Sveiki,
Amerikiečių režisierius Mike Mills savo sukurtų filmų
kraityje turi ne vieną pavykusią kino juostą. Užpernai matytas filmas „Drąsiau
drąsiau“ (2021) ir seniau „Pradedantieji“ (2010) buvo puikūs kino darbai, kurie
atskleidė režisieriaus jautrumą intymioms temoms. Vienas iš tokių filmų yra ir „XX
amžiaus moterys“ (angl. 20th Century Women) (2016), kuris,
savaime aišku, pasakoja apie moterų gyvenimą XX amžiuje.
Mike Mills šiam filmui pats parašė scenarijų ir jį
įgyvendino. Istorija mus nukelia į 1979 metus, roko ir pankų amžiaus pakylimą. Pasakojimo
centre – 54 metų vieniša motina Dorotėja, auginanti paauglį sūnų ir nuomojanti
kambarį fotografei Ebei. Filmas vaizduoja vienišą motiną ir sūnų, kuriam reikia
tėviško užnugario ir vyriško sektino pavyzdžio, tačiau Dorotėja, užuot
ieškojusi tėvo alternatyvos, prašo nuomininkės ir kaimynų mergaitės Džiulės
pamokyti sūnų gyvenimiškų vertybių, kad šis žinotų, kaip elgtis su moterimis,
kad užaugtų geru žmogumi. Tačiau pati Dorotėja toli gražu nėra laiminga motina
ir žmogus, ji tetrokšta slapta, kad sūnus būtų laimingesnis už ją, tačiau
negali to pasakyti garsiai, nes tai reikštų pripažinti, kad jos pačios
gyvenimas nebuvo sėkmingas.
Šiame filme išskleidžiamos ir Seksualinės
revoliucijos, roko ir pankroko amžiaus išsilaisvinimas, feminizmas ir moterų
prasidėjęs visuotinis savarankiškumas. Dorotėja bando susivokti, kaip smarkiai,
kol ji tvarkė namus, augino sūnų ir išgyveno depresiją po skyrybų, pasikeitė
pasaulis. Ji lankosi pankroko klubuose, bando susitaikyti su sūnaus maištingumu...
Apskritai, nors filmas apie aštunto dešimtmečio pradžios moterį, kuri bando
susitaikyti su kartų skirtumais ir visuomeniniais pokyčiais, tačiau filmas gan
universalus ir tinkantis šiandien, kadangi tai ir auklėjimo, nesusikalbėjimo su
paaugliais problemos, bet mane labiausiai tikriausiai jaudino senėjimo tema,
kuri šiame filme ne ką svarbesnė. Kaip priimti, kad tavo gyvenimas pamažu eina
vakarop link saulėlydžio ir kad daug ką praleidi pro gyvenimą net
nepastebėdamas. Kaip susitaikyti, kad esi antraplanis aktyviame socialiniame
gyvenime ir galbūt jau daugiau niekada nebebūsi pastebėtas. Dorotėja viena po
kito rūko savo baisias cigaretes ir aiškina jaunimui, kaip žalinga rūkyti –
tipinis auklėjimo pavyzdys, kuris labai būdingas ir šių dienų lietuvių šeimoms.
Filmo visuma, sakyčiau, pavykusi. Režisierius Mills
atidus ir jautrus savo veikėjams, o aktorė Annette Bening buvo kaip ir
daugelyje savo kino projektų labai atidi ir išraiškinga. Nors filmas turi didaktinio
prieskonio, tačiau jis šįkart (kaip ir filme „Drąsiau drąsiau“) nė kiek
neerzino, nes filme nėra didvyrių, o suvargusi ir emociškai nusikamavusi motina
toli gražu nėra tobula, kaip ir paauglio pasirinkimai. Šeiminis pasakojimas su
šiokiais tokiais lengvo humoro štrichais filmą pagyvina ir jam suteikia balanso
tarp liūdesio ir džiaugsmo. Šiaip labai pavykusi juosta ir toli gražu ne apie
feminizmą, nors ir apie moterų gyvenimus.
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 7.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą