Serialas: "8 pojūtis" / "Aštuoni pojūčiai" / "Aštuntasis pojūtis" / "Sense8"

Sveiki, skaitytojai,

Visiškai atsitiktinai likimas man atsiuntė serialą „Sense8“, kuris lietuviškai, deja, kol kas neturi jokio vertimo, bet tikriausiai būtų galima versti netgi keliais variantais: „8 pojūtis“; „Aštuoni pojūčiai“, „Aštuntasis pojūtis“, kurį režisavo legendiniai brolis ir sesuo Andy ir Lana Wachowski. Taip, tie patys, kurie sukūrė „Matricos“ trilogiją, „Debesų žemėlapis“ bei „Jupiterė. Pabudimas“, o jiems talkino J. Michael Straczynski. Tiesą sakant, po „Jupiterė: Pabudimas“ lyg ir nieko gero nebuvo galima tikėtis, kadangi šis filmas pademonstravo žymių brolio ir sesers kūrybinį nuosmukį, bet TV serialas buvo išties tas raktas, kuris ir vėl mane privertė žavėtis šiais režisieriais. Serialo visas 12 serijų pristatė paskutiniu metu į rinką paleidusi daug gerų kokybiškų serialų kanalas „Netflix“. Kas keisčiausia, kad pamažu vis daugiau ir dažniau kuriami serialai interneto rinkai, todėl ir šis serialas buvo sukurtas būtent interneto vartotojams, todėl „Netfix“ serijas išlaido visas iškart. Manding, kai kas per išeigines nemiegojo nuo ryto iki vakaro, bandydamas „apžioti“ visas 12 valandų su šiuo serialu, kurį aš praktiškai sužiūrėjau per vieną savaitę.

Apie šio serialo užuominas pirmą kartą prabilta 2013 metais, o 2014 birželį jau prasidėjo pirmieji filmavimai, na, o 2015 birželio pradžioje jau galėjome mėgautis visomis serijomis. Nežinau, kiek kanalui ir kūrėjams atsipirko šis projektas. Per gana trumpą laiką „Netfix“ puslapyje serialą peržiūrėjo milijonas vartotojų, maždaug per tą patį laiką pusė milijonų piratinių vartotojų. Šiuo metu serialas jau labai paplitęs ir sunku suvokti jo populiarumo mastą ir reitingus. Gera žinia yra ta, kad serialą sudaro tik 12 serijų, todėl jis nevargina ilgais užtęsimais, o po sėkmingos premjeros, kanalas visai neseniai paskelbė, jog jis bus pratęstas antram sezonui. Tiesa, kada jis pasirodys, dar neaišku. Mano asmeniniais paskaičiavimais, bus ganėtinai sunku surinkti vėl tuos pačius aktorius į vieną „krūvą“, kadangi jie pabiro po skirtingus projektus, be to, filmavimai ir montavimai užsitęsia iki metų, o kur dar scenarijaus rašymas. Tai, įsivaizduoju, kad kitas sezonas turėtų pasirodyti 2016 metų pabaigoje arba 2017 metų viduryje.  

O dabar apie patį serialą. Na, pirmoji serija kažkaip pasirodė įdomi, buvau paskaitinėjęs šį bei tą apie jį, todėl kompozicija nė kiek nenustebino ir, liaudiškai sakant, „ėjo praėjo“. Ir tik po kokių keturių dienų pažiūrėjau antrą seriją ir tada negalėjau sustoti. Iš tikrųjų gal pirmosios serijos tėra tik intriga, bet tokia, sakyčiau, išsiliejusi ir gan ne visus žiūrovus iškart „sugriebia“, bet praktiškai po šeštos serijos tiesiog nebegalėjau sustoti, o emocijos liejosi, sakyčiau, iki prakaito. Paskutinioji serija man priminė 180 km/h lėkimą autostrada, tiesiog netgi netramdžiau emocijų... Išties visumoje serialas stipriai sukaltas ir tas, kas turi platesnį pasaulio viziją, jaučia simpatijas kitoms kultūroms, priima pasaulio įvairovę, suvokia žmogaus unikalumą, savitumą ir nesmerkia dėl to, kad nedėvi vienos ideologinės „uniformos“, manau, serialas išties labai patiks.

Nors nuo pat pradžių jaučiama pasirinkimas, kuris vadinasi „viskas po truputį“. Aštuoni veikėjai specialiai pasirinkti su skirtingais įsitikinimais, skirtingų rasių, seksualinių orientacijų, socialinių įgūdžių, tačiau jie tarpusavyje nė trupučio nesipjauna ir nieko vienas kitam neįrodinėja. Veikiau tampa vienas kitam angelais sargais, nes juos vienija pojūčiai, kurie retkarčiais virsta atjautomis. Tenka sutikti, kad idėja gana banali – paimti visko po truputį ir parodyti, koks puikus ir margas pasaulis, kaip nereikia žmonijos skaldyti pagal jokias visuomenės dogmas, tačiau visgi ši idėja pateikta taip įdomiai ir novatoriškai, kad tikriausiai tik Andy ir Lana Wachowski ir tegalėjo šitaip sukurti, kurie turi didžiulės patirties statydami įspūdingos naratyvinės struktūros filmus, turiu galvoje, „Matricą“ ir, žinoma, „Debesų žemėlapį“. Manau, pasijuto vėliai režisierių noras kabintis už įdomių kompozicijų, juos mistifikuoti, apjungti su religinėmis kai kuriomis dogmomis, pridėti mokslinės fantastikos elementų. 

Serialas netoli nutolsta nuo realybės. Šie aštuoni herojai, kurie turėjo nusifilmuoti net skirtinguose devyniuose pasaulio miestuose, visgi neskuba kaip supermenai gelbėti pasaulio, veikiau sprendžia tik savo „kiemo“ problemas, todėl blogojo profesoriaus, medžiojančio savotišką antžmogių aštuntuką, istorija atrodo pastumta į šoną ir palikta kaip desertas finalui. Ir gerai! Nes režisieriai nenuėjo „X-man“ kūrėjų keliu, jiems kur kas svarbiau buvo susigrumti su realiomis bėdomis – vaikystės traumomis, religijos dogmomis, homofobija, smurtavimu, kurie vienaip ir kitaip sukausto žmoniją į klases. Įdomu ir tai, kad gana subtiliai, neforsuojant žiūrovas susipažįsta su jų naujomis galiomis mintimis teleportuotis ten, kur randasi aštuoneto nariai. Ir jie joks aštuonetas, nepagalvokite, kad jie kokie super didvyriai, ne, jie paprasti žmonės „gyvenimo mėsmalėje“, nebijantys paverkti, pasimėgauti seksualiniu gyvenimu, pakovoti už šeimą ir vertybes. Tačiau tas efektas, pati sistema, kurios „saldumą“ imi jausti kaip jau pilnai sukurptą naują pasaulį, pajauti jau po 8 serijos ir norisi tikėti, kad galėtų būti tokia realybė.

Trumpai apie "Sense8" personažus:

Aktorė Doonna Bea sukūrė Sun Bak personažą. Aktorė jau bendradarbiavo su režisieriais filmuodamasi „Debesų žemėlapyje“ ir šįkart ji visiškai kitokia. Tai buvo vienas mano mėgstamiausių personažų, sakyčiau, gana prieštaringas. Iš pirmo žvilgsnio labai švelni, ryžtinga, ambicinga, „kontoros“ mergina, o iš kitos – ji moteriškas Van Damas, kuris reikalui esant visada padeda kitiems atsidūrus pavojuje. Žinoma, jos atskira gyvenimo istorija ir konfliktas su šeima išties nepavydėtini...

Aktorė Jamie Clayton, tiesą sakant, tapo tikru atradimu, nes jos personažas Nomi Marks toks šiltas, toks tikras, toks natūralus personažas, nors paties personažo istorija iš retesnių – ji vaidina vyrą, kuris tapo moterimi ir draugauja su lesbiete moterimi. Tiesa, Nomi draugės tai galima pavydėti visam pasauliui savo atsidavimu, nes ji ją priėmė su visomis pasireiškusiomis galiomis – man tai atrodė net nelogiška, tačiau Nomi ir taip užtenka nemalonumų, kai ją ima persekioti medžiotojas...

Ispanų aktorius Miguel Angel Silvestre (žinomas galbūt labiau iš ispaniško serialo „Velvet“) atliko meksikiečio Lito Rodriguez vaidmenį. Jo personažas – Lotynų Amerikos serialo aktorius, pasižymintis „mačo“ vaidmenimis, tačiau jis gyvenime turi partnerį, apie kurį bijo pranešti pasauliui, nes jo karjera subyrėtų. Jo personažas pasakoja būtent tą žmonijos problemą, apie kurią tikriausiai Lietuva nori žinoti mažiausiai – apie homofobijos problemas, baimę atsiskleisti, nuolatinį slapstymąsi. Merginoms ir gėjams šie epizodai turėtų itin patikti, nes aktorius tiesiog stulbinamų fizinio kūno „parametrų“.

Brian J. Smith simpatiškas aktorius, atlikęs Will Gorski pareigūno vaidmenį Čikagoje. Jis kovoja su vaikystės traumomis ir bene labiausiai padeda kitiems, nes puikiai šaudo iš ginklo. Ir bene labiausiai domisi savo naujais sugebėjimais. 

Tina Desai atliko Kalos vaidmenį. Ji iš Indijos ir yra jauna išsilavinusi medicinos pasaulio žmogus, kuriai peršamas vyras, kurio ji nemyli. Man asmeniškai tai buvo vienas nuobodesnių personažų, bet taip smarkiai reikalingas palaikyti pasaulinę giją ir problematinį serialo margumą.

Aktorė Tuppence Middleton jau spėjo pasirodyti keliuose labai geruose projektuose, o šiame seriale sukūrė vieną sudėtingiausių vaidmenų iš visos aštuoniukės, nes iš jos jis pareikalavo daug emocijų, o ypač serialo finale. Labai man patikęs jos personažas Riley Blue, manau, daugeliui iš jūsų taip pat nepaliks abejingų.

Vokiečių kilmės aktorius Max Riemelt tikriausiai savo karjeroje tikrai padarė didžiulį šuolį, nes iki tol jis daugiau vaidino menko biudžeto filmuose, neretai atlikdamas homoseksualių veikėjų vaidmenis, bet šįkart jis išties kietas. Kovojantis su tėvo paliktomis vaikystėje smurtavimo žymėmis, jis pasiruošęs susidoroti su panašaus plauko pasiturinčiu dėde. Jo personažas Wolfgang išties įsimintinas, kaip ir pats aktorius.

Alm Ameen aktoriaus sukurtas Capheus personažas mus nukelia į Afrikoje esančią Keniją, kur jis gina sunkiai sergančią motiną ir įsivelia į vietinės nusikalstamos ir smarkiai pavojingos grupuotės ginčą. 

Seriale taip pasirodo reikšmingą vaidmenį suvaidinusi „Nužudyti Bilą“ žvaigždė Daryl Hannah. Labai patiko ir antraplaniai vaidmenis, kuriuos atliko aktorės Fremma Agyeman (Amanita), Erendira Ibarra (Daniela).

Šiaip manau, kad labai lauksiu antrojo sezono. Išties serialas paliko labai gerą įspūdį, net įpusėjęs jį, maniau, kad jis liks tiesiog geras serialas, bet po to ėmė rastis tokios puikios scenos, ypač apie savo gimimo prisiminimai, kurias paaitrino muzikinis takelis. Tiek daug gerų dalykų ir „dvasios“ šiame seriale, kad tiesiog reikia pajusti skaitant jo diaugiakultūrinius ir netgi, jeigu norite, ezoterinius simbolius. Netgi buvo kilusi mintis versti šį serialą į lietuvių kalbą, bet tai atimtų per daug laiko.  

Pridedu trumpas įspūdingas scenas iš serialo, kurios daug ką jau ir taip pasako. Viena labiausiai sujaudinusių scenų su daina „What‘s Up?“. Apskritai turiu pasakyti, kad serialo muzikinis takelis tiesiog nuostabus. Čia rasite tokių puikių kūrinių, pradedant Beethoven‘u ir baigiant klubine muzika:

Viena labiausiai intriguojančių ir atviriausių filmo scenų, netgi sakyčiau, N-18:

Interviu su aktoriais apie serialą „Sense8“:

Interviu su serialo kūrėjais:

Jūsų Maištinga Siela

Rugsėjo 1-oji: Laikas vėl permąstyti gyvenimą

Sveiki, skaitytojai,

Dar vieno rudens pradžia. Kaskart vis stebiuosi, kaip greitai bėga laikas. Kaip viskas susigeria ir virsta kažkokiais vaiduokliais, šmėkštelėjimais, kas buvo, kas galbūt galėjo būti – gyvenimo versijos susimaišo su patirtimi. Ir visgi galvoju, kad niekaip neįminu gyvenimo „teisingumo“ paslapties. Kažin vis kokios... Ir tikrai, kokios? Puikiai mes visi mename mokyklinius laikus, kai tiesos ir teisingumo pamatas tik formuojasi kaip minkšta žemės pluta ir, atrodo, kad visiems ką nors skriaudžiantiems bus atlyginta, kad jie, pabaigę mokyklą, smuks žemyn, likimas pakirps sparnus. Kad tie, kurie tyčiojosi iš kitų, mokėsi vien ketvirtais ir dvejetais, visiems trukdė, visus stumdė, grasino ir reketavo, buvo įrėmę vinį į šonkaulius, padegę plaukus, supjaustę šuniuką, bus atlyginta, kad jie išėję iš mokyklos sės į kalėjimus, prasigers ir, dievaži, galgi net pasidarys galą, pamatys, kad visų jų „kietumas“ baigiasi ties mokyklos durimis, kai aplinkui nebelieka pakalikų, nebelieka šou stebėtojų...

Ir kas tada nutinka? Kas? Ogi tai, kad metai bėga. O jie iš tikrųjų greitai bėga, tiesa? Atsidarai vieną dieną Facebook ir netyčia aptinki tų žmonių anketas, regi jų fotografijas. Ir nieko panašaus neįvykę, bet priešingai – jie laimingai vedę, turi vaikų, nuosavus būstus, automobiliais kasryt važinėja į darbus, savaitgaliais išgeria alaus, savo dukras laiko ant rankų ir didžiuojasi tai, ką pagaliau sukūrė. Ir tada suvoki, kad pats nieko nesukūrei, kad visi laikyti tavo autsaideriai, brutalūs paaugliai-jaunuoliai, kurie skriausdavo silpnesniuosius, jau seniai užaugę ir gyvena šviesius gyvenimus yra mylintys ir mylimi. O tu? Kur buvai tu? Visus atjautęs, užstojęs, gailėjęs, padėjęs, tada, kai jiems į viską buvo nusispjauti? Ir tokia didžiulė didžiulė nostalgija, lyg po kojomis staiga atsivertų bedugnė, lyg atskiltų kontinentai ir nuo Kalifornijos krantų bandytum rankomis paliesti ir žvilgsniu įžiūrėti Kinijos krantus. Kažkoks nepasotinamas ilgesys, kad tavo gyvenimas tik plūduras ir teisingumas toks sąlyginis dalykas, tokia beprotiška iliuzija, kad nebeverta gretinti savo gyvenimo su tais, kuriuos kažkada pažinojai, nes tau seniai nepasisekė, seniai praėjai pro šalį ir nieko nepakvietei ir niekas tavęs nepakvietė gyventi, o gal negirdėjai to kvietimo ir pats nemokėjai pakviesti. Tada, kas lieka? Kur krantas, atsispyrimas, grumtynės už save ir artimuosius? Kai nebelieka gretimybės su kitais ir jautiesi visur ir visada susimovęs, tada rugsėjis tampa kartus kaip užplikyti pelynai, kaip pirmasis Dantės ratas, sudužusio termometro nesugaunamas gyvsidabris... Viskas tampa apgailestavimu ir nė mažos salos vandene, į kurią galėtum įremti koją ir atsispirti.

Šiandien ruduo. Pirmoji diena. Ir aš vis dar nežinau, kas aplinkui vyksta. Ir apskritai, ar kas nors vyksta? 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jūros giesmė" / "Song of the Sea"

Sveiki,

Airių animacijos kūrėjas Tomm Moore pristatė naujausią savo darbą „Jūros giesmė“ (angl. Song of the Sea) (2014), kuris buvo nominuotas „Oskarui“, kaip geriausias metų animacinis filmas. Tiesą sakant, tikėjausi itin reto šedevro ir kitoniškos juostos. Į akis iškart krito visiškai nekomercinė grafika, kuri netgi šiek tiek priminė senąją rusų animaciją, su kuria užaugo mūsų tėvai ir dar kai kurie iš mūsų taip pat mena su nostalgija, tai dalis tos autentikos „Jūros giesmėje“ visgi užčiuopiama.

