Sveiki, skaitytojai,
Nežinau savo kartos atstovų ir atstovių, kurie nebūtų
girdėję Celine Dion kokios nors dainos. Ji buvo neišvengiama kaip stichija. Ir visai
neperdedu. Bandau atgaminti, kada pirmąkart apie ją išgirdau. Gal tai buvo
kokie 1996 metai? Dar prieš visą „Titaniko“ bumą. Na, daugeliui lietuvių būtent
„Titaniko“ garso takelio autorė ir buvo pastebėta. Prieš kelerius metus Celine
Dion paskelbė, kad dėl itin retos nervų sistemos ligos, kuri vadinama
Sustingusio žmogaus sindromu, ji stabdo muzikinę karjerą ir atsidės savo ligos
įveikimui, kad vieną dieną ji galėtų sugrįžti į sceną. Naujausias dokumentinis
ir biografinis filmas „Aš esu: Celine Dion“ (angl. I am: Celine
Dion) (2024) pasakoja apie pastaruosius pasitraukimo metus, kovą su
liga, aišku, neišvengiant praeities šlovingų akimirkų. Visgi dainininkė yra
pasiruošusi grįžti į sceną ir vienas pirmųjų sceninių žingsnių buvo daugeliui euforiją
sukėlęs gyvo garso pasirodymas Paryžiaus Olimpinėse žaidynėse, kur atlikėja
atliko Edith Piaf žymųjį kūrinį.
Iš tikrųjų laukiau šio filmo. Man patinka Celine Dion,
manau, kad ji viena ryškiausių savo kartos balsų ir be proto talentinga. Žiūrint
filmą, negalima nesistebėti išskirtiniu Celine Dion sceniniu užsidegimu, ji
tokia visą laiką hiperaktyvi, kad kažkiek sulėtinta savo ligos atrodo prigesusi
ir nualinta. Visgi filmas labiau fokusuojasi ne į karjeros nuoseklų atskleidimą
ar šeiminius santykius, bet būtent į karjeros sustabdymo priežastis. Mano draugas
nuolat atsisukdavo į mane seanso metu ir tyliai klausdavo: ar tikrai vertėjo
jai rodyti tokius intymius ir skausmingus išgyvenimus? Iš tikrųjų kai kurie
kadrai nelengvi ir netgi šokiruojantys. Filmo pabaigoje parodomas ištisas
Celine Dion sustingimo ir paralyžiaus sindromo priepuolis – moteris visiškai
priklausoma nuo medikų ir negali nei prakalbėti, nei normaliai prakvėpuoti.
Nepaisant to, garsi dainininkė rodo, kaip kasdien
vartoja vaistus, lanko terapiją, dirba su kūnu ir mankšta bei ilgisi muzikos. Filme
išvysite ir praeities kadrų, tiesa, ne itin nuoseklių – dalis iš karjeros
pradžios, dalis iš šlovingojo dešimto dešimtmečio, kada atlikėjos albumai
vienas po kito tapo patys populiariausi pasaulyje. Pati atlikėja pastebi, kad
neturi didelio ego ir poreikių, išskyrus vieną – nori sekti savo balsu ir būti
scenoje, jausti ryšį su klausytoju, kokį jautė ištisus dešimtmečius.
Filmas iš esmės įprasmina dainininkės kaip menininkės
būtinybę dainuoti, nes be dainavimo nieko nebelikę. Tiesa, kadruose išvysite ir
atlikėjos dvynius, vyresnįjį sūnų, bet apie santuoką su Rene ne kažin kas
kalbama. Po filmo kyla tik viena didelė nuostaba: kokia drąsi Celine Dion, kad
išdrįso kalbėti apie sudėtingą ligą, nebeslėpti ir nebemeluoti niekam. Manau, šis
atvirumo filmas ją savaip išvadavo ir pastiprino vėl grįžti dainuoti. Manau,
filmo labiausiai reikėjo ne tiek žiūrovui, kiek jai pačiai ir jis iš esmės pritildo
visus tuos kritikus, kurie kažkada replikavo Celine Dion išsekusias kūno
linijas, kurias koregavo didžiulis kiekis toksiškų vaistų, norint pažaboti jau
prasidėjusius spazmus ir suvaldyti balsą. Filmas pavyko jautrus, be viso to
labiausiai nustebino Celine DIon paprastumas, savo senėjimo priėmimas ir
susitelkimas ne į savo išvaizdą (o ką žmonės pagalvos, kaip aš čia atrodau),
bet į veiklą kaip gyvenimo variklį.
P. S. Pagal šį filmą yra išleistas CD ir vinilinė
plokštelė su garsiausiomis Celine Dion dainomis, kurios skamba filmo metu.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą