XIX a. Vengrijos istorija: István Széchenyi ir kaip Buda ir Peštas tapo Budapeštas

 

Sveiki,

 

Tęsiu įdomiosios istorijos įrašus ir šįkart dėmesys Vengrijos XIX amžiaus vidurio istorijai ir svarbiausioms jos asmenybėms.

 

Vengrija 1948-aisiais ir jos politinė, ekonominė padėtis

 

XIX amžiaus pradžioje Vengrija buvo Habsburgų monarchijos dalis, valdoma Austrijos imperatoriaus, kuris kartu turėjo Vengrijos karaliaus titulą. Nors Vengrija turėjo savo parlamentą (Dietą), kuriame dominavo didikai, didžioji dalis galios priklausė Vienai. Šalis išlaikė savo tradicinę, feodalinę santvarką, kurioje didikai turėjo plačias privilegijas, įskaitant atleidimą nuo mokesčių, o valstiečiai buvo baudžiauninkai, priklausantys savo žemvaldžiams. Ši socialinė ir politinė struktūra stipriai stabdė ekonominę ir socialinę pažangą. Teritoriškai Vengrija apėmė didelę dalį Centrinės Europos, įskaitant dabartinės Vengrijos, Slovakijos, Kroatijos, Transilvanijos (dabartinė Rumunija) ir dalies Serbijos teritorijas. Dauguma gyventojų buvo valstiečiai, o etninė sudėtis buvo labai marga: vengrai, slovakai, kroatai, serbai, rumunai, vokiečiai ir kitos tautinės grupės.

 

Apie 1830-uosius Vengrijoje prasidėjo reformų judėjimas, kurio tikslas buvo modernizuoti šalį ir įgyvendinti politines bei socialines permainas. Svarbiausi šio judėjimo lyderiai buvo grafas Istvánas Széchenyi (liet. grafas Steponas Széchenyi), vadinamas „didžiausiu vengru“, ir Lajos Kossuthas. Széchenyi, būdamas nuosaikus reformatorius, siekė laipsniškų permainų per švietimą ir infrastruktūros plėtrą, pavyzdžiui, statant Lánchíd (Grandinės tiltą) Budapešte ir gerinant laivybą Dunojaus upe. Tuo tarpu Kossuthas atstovavo radikalesniam sparnui, reikalavusiam daugiau politinės laisvės ir visiškos nepriklausomybės nuo Habsburgų. Šis laikotarpis, vadinamas Reformų era, tapo augančio nacionalizmo ir nesutarimų su Viena simboliu. Nors buvo pasiekta tam tikrų kompromisų, pagrindinės problemos, tokios kaip baudžiavos panaikinimas ir politinė nepriklausomybė, liko neišspręstos.

István Széchenyi 

 

1848 m. revoliucijos Vengrijoje tapo kulminaciniu tašku. Kilus sukilimui, Kossuthas ir kiti radikalai paskelbė 12 reikalavimų, tarp kurių buvo spaudos laisvė, nacionalinės gvardijos įkūrimas ir, svarbiausia, baudžiavos panaikinimas. Revoliucionieriai greitai suformavo pirmąją Vengrijos vyriausybę, kuri 1849 m. netgi paskelbė Vengrijos nepriklausomybę nuo Habsburgų. Tačiau Viena, padedama Rusijos kariuomenės, žiauriai numalšino sukilimą. Revoliucijos pralaimėjimas lėmė Vengrijos autonomijos praradimą ir griežtą Austrijos valdymą. Šis laikotarpis, vadinamas Bacho absolutizmu, pasižymėjo centrinės valdžios dominavimu, politinių teisių ribojimu ir griežta cenzūra.

 

Po 1848 m. revoliucijos ir absoliutizmo laikotarpio, Vengrijos politinė ir socialinė situacija kardinaliai pasikeitė. Nors sukilimas buvo numalšintas, baudžiavos panaikinimas, vienas pagrindinių revoliucijos reikalavimų, liko įtvirtintas ir valstiečiai tapo laisvi. Tai buvo vienas svarbiausių pasiekimų, pakeitusių socialinę šalies struktūrą. 1867 m., po pralaimėjimo Prūsijai, Austrijos imperija nusilpo, ir buvo pasiektas kompromisas, žinomas kaip Austrijos-Vengrijos kompromisas (Ausgleich). Šis susitarimas įkūrė dvigubą monarchiją, Austrijos-Vengrijos imperiją, kurioje Vengrija gavo plačią autonomiją. Nors Vengrija ir Austrija liko valdomos to paties monarcho, abi valstybės turėjo savo atskirus parlamentus ir vyriausybes.

 

Šis kompromisas turėjo didelės įtakos Vengrijos raidai iki XX amžiaus pradžios. Šalis tapo klestinčia imperijos dalimi. Budapestas išaugo į svarbų ekonominį ir kultūrinį centrą, o Vengrijos ekonomika sparčiai augo. Tačiau šiame klestėjimo fone glūdėjo tautinių mažumų problemos. Nors vengrai sudarė tik apie pusę gyventojų, vengrų kalba tapo pagrindine šalyje, o tautinės mažumos, tokios kaip slovakai, rumunai ir kroatai, jautė augančią spaudimą ir diskriminaciją. Ši problema, kartu su giliais socialiniais ir politiniais prieštaravimais, galiausiai prisidėjo prie imperijos žlugimo po Pirmojo pasaulinio karo.

 

Tikroji Budapešto istorija: kaip Buda ir Peštas tapo Budapeštas, vienas gražiausių Europos miestų?

 

Budapešto istorija prasidėjo nuo atskirų miestų, Budos ir Pešto, kurie susijungė į vieną didelę sostinę. Romos imperijos laikais dabartinės Budos vietoje buvo įkurta romėnų gyvenvietė Aquincum, kuri tarnavo kaip svarbus prekybos ir karinis postas. Vėliau, po romėnų pasitraukimo, į šią teritoriją atsikėlė vengrai, ir IX amžiuje Buda tapo vienu iš svarbiausių Vengrijos karalystės centrų, garsėjančiu savo pilimi ant kalvos. Tuo tarpu Peštas, esantis kitoje Dunojaus pusėje, plėtėsi kaip svarbus komercinis ir prekybos centras, į kurį kėlėsi įvairių tautybių pirkliai ir amatininkai. Šie du miestai vystėsi savarankiškai, tačiau jų likimas buvo neatsiejamas, o tiltų nebuvimas per Dunojų apsunkino jų ryšį ir klestėjimą.

Tilto per Dunojų Budapešte statybos

XIX-XX pradžia

Tiltas per Dunojų šiandien

 

XVIII–XIX amžiuose, valdant Habsburgams, prasidėjo didesnis Budos ir Pešto modernizavimas ir plėtra. Ypač reikšmingas buvo XIX amžius, kai abu miestai sparčiai augo ir tapo svarbiais pramonės bei kultūros centrais. Didžiausias istorinis lūžis įvyko 1849 m., kai buvo pastatytas Széchenyi Lánchíd (Grandinės tiltas), pirmasis nuolatinis tiltas per Dunojų, sujungęs Budą ir Peštą. Šis tiltas simbolizavo Vengrijos modernizaciją ir tautinę vienybę. Oficialus Budos, Pešto ir Óbudos miestų susivienijimas į vieną didelį miestą, Budapeštą, įvyko 1873 m. Susivienijimas suteikė miestui naują impulsą plėtrai ir padėjo jam tapti vienu didžiausių Europos metropolių.

 

Po susijungimo Budapeštas patyrė „aukso amžių“. Čia buvo įgyvendinti ambicingi projektai, kurie atspindėjo Vengrijos ambicijas ir statusą Austrijos-Vengrijos imperijoje. Miestas garsėja ne tik savo unikaliais architektūros stiliais, tokiais kaip Secesija ir neogotika, bet ir technologinėmis naujovėmis. 1896 m. Budapešte buvo atidarytas Földalatti Vasút (Millennium Underground Railway) – pirmasis elektrinis metro kontinentinėje Europoje ir antrasis pasaulyje po Londono metro. Šis inžinerinis stebuklas parodė Budapešto pažangumą ir inovatyvumą. Be to, Budapeštas yra unikalus Europoje dėl savo gausių karštųjų mineralinių versmių, kurios leidžia mėgautis terminiu maudynėmis ištisus metus, o garsiosios Széchenyi termų pirtys traukia turistus iš viso pasaulio.

 

Šiandien Budapeštas yra vienas svarbiausių Europos kultūros ir turizmo centrų. Miesto išskirtinumą lemia jo unikalus kraštovaizdis, sujungiantis kalvotus Budos rajonus ir lygų Pešto reljefą. Buda garsėja savo istoriniu pilies kvartalu su Karališkąja pilimi ir panoraminiais vaizdais, o Peštas žavi parlamento rūmais, Andrássy bulvaru ir gyvybinga kultūrine scena. Miesto turtinga istorija, architektūros įvairovė ir gyvybinga atmosfera daro jį ne tik svarbiu, bet ir ypatingu visai Europai. Tai miestas, kuris ne tik atspindi istorinius pokyčius, bet ir nuolat atsinaujina, išlaikydamas savo unikalų charakterį.

 

Maištinga Siela

Stanko Vraz - najvažniji hrvatski pisac moderne književnosti: život, biografija, napisana djela, knjige

 

Żivjo, čitatelji,

 

Stanko Vraz, rođen kao Jakob Frass, bio je pjesnik slovenskog podrijetla koji je postao jedna od najvažnijih ličnosti u hrvatskoj književnosti. Rođen je 1810. godine u Donjoj Štajerskoj, na području današnje Slovenije, a od djetinjstva je pokazivao iznimne sposobnosti, osobito nadarenost za jezike. Tijekom studija filozofije u Grazu duboko se upoznao s europskim romantičarskim strujanjima. Kao poliglot, osim materinjeg slovenskog jezika, poznavao je njemački, francuski, španjolski i nekoliko slavenskih jezika, što mu je kasnije omogućilo aktivno uključivanje u međunarodni književni svijet i prevođenje djela poznatih autora poput Lorda Byrona i Adama Mickiewicza. Njegov karakter bio je buntovan i strastven, što se odražavalo kako u njegovom osobnom životu, tako i u njegovom stvaralaštvu.

 

Vrazov osobni život bio je usko povezan s njegovim radom, a njegova najvažnija muza bila je Julija Kantilly, koju je zvao "Ljubica". Ta neostvarena ljubav, koja je započela nakon njegova preseljenja u Zagreb, postala je glavni izvor inspiracije za njegovu zbirku ljubavne poezije "Đulabije". Zbirka, koja se smatra jednim od najvažnijih djela ilirskog romantizma, otkrila je Vraza kao osjećajnog, strastvenog i tragično zaljubljenog pjesnika. Njegov život bio je pun strasti, što je odražavalo i njegovu hrabru odluku da pisanje postane njegov glavni izvor prihoda.

 

Vrazova uključenost u politiku Srednje Europe bila je neraskidivo povezana s njegovim djelovanjem u ilirskom pokretu. Ovaj pokret imao je za cilj ujedinjenje Južnih Slavena pod jednim jezikom i kulturom, a Vraz je postao jedan od njegovih vođa. Godine 1836. promijenio je svoje rođeno ime Jakob Frass u slavensko Stanko Vraz, simbolično naglašavajući svoju predanost ovom pokretu. Po preseljenju u Zagreb, postao je prvi profesionalni pisac u Hrvatskoj. On je zajedno s drugim autorima 1842. godine osnovao jedan od prvih hrvatskih književnih časopisa pod nazivom "Kolo" (hrv. "kolo"), putem kojeg je promovirao estetsku kvalitetu u književnosti i kritizirao tadašnje politizirano pisanje.

 

Iako je većina njegovih djela napisana na hrvatskom jeziku, Vraz nikada nije zaboravio svoje slovenske korijene te je pisao poeziju na oba jezika. Također je pridonio slovenskoj kulturi sakupljajući i zapisujući narodne pjesme. Njegov utjecaj bio je dvostruk: u Hrvatskoj je postavio temelje za modernu književnu kritiku i profesiju profesionalnog pisca, dok je u Sloveniji pridonio razvoju slovenskog jezika koristeći Gajevu latinicu. Njegova jedinstvena sposobnost da poveže ove dvije kulture učinila ga je mostom između njih.

 

Stanko Vraz preminuo je od tuberkuloze u Zagrebu 1851. godine, u dobi od samo 40 godina. Unatoč kratkom životu, njegova ostavština je ogromna. Ne samo da je obogatio hrvatsku i slovensku književnost svojom lirskom, strastvenom poezijom i kritičkim spisima, već je postao i inspiracija za buduće generacije. Njegov doprinos ilirskom pokretu i nastanku profesije profesionalnog pisca u Hrvatskoj ostavio je trajan pečat u povijesti južnoslavenske kulture, a njegova poezija i danas plijeni iskrenošću i emocionalnom dubinom.

 

Buntovna Duša

Stanko Vraz - najpomembnejši slovenski pesnik in njegovo življenje, biografija, napisane knjige

 

Živjo, bralci,

 

Stanko Vraz, rojen kot Jakob Frass, je bil pesnik slovenskega rodu, ki je postal ena najpomembnejših osebnosti hrvaške literature. Rodil se je leta 1810 v Spodnji Štajerski, na območju današnje Slovenije, in že od malih nog je kazal izjemne sposobnosti, zlasti nadarjenost za jezike. Med študijem filozofije v Gradcu se je poglobljeno seznanil z evropskimi tokovi romantike. Kot poliglot je poleg materne slovenščine obvladal tudi nemščino, francoščino, španščino in več slovanskih jezikov, kar mu je kasneje omogočilo, da se je aktivno vključil v mednarodni literarni svet in prevajal dela priznanih avtorjev, kot sta Lord Byron in Adam Mickiewicz. Njegov značaj je bil uporniški in strasten, kar se je odražalo tako v njegovem osebnem življenju kot v njegovem ustvarjanju.

 

Vrazovo osebno življenje je bilo tesno povezano z njegovim delom, njegova najpomembnejša muza pa je bila Julija Kantilly, ki jo je imenoval »Ljubica«. Ta neuresničena ljubezen, ki se je začela po njegovi preselitvi v Zagreb, je postala glavni vir navdiha za njegovo zbirko ljubezenske poezije »Đulabije«. Zbirka, ki velja za eno najpomembnejših del ilirskega romantizma, je razkrila Vraza kot čutnega, strastnega in tragično zaljubljenega pesnika. Njegovo življenje je bilo polno strasti, kar je odražala tudi njegova drzna odločitev, da pisanje postane njegov glavni vir preživljanja.

 

Vrazova vpletenost v politiko Srednje Evrope je bila neločljivo povezana z njegovim delovanjem v ilirskem gibanju. To gibanje je skušalo združiti Južne Slovane pod enim jezikom in kulturo, Vraz pa je postal eden od njegovih voditeljev. Leta 1836 je svoje rojstno ime Jakob Frass spremenil v slovansko ime Stanko Vraz, s čimer je simbolično poudaril svojo zavezanost gibanju. Po preselitvi v Zagreb je postal prvi poklicni pisatelj na Hrvaškem. Leta 1842 je skupaj z drugimi avtorji ustanovil enega prvih hrvaških literarnih časopisov z naslovom »Kolo« (slovensko: »krog«), v katerem je spodbujal estetsko kakovost v literaturi in kritiziral takratno politizirano pisanje.

 

Čeprav je bila večina njegovih del napisana v hrvaškem jeziku, Vraz ni nikoli pozabil svojih slovenskih korenin in je pisal poezijo v obeh jezikih. Prispeval je tudi k slovenski kulturi z zbiranjem in zapisovanjem ljudskih pesmi. Njegov vpliv je bil dvojni: na Hrvaškem je postavil temelje za sodobno literarno kritiko in poklicno pisanje, v Sloveniji pa je prispeval k razvoju slovenskega jezika z uporabo Gajeve latinice. Njegova edinstvena sposobnost, da poveže ti dve kulturi, ga je postavila kot most med njima.

 

Stanko Vraz je umrl za tuberkulozo v Zagrebu leta 1851, star komaj 40 let. Kljub kratkemu življenju je njegov zapuščina ogromna. Ne samo, da je s svojo lirično, strastno poezijo in kritičnimi spisi obogatil hrvaško in slovensko literaturo, ampak je postal tudi navdih za prihodnje generacije. Njegov prispevek k ilirskemu gibanju in pojavu poklicnega pisatelja na Hrvaškem je pustil trajen pečat v zgodovini južnoslovanske kulture, njegova poezija pa še danes očara z iskrenostjo in čustveno globino.

 

Uporniška Duša

Asmenybė. Stanko Vraz – slovėnų ir kroatų poetas: biografija, kūryba, istorija, gyvenimas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Stanko Vrazas, gimęs Jakobas Frassas, buvo slovėnų kilmės poetas, tapęs viena svarbiausių asmenybių kroatų literatūroje. Jis gimė 1810 m. Rytų Štirijoje, dabartinėje Slovėnijoje, ir nuo pat mažens pasižymėjo išskirtiniais gabumais, ypač polinkiu į kalbas. Studijuodamas filosofiją Grace, Austrijoje, jis giliai susipažino su Europos romantizmo srovėmis. Būdamas poliglotas, mokėjo ne tik gimtąją slovėnų, bet ir vokiečių, prancūzų, ispanų bei kelias slavų kalbas, kas vėliau leido jam aktyviai įsitraukti į tarptautinį literatūros pasaulį ir versti garsių autorių, tokių kaip Lordas Baironas ir Adamas Mickevičius, kūrybą. Jo charakteris buvo maištingas ir aistringas, o tai atsispindėjo tiek jo asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje.

 

Vrazo asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su jo kūryba, o svarbiausia jo mūza buvo Julija Kantily, kurią jis vadino „Ljubica“ (liet. „Meilė“ arba „Mylima“). Ši neįgyvendinta meilė, prasidėjusi po to, kai jis persikėlė į Zagrebą, tapo pagrindiniu jo meilės poezijos rinkinio „Đulabije“ įkvėpimo šaltiniu. Šis rinkinys, laikomas vienu svarbiausių Ilyrijos romantizmo kūrinių, atskleidė Vrazo kaip jausmingo, aistringo ir tragiškai įsimylėjusio poeto paveikslą. Jo gyvenimas buvo kupinas aistros, o tai atspindėjo ir jo drąsų sprendimą paversti rašymą savo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.

 

Vrazo įsitraukimas į Vidurio Europos politiką buvo neatsiejamas nuo jo aktyvumo Ilyrijos judėjime. Šis judėjimas siekė suvienyti Pietų slavus po viena kalba ir kultūra, o Vrazas tapo vienu iš jo lyderių. 1836 m. jis pakeitė savo gimimo vardą Jakobas Frassas į slavišką Stanko Vrazas, simboliškai pabrėždamas savo įsipareigojimą šiam judėjimui. Persikėlęs į Zagrebą, jis tapo pirmuoju Kroatijos profesionaliu rašytoju. Jis kartu su kitais autoriais 1842 m. įkūrė vieną pirmųjų kroatų literatūrinių žurnalų „Kolo“ (liet. „ratas“), per kurį skatino estetinę kokybę literatūroje ir kritikavo tuometinį politizuotą rašymą.

 

Nors didžioji jo kūrybos dalis parašyta kroatų kalba, Vrazas niekada nepamiršo savo slovėnų šaknų ir kūrė poeziją abiem kalbomis. Jis taip pat prisidėjo prie Slovėnijos kultūros, surinkdamas ir užrašydamas liaudies dainas. Jo įtaka buvo dvejopa: Kroatijoje jis padėjo pamatus moderniai literatūrinei kritikai ir profesionalaus rašytojo profesijai, o Slovėnijoje prisidėjo prie slovėnų kalbos, naudodamas Gajaus lotynišką abėcėlę. Jo unikalus gebėjimas sujungti šias dvi kultūras padarė jį tiltu tarp jų.

 

Stanko Vrazas mirė nuo tuberkuliozės Zagrebe, 1851 m., būdamas vos 40 metų. Nepaisant trumpos gyvenimo trukmės, jo palikimas yra milžiniškas. Jis ne tik praturtino kroatų ir slovėnų literatūrą savo lyriška, aistringa poezija ir kritiniais raštais, bet ir tapo įkvėpimu būsimoms kartoms. Jo indėlis į Ilyrijos judėjimą ir indėlis į profesionalios rašytojo profesijos atsiradimą Kroatijoje paliko ilgalaikį pėdsaką Pietų slavų kultūros istorijoje, o jo poezija iki šiol žavi savo nuoširdumu ir emociniu gyliu.

 

Maištinga Siela

Skådespelerskan Ingrid Bergman och hennes sanna liv, tankar, citat och filmer

 

Hej, kära läsare,

 

Den berömda skådespelerskan Ingrid Bergman har sagt: ”Att åldras är som att bestiga ett berg; du blir lite andfådd, men utsikten är mycket bättre!” Så idag vill jag bjuda in er att minnas hennes liv en stund.

 

Ingrid Bergman föddes i Stockholm, Sverige, den 29 augusti 1915. Hennes far, Justus Bergman, var konstnär och fotograf, och hennes mor var tyska. Tyvärr förlorade Ingrid båda sina föräldrar tidigt: hennes mamma dog när hon bara var tre år, och hennes far när hon var 13. Efter föräldrarnas död växte hon upp hos sin moster och senare hos sin farbror och hans familj. Denna tidiga förlust av nära och kära formade hennes självständiga, starka och beslutsamma karaktär. Från tidig ålder var Ingrid intresserad av konst, och hennes fars filmer och kameraobjektiv fångade hennes barndomsansträngningar, vilket stärkte hennes önskan att bli skådespelerska. Som ung studerade hon vid Dramatiska Teatern i Stockholm, där hennes skådespelarresa började.

 

Ingrid Bergmans personlighet utmärkte sig genom hennes naturlighet, äkthet och, enligt vissa, naivitet. Hon avskydde Hollywood-glamour, tungt smink och konstgjordhet. Som skådespelerska strävade hon efter att porträttera äkta känslor och djup i sina roller, inte bara yttre skönhet. Hennes naturlighet och enkelhet blev hennes signum. Denna personlighetsdrag syntes också i hennes fritidsintressen – Ingrid älskade att spendera tid i naturen, åka skidor och segla, och hon var även intresserad av måleri. Trots att hon var en av världens mest kända skådespelerskor, strävade hon alltid efter att behålla kontakten med sina rötter och värderingar, snarare än att förlora sig i Hollywoods virvelvind.

