Eurobasket Latvija-Lietuva, Latvijas un Lietuvas basketbola vēsture no starpkaru perioda līdz 2025. gadam

 

Sveiki!

 

Kāds mačs mums bija šovakar, 2025. gada 6. septembrī, starp Latviju un Lietuvu! Lietuva 88-79 Latvija. Vēl viena vēsturiska spēle starp brālīgām tautām, kur sentimenti un draudzība spēles brīdī atkāpjas otrajā plānā. Skatījos šo spēli, uztraucos un pārdzīvoju. Mums, latviešiem, pret lietuviešiem nekad nav viegli cīnīties. Viņi kaut kā izprot mūsu spēli, varbūt tādēļ, ka esam tik līdzīgi? Nezinu. Tomēr šis mačs lika atcerēties un sagatavot īsu ieskatu Latvijas un Lietuvas basketbola vēsturē un izcilākajos mačos.

 

Latvijas un Lietuvas basketbola vēsture no starpkaru perioda (1918-1939)

 

Starpkaru periodā, no 1918. līdz 1939. gadam, Latvijas un Lietuvas basketbola dueļi ieguva īpašu nozīmi, atspoguļojot ne tikai sportisku, bet arī kulturālu abu valstu sāncensību. Gan Latvija, gan Lietuva bija vienas no basketbola aizsācējām Eiropā, un viņu sadursmes tika uzskatītas par prestižiem notikumiem, kas piesaistīja lielu sabiedrības uzmanību. Šīs spēles veidoja abu tautu basketbola identitāti, un uzvarām bija simboliska nozīme.

 

Pirmā ievērojamā tikšanās notika 1937. gadā Rīgā, kur notika otrais Eiropas basketbola čempionāts, dažus gadus pirms Otrā pasaules kara sākuma. Šajā laikā Latvija jau bija Eiropas čempione, kas uzvarēja pirmajā turnīrā 1935. gadā. Lietuvas izlase, kuru vadīja amerikāņu treneris F. Kriaučiūnas, tikās ar Latviju, un, lai gan spēle bija ļoti spraiga, lietuvieši zaudēja ar rezultātu 29:41. Tā bija liela mācība lietuviešiem, kas parādīja, ka, lai sasniegtu virsotni, viņiem ir būtiski jāuzlabo spēles tehnika un taktika. Šī spēle iedvesa lietuviešiem kaisli un ambīcijas, kas kļuva par dzinējspēku nākotnes uzvarām. Neskatoties uz šo uzvaru, Latvijas izlase čempionātā ieņēma 6. vietu, savukārt lietuvieši – 5. vietu.

 

Tomēr nozīmīgākā un neaizmirstamākā tikšanās notika 1939. gadā Kauņā, Lietuvā, kur notika trešais Eiropas basketbola čempionāts. Pirms izšķirošajām spēlēm avīžu virsraksti mirgoja no kaislīgiem rakstiem, bet atmosfēra stadionā bija maksimāli uzkarsusi. Lietuvieši, kam tagad bija nobriedusi un spēcīga komanda, bija apņēmības pilni revanšēties par zaudējumu Rīgā. Spēle bija neticami saspringta. Pēdējās minūtēs, kad rezultāts bija neizšķirts, lietuvieši guva punktus un izcīnīja uzvaru ar minimālu pārsvaru, 37:36. Šī uzvara pret Latviju bija izšķiroša, jo tā nostiprināja Lietuvas kā čempiones statusu. Šis mačs parāda, ka lietuviešiem jau starpkaru periodā bija grūti spēlēt pret mums, latviešiem.

Latvia, 1935

 

Basketbols Padomju Savienības okupācijas gados līdz 1990. Gadam

 

Padomju Savienības sastāvā Latvijas un Lietuvas basketbola dueļi vairs nenotika neatkarīgu valstu līmenī, taču sportiskā kaisle un konkurence pārcēlās uz padomju čempionātiem. Gan Lietuvas, gan Latvijas komandas – Kauņas „Žalgiris“ un Rīgas ASK – bija Padomju Savienības čempionātu līderes. Viņu savstarpējās spēles piesaistīja pilnas arēnas, un kaisle bieži vien atgādināja mūsdienu Eirolīgas finālus. Šī konkurence ieguva īpašu nokrāsu abu tautu brīvības alkas dēļ. Lai gan oficiāli sportam bija jākalpo padomju sistēmas propagandai, latviešiem un lietuviešiem tā bija iespēja paust savu nacionālo identitāti un parādīt pārākumu pār lielo impēriju. Basketbols kļuva par sava veida „neoficiālo diplomātiju“, kas stiprināja tautas vitalitāti un lepnumu.

 

Astoņdesmitajos gados īpaši neaizmirstama bija Kauņas „Žalgira“ un Maskavas CSKA konfrontācija, ko daudzi atceras kā spilgtāko basketbola dueli Padomju Savienības vēsturē. Tomēr Latvijas komandas, īpaši Rīgas ASK, vienmēr bija svarīgas konkurentes. Mūsu basketbolisti, tādi kā Valdis Valters un Igors Miglinieks, bija ļoti talantīgi un cīņasspara pilni, un viņu sadursmes ar Arvīdu Saboni un citiem „Žalgira“ līderiem vienmēr bija īpaši saspringtas.  Tomēr jāatzīst, ka 80. gados "Žalgiris" trīs reizes pēc kārtas (1985., 1986. un 1987. gadā) kļuva par Padomju Savienības čempionu, pārspējot Maskavas CSKA, un mūsu basketbols diemžēl palika viņu ēnā.

 

Latvijas un Lietuvas basketbola vēsture no 1990. līdz 2025. Gadam

 

No brīža, kad mēs atguvām neatkarību, mūsu abu valstu basketbola dueļi kļuva par vienu no galvenajām Baltijas valstu sporta tradīcijām. Tā ir ne tikai sportiska, bet arī brālīga cīņa, kurā savijas vēsturiska draudzība un sportiskā kaisle. Lai gan kopējā bilance ir par labu lietuviešiem, mēs, latvieši, esam ne reizi vien pierādījuši, ka varam mest izaicinājumu un uzvarēt.

 

Pirmā uzvara un zelts (2001-2003)

 

Pirmā ievērojamā sadursme pēc neatkarības atjaunošanas notika 2001. gada Eiropas čempionātā (Eurobasket) Turcijā. Šeit, astotdaļfinālā, Lietuvas izlase ar Šarūnu Jasikeviču priekšgalā uzvarēja mūs, latviešus, ar rezultātu 94:76. Šī uzvara parādīja, ka lietuvieši jau bija atgriezušies Eiropas basketbola elitē, bet mūsu izlase tikai vēl auga. Taču daudz neaizmirstamāka tikšanās notika 2003. gada 8. septembrī Zviedrijā notikušajā Eurobasket 2003 čempionātā. Grupu turnīrā lietuvieši tikās ar Latviju. Spēle bija dramatiska un beidzās tikai pēc pagarinājuma. Lietuva, demonstrējot dzelžainu gribu, uzvarēja Latviju ar rezultātu 92:91. Es personīgi atceros šo spēli, jo Lietuva pirmo reizi pēc neatkarības atjaunošanas (un pagaidām pēdējo) kļuva par Eiropas čempioni. Viņi uzvarēja visus, tomēr ar mums spēlēja ļoti grūti un saspringti, gandrīz zaudēja, kas nenotika ne ar spāņiem, ne ar citiem, kurus Lietuva toreiz viegli uzvarēja.

 

Dominēšana turpinās, cīņasspars pieaug (2007-2013)

 

Pēc 2003. gada uzvaras lietuvieši turpināja dominēt pār saviem brāļiem latviešiem. 2007. gada Eiropas čempionātā Spānijā, lietuvieši grupu turnīrā atkal pierādīja savu pārākumu, uzvarot mūs ar 84:68. Šī uzvara ļāva Lietuvai izcīnīt bronzas medaļas, bet mūsu komanda, lai gan ar talantīgiem spēlētājiem, nespēja nopietni pretoties. Taču situācija sāka mainīties. Nākamajā desmitgadē Latvijas basketbols sāka strauji augt, un tas atspoguļojās arī abu valstu savstarpējās spēlēs. 2013. gada 9. septembrī, Eurobasket čempionātā Slovēnijā, Lietuva un Latvija tikās otrajā posmā. Lai gan lietuvieši uzvarēja ar rezultātu 76:62, spēle bija mainīga, un mēs parādījām cīņassparu un apņēmību.

 

Dramatiskās cīņas (2017)

Lielākā basketbola drāma starp divām Baltijas valstīm pēc neatkarības atjaunošanas notika 2017. gada 2. septembrī, Eurobasket čempionātā Telavivā (Izraēla). Latvijas un Lietuvas duelis grupu turnīrā beidzās ar minimālu lietuviešu uzvaru 76:75. Abas komandas parādīja lielisku spēli un kaisli, un spēle saglabāja spriedzi līdz pat pēdējai sekundei. Šis mačs pierādīja, ka mūsu basketbols strauji aug un atšķirība starp abām izlasēm samazinās, un mūsu dueļi kļūst aizvien spraigāki.

 

Mūsdienu basketbols un tikšanās (2020-2025)

 

Jaunākie notikumi rāda, ka abas valstis joprojām ir nozīmīgas starptautiskajā basketbolā. Mūsu ceļi Olimpiskajās spēlēs vai Eirolīgas turnīros pēc neatkarības atjaunošanas krustojas reti. Tomēr 2023. gada Pasaules čempionātā Latvija guva panākumus, izcīnot vēsturisko piekto vietu, kamēr Lietuva palika sestā. Lai gan mēs nesatikāmies, abu valstu augstie sasniegumi pierādīja, ka Baltijas valstu basketbola līmenis ir patiešām augsts. Un šovakar, 2025. gada 6. septembrī, Latvijas un Lietuvas izlases atkal tikās. Mūsu astotdaļfināla duelis "Eurobasket 2025" čempionātā Rīgā beidzās ar lietuviešu uzvaru. Šī spēle vēlreiz pierādīja, ka basketbols ir abu tautu lepnums. Lai gan uzvaru svinēja lietuvieši, abas komandas parādīja izcilu talantu un cīņassparu.

 

Vēlreiz jāpiebilst, ka mūsu abu basketbola vēsture ir pilna ar spriedzi un drāmu, tomēr vienmēr balstās uz abpusēju cieņu. Mūsu basketbola kaisle ir tik liela, ka tā iedvesmo sportistus un līdzjutējus visā pasaulē. Lai gan lietuvieši bieži uzvar, mūsu, latviešu, cīņasspars liek viņiem atdot visus spēkus. Var teikt, ka bez mūsu, latviešu, basketbola, arī lietuviešu izlase nebūtu tik spēcīga.

 

Un lai mēs, latvieši, nenokārtu degunus, jo esam patiešām lieli malači, tāpat kā lietuvieši, piebildīšu šādu faktu: 2024. gada 30. jūlijā Olimpiskajās spēlēs Latvija 3x3 basketbolā uzvarēja Lietuvas 3x3 izlasi ar rezultātu 21:14. Tā bija pirmā reize, kad mēs uzvarējām lietuviešus Olimpiskajās spēlēs pēc neatkarības atjaunošanas. Šis mačs vēlreiz pierādīja, ka Latvija, neskatoties uz savu izmēru, ir nopietns pretinieks basketbola laukumā un spēja pārspēt Lietuvu.

 

Tāda nu ir mūsu vēsture!

 

Ar cieņu,

"Nemierīgā Dvēsele"

Lietuva – Latvija: krepšinio rungtynių istorija nuo tarpukario iki šių dienų (1937-2025): Eurobasket, Olimpiada ir kt.

 

Sveiki,

 

Kokios buvo rungtynės 2025 m. rugsėjo 6 dieną tarp Lietuvos ir Latvijos? Lietuva 88–79 Latvija. Istorinės žaidynės tarp draugiškų tautų, kur sentimentų ir draugystės jau nebegali tą akimirką būti. Žiūrėjau šias varžybas, jaudinausi. Niekada lietuviams prieš latvius nėra lengva kovoti. Jie kažkaip perpranta lietuvišką žaidimą, gal dėl to, kad esame visaip panašūs? Nežinau. Parengiau trumpą lietuvių ir latvių susitikimą prestižiškiausiuose krepšinio varžybose pasirodymų istoriją ir išklotinę.

 

Lietuvos ir Latvijos svarbiausios krepšinio rungtynės ir susitikimai tarpukaryje (1918-1939)

 

Tarpukario laikotarpiu, nuo 1918 iki 1939 m., Lietuvos ir Latvijos krepšinio dvikovos įgijo ypatingą reikšmę, atspindėdamos ne tik sportinį, bet ir kultūrinį šalių varžymąsi. Lietuva ir Latvija buvo vienos iš krepšinio pradininkių Europoje, ir jų susidūrimai buvo laikomi prestižiniais įvykiais, sulaukiančiais didelio visuomenės dėmesio. Šios rungtynės formavo abiejų tautų krepšinio identitetą, o pergalės įgijo simbolinę prasmę.

 

Pirmasis žymus lietuvių ir latvių susidūrimas įvyko 1937 m. Rygoje, kur vyko antrasis Europos krepšinio čempionatas, likus keleriems metams iki Antrojo pasaulinio karo.  Tuo metu Latvija jau buvo tituluota Europos čempionė, laimėjusi pirmąjį turnyrą 1935 m.  Lietuvos rinktinė, vadovaujama amerikiečių trenerio F. Kriaučiūno, susitiko su Latvija ir, nors žaidimas buvo labai atkaklus, pralaimėjo.  Tai buvo didelė pamoka lietuviams, parodžiusi, kad norint pasiekti viršūnę, reikės gerokai patobulinti žaidimo techniką ir taktiką.  Šios rungtynės įžiebė aistrą ir ambicijas, kurios tapo varomąja jėga ateities pergalėms. 1937 m. Rygos čempionate, kur vyko antrasis turnyras, Lietuvos rinktinė iš tikrųjų pralaimėjo Latvijos komandai rezultatu 29:41, tačiau pačiame čempionate užėmė 5 vietą, o latviai 6.

 

Svarbiausias ir labiausiai įsimintinas susitikimas įvyko 1939 m. Kaune, Lietuvoje, kur vyko trečiasis Europos krepšinio čempionatas. Prieš pat lemiamas rungtynes, laikraščių antraštės mirgėjo nuo aistringų straipsnių, o atmosfera stadione buvo įkaitusi iki maksimumo.  Lietuviai, dabar turintys subrendusią ir galingą komandą, pasiryžo atkeršyti už pralaimėjimą Rygoje.  Rungtynės buvo neįtikėtinai įtemptos. Paskutinėmis minutėmis, esant lygiam rezultatui, lietuviai sugebėjo pelnyti taškus ir iškovoti pergalę minimalia persvara, 37:36.  Ši pergalė prieš latvius tapo lemiama, įtvirtinusi Lietuvą kaip čempionę, nes lietuviai laimėjo visus savo mačus. Bet vis tiek tai rodo, kad lietuviams su latviams žaisti jau tarpukaryje buvo sudėtinga.

 

Šis mačas ne tik leido Lietuvai antrą kartą iš eilės tapti Europos čempione, bet ir įtvirtino jos statusą kaip krepšinio valstybę. Pergalė prieš Latvijos rinktinę, kuri iki tol buvo laikoma krepšinio „grandais“, turėjo didelę moralinę ir nacionalinę reikšmę. Tai buvo įrodymas, kad mažas kraštas gali pasiekti didelių laimėjimų sporte ir sėkmingai konkuruoti tarptautinėje arenoje.

 

Latvių ir lietuvių susidūrimas krepšinyje Sovietų Sąjungos okupacijoje iki 1990 m.

 

Būnant Sovietų Sąjungos sudėtyje, Lietuvos ir Latvijos krepšinio dvikovos nebevyko nepriklausomų valstybių lygmenyje, tačiau sportinė aistra ir konkurencija persikėlė į sovietinius čempionatus. Tiek Latvijos, tiek Lietuvos komandos – Kauno „Žalgiris“ ir Rygos ASK – buvo Sovietų Sąjungos pirmenybių lyderės. Jų tarpusavio rungtynės pritraukdavo pilnas arenas, o aistra dažnai primindavo šių dienų Eurolygos finalus.

 

Ši konkurencija įgavo ypatingą atspalvį dėl abiejų tautų laisvės troškimo. Nors oficialiai sportas turėjo tarnauti sovietinės sistemos propagandai, lietuviams ir latviams tai buvo galimybė išreikšti savo nacionalinį tapatumą ir parodyti pranašumą prieš didžiąją imperiją.  Krepšinis tapo savotiška „neoficialia diplomatija“, kurioje buvo įtvirtinamas tautos gyvybingumas ir pasididžiavimas.

 

Devintajame dešimtmetyje ypač įsiminė Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA konfrontacija, kurią daugelis prisimena kaip ryškiausią krepšinio dvikovą Sovietų Sąjungos istorijoje. Nors oficialiai „Žalgirio“ pagrindiniu varžovu buvo Maskvos komanda, Latvijos komandos, ypač Rygos ASK, visada buvo svarbūs konkurentai. Latvių krepšininkai, tokie kaip Valdis Valters ir Igors Miglinieks, buvo itin talentingi ir kovingi, o jų susidūrimai su Arvydu Saboniu ir kitais „Žalgirio“ lyderiais visada būdavo itin atkaklūs. Šis pranašumas ypač išryškėjo devintajame dešimtmetyje, kai Kauno „Žalgiris“ tris kartus iš eilės (1985, 1986 ir 1987 m.) tapo Sovietų Sąjungos čempionu, įveikdamas pagrindinį varžovą Maskvos CSKA, o latvių krepšinis buvo pasilikęs šešėlyje.

 

Latvių ir lietuvių krepšinių varžybų istorija nuo 1990 iki 2025 m.

 

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., Lietuvos ir Latvijos krepšinio dvikovos tapo viena iš svarbiausių Baltijos šalių sporto tradicijų. Tai ne tik sportinis, bet ir broliškas susirėmimas, kuriame persipina istorinė draugystė ir sportinė aistra. Nors bendras susitikimų balansas yra palankesnis lietuviams, latvių krepšininkai ne kartą įrodė, kad gali mesti iššūkį ir nugalėti. Šios rungtynės dažniausiai vykdavo Europos čempionatuose, kur abi rinktinės kovojo dėl bilietų į aukščiausias vietas.

 

Pirmoji pergalė ir auksas (2001-2003)

 

Pirmasis žymus susidūrimas po nepriklausomybės įvyko 2001 m. Europos čempionate (Eurobasket) Turkijoje. Čia, aštuntfinalyje, Lietuvos rinktinė, vedama Šarūno Jasikevičiaus ir Ramūno Šiškausko, įveikė latvius rezultatu 94:76. Ši pergalė parodė, kad lietuviai jau buvo grįžę į Europos krepšinio elitą, o Latvijos rinktinė dar tik brendo. Tačiau kur kas įsimintinesnis susitikimas įvyko 2003 m. rugsėjo 8 d., Švedijoje vykusiame Eurobasket 2003 čempionate. Grupės etape lietuviai susitiko su Latvijos rinktine. Rungtynės buvo dramatiškos ir baigėsi tik po pratęsimo. Lietuva, demonstruodama geležinę valią, nugalėjo Latvijos komandą rezultatu 92:91. Ši drama nuo pat turnyro pradžios parodė, kad lietuviai yra pasiryžę kovoti iki galo, ir galiausiai iškovojo aukso medalius, įveikę Ispanijos rinktinę finale. Asmeniškai pamenu tas rungtynes, nes pirmąkart po šios nepriklausomybės (ir kol kas paskutinį) Lietuva tapo Europos čempionė. Visus įveikusi, visgi su latviais žaidė labai sunkiai ir įtemptai vos laimėjo, ko per to sezono čempionatą nebuvo nei su ispanais, nei su kitais, kuriuos Lietuva anuomet lengvai patiesė.

 

Dominavimas tęsiasi, kovingumas auga (2007-2013)

 

Po 2003 m. pergalės lietuviai ir toliau išlaikė pranašumą prieš brolius latvius.  2007 m. Europos čempionate Ispanijoje, lietuviai grupės etape vėl įrodė savo pranašumą prieš latvius, laimėdami 84:68. Šios pergalės leido Lietuvai iškovoti bronzos medalius, o Latvijos komanda, nors ir turėjo talentingų žaidėjų, nesugebėjo rimčiau pasipriešinti. Tačiau situacija ėmė keistis. Per kitą dešimtmetį Latvijos krepšinis ėmė sparčiai augti, o tai atsispindėjo ir abiejų šalių tarpusavio dvikovose. 2013 m. rugsėjo 9 d., Eurobasket čempionate Slovėnijoje, Lietuva ir Latvija susitiko antrajame etape. Nors lietuviai laimėjo rezultatu 76:62, rungtynės buvo permainingos, o latviai demonstravo kovingumą ir ryžtą.  Šiame čempionate lietuviai pasiekė finalą ir iškovojo sidabro medalius.

 

Dramatiškos kovos (2017)

 

Didžiausia dviejų Baltijos šalių krepšinio drama po nepriklausomybės įvyko 2017 m. rugsėjo 2 d., Eurobasket čempionate Tel Avive (Izraelis). Lietuvos ir Latvijos dvikova grupės etape baigėsi minimalia Lietuvos pergale 76:75. Tiek Lietuva, tiek Latvija demonstravo puikų žaidimą ir aistrą, o rungtynės iki paskutinės sekundės išlaikė įtampą. Šis mačas parodė, kad latvių krepšinis sparčiai kyla, o atotrūkis tarp abiejų rinktinių mažėja, o jų dvikovos tampa vis atkaklesnės.

 

Šiuolaikinis krepšinis ir susidūrimai (2020-2025)

 

Naujausi įvykiai rodo, kad abi šalys ir toliau išlieka svarbios tarptautiniame krepšinyje. Lietuvos ir Latvijos krepšinio komandų keliai olimpinėse žaidynėse ar Eurolygos turnyruose po nepriklausomybės atkūrimo susikerta itin retai. Tačiau Latvijos rinktinė sužibėjo 2023 m. Pasaulio čempionate, kur užėmė istorinę penktąją vietą, o Lietuva – šeštąją. Nors čia komandų keliai nesusikerto, abiejų šalių aukšti pasiekimai įrodė, kad Baltijos šalių krepšinio lygis yra išties aukštas. Šiandien, 2025 m. rugsėjo 6 d., Lietuvos ir Latvijos krepšinio rinktinės vėl susitiko. Jų „Eurobasket 2025“ aštuntfinalio dvikova Latvijos sostinėje Rygoje baigėsi Lietuvos pergale. Šios rungtynės dar kartą įrodė, kad krepšinis yra abiejų tautų pasididžiavimas.  Nors pergalę šventė lietuviai, abi komandos pademonstravo išskirtinį talentą ir kovingumą.

 

Lietuvos ir Latvijos krepšinio istorija yra kupina įtampos ir dramos, tačiau visada pagrįsta abipuse pagarba. Abiejų šalių krepšinio aistra yra tokia didelė, kad tai įkvepia sportininkus ir sirgalius visame pasaulyje.  Nors lietuviai dažniau laimėdavo, latvių kovingumas nuolat priversdavo lietuvius atiduoti visas jėgas.  Galima teigti, kad be Latvijos krepšinio, nebūtų tokios stiprios ir Lietuvos krepšinio rinktinės.

Kad latviai nenusimintų, nes jie tikri šaunuoliai, kaip ir lietuviai, visgi pridėsiu tokį faktą: „2024 m. liepos 30 d., olimpinėse žaidynėse, Latvijos 3x3 rinktinė įveikė Lietuvos 3x3 rinktinę grupės etape rezultatu 21:14. Tai buvo pirmasis oficialus šalių krepšinio dvikovos epizodas Olimpinėse žaidynėse po nepriklausomybės atkūrimo. Šis mačas dar kartą įrodė, kad Latvija, nepaisant savo dydžio, yra rimta varžovė krepšinio aikštelėje ir sugebėjo įveikti Lietuvą.“

 

Tai tokia mūsų istorija!

 

Maištinga Siela

Knyga: Martyn Rady "Nauja Vidurio Europos istorija. Nuo Romos imperijos žlugimo iki pokomunistinės erdvės"

 

Martyn Rady. „Nauja Vidurio Europos istorija“ – Vilnius: Tyto alba, 2024. – p. 564.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Profesoriaus Martyn Rady (g. 1955) knyga Nauja Vidurio Europos istorija. Nuo Romos imperijos žlugimo iki pokomunistinės erdvės (angl. The Middle Kingdoms) tikriausiai tapo geriausia šios vasaros knyga. Buvau labai pasiilgęs negrožinės literatūros, bet tos populiariosios mokslinės, kuri visada mano asmeninėje galvoje padaro rezetą, savotišką žinių ir supratimo perkrovimą, po kurio pasaulio matymas tampa kitoks. Galima sakyti, kad M. Rady knyga man asmeniškai tokia ir buvo. Dabar sunku pasakyti, kodėl aš ją pasirinkau kaip vieną iš daugelio puikių per pastaruosius kelis metus išleistų istorinių knygų, gal pamasino pasirinkti socialiniuose tinkluose tam tikrų asmenų pasidalinimai ir geri komentarai, o gal tai, kad istorija plati, neskirta konkrečiai vienam kokiam istoriniam įvykiui, šaliai ar laikotarpiui. Štai Aušra Maldeikienė po mano komentaru rašė, kad ji šios knygos nesirinktų, nes jos sūnus sakė, kad neverta su ja gaišti laiką. Net suabejojau, kadangi jau buvau kaip tik pradėjęs knygą skaityti, tačiau ją užbaigiau su neslepiamu pasimėgavimu, nors ir teko daryti nemažas vasariškas pertraukas – suskaityti kitus tekstus, keliauti, o kelionėje negalėjau leisti tokio formato knygos, tad teko kuriam laikui įpusėjus palikti namie prie naktinio stalelio, šalia lovos.

 

Pats Martyn Rady yra žymus Didžiosios Britanijos istorikas, baigęs mokslus Londono universitete ir Vengrijos mokslų akademijoje. Didžiąją savo profesinės karjeros dalį jis praleido Londono universiteto koledžo Slavistikos ir Rytų Europos studijų mokykloje (SSEES), kur nuo 2004 m. ėjo Vidurio Europos istorijos profesoriaus pareigas, o 2015 m. jam buvo suteiktas Masaryko profesoriaus titulas. 2020 m. jis išėjo į pensiją ir tapo emeritu, tačiau toliau aktyviai rašo knygas plačiajai auditorijai, tokias kaip The Habsburgs: The Rise and Fall of a World Power (2020). Martynas Rady yra pripažintas Vidurio Europos istorijos ekspertas, ypač daug dėmesio skiriantis Vengrijos teisinei istorijai ir viduramžių lotynų tekstų vertimams, kas rodo jo aukštą erudicijos lygį. Nors kai kas painioja jo pavardę su Vengrijos kilminga šeima, jo paties kilmė yra britiška. Pats autorius gale knygos, padėkos skyriuje, teigė, kad labai nepasitikėjo rašydamas šią knygą, užtruko prisiversti net 20 metų, o didžiausią tekstų dalį parašė karantino metu, kai bibliotekos uždarytos, o pabaigė jau Rusijai puolus Ukrainą. Originalo kalba knyga pasirodė 2023 metais.

 

Kas ta Vidurio Europa? Knygos chronologiniame pasakojime sąvoka ir žinomos regiono periferinės ribos kažkiek kito, nes nuolat mainydavosi užgimstančių ir išnykstančių valstybių teritorijos. Mes, lietuviai, dažnai anksčiau sakydavome, kad esame post-sovietiniai, kitaip sakant, Pabaltijo Rytų bloko šalys, kurios integruojasi į ES. Kaip save apibrėžtume šiandien? Ar Lietuva yra Vidurio Europa, nepaisant to, kad netoli Vilniaus yra įkurtas geografinis Vidurio Europos lankytinas taškas? Manau, M. Rady Lietuvos niekada nelaikė Vidurio Europa, nelaiko ir dabar, tas akivaizdu skaitant jo tekstus. Trumpai tariant, Vidurio Europą apima Lenkija, Čekija, Slovakija, Vengrija, didelė dalis Rumunijos, Kroatija, Slovėnija, Austrija ir, žinoma, Vokietija. Šių šalių raidai autorius labiausiai ir skiria dėmesį, aišku, įterpdamas ir aplinkinių šalių istorijas, be kurių neįmanoma nupasakoti, kaip viskas vyko šiame regione.

 

Man, kaip skaitytojui lietuviui, buvo įdomu ne kartą aptikti Lietuvos paminėjimą įvairiuose kontekstuose, pvz. 22 skyriuje pavadinimu Kaip suraižyti Europos orangutangą: Lenkijos-Lietuvos padalijimai. Įtarimo kėlė ne puikiojo Laimanto Jonušio vertimas į lietuvių kalbą, kiek, manau, paties profesoriaus M. Rady Lenkijos minėjimas tekstuose, kuriuose Lietuvos vardas buvo neminimas tarsi tyčia, o didesnė įtaka akcentuojama būtent lenkų. Pvz., Abiejų Tautų respublika kai kur įvardijama tik kaip Lenkija, tarsi Lietuvos svarbos nė nebūtų, nes Lenkija jau iki Liublino unijos buvo karalystė, vadinasi, tarsi svarbesnė ir po unijos. Ne visur tekstuose tai išlenda, tačiau visgi persvara pabrėžti Lenkiją akivaizdi. Po to supratau, kodėl taip yra. Autorių Lenkijos-Lietuvos istoriniais klausimais konsultavo ir jam lektūrą „padavinėjo“ draugas lenkas, tai išreikšta ir padėkoje, tad manau, kad knygoje Lietuva kontekste atrodytų kiek kitaip, jeigu tais pačiais istoriniais klausimais M. Rady būtų konsultavęs lietuvis. Bet nuo to knygą skaityti dar įdomiau! Nes gali suprasti ir mūsų lietuvių galimą susireikšminimą Viduramžių ar Renesanso laikotarpių Europos politikoje, kurioje šiaip ir iš istorijos elementarių pamokų, akivaizdu, kad brėžiama kur kas svarbesnė lietuvių įtaka, nei galbūt buvo tų laikotarpių politinėje arenoje. Kitaip sakant, įdomu suprasti, kaip pašalietis mato mus ir Europą ne per nacionalistinį filtrą.

 

Knygos anotacijoje pabrėžiama, kad knyga parašyta itin šmaikštu stiliumi, tačiau asmeniškai to šmaikštumo norėjosi daugiau, ypač pirmojoje knygos pusėje. Autorius, tiesa, įterpia ir citatų, bando ryškinti paradoksalius politinius sprendimus, absurdiškumą ir pažeria pikantiškų detalių, tačiau labai saikingai, visgi tekstas nėra istorinių anekdotų rinkinys, prisilaikoma ir mokslininko diskurso, todėl nepasakyčiau, kad knyga tampa pilna pikantiškų ir nežinomų istorinių detalių. Priešingai – daugelį dalykų jau žinojau iš kitur, tad daug kur autorius nenustebino, kaip nenustebino ir rašymo stilius, kurį pavadinčiau populiariąja moksline, t. y. panašiai toks, kokį galite aptikti kasmėnesiniuose itin spalvotuose istorijos populiarinimo žurnaluose, kokių turime savo spaudos lentynose lietuviškai.

 

Visgi ką man davė ši knyga? Geras istorijos pamirštas pamokas! Daug ką pasitikrinau iš naujo, ypač primirštus dalykus. Būta nemažai ir naujos medžiagos, kuri kiek kitaip, t. y. kitokiuose kontekstuose duodavo naujų suvokimų. Knygoje gausybė istorinių asmenybių, apie kurias visą vasarą domėjausi papildomai internete, netgi čia sukūriau ne vieną įrašą, nes buvo be galo įdomu. Kitaip sakant, Nauja Vidurio Europos istorija asmeniškai paskatino domėtis plačiau ir man toks lėtesnis skaitymas, kuris labiau primena istorinių žinių paklodės lopymas, labai patiko.

Martyn Rady

 

Aptikau ir kiek netikėtų autoriaus pateiktų žiūros perspektyvų, kokių paprastai lietuvių mokslininkų istoriniuose veikaluose neaptiksite, pavyzdžiui, štai kaip autorius perteikia mūsų senovės baltų prūsus, kurie, pripažinkime, dažnai pas mus istorijoje laikomi išdidūs, nes nepasidavė ilgai kryžiuočiams ir t. t. „Dauguma senųjų prūsų gyveno kaimeliuose, dažnai apjuostuose tvora, iškaišyta gyvūnų kaukolėmis atbaidyti piktoms dvasioms. Jie garbino girias bei ąžuolus ir įsivaizdavo dievus, kurie juos aplanko ugnies, perkūno, žalčių ir miško dvasių. Bet taip pat praktikavo žmonių aukojimą ir reikalaudavo, kad nukautų karių našlės pasikartų. Atlikdami mirties apeigas, laidodavo gyvus arklius arba paleisdavo ugnimi visą arklidę. Net užgrūdintus riterius, ką tik atvykusius į Prūsiją iš Šventosios Žemės mūšių laukų, sukrėtė tai, ką jie išvydo. Viename aprašyme Prūsija pabadinta „siaubų ir laukinių žemių šalimi. (p. 132-133).“

 

Pasidalysiu dar keliomis citatomis, kurios pikantiškai atskleidžia to meto įvairovę ir margumą, sugriauna savotišką asmeninį įsivaizdavimą. „Liuteris savaime autoritetu nepriblokšdavo – smulkaus sudėjimo, prakaulaus veido, įdubusiomis akimis. Judesiai buvo kampuoti, o žvilgsnis neramus, todėl atrodė apsėstas. Tad Cranachas portretuose jį pastambindavo, suteikdamas jam tvirtumo ir solidarumo, būdingo natūraliai apkūniems Saksonijos kunigaikščiams, su kuriais jis dažnai buvo rodomas portretuose, stovintis petys į petį <...> Cranachas iš Liuterio padarė prekės ženklą, bet ir Vitenbergą pavertė didžiausiu spausdinimo centru Šventojoje Romos imperijoje, o jo spaustuvininkus ir savo spaustuvę – turtingiausiais (p. 194).“ Kas išaiškėja apie Martyną Liuterį ir jo kultą? Ogi tai, ko paprastai nesužinosi iš istorijos pamokų ar perskaitęs Vikipediją: jeigu ne dailininkas ir jo spaustuvė, Liuteris su savo idėjomis galbūt nebūtų išvis prasimušęs ir pakeitęs Europą.

 

Naujiena buvo ir tai, kaip autorius akcentuoja Renesanso metu buvusią religinę toleranciją LDK ir Lenkijoje. Paprastai esame linkę kaltinti jėzuitus, kurie iš šių teritorijų pamažu niekingais būdais ėmė vyti protestantus, bet mokslininkas įžvelgia religinių karų XVII a. pradžią dėl visai kitos priežastis: „Religinės perskyros Vidurio Europoje visur aštrėjo, ir net anksčiau palyginti ramios vietos, kaip Krokuva ir Vilnius, neretai nugrimzdavo į chaosą. Bet nesantaiką įtvirtino ne kas kita kaip kalendorius. Pasirodė, kad labiau skaldo ne tai, kaip garbini Dievą, o kada tai darai (p. 229).“

 

Ne ką įdomiau perteikiamos ir XIX amžiaus tendencijos, kai visim tarsi apsėsti dėl romantizmo tautinių idėjų, ėmė ieškoti ir klasifikuoti pagal išvaizdą žmones, kas iš esmės taps ir XX a. rasiniu pagrindu pačiam Hitleriui iškelti fašistinę vokiečių idėją apie arijų rasę. „Skirtingų Vengrijos tautinių grupių kultūrų, charakterio ir fiziologijos palyginimai tapo daugybės globėjiškų ir rimtų mokslinių tyrimų objektu. Štai viename to meto tekste aiškinama, kad Transilvanijos rumunės yra „gležno sudėjimo, lieknos, smulkaus veido; dailios, bet greitai sensta, būna labai darbščios.“ Slovakai „paprasti, religingi, švelnūs, kuklūs ir ramūs, bet dažnas jų apgaulus, užsispyręs, o įsikarščiavęs puola vaidytis. (p. 383).“ Ta stereotipizacijos mada XIX a., ieškant ir išskiriant tautinį charakterį ir fizinius bruožus, padės dideliam rasizmui pamatus vėlyvaisiais laikais. Ir tam tikra prasme, žavu, kad knyga Naujo Vidurio Europos istorija nėra vien tik faktų perpasakojimas, autorius, sakyčiau, užčiuopia ir sujungia priežastis su vėlyvesnėmis pasekmėmis, galima susidaryti tą priežasčių žemėlapį, labiau suprasti įvykių sąsajas.

 

Būta ir tokių įdomybių, apie kurias taip pat bet kur iš istorijos šaltinių nesužinosi. Pavyzdžiui, vokiečių okupacija per Pirmąjį pasaulinį karą Baltarusijoje ir Vilniuje: „Atradę baltarusius, 1945 m. įsteigė pirmąsias istorijoje baltarusiškas mokyklas, rėmė baltarusišką spaudą ir Vilniuje įkūrė nuolatinę liaudies kultūros ekspoziciją. Šiandien baltarusiai už savo tapatybės suvokimą iš dalies gali dėkoti vokiečių pirmeiviams, pasakiusiems jiems, kas jie yra, ir pateikusiems vienas iš pirmųjų istorijos pamokų (p. 404).“

 

Labai mane nustebino, kad Tarpukario nuodėmingas vokiečių gyvenimas – bordeliai, suvešėjusi kabareto kultūra, naktiniai lošimai, narkotikai, alkoholis ir seksas – vėliau buvo primetamas žydams, kas pamasino antisemitizmą ir vokiečių politikus puritonus krypti prie nacionalistinių ir fašistinių idėjų, t. y. kaltinti kitas tautas savo tautos ištvirkavimais. Štai kaip autorius apibūdina seksualumą ir pasikeitusį moters įvaizdį Vokietijoje ir Vidurio Europoje tarpukaryje. „Po Pirmojo pasaulinio karą į grožinę literatūrą ir filmus skverbėsi mirtinai pavojinga moteris gundytoja, vampyrė, nusikaltėlė, hipnotizuojanti šokėja, pedantė ir šnipė, žaidžianti vyrų nerimu dėl Naujosios moters, kurios ekonominis savarankiškumas kėlė iššūkių vyriškajai puikybei. Aiškindamiesi naujosios moters reiškinį ir jo padarinius vyrų psichologijai, režisieriai rėmėsi Sigmundu Freudu bei psichoanalizės mokslu ir moterų iškilimą vaizdavo atvirai seksualine prasme, derindami su vyrų galios netekimo, impotencijos ir kastracijos baime (p. 421-422).“

 

Žodžiu, knygoje prisižymėjau daugybę citatų ir idėjų, kurios man labai patiko, tad todėl man šioji knyga ir patiko. Ji struktūriškai nuosekli, nes autorius viename skyriuje apžvelgia politinę areną, o kitoje labiau skiria sockultūriniam pažinimui, pasaulėvokos pokyčiams, tad knyga ir lengva, ir šiek tiek šmaikšti, ir emocionali – bet tai ir yra populiariosios mokslinės lektūros požymis, kuris paskaitomas ne vien istoriją studijuojantiems žmonėms, bet ir vidutiniokams, kurie nori išprusti savarankiškai, turi šiokių tokių žinių ir supratimą. Naujos Vidurio Europos istorijos knygos pabaigoje rasite itin turtingą – apie 60 puslapių! – mokslinių veikalų sąrašą, kuriuo autorius rėmėsi rašydamas šią knygą.

 

Maištinga Siela

Slovėnų muzikos grupė "Laibach" ir filosofas Slavojus Žižekas: post-jugoslaviškos terapijos supratimas per militaristinę muziką

Sveiki, skaitytojai,

 

Skaitai istorines knygas ir tave „išneša į kosmosą“, t. y. domėtis absoliučiai plečiant žinias apie tai, ko net nenumanei egzistuojant. Taip jau nutiko ir šįkart apie slovėnų muzikos grupę „Laibach“, apie kurią daugiau ir papasakosiu.

 

Grupė „Laibach“ susikūrė 1980 m. spalio 1 d. pramoniniame Slovėnijos mieste Trbovljėje, tuo metu dar priklausiusioje Jugoslavijai. Nuo pat pradžių grupė išsiskyrė savo konceptualiu požiūriu į muziką ir meną. Jų kūryba apjungė militaristinius, totalitarinius, ir avangardinius elementus, kuriuos jie pavertė savotiška provokacija. Muziką, kurios šaknys slypėjo pramoniniame (industrial) ir neoklasikiniame skambesyje, jie naudojo kaip priemonę kritikuoti sistemą ir tirti jos ideologinius mechanizmus. Pirmoji vieša grupės paroda, pavadinta „Raudonasis rajonas 12“, buvo uždrausta dar iki jos atidarymo dėl „nepagrįsto ideologinio šališkumo“ ir „totalitarinio vizualinio stiliaus“. Šis įvykis tapo esminiu grupės tapatybės formavimuisi ir ryšio su cenzūra pradžia.

 

Grupės pavadinimas, „Laibach“, yra vokiškas Slovėnijos sostinės Liublianos pavadinimas, naudotas nacių okupacijos metu. Šis pasirinkimas buvo itin kontroversiškas, nes sukėlė asociacijas su Antruoju pasauliniu karu, totalitarizmu ir valstybiniu smurtu, o taip pat simbolizavo pasipriešinimą ir pasipiktinimą tuometine Jugoslavijos politine sistema.   Anuomet „Laibach“ ir kitos grupės, priklausančios kolektyvui „Neue Slowenische Kunst“ (NSK), susidūrė su stipria cenzūra. Jų performansai ir muzika dažnai buvo draudžiami, o pati grupė atsidūrė valstybės saugumo akiratyje dėl tariamo „nacionalizmo“ ir „neofašizmo“ propagavimo. Ironiška, bet tokia cenzūra tik dar labiau sustiprino grupės įvaizdį ir paskatino jos populiarumą už Jugoslavijos ribų.

 

Filosofas Slavojus Žižekas, pats būdamas slovėnas, tapo vienu svarbiausių grupės idėjų interpretatorių ir advokatų. Jis teigė, kad „Laibach“ ne propaguoja totalitarizmą, o jį hiperbolizuoja ir parodijuoja, atskleisdami jo absurdiškumą ir vidinius prieštaravimus. Žižekas matė „Laibach“ kaip grupę, kuri veikia kaip veidrodis, atspindintis sistemos ideologinius mechanizmus ir priverčiantis žiūrovą ar klausytoją susimąstyti apie savo paties ryšį su valdžia ir autoritetu.  Filosofas ypač pabrėžė grupės naudojamą „totalitarinės meno formos“ strategiją, kuri leidžia atskleisti, kaip ideologija veikia per estetiką ir simbolius. Žižekas manė, kad „Laibach“ kritikuoja ne konkrečią politinę sistemą, o pačią ideologijos ir galios struktūrą.

Pirmojoje nuotraukoje matote dar grupės gyvavimo pradžioje susikurtą juodo kryžiaus ženklą, kuris anuomet buvo uždraustas ir cenzūruojamas kaip ir militaristinė grupės muzika, judėjimas, nes tiesiogiai sietini su nacių svastika. Visgi grupė niekada nesitaikstė prie spaudimo ir jau matome 2005 kitoje nuotraukoje (po 25 metų), jie pozuoja Šiaurės Korėjoje, kurioje koncertavo ir kuri net nesuprato, kad jų įvaizdis, kurį taiko, yra rėžimo išjuokimas.

Ši filosofinė perspektyva padėjo iš naujo įvertinti grupės kūrybą ne tik Slovėnijoje, bet ir visame pasaulyje. Žižeko įžvalgos įkurdino „Laibach“ ne tik kaip muzikos grupę, bet kaip sudėtingą meninę ir filosofinę koncepciją. Tai leido tarptautinei publikai giliau suprasti grupės meninius ir politinius motyvus. Žižeko dėka, „Laibach“ tapo iššūkiu tradiciniam mąstymui apie meną ir politiką, ir sustiprino grupės įvaizdį kaip „veidrodį“ šiuolaikiniam pasauliui.

 

„Laibach“ kūryba ir toliau yra įdomi tuo, kad ji niekada nestovėjo vietoje. Grupė nuolat keičia savo stilių, priimdama įvairius žanrus – nuo pramoninės muzikos iki eksperimentinio poproko. Jie perdirbo tokių atlikėjų kaip „The Beatles“, „Queen“ ir „Rammstein“ kūrinius, suteikdami jiems militaristinį, pramoninį ir totalitarinį skambesį. Vienas įsimintiniausių jų projektų buvo 2015 m. koncertas Šiaurės Korėjoje, Pchenjane, kuris dar labiau sustiprino jų reputaciją kaip provokuojančių ir nebijančių peržengti ribų menininkų.

 

Šiandien „Laibach“ vis dar kuria muziką ir aktyviai koncertuoja. Nors jų didžiausios šlovės metai jau praeityje, grupė išlaiko ištikimų gerbėjų ratą ir nuolat provokuoja tiek savo kūryba, tiek viešais pasisakymais. 2024 m. „Laibach“ išleido albumą „Love Is Still Alive“, kuris atspindi jų nenutrūkstamą kūrybinį procesą ir gebėjimą prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, išlaikant savo autentišką stilių. Nors jie galbūt nebėra populiarumo viršūnėje, grupė vis dar yra svarbi Slovėnijos kultūros dalis, kuri padėjo šaliai atrasti savo identitetą po Jugoslavijos žlugimo.

 

Žižekui ir daugeliui slovėnų „Laibach“ reiškia daugiau nei tiesiog muzikos grupę. Jie yra savotiškas „kultūrinis bastionas“, kuris atspindi nacionalinę traumą, ideologinį chaosą ir paiešką savo vietos pasaulyje. „Laibach“ menas yra lyg kolektyvinė terapija, kuri leidžia slovėnams atvirai kalbėti apie savo sudėtingą praeitį ir įvertinti dabartį. Jų įtaka matoma ne tik muzikoje, bet ir mene bei visuomenės nuomonėje, jie tapo neatsiejama post-jugoslaviškos Slovėnijos tapatybės dalimi.

Paklausykite keletą „Laibach“ kūrinių iš įvairių laikmečių

Laibach - The Whistleblowers (Spectre)

Laibach - Opus Dei (Life is Life)

Laibach - The Sound of Music

Maištinga Siela

Palyginimas: Juros ir Alpių kalnai – skirtumai, panašumai, geologija, istorija, amžius

 

Sveiki,

 

Kadangi šiemet teko užkilti į Monblaną, vadinamą Europos stogu, kas savaime jau buvo man įspūdinga patirtis, tad nusprendžiau pasidomėti labiau Alpėmis ir netoli Alpių esančiais Juros kalnais, apie kuriuos daugiau sužinojau kelionėje.

 

Nors ir Juros kalnai, ir Alpės yra žymūs Europos kalnų masyvai, jų istorija, susidarymas ir charakteristikos smarkiai skiriasi, atspindėdami skirtingus geologinius procesus ir laikotarpius. Juros kalnai, išsidėstę lanku palei Prancūzijos ir Šveicarijos sieną, į šiaurės vakarus nuo Alpių, yra jaunesni ir švelnesni. Jų formavimasis, prasidėjęs kainozojuje ir pasiekęs apogėjų mioceno epochoje (maždaug prieš 23–5 mln. metų), yra tiesiogiai susijęs su galingomis tektoninėmis jėgomis, kurios kilo dėl Alpių kilimo. Šios jėgos stūmė ir deformavo senesnes, daugiausia Juros periode (prieš 201–145 mln. metų) susiformavusias nuosėdines uolienas, tokias kaip klintys ir dolomitai. Dėl to Juros kalnai pasižymi būdingomis raukšlėmis ir lūžiais, o jų aukščiausia viršūnė Le Crêt de la Neige, siekia kuklų 1720 metrų aukštį. Jų švelnūs šlaitai ir būdingos karstinės formos, tokios kaip urvai ir požeminės upės, liudija apie kalkakmenio dominavimą.

 

Priešingai, Alpės yra didžiulė ir geologiškai gerokai senesnė kalnų sistema, besidriekianti per aštuonias Europos šalis. Jų susidarymo istorija yra kur kas ilgesnė ir dramatiškesnė, prasidėjusi kreidos periode (prieš maždaug 100 mln. metų) ir pasiekusi savo viršūnę oligoceno ir mioceno epochose (prieš 30–10 mln. metų). Šis grandiozinis procesas buvo nulemtas didžiulio Afrikos ir Eurazijos tektoninių plokščių susidūrimo, kurio metu didžiuliai uolienų masyvai buvo suspausti, iškilę ir smarkiai deformuoti. Geologinė Alpių sudėtis yra nepaprastai įvairi, apimanti ne tik nuosėdines uolienas išorinėse dalyse, bet ir kietesnes, atsparesnes metamorfines (marmuras, skalūnai, gneisas) bei magmines (granitas) uolienas vidiniuose ir aukščiausiuose regionuose. Būtent dėl šių kietų uolienų ir intensyvių tektoninių procesų Alpės iškilo į milžinišką aukštį, su Monblano viršūne, siekiančia 4808 metrus, ir daugybe kitų viršūnių, viršijančių 4000 metrų, kurios yra pasipuošusios ledynais ir pasižymi stačiais šlaitais.

 

Maištinga Siela