Kodėl aš nedalyvavau referendume už žemės pardavimo draudimą užsieniečiams?

Sveiki,

Nutariau kaip pilietis pasisakyti dėl šio keisto referendumo, kuris iš pradžių kvepėjo kaip grėsminga revoliucinė jėga, bet šį sekmadienį Vyriausioji rinkimo komisija paskelbė, kad šis referendumas neįvyko, nes jame dalyvavo ir savo nuomonę pareiškė tik per 300 tūkstančius Lietuvos piliečių. Priminsiu, kad šįkart referendumas vyko dėl žemės pardavimo draudimo užsieniečiams ir tuo pat metu už arba prieš tai, kad kiti referendumai vyktų, reikėtų ne 300 tūkstančių parašų, bet 100 tūkstančių.

Šį sekmadienį nėjau balsuoti ir taip išreiškiau savo abejonę šiuo referendumu. Iš tikrųjų nežinojau, už ką balsuoti. Galiu pasakyti, kad buvau vienas iš tų asmenų, kurie pasirašė tą garsųjį 300 tūkstančių parašų blanką, kad šis referendumas įvyktų. Gailiuosi, kad taip padariau, nes net nesuvokiau, kodėl ir kam to reikėjo, bet parašų rinkėjai tikino, kad pasirašyti ne tik būtina, bet tai nepaprastai gerai Lietuvai. Žiūrėkite, kaip tai vyko:

-       -  Laba diena, gal galite pasirašyti dėl lietuviškos žemės išsaugojimo? O gal nori, kad Lietuvą nupirktų užsieniečiai?

-        -   Ne, nenoriu, bet... ee...

-         - Tai pasirašykite, tada bus surengtas referendumas ir tautiečiai galės patys nuspręsti, ar jie nori savo paskutinį turtą atiduoti kitataučiams...

-         -  Eee... Bet nežinau, ar tai būtina, o...

-         -  Visi žmonės pasirašo, o Jūs nepasirašysite?

-        -   Na...

Ir pasirašiau, neturėdamas jokios išankstinės nuomonės šiuo klausimu. Mane tiesiog vergiškai psichologiškai palaužė manipuliuojant. Tikrai. O šiandien, sekmadienį, nejau, nes dar vis nesu nusprendęs, už ką vis dėl to turėčiau balsuoti.

Nesu nukvakęs patriotas, kuris vis labiau panašėja į neonacį, užkietėjusį nacionalistą, kuris lieją neapykantą ir skatina savo tautos išaukštinimą. Myliu savo žemę, Lietuvą tiek, kiek jaučiu su visa šalimi ryšį ir manęs pigiais posakiais apie perdėtą tėvynės pasiaukojančią meilę nepaveiksi, kaip nepaveiksi ir populistinėmis dainelėmis apie emigraciją, tautos nykimą, išdavystę ir pan. Žmonės laisvi ir jie gali daryti, ką nori.

Taigi ir ant kelio užaugo šis referendumo grybas, kuris vienaip ar kitaip skamba keptuvėmis ir varpais per patrioto sąžinę. Mat, blogi turtingi dėdės iš svetur atvažiuos, nupirks mūsų žemę ir nieko nebeliks. Atsiprašau. Žemė priklauso lietuviams, jeigu jis norės (kiekvienas individualiai) parduoti už geresnę kainą – o kodėl gi ne? Tegu vystosi pramonė, nes ūkininkavimas viduriniuose sluoksniuose miręs. Arba tu turi labai daug žemės ir investuoji į savo ūkio pramonę, fermas, žemę, derlių arba eini šuniui šieko pjauti, nes „dėl savęs“ laikyti žemę yra nepelninga, netgi retsykiais nuostolinga. 

Ir visgi už šio referendumo dar jaučiu populistų ir nacionalistų sąmoningą arba nesąmoningą kėslą, manipuliuoti tautą aukotis, sužadinti kažkokį netgi kaltės jausmą. Kitą vertus, kas tą žemę turi? Ar tie, kurie nuėjo balsuoti sekmadienį, ar tie, kurie sėdi provincijoje ir skaičiuoja iš karvės melžimo sukauptus centus? Kam naudinga uždrausti parduoti žemę, kad lietuvis prasigyventų? Ir kiek gi gausi pardavęs tos žemės? Neišgyvensi viso gyvenimo, nebent turi šimtus hektarų, esu stambus ūkininkas – tas gali dar labiau praturtėti? O ką reiškia žemė ir šis referendumas tiems senukams ir vidutinio amžiaus žmonėms, kurie sunkiai dirba ir tupi savo cemento bei betono suręstuose butuose, kurie nėra plikos kojos į juodžemį įmerkę? Ar juos jaudina lietuviška žemė, kai ant galvos krenta sąskaitos, o atlyginimai ir pensijos apgailėtini?

Ne, nė į vieną iš tų klausimų negaliu atsakyti vienareikšmiškai, todėl ir nebalsavau. Nebalsavau, nes tai nenaudinga. Taip pat įdomiai kvepia ir 100 tūkstančių parašų reikalaujantis referendumas. Ateityje dėl kiekvienos blusos rinksime parašus, kad galėtume nuspręsti, kaip turėtų būti šalyje? Žmonės pavargo balsuoti ir nežinoti už ką balsuoja. Aš prieš kiekvienus rinkimus jaučiuosi mulkių mulkis, nes nežinau, už ką balsuoti, todėl dažniausiai nebalsuoju, pažadais, rinkimine programos agitacija nepasitikiu, politikais irgi. Tai pavargau kaip ir kiti jaustis nepasitikintis ir taip prieš kiekvienus rinkimus ar referendumą. Ką tik buvo prezidento rinkimai, dar neatvėso balsadėžės po Seimo rinkimų, o kur dar rinkimai į Europos Parlamentą? Eikit sau...

Žodžiu, esame piliečiai, turėtume lyg ir dalyvauti savo šalies valdyme, bet kuo toliau, tuo juokingesnis tas mūsų dalyvavimas. Nuviliantis ir iš tikrųjų jautiesi bejėgis, kad tik iš tavęs tereikia balsų ir mokesčių, tuo visas tavo pilietiškumas tiek ir naudingas... Praleidau šį referendumą, nes jis man nebuvo aktualus, nes nežinojau, už ką balsuoti; esu bežemis ir žemės tikriausiai niekada neturėsiu, o už žemininkus nuspręsti argi galiu? Argi galiu žinoti, ko jie nori? Gal jiems tikrai geriau parduoti žemę ir išvykti į palankią šalį gyventi, o mūsų žemėje tegu kuriasi gražios gamyklos, klesti eksportas, krenta į biudžetą pinigai? Juk ne iš mano sąskaitos – juk neturiu jokių teisių į Lietuvos turtą, kad ir esu lietuvis, tai kuo iš tikrųjų paremtas šis referendumas? Sąžine? Kaltinimais? Apsisaugojimu? Nuo ko? Aš nežinau ir tikriausiai nebenoriu žinoti, nes reikia apmokėti sąskaitas – tokia kiekvieno liūdnojo lietuvio dalia.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Glorija" / "Gloria"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart noriu pakomentuoti vieno pažįstamo rekomenduotą kino juostą „Glorija“ (ispan. Gloria) (2013), kuri šiemet „Kino pavasaryje“ tapo festivalio atidarymo filmu. Čilės režisierius Sebastian Lelio, kuris man iki šiol buvo nežinomas, sukūrė itin jautrią ir subtilią dramą apie pagyvenusią vienišą moterį, kuri už viską gyvenime trokšta jaustis mylima ir laiminga, todėl, suavime suprantama, ji daro klaidas.

Filmas klausia, kas yra toji žmogaus laimė? Filmas tikriausiai būtų bevertis, jei toje pačioje terpėje ir sąlygomis būtų pavaizduota, tarkim, kokia dvidešimtmetė. Filmas apie pagyvenusią moterį, kuri savo vaikus jau seniai išleidusi į pasaulį, dešimtmetį išsiskyrusi, gyvena mažame bute, į kurį užklysta katė ir vargana namų tvarkytoja Viktorija, o viršuje nuolat naktimis girdisi keiksmažodžiai ir dūžtantys daiktai. Glorija, rodos, nieko neišsiskiria iš tokio amžiaus moterų, tačiau režisierius subtiliai per dialogus, atodūsius, akių žvilgsnį pagauna personažo vienatvę, sudužusį pasaulį, kurį bet kokia kaina, kartais net naiviai ir vaikiškai bando suklijuoti Glorija.

Ne visiems Lietuvoje šis filmas patiko. Jame nėra jokių sukrečiančių aštrių įvykių, režisieriui tas nėra svarbu. Dialogai kasdieniški, žmogaus siekiai irgi. Filmas gali pasirodyti ištęstas, netgi monotoniškas, tačiau jis man toks neatrodo, o būta vietų, per kurias nuoširdžiai kvatojau. Labai patiko šis personažas, kurį sukūrė aktorė Paulina Garcia, apdovanota ne vienu apdovanojimu už šį vaidmenį – jos vaidyba ir energetika šiam filmui išties puikūs. Glorija man priminė, kur eina visų jaunų žmonių gyvenimas – į senatvę, į vis dažniau ir dažniau mus pavedančius kūnus, todėl kartais tie paaugliški siekiai net glumina. Kūnas pasikeitęs, bet Glorijos siela ne.

Filmas dvelkia dideliu natūralizmu. Čia viskas sudėliota logiškai, nuosekliai ir nerasite kažko sumodeliuota sintetiškai, pataikaujant žiūrovui ir Holivudinių dramų madoms. Sakyčiau, natūralizmas filme žavi, nes jis iki gyvnagio toks tikras ir realus, kad net skauda lygiai tiek pat, kiek ir juokinga. Patiko man šita Čilės juosta, nors filmas tikrai ne kiekvienai progai – tokiam natūralistiniam filmui reikia tiesiog nusiteikti. Jaučiu, kad buvau tinkamai nusiteikęs.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "13 nuodėmių" / "13 Sins"

Sveiki,

Siaubo trilerio mėgėjams dar viena dovana – filmas „13 nuodėmių“ (angl. 13 Sins) (2014), kurį režisavo „Paskutinio egzorcizmo“ (2010) režisierius Daniel Stamm. Na, tokie amerikietiški filmukai dažniausiai nieko gero nereiškia. Bent jau man. Pramoga, šioks toks laiko prastūmimas ir, žinoma, savigrauža, kad tuo metu galėjau pažiūrėti kur kas geresnę kino juostą.

„13 nuodėmių“ iš dalies yra nuviliantis reikalas. Režisūra nieko neišsiskiria iš daugybės tokių „amerikoniškų“ formato filmukų. Siužetas ir scenarijus kažkur matytas, tik šiek tiek pakeisti įvykiai, personažai, aplinkybės, tačiau netgi finalas labai nuspėjamas ir nepateikiantis praktiškai jokių staigmenų. Ir vis dėlto filmas nėra toks nuobodus, kokį gali įgalinti visi šie ryškiai matomi šablonai. Įvykis seka įvykį, įdomu, kuo viskas pasibaigs. Aišku, neįtikino pats siužetas ir ta mistinė „žaidimo“ valdymo idėja. Pinigų troškulys ir silpnos valios  bei pastumdėlio staigi transformacija irgi atrodo absurdiška, nelogiška ir, pripažinkime, nemotyvuota, todėl ji fantastinė kaip ir pats perauklėjimo žaidimas.

Tos 13 užduočių, kurias turi padaryti vyrukas, atrodo kvailos, nors kartu turi ir kažko lėkštai patrauklaus. Kažkas čia bandė šį filmą lyginti su „Pjūklo“ pirmąją dalimi, tačiau filmas nelabai panašus. Žodžiu, nieko pernelyg gero negaliu pasakyti, bet nesigailiu žiūrėjęs, tiesiog per lengvas filmas, skirtas pramogai – o ko daugiau norėti iš tokio filmo? A? Ogi nieko. Šventai tikiu, kad po pusmečio, jei kas nors paklaus: „O kaip tau filmas „13 nuodėmių?“ Atsakysiu, kad nežinau, apie ką tu kalbi, nesu tokio filmo nė matęs...

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Vasaros skaitiniai: A. Tapinas "Vilko valanda", D. Mitchell "Debesų atlasas", "Literatūra ir menas", "Šiaurės Atėnai"

Sveiki,

Vasara yra nuostabus išradimas. Namuose galima vaikščioti vilkint apatiniais, glaustytis prie sofos, rašomojo stalo kėdės, mirkti vonioje, prisidegti žvakių, žiūrėti filmus iki saulės patekėjomo... Daug dalykų, bet tikriausiai vienas didžiausių malonumų yra skaitymas. Štai mano stalą papuošė dvi puikios knygos (tikiuosi, kad puikios!) – Andriaus Tapino „Vilko valanda“, kurią jau seniai geidžiau perskaityti. Šiandien sužinojau, kad ji buvo apšlapinta ir viešai sudeginta referendumo „už lietuviškos žemės išsaugojimą“ gerbėjų, mat, ponas Tapinas pasisakė prieš šį referendumą. 

David Mitchell „Debesų atlasas“ – tai labai ilgai laukta knyga. Tiesiog viena geidžiamiausių šių metų naujų knygų ir ji yra ant mano stalo! 

Na, ir vėl grįžtu prie savo literatūrinių savaitraščių. Vienas labiausiai aptarinėjamų internete „Literatūra ir menas“ numerių. Bei, žinoma, „Šiaurės Atėnai“ – visada pasižymintys kokybe turinio atžvilgiu. Gerai, einu plauti langų, o vėliau į vonią su savaitraščiais. Gražaus prasidedančio savaitgalio!

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Domas Hemingvėjus" / "Dom Hemingway"

Sveiki,

Šįkart trumpai apie Richard Shepard naujausią filmą „Domas Hemingvėjus“ (angl. Dom Hemingway) (2013). Sunku kažką pasakyti apie šį filmą. Ir ne todėl, kad jis prastas, blogas ar dar kažkoks nevykęs, arba, sakykim, labai geras... Kriminalinio pobūdžio pasakojimas su humoro elementais. Taip. Tikriausiai daugeliui patiktų, tačiau mane šiek tiek nuliūdino ateinanti režisierių banga, kuri vis dažniau ir dažniau kine demonstruoja cinizmą per pagrindinį personažą. Aišku, kad blogiukui suteikiama pirmoji rolė – tai gerai, bet visa ta cinizmo, keiksmažodžių citadelė tiesiog paskutiniu metu srūva iš kino ir net nebežinau, ko begalima iš tokios juostos pasisemti. Smagumo? Nelabai.

Filmas labai panašus į prieš pusmetį matytą britų kino juostą „Purvas“ – tik pastaroji režisūriniu ir scenarijaus atžvilgiais stipresnė. Na, o kas gero su Domu Hemingvėjumi? Tai tikrai nėra rašytojo Ernesto Hemingvėjaus prototipas, nors mačizme galima šio bei to įžvelgti... Pagrindinį personažą sukūrė Jude Law – visų merginų seilių seilė, tačiau pamačiusios jį šiame filme ilgai išbrauks jį iš savo svajonių jaunikių sąrašų. Filmą žiūrėjau su draugu, kai pasirodė pirmieji kadrai, susižvalgėme – aha, Džudas, paseno. Tiesą sakant, nepamenu filmo, kuriame J. Law vaidintų tokį mačo, brutalų, besikeikiantį, pakvaišusį dėl pinigų. Įdomus vaidmuo jo karjeroje ir šiame filme atrodė dėl savo naujojo amplua kuo puikiausiai. 

Nežinau, kas rašė scenarijų, tačiau jis gana prastas. Dialogai pasibaisėtini kai kuriose vietose. Net ne komikiniai, bet kominiai – griūk negyvas. Šablonas ant šablono, nuspėjamumo laipsnis, kas ką pasakys, tiesiog pasibaisėtinas. Silpnas filmo scenarijus gimdo silpną siužetą, kurį truputį pastiprina režisūriniai štrichai, ryškaus charakterio kūrimas, tačiau, pasakysiu taip, filmas toli gražu nėra itin geras, o ciniško, nuolat alų siurbiančio ir pinigų besivaikančio recidyvisto vaizdavimas, sorry, truputį nuvalkiota ir nuobodoka. Filmą iki galo iškenčiau vien iš pagarbos J. Law, nors ir būta dėmesio prikaustančių scenų. Pvz. katino Bernardo atminimas.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela