Knyga: Liudmila Ulickaja "Imagas"

Liudmila Ulickaja. „Imagas“ – Vilnius: Jotema, 2016. – 544 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

Viena garsiausių ir gausiausiai verčiamų į lietuvių kalbą šiuolaikinių rusų literatūros rašytojų yra Liudmila Ulickaja, kuri 2014 Rusijoje pristatė paskutinį savo gyvenime romaną Imagas, originalo kalba knyga pavadinta Žalioji palapinė. Neseniai rašytoja prasitarė, kad visgi šis didžiulis romanas gali būti ne paskutinis, nes ji ruošia kūrinį pagal savo giminės atsiminimus. Leidykla Jotema rūpinasi, kad ši rašytoja išvystų lietuvišką rinką, nors nemaža stigmuotų skaitytojų mano, kad su M. Bulgakovu rusų literatūra tikriausiai mirė. Nemirė, nemirė... Verčiama stipri rusų rašytojų proza: Marina Stepnova Lazario moterys, Italų pamokos, ir neseniai išleista Guzel Jachinos knyga Zuleicha atmerkia akis.

Liudmilos Ulickojos Imagas pasakoja lemtingus Rusijai (ir Lietuvai) dešimtmečius po Stalino mirties. Pasirinkdama trijų jaunų berniukų likimus, ji brėžia per keturis dešimtmečius likimų peizažą, pasakodama Sovietų Sąjungos homo sovieticus pasaulėvaizdį. Ilja, Micha ir Sania – trys intelektualūs išaugę vyrukai absoliučiai savo mąstysena ir prigimtimi netinkantys sovietiniam rėžimui. Šis skaudus laikotarpis nebūtinai reiškia ženklinimą, persekiojimą ir buožinimą – anaiptol, autorė aprašydama veikėjų likimus randa ir tai, dėl ko senoliai iki šiol simpatizuoja sovietinei sistemai. Ypač toms „vertybėms“, kurios rodėsi „tikros“, nes nieko geriau žmonėms už iliuzijų laiką, laiką, kai galima tikėti idėjomis. Prie trijų vaikinukų likimo prisidėjo dar prieš visus bolševikus išsilavinimą įgijęs literatūros mokytojas Viktoras, kuris vaikams padovanoja ne sovietines idėjas ir iš esmės taikė sovietiniam rėžimui priešgyniaujantį sąmoningą pedagoginį metodą – žavėtis Rusijos kultūra, mylėti literatūrą, ieškoti to, kas slypi už karo ir politikos. Ši idėja tampa skiepu, nulemiančiu trijų vaikinų likimus.

Romano pradžioje skaitytojas kvestionuoja, kas yra gyvenimo mokytojas ir kokią jis turi įtaką kitų likimams? Kaip svarbu surasti savo gyvenimo mokytoją? Vėliau autorė romaną, regis, išplėtoja iki begalybės, aprašydama daugybę antraplanių veikėjų charakterių, kurie vienaip ar kitaip susiję su Ilja, Micha ar Sania, kurie atstovauja skirtingoms meno šakoms, tačiau turi bendrų filosofinių taškų. Skaitant atrodo, kad autorė lengvai galėjo nuslysti vaizduodama susipriešinimą tarp valdžios ir „laisvųjų“ žmonių, tačiau tai knyga ne apie susipriešinimą, bet apie žmogaus būvimą homo sovieticus, gebėjimą laviruoti toje epochoje, mąstyti metaforomis ir nuolat „išlikti sausam“. Kitą vertus, kartais atrodo, kad veikėjai gyvena ne tokioje jau muštru kontroliuojamoje šalyje – jie turi ir muziką, ir literatūrą, ir panašų į hipių gyvenimą, netgi tėvų ir naujosios kartos santykiai kiek primena D. Keruako Kelyje mąstymo filosofiją, kad net knygoje sukuriama iliuzija, jog jie ir taip laisvi Sovietų Sąjungoje. Kiek labiau šie įtarimai griūna, kai Ilja emigruoja į Vakarus.

Iš esmės, kaip ir M. Stepnova savo romanuose, taip ir L. Ulickaja kalba apie žmogaus vidinės laisvės pojūtį politinėje santvarkoje. Imagas likimiškai iškeroja visa, ką galima vadinti galingos Rusijos kaleidoskopu, pradedant galinga kultūra, didinga praeitimi ir baigiant propagandomis, vilties laidotuvėmis, nes griuvus politiniams milžinams, daugelis knygos veikėjų tiesiog palieka savo šalį, tarsi atskirdami, kas yra tarpasmeniniai santykiai, vidinis šeimų gyvenimas ir kas lieka sistemos kevale – nebeveikiančios politinės sistemos paliktos iliuzijos. Kraujuojanti, emigruojanti Rusija – štai ką padarė rėžimas.

 Liudmila Ulickaja

L. Ulickaja nepakartojama pasakotoja. Plačiais ir natūraliais „mostais“ aprašo veikėjų kasdienybę, paversdama juos epochos mąstymo visrakčiais, nes niekur kitur pasaulyje, regis, be tokio rėžimo negalėjo šitaip susiklostyti veikėjų likimai. Plėtojama ir žydų, ir tremties, ir persekiojimo, ir pogrindžio bei maištautojų virtuvės gyvenimas, bet bene įdomiausiai aprašomos sąveikos su vakariečiais, kaip gabenama informacija į užsienį, kaip antžmogiškai sistema ryja žmogų ir kaip sąmoningai žmogus yra pasiryžęs save aukoti, kad viešumon pasklistų antitarybinis eilėraštis. 

Seniai neteko skaityti taip sodriai išplėtoto pasakojimo, romanas tirštas įvykių, o kompozicijos prasme sudėliotas irgi gan neįprastai, nes įvykius dažnai jungia ne chronologinis laikas, bet veikėjų persipinantys neįtikėtini likimai. Neįtikėtini – tai netinkamas žodis, veikiau „mėtyti ir vėtyti“, kurie stebina savo charakterių įvairumais ir kartu sudaro daugiatautę margą betoniniais ir vienspalviais sovietiniais laikais inkrustuotą pasakojimą. Nekyla abejonių, kad prieš trisdešimt metų Imagas Rusijoje būtų uždraustas, nors sistemos knyga savaime nekritikuoja, tačiau bet koks viešas sovietų sistemos veikimo aprašymas savaime būtų buvęs traktuojamas kaip antitaribinis tekstas. Bet Imagas vertingas visai ne dėl jame įžvelgiamo sovietinės sistemos kritikos (to tai lietuviška skaitytojų akis nepraleis tarp eilučių!), bet dėl literatūriškai išplėtoto bendro rusiško peizažo, kuris apima dvasinius ir savimonės parametrus ir baigiant degradavimais ir sistemos žiaurumo įsigalėjimu. Be jokios abejonės, autorei visame peizaže rūpi pasireiškiančios neįtikėtinai skirtingos žmogaus likimo galimybės ir įtakos: kiek žmogaus likimą lemia autoritetas, mokslas, literatūra, meilė, žiaurumas, tėvai, išdavikai ir ištikimybė.

Imagas ilga istorija apie savimonę, gal ir griežtai teigsiu, zombių šalyje, kai sąmoningas apsisprendimas siekti aukštų idealų ne per epochos diktuojamą siauraprotiškumą. Tai žmogiškas virsmas, dvasios transformacija. Visoje šioje trijulės istorijoje, dar yra ir žodis DRAUGAS, kuris šį tą dar reiškia iš Tolstojaus ir Puškino laikų, o ne kai partietis budelis, tau durdamas adatą į panages taria „draugas“ su didžiausia neapykanta. 

Kažkada skaityta L. Ulickajos Sonečka sužavėjo savo trumpu užmoju kone sąsiuvinyje per 12 lapų papasakoti gyvenimą – ir autorei pavyko. Tačiau, ką ji surašė šiame romane, sunku apibūdinti kaip gyvenimą, veikiau tai daugiabriaunis filmas, išreikštas literatūra, to, ko negalės niekada į kadrą sutalpinti kinematografija, nes kaip Svetlanos Aleksijevič dokumentinėje literatūroje Laikas iš antrų rankų, taip ir čia, daugiau už literatūros šydo byloja pačios autorės autentiški potyriai apie sovietinį gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Mano pusseserė Reičel" / "My Cousin Rachel"

Sveiki, skaitytojai,

Viena naujausių kostiumų dramų ir literatūros kūrinių ekranizacijų buvo „Mano pusseserė Reičel“ (angl. My Cousin Rachel) (2017), kuri jau buvo anksčiau adaptuota kine. Istorija pasakoja Viktorijos laikų meilės istoriją apie aistringą ir jauną kilmingą vyruką, kuris apakintas meilės atiduoda savo pusseserei Reičel visus savo turtus, naiviai tikėdamasis atsako į savo jausmus, tačiau vyrukas nežino, kad yra paskendęs savo paties iliuzijose, kurios galiausiai įvilioja jį į nebeišraizgomas likimo pinkles...

Tiesą sakant, istorija atitinka laikmetį – romantizmas, naivumo ir iliuzijų amžius, kurio čia tikrai netrūksta, tačiau žiūrint filmą vis nepaliauji savęs įtikinėti, kad ne vyrukas yra paskutinis mulkis šioje žemėje, nemąstantis ir nenumatantis savo veiksmų, o tiesiog diktuojama epochos mąstymo forma, kuriai negali priešintis nei scenarijus, nei režisūra, todėl tie kvaili ir erzinantys romantiniai klišiniai veikėjų poelgiai turėtų būti „dovanotini“. Tiesą sakant, labai nervino pats scenarijus, siužetinė linija, kuri absoliučiai šįkart buvo tuščia ir netgi nuobodi. Netrūko momentų, kai žvilgsnis tiesiog nuslysdavo prie laikrodžio: ar dar ilgai kankinsimės šioje viską numanomoje istorijoje? Galbūt reiktų kurti panašiu stiliumi kokį nors mistifikuotą, jau šiomis dienomis parašytą istoriją apie Vikrotijos laikų veikėjus su visai nauju žvilgsniu ir perspektyvomis? Kiek žiūrėjau šį filmą, nepalioviau galvoti, o kuo ši ekranizacijos versija yra geresnė, pranašesnė ir visais atžvilgiais tobulesnė versija už buvusią? Nepajutau nei naujo žiūros taško, nei savasties, tik dar vieną versiją, dar vieną adaptaciją be kibirkšties.

Jeigu ir verta žiūrėti „Mano pusseserė Reičel“ tai nebent dėl pagrindinių aktorių, kurie savo karjeroje sukūrė sau netipinius vaidmenis, jie buvo naivūs, juslūs ir tikrai „sėdėjo savo rogėse“, tą, beje, galima pasakyti ir scenografiją bei rūbus. Bet pati istorija ir jos užpildymas – neįsimenantis, neturintis savo išskirtinumo tokių filmų sraute.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: kasdieninėse banalybių girnose arba kodėl mažos "katastrofos" tampa didelėmis "katastrofomis"?

Sveiki,

Ar Jums neatrodo, kad stebint pasaulį, žmonės užsisuka banalybėje? Ne? Pvz., ateina pavasaris ir vėl tos pačios kalbos – braškės pasiekė kosminę kainą. Baigiasi braškės ir ateina grybai – neįmanoma įpirkti! Praeina ir grybai, vėliau vaitojama dėl prasto bulvių derliaus... Praeina metai ir vėl pavasaris, ir vėl žurnalistai parietę uodegas traukia skaičiuoti, kiek kainuoja braškės ir tais pačiais sakiniais vėl rašo apie kosmines (dar labiau!) pakilusias jų kainas. Taip buvo prieš metus, du... Taip buvo ir prieš dešimt metų. Ir žinoma, lyginimas su lenkų uogomis. 

Rodos, mažytis banalybės ratas, bet kai pastebi tokių begalės, kasmet atskriejančių kaip bumerangą, imi galvoti, kad velniop tas braškių kainas, brangstantį kurą, kelionių bilietus, šilumą, dujas, emigraciją... Jautiesi kažkaip toli nuo to rato. Išsviestas iš orbitos, tarsi žinai, kad tos kosminės braškių kainos kitąmet vis tiek sugrįš kaip ištikimas senas šuva prie durų. Bet ar iš tikrųjų mes ir gyvename tomis braškių kainomis? Ar iš tikrųjų tai svarbu – pirkti pigesnes braškes, plepėti apie tai, nežinant, bet numanant, kad tai viso labo viena iš žmogaus žeminimo formų. Tarsi per žinias kalbėtų apie apspangusią musę, kuri trankosi į langą – ir tai taip svarbu, žeminti tokiomis orumą menkinančiomis naujienomis ir kurti reportažą, kaip susėdę pensininkai turguose, apspangę nuo vaistų, pardavinėja kosmines braškes... Jų sutryptas orumas, sutraiškytas į uogas, į grybus, į nertas žiemai kojines ir pirštines, česnakus ir krapų surištas šakeles. 

Savaime suprantama, tai svarbu – kainos, pakalbėkime apie paviršių: ar teks valgyti šiemet kalafiorų? O braškių? Klausia žurnalistai praeivių nuomonių – tų pačių, iš kurių kažkas tyčiojasi, bet kalbina TV3 žinios, tai rimta, labai svarbu, bet... Juk ne apie kainas, o apie tą vartojimo mechanizmą, kuris suėda žmonių sąžinę, rankų ir kojų sąnarius ir galiausiai paverčia Alzhaimerio išėstomis plaušinėmis ir kempinėmis. Bet kodėl lenkiškos braškės pigesnės? Kodėl? Juk ta pati analizė bus 2018 ir 2019, ir 2025 metais... Jokio skirtumo. Banalybės ratas, kuriame sukamės, plepėdami tomis pačiomis frazėmis.

Klausite: o kur čia problema? Ar verta iš to pabėgti? Nežinau. Nes esu tarp tų pačių braškių ir grybų kainų, tų pačių, kurie pasijaučia kažkaip kvailai nevalgantys nei vieno, nei kito, nes per brangu, todėl neaktualu, bet vis tiek įtrauktas į tų pokalbių aktualumo ratą, tarsi sąjungininkas domėtis tuo, kas banaliausia ir pamažu niekinti save ir pasaulį. Kažkas to labai nori. Ir pernelyg labai.

Jūsų Maištinga Siela