Ir visgi, tai kitokia animacija, jos istorija paremta skandinavų-druidų-škotų kultūros mitais, pridėta tam tikros šiuolaikinės fikcijos. Sakyčiau, kad mes neblogai turėtume sukurti kažką panašaus, pasitelkę šiuolaikines technologijas, perkuriant „Jūratę ir Kastytį“. Atpažįstami druidų kultūros atšvaitai, mitinis pasaulio matmuo ir kone japoniškos animacijos tradicijos perėmimas – visa tai nesunku atpažinti, jeigu retkarčiais pažiūrite didįjį animacinį kiną. 

„Jūros giesmė“ man patiko – iškart joje jaučiasi gyvybė ir tam tikra jauki energetika. Gal kiek iš pradžių gali bauginti grafika, bet tereikia tik 5 minučių, kad ši baimė būtų įveiktai, o kūrėjams pavyktų jus įtraukti į pasakojimo pasaulį. Galiu pasakyti, kad patiko ganėtinai subtiliai išvystytas ir sukurtas scenarijus, nors, aišku, kai kada norėjosi stabtelėti ir nusikeikti, jog tai nelogiška, kad veikėjai elgiasi pernelyg herojiškai, tačiau tai yra animacinio žanro žaidimo taisyklės ir autoriai nuo to nesistengia pabėgti. Sakyčiau, priešingai – jie derina savo unikalumą su didžiąja animacija, todėl visai nenuostabu, kad šis mielas, šviesus, pamokantis, bet tiesiogiai nemoralizuojantis filmas prasiskynė sau kelią. Autoriai eliminavo humorą, kas apskritai nebūdinga amerikietiškai animacijai, kuri be komikinio personažo sunkiai apsieina, na, šiame filme viskas liko kaip skandinaviškoje šiuolaikinėje pasakoje – neliko jokių banalybių, vulgarybių ir todėl „pasimatė“ toji šviesa, kurią norėjo perteikti filmo kūrėjai. Tinka visai šeimai, ypač tie, kurie mano, kad jau niekas nebekuria animacinių filmų, kuriuose nebūtų sprogdinama, šaudoma, laidomi gašlūs juokeliai... Nustebsite pažiūrėję „Jūros giesmę“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pakalikai" / "Minions"

Sveiki,

Tikriausiai daugelis iš mūsų yra matęs animacinį filmą „Bjaurusis aš“. Taigi šių filmų serijos kūrėjai mums visai neseniai pateikė trečią dalį, kitaip sakant, pirmųjų dviejų dalių priešistorę, kuri vadinasi „Pakalikai“ (angl. Minions) (2015). Tiesą sakant, buvau iš tų, kurie pirmą kartą ekrane išvydę geltonus juokingus padarėlius kvatojosi balsu, bet tai buvo prieš penketą ir daugiau metų. Filmo kūrėjai „Pakalikams“ daugiausia dėmesio skyrė būtent šiems mažiesiems žmogeliukams, kurie jau „užvaldė“ savo simpatijomis pasaulį.

Visgi pasitvirtino itin liūdna tendencija, kad kūrėjams nebeužtenka kūrybinės galios ir vaizduotės nustebinti žiūrovą. Jau antroji filmo dalis buvo prastesnė už pirmąją, o šioji – kol kas visų prasčiausia, nors ir buvo griebtasi už geltonųjų simpatiškų padarėlių. Ši korta turėjo pasiteisinti, tačiau pasigedau gero scenarijaus. Pavogti Anglijos karalienės karūną 1968 metais, keliauti su blogio „dama“ Skarlet – na, sakykim, idėja tikrai nėra prasta, tačiau filmo realizavimas kažkodėl nenustebino. Viskas plaukė ir praplaukė tolygiai, suskambėjo vienas kitas juokelis, tačiau 2010 metais pasirodžiusios ištraukos apie žmogeliukus, jos atrodė efektingai koncentruotos ir užteko tiek juoko per 5 minutes, kiek jo nebuvo šiame filme per pusantros valandos. Jeigu tai buvo komedijos žanras, o jis tikrai buvo, tai autoriai stokojo juoko, tikriausiai bijodami prarasti istorijos pasakojimo siužetinę liniją, arba... tiesiog pritrūko fantazijos.

Visgi filmas linksmas, bet ne toks, kokia buvo antroji dalis, o tuo labiau pirmoji. Trūko visko ir dabar galvoju, kad kita dalis (o ji, beveik neabejoju, bus) gali tapti dar prastesnė, nebent įvyktų kūrybinis stebuklas ir jiems gimtų puikus siužetas, derantis su didelio humoro koncentracija.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela