbantis britiškai rytietiško gymio draugai pateko į amerikiečių rankas, kur jie buvo žiauriai tardomi, kankinami, žeminami ir visaip kitaip žmogiškai naikinami, kad prisipažintų, jog jie priklauso „Al Qaidui“.

Po pusvalandžio staiga įvyko filme didžiulis lūžis ir emocijos ėmė veržtis per kraštus. Tai, ką amerikiečiai daro Rytuose yra pasišlykštėtina, kada paprastus civilius paverčia kaliniais, prieš juos smurtauja, žemina, tardo pačiais žiauriausiais būdais – neleidžia miegoti, liepia viešai tuštinis, palieka kepti saulėje be vandens, nuolat stumdo, šaudo, siundo šunis ir palieka miegoti aptvarose arba uždaro į belangę suvystytą kaip paršelį su ryškiomis šviesomis ir be proto garsia roko muzika – visi šiek kankinimo būdai priminė man nacius, kurie šitaip be priežasties kankino žydus. Pasibaisėjau amerikiečių jūrų pėstininkais, žiauriais, laukiniais karininkais, kurie su žmonėmis elgėsi kaip su gyvuliais ir dar blogiau. Pyktis ėmė, kada vykstantys įvykiai Vakaruose per TV buvo komentuojami prezidentų ir valdžios organų atstovų kaip „saugios ir humaniškos“ priemonės, apsisaugant nuo priešų – melas, melas, melas!!! Priešai ne Rytų pasaulio žmonės, bet amerikiečių pajėgos, toks jausmas, kad Amerikos kariai tiesiog linksminasi kankindami civilius, varydami juos iš proto, kad prisipažintų tais, kas jie nėra – tai priminė KGB laikus, tikrai, pasižiūrėkite filmą ir būsite sukrėsi.

Režisierius užsiminė, kad jam visai nerūpi, ką pagalvos Amerika ar Britanija dėl šio filmo, jam labiausiai rūpėjo atskleisti žiaurią neteisybę ir tai, kaip visuomenėje plaunamos smegenys. Žinokite, filmas man neatsiėjo lengvu seansu, nes po to buvo sunkoka užmigti, vis galvojau, ką aš daryčiau, jeigu būčiau buvęs jų vietoje. Tai stipri dokumentika, kurioje kalba tikrieji išgyvenę žmonės amerikiečių santvarkos pragarą, o draminėje filmo dalyje jau vaidina atrinkti aktoriai. Silpnų nervų žiūrovai turėtų ypatingai nusiteikti šiam seansui, kadangi gali baigtis pykčio ir siaubo priepuoliais. 

Filmo pabaigoje vieno iš draugų buvo paklausta, ką davę šis pragaro išgyvenimas? Jis atsakė: - „Tai mane pakeitė į gerą ir atvėrė naujai akis į pasaulį. Aš nebemanau, kad žemė yra graži ir puiki vieta gyvenimui.“ Pažiūrėjus šį filmą ir man sukirbėjo tokia mintis. Rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 7.5


 
Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vangos pranašystės" / "Ванга. Предсказание"




Sveiki visi,

Rusų dokumentinis filmas „Vangos pranašystės“ (2006 m.) jau seniai mane viliojo smalsumu žvilgtelėti į pačios žymiausios Bulgarijos aiškiaregės ir žiniuonės, gydytojos gyvenimą. Tiesą sakant, visą jos istoriją jau seniai buvau patalpinęs į savo saitą ir filme mažai ką naujo sužinojau. Šįkart filmas leido pamatyti unikalius kadrus, kuriuose buvo nufilmuota Vanga, pranašavusi ne tik individualiai, bet ir visai žmonijai. Beveik visos pranašystės išsipildė – Balkanuose kilęs karas, Sovietų sąjungos žlugimas, Čekoslovakijos komunistų reidas ir net penkiems metams likus iki Černobylio sprogimo, Vanga jau tvirtino, kad netoli Kijevo sprogs kažkas labai didingo ir pavojingo. Galiausiai ji net pasakė savo tikslią mirties laiką su valandomis ir minutėmis – Vanga užgeso lygiai kaip užprogramuotas laikrodis Sofijos, Bulgarijos sostinės klinikoje, atsisveikinusi su artimaisiais.

Išties dokumentinis filmas primena „Ekstrasensų mūšį“, bet kartu neleidžia abejoti, kad Vanga buvo vienas keisčiausių fenomenų – akla nuo vaikystės su didelėmis galiomis. Filme papasakojama apie jos gyvenimą, bet labiausiai apie tai, kaip ji dirbo ir kokius svečius priiminėdavo į savo namus. Keisčiausia pranašystė buvo apie tai, kad po mažiau nei 200 metų vengrai pirmieji gaus nežemiškų būtybių signalus ir užsimegs kontaktas su ateiviais. Daug įdomių aliuzijų į ezoterines teorijas, kurias Vanga savo fenomenalia asmenybe ir žiniomis pagrindžia – antai kaip dvasių pasaulis, persikūnijimas, karma ir kiti dalykai, nors pati Vanga save laikė krikščionių stačiatike. Matome, kad ezoterika ir religija pagal žiniuonę yra puikiai suderinta. Filme taip pat kalba Vangos artimieji, gydytojai, kiti ekstrasensai. 

Šiaip filmas gal ir nešokiravo manęs, nes daugelį dalykų žinojau, tačiau smarkiai besidomintiems, jis gali padaryti nemenką įspūdį. Jeigu susidomėjote, tai siūlau pasižiūrėti.

Mano įvertinimas: 7 /10



Čia galite pažiūrėti visą filmą originalų kalba, o lietuviškai galite rasti filmai.in:

Jūsų Maištinga Siela

2013 m. balandžio 8 d., pirmadienis

Šios dienos daina: Vytautas Kernagis "Baladė apie Severiutę" (žd. Marcelijus Martinaitis "Severiutės rauda")


Vytautas Kernagis 


Marcelijus Martinaitis

Sveiki visi,

Šios dienos dainos rubrikoje nusprendžiau pagerbti a.a. poetą Marcelijų Martinaitį, kuris visai neseniai išėjo iš mūsų pasaulio. Gera prisiminti, kad studijų laikais man teko jį dar pamatyti gyvą – prieš kelis metus. Tąkart jis skaitė savo naujus eilėraščius, o auditorija buvo perpildyta. Man jau tada jis atrodė šiek tiek pavargęs nuo Kukučių Baladžių ir norėjo perteikti, kad jis yra parašęs šį bei tą daugiau, nei Kukutį. Šiaip šiltas ir geras žmogus, dvelkė mąslumu ir ramybe.

Šiandien besisukdamas virtuvėje išgirdau per LRT radiją dainą „Baladę pagal Severiutę“, kuri skambėjo nepaprastai dainuojamosios poezijos rėmuose. Tiesa, ją atliko man nežinoma moteris, surasti jau nebepavyko, kas ją dainavo, tačiau radau a.a. Vytauto Kernagio versiją, kuris labai daug Martinaičių tekstų įdainavo. Tad siūlau pasiklausyti. Mane palietė Martinaičio teksto prasmių gelmė ir paprastumas nepaprastume. Ir iš ties, tegu būna skirta jam.




Marcelijus Martinaitis
SEVERIUTĖS RAUDA


Severiutė esu nuo Užpalių, kur gelžkelis suka į pietus,
kur bėgiais ėjau aš basa,
kaip nėščia iš namų išvarytą skalbėja...
Lyg paskutinei –
prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos,
už nugaros, man negirdint,
kalbėjot,
kalbėjot,
kalbėjot...

Aš nebuvau jums sesuo, aš tik ausdavau baltinius,
pati auginau savo trečiąjį nebylį brolį.
Prisiverkiau mirusio tėvo medinėje lovoje ir jūsų
nekaltinu:
lyg per peilius –
ėjau aš per gruodą,
bridau kaimo molį...

Toli gyvenau aš nuo jūsų,
toli nuo Užpalių –
už mylių.
naktim apie mažą baltgalvį vaikelį
šnekėdavau su žole.
Man grojo armonika mažas kupriukas,
ką užpernai mirė.
Jis sakė:
mane alučiu aprėdysiąs,
apausiąs mane dalgele...

Dieve tu mano,
aš net nemačiau, kad pasenom –
kaip didelis apšviestas miestas
traukinys šitą naktį praėjo...
O aš gi –
verkiu kaip piemenė,
kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia
kuprota audėja.

Šitiek metų praėjo,
ir vėlu jau paguosti:
jums piemenės reikėjo,
meilužės,
guodėjos basos.
Ką iš manęs jūs padarėt, -
važiuoti,
bagoti,
batuoti –
aš juk tiktai Severiutė,
aš trečiojo, nebylio brolio sesuo.



Jūsų Maištinga Siela