Šios dienos daina: Amy Winehouse "Back to Black"

Sveiki,

Amy Winehouse daina „Back to Black“ tikriausiai buvo vienas įsimintiniausių jos biografiniame filme „Amy“ garso takelių ir viena žinomiausių atlikėjos dainų pasaulyje. Atlikėja išleidusi tik du studijinius albumus padarė gana ryškų poveikį muzikos istorijoje. Daina „Back to Black“ yra trečias singlas iš antrojo jos studijinio albumo tuo pačiu pavadinimu.

Kaip singlas daina buvo išleista 2007 metais balandžio 30 dieną ir sulaukė įvairių vertinimų, buvo lyginama su 1960 metų muzikos kuriniais. Šią dainą, kaip ir visas dainas, atlikėja parašė pati. Šioji yra apie jos ir vaikino, kuris paliko ją dėl buvusios merginos, – skausmo išraiška. Vėliau, kaip paaiškės, vyrukas grįžo pas ją ir galutinai įstūmė į narkotikų ir alkoholio liūną...

Daina įsimena dėl svinguojančio džiazistinio ritmo, A. Winehouse būdingo teksto turinio. Singlas susilaukė nemažos sėkmės, jis laikomas vizitine atlikėjos kortele. Pagal pardavimus vien Amerikoje parduota per milijoną kopijų ir tapo platininiu. Platininiu jis tapo ir Šveicarijoje, Italijoje bei Graikijoje. Auksiniu – Britanijoje, Danijoje ir Ispanijoje, tačiau Billboard tepasiekė viso labo 55 poziciją ir tai lėmė tikriausiai unikalus muzikos stilius ir nesitaikstymas su pop muzikos rinka. Atlikėja turi gerbėjų visame pasaulyje ir jos unikalus vokalas pripažįstamas iki šių dienų. Pasiklausykime šio puikaus Amy kūrinio:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Jūros šventė 2016

Sveiki, skaitytojai,

Štai tokį "La grožį" užfiksavau Jūros šventėje. Pradvisę šaligatviai išlietu alumi, vidurnakčio šurmuly verkiantys vaikai, besikeikiantys "marozai" ir apspangę pilvoti pensininkai, prekybininkai, įnikę į išmaniuosius, pasimetę pareigūnai, ereliai ir žvaigždės, narcizai ir pabaisos... Truputį Palangos kasdienybė "atsikraustė" į Klaipėdą, bet... Bet, sako, reikia visame tame įžvelgti grožį ir gėrį. Ir įžvelgiu! Tikrai! Tereikia truputį prisimerkti, truputį tikėjimo ir, ve, tikrai - civilizacija lėbauja, civilizacija ūbauja, viskas kaip tyras karnavalo kvaitulys, tik reikia trumpam įsivaizduoti, kad visa tai vyksta kokiame Venecijos karnavale ir aplinkui nuvargusių ir iš ofisų bei kitų darbo patalpų ištrūkę žmonių veidai - ne be kaukės, o tikrieji karnavalo veidai. Nuogi. O kas gražiau už nuogą žmogų? A?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Julian Barnes "Gyvenimo lygmenys"

Julian Barnes. „Gyvenimo lygmenys“. – Vilnius: Baltos lankos, 2015.

Sveiki, mieli skaitytojai,

Pažintį su britų rašytoju Julian Barnes iš tiesų norėjau pradėti nuo jo knygos Pabaigos jausmas (2013), tačiau taip nutiko, kad rinkoje šios knygos jau nebeliko, tad griebiau jau prie išpardavimo ribos likusį Gyvenimo lygmenys (angl. Levels of Life) egzempliorių. Pagalvojau: na, kas nenorės perskaityti knygos, ant kurios viršelio užrašyta – „Šią knygą skaityti yra privilegija, parašyti – stebuklas“? Ne, negalėjau atsispirti.

Gyvenimo lygmenis gana netikėtas knygos pavadinimas, kuris iki šiol man lieka mįslė netgi perskaičius kūrinį. Pavadinimas primena vadovą, kaip gyventi laimingai, o tokių knygų prikimšti pilni knygynai. Visgi knygoje kalbama plačiąja prasme tik apie vieną išskirtinį gyvenimo lygmenį, kurį galima įvardyti kaip gyvenimo etapą, tam tikrą periodą – gyvenimas su sielvartu, praradus gyvenimo partnerį. Ar sielvartas yra procesas ar būsena? Autorius labai įdomiai samprotauja, bet pirmiausia, pradedant kalbėti apie šį kūrinį, verta užsiminti apie knygos struktūrą.

Romaną sudaro trys gana lakoniški skyriai, tačiau jų istorijos gana atšliejusios viena nuo kitos. Pirmuosiuose dviejuose skyriuose autorius kuria gana į Alessandro Baricco panašiu grakštumu stiliumi istoriją apie pirmuosius keliautojus oro balionu XIX amžiuje. Šiame pasakojame panaudojamos istoriškai žinomos pavardės, miestai, įvykiai, netgi citatos iš archyvų. Gana lakoniškais sakiniais J. Barnes konstruoja ilgesio ir neįmanomo siekimo pasakojimą, kuris mistifikuojamas kaip žmonijos pasikėsinimą į patį Dievą, kaip kilimą į erdvę, naują žmonijos sąmonės etapą ir, žinoma, technikos revoliuciją. 

Autoriui svarbu išreikšti įspūdį – tai rašytojas ekspresivystas, kur jausmas ir įspūdis „eina“ greta ir sukuria pasakotojo kaip gido įspūdį, tačiau šalia viso to, svarbios meilės istorijos. Ir būtinai nelaiminga istorija, juk šiaip ar taip knyga yra apie sielvartą. Neatsitiktinai paminėjau italų rašytoją A. Baricco, kuris savo pirmuosiuose romanuose puikiai sukelia keistas ilgesio ir nesvarumo būsenas, tarsi žodžio magas – tą nesvarumo būseną, kai pasakojimas tampa tarsi legendos perpasakojimas, kažkoks ilgesingai ypatingas peizažas, kuriame veikėjai sistemingai suverti kaip žemuogės ant smilgos. Tokie veikėjai, o ypač jų charakteriai ir veiksmai proporcingi laimės būsenai, kitaip sakant, jų pasirinkimai, „likimo matrica“ juos valdo ir veda, kaip vėjas balioną, į sielvarto lygmenį. Pasakojamas iš esmės laimingas veikėjų periodas, tačiau jų galutinis tikslas yra „sudužti“, patirti netektį, kurią patęsia paskutinis knygos skyrius Gelmės netektis. Tik aprėpus visą romaną, galima suvokti, jog šis grožinis pasakojimas yra autoriaus sąmoningai konstruojama teorija apie sielvartą.

 Rašytojas Julian Barnes.

Gelmės netektis parašyta visai kitu stiliumi ir yra asmeniškas Julian Barnes apsinuoginimas prieš skaitytoją. Veikiau norėtųsi šį skyrių pavadinti eseistika, nei romano skyriumi. Autorius labai jautriai aprašo savo sielvartą po žmonos netekties. Susidūrimai su draugais, pažįstamais, buitimi, namais – viskas staiga autoriui pakinta, o pirmasis asmuo ir savo tapatybės neslėpimas dar labiau tekstą paverčia intymiu išpažinties aktu. 

Rašytojas sieja savo patirtis su pirmąja romano dalimi, remiasi nesvarumo būsenomis, oro balionai ir vėjai tampa galinga knygos metafora, bet neapleidžia jausmas, ar knygos eklektiškumas nėra pernelyg didelis. Kyla natūralus klausimas, ar nederėjo iš tos knygos išplėtojus parašyti du skirtingus kūrinius? Kitą vertus, autorius atgalinėje knygos viršelyje įvardijamas kaip „idėjų romano renesanso architektu“. Ir iš tikrųjų knygos struktūra ir sumanymas kiek netikėtas, vertas pamąstymų, todėl kelia nuostabą, kad tokia maža ir greitai perskaitoma knyga palieka šitiek daug vietos turinio ir kūrinio analizei bei vertinimui. 

Tiesa, paskutinis knygos skyrius „išsilieja“ kaip nirvana, todėl autoriaus sakiniai tampa „aštrūs“ ir tikslūs. Neretai skaitant šį skyrių, susidarydavo įspūdis, kad sakiniai kone virsta sentencijų sangrūdomis, jas drąsiai galima „atplėšti“ nuo teksto ir cituoti įvairiomis progomis – ir tai bus J. Barnes žodžiai!

Kai pabaigiau skaityti šią knygą, skubiai užsirašiau tokį staiga kilusį sakinį: „Maža grakšti knygelė, tačiau ši knygelė apie neaprėpiamai milžinišką netekties sielvartą. Tai – teisinga knyga“ Po šio romano neapleidžia jausmas, kad autorius padarė ne tik išpažinties aktą, tačiau suteikė skaitytojui progą patirti sielvarto pasidalijimo su bendruomene jausmą. Jeigu esate ką nors gyvenime netekę, o tai gyvenant neišvengiama, tai ši knyga tarsi mums visiems gražus priminimas apie sielvartą per autoriaus empiriką, kuri sudėta į tekstą tampa lengvai atpažįstama ir identifikuojama lyg sielvartas būtų kiekvieno iš mūsų. Autorius su Gyvenimo lygmenimis sukūrė bendrakultūrinį paguodos lauką, o šis tekstas tapo tiltu, jungiančiu mus visus, kuriuos aplanko sielvartingas netekties jausmas. Tai knyga, kuri galingai sudrumsčia egzistencijos vandenis ir leidžia kartu su autoriumi permąstyti ir iš naujo įvertinti kiekvieno iš mūsų sielvarto vietą gyvenime.

Jūsų Maištinga Siela