 

Ingrid Bergmans privatliv var ganska turbulent och offentligt diskuterat, särskilt under 1950-talet. Hon var gift tre gånger och fick fyra barn. Hennes första äktenskap med den svenske tandläkaren Petter Lindström slutade efter att Ingrid blev förälskad i den italienske regissören Roberto Rossellini. Deras förhållande orsakade en stor skandal och tvingade skådespelerskan att lämna USA och flytta till Italien. Hollywood och den amerikanska allmänheten fördömde länge hennes beslut, men det påverkade inte hennes kreativitet och hängivenhet till filmen. Senare skilde hon sig från Rossellini och gifte sig med den svenska teaterproducenten Lars Schmidt. Detta val i sitt privatliv speglade hennes modiga och oberoende natur – hon valde alltid att följa sitt hjärta, snarare än samhällets normer.

 

Ingrid Bergman spelade i många betydelsefulla filmer, men några av dem har blivit filmklassiker. Hennes utan tvekan viktigaste roll var som Ilsa Lund i 1942 års film ”Casablanca”, som än idag anses vara en av de bästa filmerna genom tiderna. Andra viktiga roller inkluderar Alice Alquist i ”Gasljus” (Gaslight, 1944), för vilken hon vann sin första Oscar, och Jeanne d’Arc i ”Johanna från Arket” (Joan of Arc, 1948). Senare vann hon ytterligare Oscars för sina roller i filmerna ”Anastasia” (Anastasia, 1956) och ”Mordet på Orientexpressen” (Murder on the Orient Express, 1974). Dessa filmer visade hennes förmåga att gestalta hjältinnor med olika karaktärer – från den tragiska älskarinnan till den hängivna, starka kvinnan.

 

Efter en lång och imponerande karriär avled Ingrid Bergman av bröstcancer den 29 augusti 1982, på sin 67-årsdag. Hon dog i London, England, omgiven av sina nära och kära. Det är symboliskt att hon lämnade denna värld just på sin födelsedag – en dag som nu påminner inte bara om hennes födelse utan också om hennes tragiska död. Även om hon inte längre är med oss, lever Ingrid Bergmans arv vidare: hon anses fortfarande vara en av de största skådespelerskorna från Hollywoods guldålder, och hennes naturliga talang, skönhet och mod fortsätter att inspirera kommande generationer.

 

En Rebellisk Själ

Dienos citata: aktorė Igrid Bergman apie senatvę ir senėjimą

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Garsi aktorė Ingrid Bergman yra pasakiusi: „Senti – tai tarsi kopti į kalną; šiek tiek uždūsti, bet vaizdas kur kas puikesnis!“ Tad šiandien siūlau šiek tiek prisiminti aktorės gyvenimą.

 

Ingrid Bergman gimė Stokholme, Švedijoje, 1915 m. rugpjūčio 29 d. Jos tėvas, Justusas Bergmanas, buvo menininkas ir fotografas, o motina – vokietė. Deja, Ingrid anksti neteko abiejų tėvų: mama mirė, kai mergaitei buvo vos treji, o tėvas – kai jai sukako 13. Po tėvų mirties ją augino teta, o vėliau dėdė su šeima. Šis ankstyvas artimųjų netekimas suformavo jos savarankišką, tvirtą ir ryžtingą charakterį. Nuo pat mažens Ingrid domėjosi menu, o tėvo įrašai ir fotoaparato objektyvas padėjo užfiksuoti jos vaikiškas pastangas, kurios augino jos norą tapti aktore. Būdama jauna, ji įstojo į Stokholmo karališkąjį dramos teatrą, kur ir prasidėjo jos aktorės kelias.

 

Ingrid Bergman asmenybė išsiskyrė savo natūralumu, autentiškumu ir, kai kurių nuomone, naivumu. Ji nemėgo Holivudo glamūro, ryškaus makiažo ir dirbtinumo. Aktorė siekė vaidmenyse atspindėti tikrus jausmus ir gylį, o ne tik išorinį grožį. Jos natūralumas ir paprastumas tapo jos vizitine kortele. Ši asmenybės savybė atsispindėjo ir jos laisvalaikiu – Ingrid mėgo leisti laiką gamtoje, slidinėti ir buriuoti, taip pat domėjosi tapyba. Nors ji buvo viena žinomiausių pasaulio aktorių, ji visada stengėsi išlaikyti ryšį su savo šaknimis ir vertybėmis, o ne pasinerti į Holivudo gyvenimo sūkurį.

 

Ingrid Bergman asmeninis gyvenimas buvo gana audringas ir viešai aptarinėjamas, ypač penktajame dešimtmetyje. Aktorė buvo ištekėjusi tris kartus ir susilaukė keturių vaikų. Jos pirmoji santuoka su švedų dantistu Peteriu Lindstromu baigėsi po to, kai Ingrid įsimylėjo italų režisierių Roberto Rossellini. Jų santykiai sukėlė didelį skandalą ir privertė aktorę palikti JAV ir persikelti į Italiją. Holivudas ir JAV visuomenė ilgą laiką smerkė jos sprendimą, tačiau tai nepaveikė jos kūrybiškumo ir atsidavimo kinui. Vėliau ji išsiskyrė su Rossellini ir ištekėjo už švedų teatro prodiuserio Larso Schmidto. Šis asmeninio gyvenimo pasirinkimas atspindėjo jos drąsų ir nepriklausomą būdą – ji visada rinkosi širdies, o ne visuomenės nustatytų normų kelią.

 

Ingrid Bergman suvaidino daugybėje reikšmingų filmų, tačiau kai kurie iš jų tapo kino klasika. Neabejotinai svarbiausias jos vaidmuo – Ilsa Lund 1942 m. filme „Kasablanka“ (Casablanca), kuris ir šiandien laikomas vienu geriausių visų laikų filmų. Kiti svarbūs jos vaidmenys: Alisos Vailson „Šviesoje“ (Gaslight, 1944 m.), už kurį ji pelnė pirmąjį „Oskarą“, bei Džiovanos Darko „Žano d'Ark“ (Joan of Arc, 1948 m.). Vėliau ji vėl pelnė „Oskarus“ už vaidmenis filmuose „Anastasija“ (Anastasia, 1956 m.) ir „Žudymas Rytų eksprese“ (Murder on the Orient Express, 1974 m.). Šie filmai parodė jos gebėjimą įkūnyti įvairaus charakterio herojes – nuo tragiškos mylimosios iki atsidavusios, stiprios moters.

 

Po ilgos ir įspūdingos karjeros, Ingrid Bergman mirė nuo krūties vėžio 1982 m. rugpjūčio 29 d., savo 67-ojo gimtadienio dieną. Ji mirė Londone, Anglijoje, apsupta artimųjų. Simboliška, kad ji paliko šį pasaulį būtent savo gimtadienį – dieną, kuri nuo šiol primena ne tik jos gimimą, bet ir tragišką mirtį. Nors jos nebėra, Ingrid Bergman palikimas gyvas: ji iki šiol laikoma viena didžiausių Holivudo aukso amžiaus aktorių, o jos natūralus talentas, grožis ir drąsa ir toliau įkvepia ateities kartas.

 

Maištinga Siela

Knyga: Vincas Krėvė-Mickevičius "Skirgaila"

Vincas Krėvė. „Skirgaila“ – Vilnius: Alma littera, 2025. – p. 184.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti tą jauseną, kai prieš daugel metų, dar mokykliniais laikais, pirmąkart teko skaityti Vinco Krėvės-Mickevičiaus (1882-1954) istorinę dramą Skirgaila ir negaliu atgaminti tiksliai tos būsenos, ar kūrinį įveikiau lengvai, ar teko su juo pasigrumti. Šiandien, po daugel metų, vėl skaičiau Skirgailą ir jau pamačiau tam tikrus kitus dalykus, kuriuos šiandien šiame įraše ir aptarsiu.

 

Įdomu pasidomėti apie Skirgailos kūrimo kontekstus. Pirmoji dramos versija parašyta Kaukaze 1916 metais, kai Vincas Krėvė anuomet dėstė Azerbaidžano sostinėje Baku. Pjesė buvo rašoma rusų kalba platesniajai auditorijai, o lietuviškasis Skirgailos variantas buvo paties autoriaus pakoreguotas ir perrašytas 1924 metais Kauno Valstybiniam teatrui. Taigi, kūrinys po lenkų Vilniaus krašto okupacijos jau laikinojoje Lietuvos sostinėje iš esmės ne tik skirtas teatrui, bet tikriausiai reikia galvoti ir apie sąmoningą lietuvių kultūros kūrimą ir jos pamatų tvirtinimą rusų, lenkų kultūros pašonėje. Iš esmės Krėvė tęsia pirmosios neuromantikų kartos (Vydūno, Juozo Tumo-Vaižganto, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės bei Juozapo Albino Herbačiausko) sukurtą literatūrinės krypties viziją kurti pagal XX a. literatūrines formas, akcentuojant kaip vieną svarbiausią aspektą lietuvių tapatybės ir individualumo bruožą. Šią idėją tikriausiai inspiravo XIX a. romantizmo autoriai, kurie gręžėsi į tautiškumą ir kėlė pasididžiavimą lietuvių kultūra, šitokiu būdu kovodami su carinės Rusijos represijomis.

 

Visgi Vincas Krėvė nekuria tautos herojaus, jis pasirenka politiškai sudėtingą LDK laikotarpį, kada po Krėvos sutarties 1385 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kunigaikštis Jogaila tampa Lenkijos karaliumi, jis karūnuojamas 1386 m. O ką padarė Jogaila? Taip, jis formaliai pakrikštijo Lietuvą 1387 m., kai tuo metu Skirgaila iš esmės buvo kurį laiką LDK valdovu. Taip, Skirgaila iš tikrųjų yra realus asmuo, kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos vaikas, vėlesniais laikais visgi Skirgaila užleis lyderystę Vytautui Didžiajam ir valdys tik jam priskirtas LDK žemes. Dramoje taip pat veikia iš Lydos pagrobtoji Ona Duonutė, realiai irgi egzistavusi asmenybė, kuri buvo Kęstučio ir Birutės dukra, tačiau dramoje ji nėra toji pati asmenybė, ji yra Lydos kunigaikštytė, nors pačioje dramoje minima, kad garbingos lietuviškos kilmės. Kuo sudėtingas istoriniame kontekste LDK ir kunigaikščio Skirgailos laikotarpis? Griūva senasis pagoniškasis pasaulis, kurį Skirgaila norėtų išsaugoti, tačiau dėl Europos tamsios tarptautinės politikos visos pastangos tampa iš vienos pusės tautos, o iš kitos – valdovo asmenine tragedija.

 

Reiktų paminėti, kad Skirgaila nėra tikslus istoriografinis kūrinys, detalės, nors ir atsekamos, tačiau rašytojui svarbus yra istorinis valstybingumo lūžis bei asmeninė valdovo drama. Dramą sudaro keturios dalys: 1. Tarp dviejų pasaulių. 2. Aistrų sūkury. 3. Palūžusios sielos. 4. Bedugnė. Jau vien pavadinimai sufleruoja, kad viskas kuriama labai dramatiškai, akcentuojant sudėtingus asmeninius ir politinius pasirinkimus. Pagrindinis veiksmas vyksta Vilniaus Aukštutinėje pilyje, kur iš esmės grumiasi itin skirtingų interesų žmonės: LDK valdovas Skirgaila, lenkų kunigas su delegacija, taip pat čionai atvykę vokiečių Kryžiuočių ordino delegacija, kalinama ir iš Lydos pagrobtoji Ona Duonutė. Pagrindinės konfliktų ašys kyla ne tiek dėl galios, kiek dėl senosios kultūros išsaugojimo: vaidilai Stardui ir kunigaikščiui svarbu išsaugoti pagoniškojo pasaulio vertybes, Stardas nuolat primena, kaip ilgai kryžiuočiai ir kiti krikščionys puldinėjo Lietuvą, akcentuodami, kad negali priimti piktojo krikščionių dievo pasaulėžiūros, nes joks geras dievas nelieja kraujo, bandydamas pakeisti kitus. Vadinasi, tiek lenkai, tiek vokiečiai turi visiškai kitokių tikslų ir dramoje jie akivaizdžiai akcentuojami. Iš tikrųjų lenkams rūpi išlaikyti Jogailos įtaiką ir per krikštą pajungti LDK žemes, o vokiečiams rūpi sukiršinti Lietuvą su Lenkiją, jas susilpninti ir pasiimti Žemaitiją, tad nieko švento iš tikrųjų krikščionys nepasiūlo Skirgailai, nors ir dedasi garbingi krikščionys. Nesutikdamas žaisti politinio dvigubo žaidimo iš tikrųjų Skirgaila rizikuoja užsitraukti Jogailos rūstybę, kitaip sakant, paskandinti iš visų pusių LDK frontus karuose. Kita vertus, jis nori per santuoką su Ona Duonute sutvirtinti LDK rytų žemes, Lenkijos pašonėje sustiprinti pagoniškąją Lietuvą.

 

Taigi, dramoje veikia religijos kaip esminės tautos tapatybės bruožas, kuris turi būti ginamas arba... pasiduoti naujojo pasaulio pokyčiams. Bet ar Skirgaila, Stardas, Skurdulis ir kiti įtakingi Aukštutinio pilies LDK politiniai veikėjai gali priimti krikščionybę, pamiršti skriaudas ir palikti pagoniškąjį pasaulį, kurį tiek amžių gynė protėviai? Skirgailai tai atrodo nesuderinama. Tačiau drama plepi, Skirgaila neatrodo labai jau ryžtingas, nuolat raukosi, remarkose vaizduojamas kaip niūrus valdovas, kuris nuolat girtuokliauja prie skobnių ir nesiklauso nei Stardo, nei Skurdulio, kitaip sakant, Skirgaila praranda didikų prielankumą dėl savo autokratizmo, ima abejoti savaisiais. Politinį tingulį, neryžtingumą iliustruoja ir nenoras priimti pasiuntinius, tačiau gerti alkoholį laiko visada turi. Galima sakyti, kad valdovas skiria laiko apmąstymui, tačiau, deja, jo apmąstymai lėkšti, nelankstūs, trūksta politinės diplomatijos ir vizijos, kaip būtų galima suvaldyti visą situaciją. Kita vertus, Skirgaila pagoniškosios politikos mentaliteto, jam nebūdinga mąstyti dvilypiai, kaip tą puikiai gali daryti lenkų ir vokiečių pasiuntiniai.

 

Skirgaila labai žavisi senąja Lietuva: „Matau, tu šiandien daug išgėrei stipraus mano midaus. Aš noriu, kad tu man padainuotai apie garsius Mindaugo žirgus, apie Gedimino, žuvusio nuo vokiečių rankos, darbus, apie kruvinas Kęstučio kovas, niekšiškai pasmaugto lenkų karaliaus, paniekinusio mano garbės žodį (p 58).“ Skirgailą Krėvė kuria kaip idealizuotoją, veikėjo įkvėpimo šaltinis – LDK praeitis, šlovinga ir garbinga, sakyčiau, atitiktų neoromantinę rašytojo programą. Kaip kad Antanas Baranauskas, Maironis – jie taip pat per šlovingą ir didingą Lietuvos praeitį kūrė įkvepiančius mitus stiprinti dabarties sudėtingose sąlygose atsidūrusius žmones. Galima sakyti, kad Krėvė šią vertybinę optiką panaudoja ir savo dramoje. Būtent idealizuoto praeities politinio vaizdinio apsėstas Skirgaila, jis pernelyg susitapatinęs su praeitimi, šiuolaikiškiau sakant, pastrigęs. Viena iš tragizmo interpretavimo būdų galėtume išskirti valdovo negebėjimą keisti ir modernizuoti šalį, kadangi idealizuojama praeitis.

 

Visgi Vincas Krėvė kūrinį labai stereotipizuoja ir tai jau matoma iš vaikėjo sąrašo. Galima sakyti, kad knygą rašė vyras: visi veikėjai jau vidutinio amžiaus arba stotingi ir žilstelėję, o merginos – liaunos, jaunos ir gražutės, skaisčios tarsi vaidilutės. Norite pasakyti, nebuvo matronų? Senų ir garbingų didikių? Žinoma, kad buvo, tačiau Krėvė kuria seksistinį pasaulį, kuriame patriarchato jėga išreiškiama per veikėjų ilgametes patirtis, o moterys vaizduojamas tyčia jaunos, pamaldžios, sietinos su pažeidžiamumu ir rūtų vainikėliais. Ona Duonutė ir Oligė, atkreipkite dėmesį, verpia linus (keista, kad ne kokius patiekalus virtuvėje gamina), iš esmės įkūnija ištikimosios Penelopės archetipą iš Homero epo Odisėja. Galima sakyti, Krėvė kliaujasi folkloriniais ir kanoniniais vyro ir moters vaizdavimo įvaizdžiais kaip klišėmis, tačiau ar XX a. pradžioje galėjo būti kitaip, kai visi romantizavo LDK laikus? Pats Vincas Krėvė buvo aistringas liaudies dainų rinkėjas, mergelių ir kareivių įvaizdžiai labai sutampa su dainose apdainuojamais vyro ir moters įvaizdžiais, todėl kaip neoromantikas laikosi visuotinai anuomet priimtais šablonais.

Vincas Krėvė-Mickevičius

 

„Ar aš galiu tavimi patikėti? (žengdama arčiau) Aš silpna ir gyvenimo nepatyrusi mergelė (p. 98).“ Šitaip Ona Duonutė reprezentatyviai kalbasi su jos laisvę ir valią pavergusiu Skirgaila. Tas nuolankus savo tapatybės per lytiškumą deklaravimas iš esmės skaitant iš šių dienų perspektyvos atrodo seksistinis, dirbtinis ir be galo naivus, todėl neįtikinantis. Kur kas labiau dramoje veikia apgaulingas Stardo priešmirtinis netikras pakrikštijimas, kuriuo naudojasi lenkų kunigas Jonas iš Bychovo, nes iš esmės tokiu tikrovės iškreipimu rodoma, kaip perrašoma istorija ir visas žmogaus gyvenimas. Skirgaila netenka dar vienos atsvaros, jam atrodo, kad net Stardas, ištikimiausias senojo pagonių pasaulio karys, išdavė jųdviejų ir visos šalies viziją.

 

Labiausiai šioje dramoje keičiasi vokietis Kelleris, kuris suvedžioja Oligę, kad pasiektų Oną Duonutę. Matome absoliučiai stereotipinį vokiečių riterio neriteriškumo apraiškas: melas, seksualinė manipuliacija, nepagarba. Atrodo, nieko garbingo, tačiau Kelleris prisiekinėja kaip tikras riteris, kad myli Oną Duonutę. Pažinęs (iš vieno susitikimo?) Oną Duonutę ir pamatęs jos tvirtą dvasią bei atsidavimą savo vertybėms, jis iš tikrųjų ją įsimyli. Šis jausmas jį pakeičia, paversdamas iš savanaudiško avantiūristo į pasiaukojantį ir kilnų riterį. Galiausiai, jis paaukoja savo gyvybę, kad apgintų jos garbę, leisdamasis būti gyvas užkastas (tam autorius naudoja šviesiojo ir tamsiojo vyrų inscenizuotus – angelo ir demono, gėrio ir blogio – diskusinius kalbėjimus, kuriuos perims Justinas Marcinkevičius dramoje Mažvydas). Kellerio pasirinkimas atspindi dvasinę pergalę prieš brutalią jėgą ir rodo, kad jo meilė buvo tikra. Toks greitas Kellio atsivertimas šioje dramoje iš esmės kelia abejonių, gal net tam tikrų logikos spragų, nes akivaizdu, kad pernelyg mažai laiko Kelleriui pasikeisti.

 

Bene išmintingiausias visoje dramoje yra senasis Skurdulis, kuris sako: „Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vis tiek, kaip ji pavadins naująjį dievą, kurio vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten (rodo į dangų) ir ne čia, (rodo į žemę) ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje (p. 129).“ Žodžiu, Skurdulis galimas Skirgailos išsigelbėjimas, sąžinės balsas, nes jis moko valdovą mąstyti dviem kryptimis: yra pasaulietiniai dalykai, prie kurių reikia prisitaikyti ir yra amžinieji, kurie nekinta, tačiau žmogus tik į juos žiūri, vertina ir priima skirtingai, tačiau Skirgailos šie žodžiai nepaveikia, jis jėga (paveiktas praeities protėvių žygių) grumiasi taip, kaip moka, ir galiausiai pjesės pabaigoje jis palaidoja Kellerį gyvą, pats tapdamas monstru. Kitaip sakant, pjesė dramatiška yra tuo, kad valdovas gina tai, kas iš pažiūros gintina, tačiau priemonės ir sprendimai jį padaro savo priešų dvasiniu atspindžiu; Skirgaila, pasirodo, ne geresnis už vokiečius ir lenkus. Užuot Krėvė sukūręs mums herojų, pasiūlo priešingą dalyką – apmąstyti mūsų geruosius siekius ir to siekio pasirinktus būdus, ar kartais mes dėl tam tikro idealizavimo nepražudome savęs ir aplinkinių?

 

Buvo ir vėl smagu prisiminti Skirgailos siužetą. Tekste nemažai archaizmo ir patarmių vartosenos, ypač tariamajai nuosakai išreikšti, kuri būdinga  pietiniams aukštaičiams, t. y. dzūkams ir suvalkiečiams. Naujausiame Alma littera leidime Laikas lietuvių literatūrai palikta senoji, neredaguota ir neadaptuota kalba, bet ją nesunku suprasti, o senesni žodžiai, pvz., skobnis, monachas... paaiškinti išnašose. Trumpai ir drūtai sakant, drama šių dienų kontekste padeda suprasti, kaip kartais iš geros valios ir ketinimų atsiranda brutalūs diktatoriai, kurie pražudo save kaip žmones ir galimai visą tautą.

 

Maištinga Siela