Šiuolaikinė lietuvių literatūra: Nepriklausomybės laikų lietuvių literatūros pokyčiai. Literatūrinės kartos.

Sveiki,

Nusprendžiau pasidalyti kai kuriais savo konspektais su Jumis, todėl pridedu, gal kam pravers:

Šiuolaikinės literatūros rašytojų kartas, kaip ir kiekvieną kartą, sieja gimimo metai. Taip pat estetiniai, etiniai, meniniai, stilistiniai ypatumai, vertybių panašumai. Nepriklausomos Lietuvos literatūra jau įpusėjo trečią dešimtmetį, per 25 metus rašė ir teberašo skirtingos kartos atstovai, kurie daugiau ar mažiau atspindi literatūrines savosios kartos tendencijas. 

Derėtų pradėti nuo rašytojų 1940-ųjų kartos. Tai lietuvių rašytojai, kurie yra gimę 1934-1944 metais (dar kitaip ji vadinama trijų ketvertų karta), ant Antrojo pasaulinio karo griuvėsių. Su šia karta prasideda permainos lietuvių literatūroje, nes su jais keitėsi savimonė ir meninė raiška. Šioji lietuvių rašytojų karta pradėjo rašyti 7-8 dešimtmetyje t. y. apie 1960-1970. Būtent šiuo laikotarpiu šioji karta ėmė dominuoti mūsų literatūroje, jie paklojo savos kartos štampus, ėmė modernizuoti literatūrą iš esmės.

Šiai kartai priskiriami autoriai: Juozas Aputis, Bitė Vilimaitė, Vytautas Martinkus, Bronius Radzevičius, Romualdas Granauskas ir kt. Matome, kad kol kas šioje proziškoje kartoje dominuoja vyrai, bet laikui bėgant pamatysime tendenciją, kad vis daugiau atsiranda moterų rašytojų. Šios kartos proza kupina egzistencinio nerimo, bręstas konfliktas tarp miesto ir kaimo. Juozo Apučio novelių rinkinyje Vieškelyje džipai (2005) vaizduojami skirtingų kartų nesusikalbėjimas, laiko pokyčių pajauta, vartotojiškas ir dvasinis ryšys į užgyventą žemę. Kaimo ir miesto priešprieša akivaizdi ir Broniaus Radzevičiaus Priešaušrio vieškeliai (1985), novelėje Šiąnakt bus šalna, kai kaimo žmogus jaučiasi svetimas mieste, jis ilgisi kaimiškosios kultūros. Bitė Vilimaitė Užpustytas traukinys (1996) subtiliai perteikia egzistencinę vienatvę. Lygiai taip pat griūvančio kaimo kultūrą vaizduoja Romualdas Granauskas apsakyme Gyvenimas po klevu (1989), novelių romane Trys vienatvės (2011) ir kt.

Kalbant apie poeziją, ši karta intensyviai vysto Ezopo kalbą, kurį paskatina politiniai stimuliatoriai, todėl užslaptinta mintis verčia kurti nepaviršutiniškai, ieškoti simbolikos, siekti gilumos. Būtent per asociacijas, simbolius ir nutylėjimus. Derėtų paminėti labai svarbų procesą – perimamos Vakarų poezijos literatūrinės formos. Šiai poezijos kartai priklausytų tokie poetai kaip Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Henrikas Nagys, Alfonsas Nika-Niliūnas, Judita Vaičiūnaitė ir kt.

Tiek prozoje, tiek poezijoje akcentuojama kaimiškoji kultūra, kuri suvokiama kaip tautinis tapatumas (išskyrus J. Vaičiūnaitę), bet šioji karta jautė, kad ši kultūra eina į saulėlydį, tai liudija tokie kūriniai kaip Priešaušrio vieškeliai, Gyvenimas po klevu.

1950-ųjų karta gimė 1950-1955, dar kitaip vadinama trijų penketų karta. Šioji karta – tai maištininkų karta, kurios ryškiausi atstovai – Ričardas Gavelis, Juozas Erlickas ir Jurgis Kunčinas. Jie metė pirštinę tradicinei lietuvių literatūros prozai. Ryškiausi bruožai – nihilizmas, egocentrizmas, destruktyvumas ir kt., kas iš esmės tapo šių rašytojų tapatybės rodikliais. Atsiskyrimas nuo kolektyvinės sąmonės, savojo „aš“ iškėlimo tendencija. Tai kultūros lūžį atnešusi karta, ryškiai pabrėžiamas konfliktas tarp kaimiškosios ir urbanistinės kultūros. 

Derėtų paminėti, kad šioji karta skilo ir tarpusavyje į apoloniškąją (tradicinę) ir dionistinę (novatorišką maišto) literatūros barus. Apoloniškajai atšakai priklausytų tokie rašytojai kaip Petras Dirgėla, Danutė Kalinauskaitė, Vanda Juknaitė, kurie perėmė praėjusios kartos vertybių spektrą, akcentavo kolektyvinę sąmonę ir pan. Dioništiškai kultūrai, kaip jau supratote, priskiriamas J. Kunčinas su R. Gaveliu. 

Jų prozoje būdingas koliažinis pasakojimas, fragmentuotas ritmas, asociacijomis pagrįstas pasakotojo pasakojimas, tendencinga sumaištis, minčių šokinėjimas, trūkčiojimas. Taip pat jiems svarbus vientiso siužeto nebūvimas arba apskritai besiužtis diskursas, ironija, pastišas (švelni ironija), reliatyvizmas (nepastovumas) – iš esmės tai šios kartos estetiniai kriterijai.

Kalbant apie apoloniškosios šakos atstovus, Vandą Juknaitę, Petrą Dirgėlą, Danielių Mušinską, Antaną Ramoną ir kt. Jie laikėsi tradicinių humanistinių vertybių. Jie savaip transformavo esmines B. Radzevičiaus kūrybos dominantes. Jų proza empirinė, pagrįsta autentiškumu, dažniausiai asmenine patirtimi, o dioniškosios atšakos – konstruktyvioji, kuri pasižymi iracionalumu. 

Poezijoje šios kartos atstovai būtų Nijolė Miliauskaitė, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Antanas A. Jonynas, Edmondas Kelmickas ir kt. poezija ima koncentruotis į asmeniškumus, labai svarbus „tu“ motyvas. Ateina rytų kultūros tendencijos, ypač nušvitimas, aiškumo akimirka, ypač tai aktualu D. Kajokui.

1960-ųjų karta, gimusi 1960-1966 arba dar vadinama trijų šešetų karta. Jos ryškiausia atstovai: Gintaras Beresnevičius, Jurga Ivanauskaitė, Kęstutis Navakas, Sigitas Parulskis, Alvydas Šlepikas, Valdas Papievis ir kt. Daugelis šios kartos rašytojų debiutavo apie 1985, daugelis iš jų ieškojo būdų, kaip suderinti naujumą su tradicija. Jų pirmieji darbai pasirodė tokiuose leidiniuose kaip Aidai, Sietynas, Svetimi, Nemunas, Moksleivis...

Šios prozininkų kartos esminės problemos: maišto prieš tradiciją ilgesys, savitas kalbėjimas, noras nuvainikuoti, nukonkuruoti kaimiškąją rašytojų kartą. 

Poezijoje ryškiausias atstovai – Kęstutis Navakas, Gintaras Grajauskas, Aidas Marčėnas ir kt. Poetų kartai būdinga kasdieninė šneka, įvedamas buitiškumas, daug šnekamosios kalbos žodžių. Įvedamas nepoetinis eilėraštis. 

Apskritai šioji karta orientuojasi į kitas kultūras, tikriausiai tai paskatino identiteto paieškos. Šios kartos rašytojai nėra linkę į klasikinį pasakojimą, bet priešingai – ją atmeta, todėl jiems svarbi ne visuma, o detalės, fragmentai, noras sukelti efektą, 

1970-ųjų karta yra gimusi 1970-1977 m. Jie debiutuoja daugiausiai apie 1995-2005 metus. Šioji karta labai poetiška, nes joje užgimsta stipriausi ir geriausi dabarties poetai, kurių kalvė – Vilniaus universitete. Šiai kalvei vadovavo Marcelijus Martinaitis. Almanache Ribos pasirodo Rimvydo Stankevičiaus, Arno Ališausko, Dainiaus Gintalo, Dariaus Šimonio ir kt. pirmieji eilėraščiai. Almanache Įžangos pasirodo Mariaus Buroko, Tomo S. Butkaus, Manto Gimžausko eilėraščiai. 

Prozininkai: Marius Ivaškevičius, Herkus Kunčius, Andrius Jakučiūnas, Renata Šerelytė, Laura Sintija-Černiauskaitė, Kristina Sabaliauskaitė ir kt. Tai labai skirtingi, individualūs kūrėjai, kurie remiasi iš esmės visomis postmodernistinės raiškos priemonėmis, o jų vertybės labai įvairios.

1980-ųjų karta gimė 1978-1988 – tai labai jauna karta, kuri kaip tik deda savo pirmuosius pamatus. Ryškiausia atstovai: Vaiva Grainytė, Gediminas Kajėnas, Indrė Valantinaitė, Paulius Norvilas, Agnė Žagrakalytė, Donatas Petrošius, Giedrė Kazlauskaitė, Aušra Kaziliūnaitė, Aleksandra Fomina, Tomas Vaiseta ir kt.

Šiai kartai būdingas kultūrinis laisvumas, jaučiamas kosmopolitiškumas, noras išsprūsti iš socialinių, kultūriniu stereotipų. Poetinis kalbėjimas perdėtas, vyrauja įmantrumas. Būdinga pokštaujanti vaizduotė, ironija, sarkazmas. Perdėtas savojo „aš“ akcentavimas.

Apibendrinimas: Šios visos literatūrinės kartos susiduria, persipina 25 metų Nepriklausomos Lietuvos literatūriniuose laukuose. Dėl nuolat sparčiai kintančio gyvenimo, sparčiai kinta ir literatūros kontekstas, vertybės, estetiniai kriterijai, meninė raiška ir t. t. Žvelgiant ir skaidant šiuolaikinius lietuvių rašytojus, o tiksliau – į jų kūrybą, matome lyg metraščiuose būdingus mūsų šalies ir apskritai besikeičiančio pasaulio tendencingas atkarpas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Susan Sellers "Vanesa ir Virdžinija"

Susan Sellers. „Vanesa ir Virdžinija“. – Vilnius: „Gimtasis žodis“, 2013.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Viena iš kontekstinių knygų apie Virginia Woolf gyvenimą būtų Susan Sellers romanas „Vanesa ir Virdžinija“, kurio vertimas į lietuvių kalbą nesulaukė jokių recenzijų periodinėje spaudoje. Šis romanas – tai V. Woolf kūrybos ir biografijos tyrinėjimų išraiška ir asmeninė gan netikėta S. Sellers interpretacija apie V. Woolf savižudybę. Remdamasi rašytojos biografija, išlikusiais jos ir sesers Vanessa Bell laiškais, ji sukuria gana netikėtą, bet logiškai motyvuotą psichologinį romaną. 

Skaitant kūrinį, stebina autorės noras viską perteikti ne per Virginią Woolf, bet iš jos sesers pozicijos, kuri dažnai nutylima, kalbant apskritai apie V. Woolf kūrybą ir gyvenimą. Glaustas ir intymus stilius primena seserišką epistolinę išpažintį, skirtą ne kam kitam, o būtent pačiai V. Woolf. Intymumo įspūdį sustiprina ir sąmoningai pasirinktas pirmasis asmuo, pasakotojas sutapatinamas su Vanessa, bet kur tik kalba pasisuka apie seserį Virginią, visur imta intymiai vartoti antrąjį asmenį. Tokį epistolinį kalbėjimą lėmė autorės iššūkis pažiūrėti į Virginia Woolf iš šalies, bet norėta, kad tai būtų artimas žmogus šiai klasikei, suteikiant  V. Woolf netgi savotišką sesers agresorės įvaizdį. Autorė nuogąstavo, kad daug laiškų, esė, rašytų Vanessos, yra neprieinamos, tačiau ji rėmėsi jos tapytais paveikslais – romane labai ryškiai atskirtos seserų meninės sferos, Virginia yra rašytoja, o Vanessa nuo mažumės tapytoja.

Romane daugybę aliuzijų į V. Woolf parašytus kūrinius, kuriuos labai nesunkiai galima atsekti, pvz., romane „Į švyrurį“ V. Woolf vaizduoja Lilę Brisko, kuri sunkiai tapo jūrinį peizažą, lygiai panašus tapymo sunkumas užgula ir Vanessą, kuri jaučiasi netalentinga ir ne tokia pripažinta kaip jos sesuo Virginia. Nesunkiai galima suvokti, kaip Susan Sellers sąsajomis ir aliuzijomis konstruoja pasakojimą tarp tikrovės (istorinio, kultūrinių ir kt. kontekstų), Virginia Woolf kūrinių ir biografinių faktų, suvydama absoliučiai visas savo kaip tyrinėtojos žinias. Esama ir tiesioginių epizodų, kurie patvirtina jau esamas žinias apie Virginia Woolf. Vienas iš tokių epizodų yra vaikystėje patirtos seksualinės traumos iš brolių, kurios galimas daiktas paveikė Virginią Woolf bodėtis vyro fiziologija ir nulėmė jos asmenybę bei kūrybą. S. Sellers negalėtume apkaltinti dokumentiškumu ar mokslinio stiliaus paveikumu, ji subtiliai panaudoja sukauptą žinių rezervą ir neperžengia grožinės literatūros kanonų, o pasakojimą išlaiko tolygų, būdingą XX amžiaus klasikiniam psichologiniam romanui: „Nepatikliai žvelgiu į tave. Tu mosteli į židinį, į prinokusius persikus ir abrikosus, kuriuos nutapiau aplink jį. Ranka lieti kotus ir lapus, jungiančius vaisius, pindama chaotišką mano dekoraciją į formas“ (p.139).

Nežinant V. Woolf asmenybės ir konteksto, romanas neatrodytų toks spalvingas ir įdomus, todėl jis visų pirma labiau skirtas V. Woolf skaitytojams ir žinovams, nors visai neblogai, manau, kūrinį perskaitytų ir „nesugadintos akys“. Psichologinė įtampa kūrinyje auginama per seserų patirtas netektis, gyvenimo nusivylimus ir konkurenciją, kurią Vanessa jautė kiekviename žingsnyje. Nors V. Woolf beveik niekada nepasako pavydinti seseriai, tačiau iš kai kurių veiksmų, galima tikėti, kad šioji konkurencija buvusi išties arši ir slaptai neįvardijama, mat V. Woolf visus savo kūrinius rašė stovėdama, kad galėtų „darbo poza“ tėvo akivaizdoje susilyginti su nuolat stovomis tapančia seserimi. Skaitant romaną, kartais net topteli, kad gal Vanessa mylėjo Virginią Woolf daugiau nei kaip seserį, nes nuolat akcentuojami erotiniai judesiai tiesiog dvelkte dvelkia dviprasmybėmis: „Galvą spaudžia sena ramybės neduodanti baimė, kad išjuoksi viską, kad ir ką aš sakyčiau. Mano nuostabai, tu įdėmiai klausaisi. Pirmą kartą pakeliu akis į tave. Nors dar išblyškusi po ligos, atrodai kažkokia pasikeitusi. Stebeiliju į putlius tavo skuostus, rausvą kaklą, pilvo linkį“ (p. 131). Žinoma, autorė šitaip išreiškia Vanessos seksualinį nepasitikėjimą ir netgi kūniškos laisvės seseriai pavydą, nes pati buvo ištekėjusi ir daugiavaikė, kaip moteris įsipareigojusi laikmečio kultūrinėms tendencijoms. Romane nemažai kylančių seksualinių problemų, ypač margas atrodo Vanessos gyvenimas, ji didžiumą gyvenimo dalį myli homoseksualą Dunkaną, neprieštaraujant sutuoktiniui.

Šioji knyga praturtino žiniomis skaitytojus visų pirma kaip Virginia Woolf biografinių faktų gausa, na, ir kaip romanas – nelygu, ko iš šios knygos norėsite. Aišku, galima nesutikti su Susan Sellers interpretacija dėl finalo, bet kaip romanas jis gana nuosekliai įvykių sekomis įtikina, kad būtent šitaip tragiškai galėjo pasibaigti dviejų seserų santykiai. Gal romanas iškart nebus toks intensyviai paveikus kaip Patricia Duncker „Haliucionuojantis Foucault“, bet literatūriniu atžvilgiu neturiu turi išliekamosios meninės vertės kaip sumaniai asmenybės biografiją interpretuojamasis grožinis kūrinys, o ir neturiu priekaištų nei vertėjai Vidai Bėkštienei, nei „Gimtojo žodžio“ leidyklai sukurtai poligrafijai. 

Jūsų Maištinga Siela

Virginia Woolf keliai į lietuviškas knygų lentynas

Sveiki,

Britų rašytojos Virginia Woolf  vardas minimas daugelyje veikalų ir studijų, kai kalbama apie XX amžiaus pasaulio literatūrą. Jos kūryba paveikė daugelį žymių literatūros kūrėjų, o asmenybė pamažu tapo mitologizuota ir komerciškai patraukli dėl pikantiškų biografinių faktų gausos, bet anaiptol V. Woolf kūryba nėra gliaudoma taip lengvai kaip galėtume tikėtis dėl gana prieštaringo autorės įvaizdžio. Į lietuvių kalbą pirmą kartą jos kūryba buvo išversta tik 1994 metais, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tikriausiai ne vien dėl to, kad ji turėjo feministinės literatūros šešėlį (stambiausi feminizmo koncepcijos veikalai ėmė rodytis po Nepriklausomybės atkūrimo), bet iš dalies ir dėl to, kad Virginia Woolf apskritai sudėtinga išversti į kokią nors kalbą.

Lietuviškai V. Woolf romanas „Ponia Delovėj“ pasirodė 1994 m, kurį išvertė 2013 metų Vertėjo krėslo laureatė Violeta Tauragienė. Vertėja tikino, kad nebuvo patenkinta išverstu kūriniu, nes paprasčiausiai stigo patirties, todėl 2008 metais leidykla „Alma littera“ pristatė pataisytą V. Tauragienės vertimo variantą, bet ir šįkart vertėja prasitarė, kad kūrinio vertimu nėra iki galo patenkinta. Išverstas tekstas veria gilias romano personažų psichologines plotmes, vibruoja išskirtinai magišku ir intensyviu V. Woolf  kalbėjimu, todėl nebūčiau toks pretenzingas šiam V. Tauragienės variantui. „Ponia Delovėj“ – tai 1925 metų V. Woolf kūrinys iš jos intensyvaus ir produktyvaus „vidurinės“ kūrybos etapo, kai rašytoja subręsta kaip kūrėja, pamažu atsisako klasikinės prozos tendencijų, atranda ir įtvirtina savitą literatūrinį balsą, sukuria modernias raiškos formas bei apskritai eksperimentuoja su literatūra. Pirmasis tiesioginis lietuvių susipažinimas su V. Woolf kūryba per „Ponią Delovėj“ buvo gana teisingas pasirinkimas, nes šiame kūrinyje susitelkta į intensyvų giluminį psichologinį personažų slinktį, pasakoja aplinkos įvykius „iš vidaus“, o pasakojimo kompozicija, laiko pojūtis dar nėra tokie vitališkai žaismingi kaip kiti autorės kūriniai. Džiugina ir pakartotas leidimas, kitoks formatas, kitoks leidyklos santykis su pačia „Ponia Delovėj“, kuris dar kartą leido atrasti klasikinės literatūros skaitymo malonumą.

1998 metais lietuviškai pasirodo „Flašas“, V. Woolf parašytas 1933 m., kuris pasakoja poetės Elizabeth Barrett Browning ir jos šuns biografines istorijas. Ši apysaka pilna paradokso, bet labiausiai jame žavi rašytojas gebėjimas žaismingai žvelgti į pasaulio visumą iš šuns požiūrio, todėl čia svarbios juslės, detalės, skirtingi matymo kampai, suvokimų transformacijos, kurie sukuria sąmojingus paradoksų koliažus. Tai nėra vienintelė V. Woolf sukurta biografija, kuri nukreipta į moterį, kaip į pagrindinį subjektą, neretai pačios autorės gyvenimo aistrų epicentrą. Nors Virginia Woolf  buvo ištekėjusi ir jos santuoka buvo laikoma laiminga, (to reikalavo tuometinis moters statusas), bet visą gyvenimą jautė trauką moterimis, šlykštėjosi lytiniais santykiais su vyrais, todėl buvo bevaikė ir turėjo užmezgusi ne vieną romaną su moterimis. Meilužės neretai tapdavo jos literatūrinių personažų transformuotais prototipais.

1998 metais lietuviškai taip pat pasirodo iš dviejų pranešimų sukurta esė „Savas kambarys“, kurią V. Woolf išleido 1929 metais. „Savas kambarys“, nors turi literatūrinės žaismės ir išmonės, visgi šiandien labiau suvokiamas kaip savotiškas feministinis manifestas, kuriame svarstoma ir galiausiai suformuojamos tikslios tezės, nusakančias, ko reikia V. Woolf laikų moteriai, kad ši taptų lygiaverte literate vyrų dominuojančiame pasaulyje. V. Woolf nėra linkusi žarstytis didaktika, priešingai – savo patirtimi, taip pat remdamasi moterų klasikių gyvenimo biografiniais faktais, konstruoja daugiasluoksnį sąmojingą pasakojimą, kuriame aiškėja moters kūrėjos socialinės ir lyčių nelygybės problemos. 

„Savas kambarys“ tapo vienu iš kertiniu besiformuojančios feminizmo ideologijos pamatų, o Virginia Woolf asmenybė – viena svarbiausių šio judėjimo simbolių. „Savas kambarys“ galimas daiktas prarado savo suformuotomis tezėmis dalį aktualumo, nes kuriančios moters statusas visuomenėje ir literatūroje iš esmės pakito, bet kūrinys liko svarbus kaip istorinių pokyčių dokumentas, kaip V. Woolf  tekstas, turintis meninės vertės, ir, žinoma, savo sąsajomis su šiandien vis dar Lietuvoje kylančiomis diskusijomis apie moters literatūrą kaip antrarūšės literatūros nišą. Po dešimtmečio, 2008 m., leidykla „Charibdė“ pakartojo „Savo kambario“ tiražą, parinkdama kitokį knygos formatą, lyg atgaivindama šį svarų V. Woolf kūrinį kaip svarbią studiją ne tik feministinę literatūrą tyrinėjantiems literatūrologams, bet kviesdama paprastą skaitytoją per „Savą kambarį“ atrasti senas problemas naujuose kultūrinių, kūrybinių pokyčių baruose. 

Virginia Woolf knygos lietuviškai.

„Alma littera“ 2005 metais pristatė vėlgi iš „viduriniosios“ V. Woolf kūrybos etapo išverstą romaną „Orlandas“. Virginia Woolf jį parašė pasimėgaudama per vieną anglišką žiemą, jausdama aistrą ir susižavėjimą Vitai Sackville-West, todėl lyginant su kitais kūriniais, „Orlandas“ atrodo literatūriškai žaismingas, skaidrus, turintis fantastinių pasakojimų elementų, įdomių lyties transformacijų niuansų, kurie nupasakoja sudėtingą kuriančios moters (iš dalies ir vyro) padėtį nuo karalienės Elžbietos I iki XX amžiaus trečiojo dešimtmečio. „Orlandas“ taip pat kelia lyties sąlygiškumo klausimą, paradoksaliai konstruojama androginiška personažo tapatybė ir lyg tvirtinama „Savame kambaryje“ išsakytas mintis, kad kūrėjas privalo būti moteriško ir vyriško prado mišinys, kad galėtų visapusiškai perteikti jausmingumą. Įspūdingai atrodo ir 1992 metais pasirodžiusi Sally Potter romano ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko androginiškos išvaizdos aktorė Tilda Swinton, tačiau Lietuvoje tiek ekranizacija, tiek pats romanas mažai kam žinomas.  Pirmasis „Orlando“ vertimas į lietuvių kalbą buvo išleistas viso labo 1500 tiražu, kuris jau spėjo sugulti bibliografų ir bibliotekų lentynose. Kiek bibliotekų yra Lietuvoje? Tikriausiai nereikia minėti, kad ši knyga tapo retas skaitytojų svečias namuose ir labiau žinomas tik paties V. Woolf ištikimiesiems skaitytojams, o ir ne kiekvienam skaitytojui lengvai pasiekiamas.

Lietuvoje „Orlandas“ vertimas susilaukė neblogų atsiliepimų, bet buvo iškelta pavadinimo vertimo problema, mat anglų kalboje Orlando vardas nežymi nei moteriškos, nei vyriškos tapatybės, o lietuvių kalboje buvo pasirinktas „Orlandas“, kuriuo personažas išbūna tik apie trečdalį romano apimties, be to, neteko antros dalies pavadinimo, nusakančio, kad tai biografija, kuris šiek tiek kanonizuoja šį veržlų ir vitališką V. Woolf kūrinį. Būtent pagrindinio personažo Orlando androginiškumas įkvėpė lietuvių menininkę Laisvydę Šalčiūtę sukurti (foto)romaną „ORLANDO. BIOGRAFIJA“, perkonstruotos realybės fotografijų ciklą, kuriame vaizdais nupasakojama griūvanti žmogaus tapatybė ir istoriniu atžvilgiu linijinio laiko koordinačių sumaištis, kuri sukelia onirinės erdvės įspūdį, o pastarojo gausu V. Woolf romane.

Taip jau atsitiko, kad bene garsiausias ir labiausiai pripažintas V. Woolf romanas „Į švyturį“ Lietuvoje pasirodė beveik vienu metu dviem vertimais. 2011 metais leidykla „Vaga“ išleido Laimanto Jonušio versiją 1500 tiražu, o 2012 metais „Versus aureus“ pristatė Milda Keršienė-Dyke vertimą 2000 tiražu. Linara Bartkuvienė „Knygų aiduose“ lygindama abu šiuos vertimus atkreipė dėmesį, kad abu variantai daugiau ar mažiau atsižvelgė į anglų kalbos raiškos diapazoną ir V. Woolf stilistines ypatybes, leisdama suprasti, kad turime kokybės atžvilgiu gana lygiaverčius vertimus. Romanas „Į švyturį“, turintis daug autobiografinių pačios rašytojos faktų, pasižymintis nepaprastu psichologiniu gyliu, pasakotojo intensyviai besikeičiančiais rakursais, kurie iš fragmentų, skirtingų žiūros taškų sudėlioja tvirtą ir vientisą pasakojimo vitražą, truputį psichofizinių veiksmų kondensatu primena Marcel Proust „Prarasto laiko beieškant“ ciklą. Du skirtingi, bet geri vertimai praturtina ne tik V. Woolf išverstą literatūrinį lobyną, bet apskritai užpildo geros verstinės literatūros aruodą. Atskiras klausimas būtų – ar reikėjo dviejų to paties romano vertimų, kai buvo galima išversti du skirtingus šios rašytojos kūrinius?

Neturime pirmųjų Virginia Woolf kūrinių vertimų, neturime ir vėlyvųjų romanų vertimų. Turime Tomos Venclovos straipsnį apie Virginia Woolf, turime pavienių, kontekstinių knygų, kuriuose minima Virginia Woolf. Paskutiniųjų metų dviejų „Į švyturį“ vertimų versijos leidžia manyti, kad Virginia Woolf yra įdomi autorė vertėjams, kad iššūkiai nepasibaigs ir netolimoje ateityje leidyklos ar vertėjai siūlys išversti ir kitus klasikės kūrinius, juolab kad yra ką išversti: „Naktis ir diena“ (1919), „Džeikobo kambarys“ (1922), „Bangos“ (1931), „Metai“ (1937), „Tarp veiksmų“ (1941) ir kt. Reiktų pakartotinų leidimų, nes 1500 tiražas, pripažinkime, primena menką lietų dykumoje, kuris nesudrėkina net padžiūvusio kaktuso.

Jūsų Maištinga Siela