Filmas: "Bevardžiai" / "Sin Nombre"

Sveiki,

Kuo daugiau žiūriu socialinių dramų apie trečiąsias šalis, ypač apie Lotynų Ameriką, tuo mažiau mane jaudina jų likimai, bent jau taip pagalvojau, žiūrėdamas filmą „Bevardžiai“ (ispan. Sin Nombre) (2009), kuris buvo itin gerai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų. Tai jau antroji režisieriaus Cary Joji Fukunaga matyta drama. Jo filmas apie Afrikos sukilėlius „Nežinomos šalies žvėrys“ (2015) padarė ypač gerą įspūdį ir rekomenduoju visiems be jokios sąžinės graužaties.

Visgi jo filmas „Bevardžiai“ yra kiek silpnesnis filmas, nors jo problema taip socialiai labai sudėtinga. Jeigu „Nežinomos šalies žvėrys“ filme matėme vaikus lakstančius ir šaudančius su automatais, tai „Bevardžiuose“ irgi galima išvysti kažką panašaus. Gvatemalos gyventojai bando emigruoti dėl sunkių socialinių sąlygų į Meksiką ir iš ten nusigauti į JAV-as, tačiau jų planams ir viltims lemta žlugti dar filmui nepasibaigus. Gvatemalos didmiesčio prieangiuose vyrai grupuojasi į brutalias gaujas, „įšventina“ vaikus į vyrus ir jiems suteikia smurtautojo statusą... Tiesą sakant, sunku mums vakariečiams suvokti, tačiau politinė sistema socialiniuose trečiųjų šalių sluoksniuose gana niūri ir pavojinga. Šiame filme dvi siužetinės linijos susikerta, sukryžmindami dviejų jaunuolių likimus, paženklintus skurdo ir brutalumo.

Tiesą sakant, filmą lyg ir norėtųsi kaltinti socialiniu angažuotumu, tačiau realiai šio filmo funkcija ir yra iškelti šią trečiųjų šalių problemą į viešumą. Režisierius moka dirbti su neapmokytais aktoriais – tą parodė ir kitas jo darbas. Jis nevengia aštraus bergždžio smurto, kuris tampa dalies žmonijos ydų dalimi. Tokie filmai kaip „Bevardžiai“ dar kartą parodo, kokioje nuostabiai taikingoje šalyje mes gyvename, kad ir kaip vargingai gyventume, tokių problemų, kokias turi Gvatemala, mes visgi neturime. Filmas neilgas, vos pusantros valandos, bet tai puiki galimybė susipažinti su skurdo „liga“ ir jos keliamais padariniais. Filmas tikrai stiprus ir problemiškas, patiks, jeigu patiko brazilų juosta „Dievo miestas“ (2002), taip pat „Metro Manila“ ir kt.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nežinomos šalies žvėrys" / "Beasts of No Nation"

Sveiki, skaitytojai,

Visi tie vaidybiniai filmai, kurie vaizduoja trečiosiose šalyse vaikus, kurie įsivelia į karus, o jų rankose laikomi ginklai tampa šaltu prakaitu menkai ką mačiusiems žiūrovams. Tokių filmų vis atsiranda ir atsiranda, ar tai būtų Lotynų Amerikos lūšnynų istorijos, pvz., „Dievo miestas“ ar tas pats „Nekalti balsai“, ar tai būtų Afrikos tematika. Šįkart filmas „Nežinomos šalies žvėrys“ (angl. Beasts of no nation) (2015) taip pat šiurpina sunkiai mūsų ramiems protams suvokiama realybe. Tai istorija, kuri nutiko Ganoje, filmas pastatytas pagal romaną, nemažai autentiškumo galima užčiuopti, kada susipriešinusių įsitikinimų ir politikų sankryžoje netikram karo dievui meldžiasi vaikai. 

Tiesą sakant, taip ir neaišku, ar tie maištininkai vaikai, kurie šlavė ir skerdė miestus, yra nepakaltinami sadistai, ar jie patys yra aukos, kaip ir nuo jų rankų mirštantieji. Išties sunkus, klampus, politiškai masyvus filmas, kuriame nemažai karo smurto, trypiamos vaikystės. Nuo pat pirmųjų kadrų filmas transliuoja įdomias idėjas, kurios tampa iškreipto pasaulio matymo simboliais – vaikai nešiojasi nuplėšto televizoriaus rėmą ir rodo savo pasaulio filmus, beregint jie tampa patys karo zonos aukomis, personažais sunkaus ir alinančio gyvenimo, kuriam išlikti reikia pamiršti ankstesnį savo gyvenimą. Sunku patikėti, kuo taps tie vaikai, lakstantys po kiemą ir kaip visa tai gerai realizuoja režisierius – sunkūs, nepataikaujantys ir gerai apgalvoti kadrai, puiki nematytų ir neregėtų aktorių vaidyba, kuri tokia užtikrinta, kad sunku nepatikėti, o sunkiai suvokiamo smurto apsuptyje vaikai tampa dresiruojami šunyčiais, besąlygiškai tapti mirtininkais. Tokio masto politinėje maištininkų programoje atsiduria jaunasis Agu, kuriam vis pavyksta praslysti ir prisikasti iki vado malonių, tačiau jo širdyje jau gyvena abejonės dėl to, kas dedasi aplinkui. 

Viena didelė ir graži mintis šio gero filmo kontekste išsakyta važiuojant visureigiu, tratančių ginkluotų jaunuolių – gal iš tikrųjų vienintelė galimybė nebekariauti yra tiesiog mirti. Žudynės be pasirinkimo, o gal su pasirinkimu? Sunku nuspręsti, tai nenusprendžiama, tai lieka tik Dievo sąžinės reikalu? Filmas, po kurio galite sunkiau užmigti, bet vertas akies.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela