Mokslininkai nustatė, kad Žemės magnetiniame lauke formuojasi galingi sutrikimai, liudijantys apie tai, kad planetos magnetiniai poliai greitu laiku apsikeis vietomis. Skamba balsai, teigiantys, kad ryšium su tuo reikia laukti naujų pasaulinio masto gamtinių kataklizmų, primenančių Pasaulinį tvaną.
Tokią išvadą padarė specialistai iš Danijos planetinių tyrinėjimų centro. Išvadoms pritaria ir kolegos iš Lidso (D.Britanija) universiteto, prancūzų Žemės fizikos instituto, taip pat amerikiečių mokslininkai ir Floridos tarptautinio universiteto Majamyje.
Tyrinėtojų manymu, per pastaruosius šimtmečius Žemės magnetinis laukas žymiai susilpnėjo. To poveikį 1989 metais pajuto Kanados rytų gyventojai. Saulės vėjai prasiskverbė per susilpnėjusį magnetinį skydą ir pridarė didelių nuostolių elektros tinklams, palikę Kvebeką be šviesos 9 valandoms.
Manoma, kad planetos magnetinį lauką generuoja išsilydžiusios geležies srautai, supantys planetos branduolį. Danijos kosminis palydovas aptiko šiuose srautuose sūkurius (Arktikoje ir Pietų Atlante), kurie gali priversti srautus pakeisti kryptis. Tačiau daugelis specialistų mano, kad artimiausiu laiku tai, laimei, neįvyks.
Ir visgi, jei prognozės išsipildys, pasekmės gali būti katastrofiškos. Galingi saulės radiacijos srautai, kurie dėka magnetinio lauko dabar nepasiekia atmosferos, įkaitins viršutinius jos sluoksniuis ir sukels globalius klimato pasikeitimus. Kitaip sakant, ašigalių susikeitimo momentu įvyks staigus magnetinio lauko susilpnėjimas, o tai sukels šuolišką saulės radiacijos suintensyvėjimą. Kosminiai spinduliai sunaikins viską, kas gyva arba sukels mutacijas. Išeis iš rikiuotės visi elektriniai, navigaciniai ir ryšių prietaisai bei palydovai, esantys orbitoje. Migruojantys gyvūnai, paukščiai ir vabzdžiai praras sugebėjimą orientuotis. Be to, neįmanoma iš anksto apskaičiuoti, kur atsiras sausuma, o kur – vanduo.
Tiesa, kai 2001 metų kovą keitėsi magnetiniai poliai Saulėje, magnetinio lauko dingimas nebuvo užfiksuotas. Saulė keičia savo magnetinius polius kartą per 22 metus. Žemėje tokie stresai vyksta žymiai rečiau, bet visgi vyksta. Gali būti, kad kataklizmai planetos biosferoje, kai išnykdavo nuo 50 iki 90 proc faunos, susiję kaip tik su polių pasikeitimu. Mokslininkai pažymi, kad būtent magnetinio lauko dingimas tapo Marso atmosferos išsisklaidymo priežastimi.
Žemės magnetinio lauko kilmė iki šiol tebėra mįslė, nors yra daug hipotezių, mėginančių ją įminti. Tas magnetinis laukas, kuris egzistuoja ant žemės paviršiaus yra suminis laukas. Jis susiformuoja dėka kelių šaltinių: srovių, kertančių Žemės pavirčių, taip vadinamo sūkurinio lauko; išorinių, kosminių šaltinių, nesusijusių su Žeme, ir, pagaliau, magnetinio lauko, kurį lemia vidinė Žemės dinamika.
Pagal geomagnetinius duomenis, ašigaliai atlikdavo rokiruotes vidutiniškai kartą per 500 000 metų. Pagal kitą hipotezę, paskutinį sykį tai įvyko maždaug prieš 780 000 metų. Iš pradžių dviejų ašigalių Žemės laukas išnykdavo ir vietoje jo atsirasdavo sudėtingesnė daugiapolė struktūra, išsibarsčiusi po visą planetą. Paskui dipolis atsistatydavo, šiaurės ir pietų poliams pasikeitus vietomis.
Polių pasikeitimas – ne momentinis reiškinys, tai ilgalaikis geologinis procesas, matuojamas dešimtimis tūkstančių ir netgi milijonais metų. Tiesa, kai kurie mokslininkai mano, kad šie pasikeitimai vyksta per labai trumpą laiko tarpą. Jei polių pasikeitimas išsitęstų per daugelį metų, teigia šie mokslininkai, tai gyvybė šiomis laiko atkarpomis būtų sunaikinta saulės radiacijos.
O kol kas fiksuojamas magnetinių polių judėjimo greičio padidėjimas, gerokai viršijantis įprastą „dreifą“. Pvz., Šiaurės pusrutulio polius per pastaruosius 20 metų įveikė daugiau kaip 200 km atstumą pietų kryptimi.
Kaip žinia, yra dvi poros ašigalių – geografiniai ir magnetiniai. Per geografinius eina įsivaizduojama planetos ašis, aplink kurią ji sukasi. Šie ašigaliai randasi 90-ąjame ir nuliniame šiaurės ir pietų ilgumose – visos ilgumų linijos susieina į šiuos taškus.
Dabar apie antrą polių porą. Mūsų planeta – tai milžiniškas kamuolio pavidalo magnetas. Išsilydžiusios geležies judėjimas vidury Žemės, tiksliau, skystame išoriniame branduolyje, sukuria aplink ją magnetinį lauką, saugantį mus nuo žudančios saulės radiacijos.
Žemiško magneto ašis pakrypusi nuo planetos sukimosi ašies per 12 laipsnių. Ji netgi neina per Žemės centrą, o randasi maždaug 400 km į šalį nuo jos. Taškai, kuriuose ši ašis kerta planetos paviršių, ir yra magnetiniai poliai. Suprantama, kad dėl tokio ašių išsidėstymo geografiniai ir magnetiniai ašigaliai nesutampa.
Geografiniai poliai irgi juda. Tarptautinės Žemės polių judėjimo tarnybos stebėjimai ir geodezinių palydovų matavimai rodo, kad planetos ašis juda 10 cm per metus greičiu. Pagrindinė to priežastis – žemės plokščių judėjimas, sukeliantis planetos masės persiskirstymą ir pasikeitimus sukimęsi.
Japonų mokslininkai išsiaiškino, kad Šiaurės ašigalis juda link Japonijos maždaug 6 cm per metus greičiu. Jis slenka ir dėl žemės drebėjimų, kurie dažniausiai vyksta Ramiojo vandenyno rajone.
Pastaruoju metu geografinio poliaus judėjimas pagreitėjo, kaip ir magnetinio poliaus. Jeigu tai tęsis, tai netrukus polis atsidurs Didžiųjų Lokio ežerų Kanadoje rajone… Prancūzų geofizikos profesorius Gotjė Julo 2002 metais jau pakėlė paniką, aptikęs Žemės magnetinio lauko susilpnėjimą palei ašigalius, kas gali būti interpretuojama kaip ankstyvasis greito polių pasikeitimo požymis.
Pagal dar vieną hipotezę, mes gyvename unikaliu laimečiu: vyksta polių pasikeitimas ir kvantinis perėjimas į Žemės dvynį, esantį paraleliniame keturių išmatavimų pasaulyje. Aukštesniosios civilizacijos, švelnindamos planetarinės katastrofos pasekmes, šį perėjimą vykdo palaipsniui, kad sukurtų palankias sąlygas užgimti naujai supercivilizacijos šakai. Aukštesniojo proto atstovai mano, kad senoji žmonijos šaka nėra protinga, kadangi ji per pastaruosius dešimtmečius, mažiausiai penkis kartus galėjo sunaikinti planetoje visa, kas gyva, jei nebūtų laiku įsikišusios aukštesnės jėgos.
Tyrėjų grupė iš Tarptautinio Floridos universiteto, vadovaujama Bredo Klemento teigia, kad per pastaruosius 15 mln. metų vienas ašigalių „reversas“ vyksta vidutiniškai kas 250 000 metų. Tačiau paskutinis toks polių pasikeitimas įvyko prieš 790 000 metų. Galima spėti, kad gyvename eilinio grandiozinio pasikeitimo, kuris kiek vėluoja, bet štai štai nutiks, išvakarėse.
Šiandien mokslininkų tarpe nėra vieningos nuomonės dėl to, kaip ilgai gali tęstis polių pasikeitimas. Pagal vieną versiją tam reikia kelių tūkstančių metų ir visą tą laiką Žemė bus beginklė prieš saulės radiaciją. Kita versija teigia, kad polių pasikeitimas trunka vos kelias savaites. O štai Apokalipsės datą, kai kurių mokslininkų manymu, mums nurodo majai ir atlantai – tai 2050-ieji metai.
1996 metais amerikiečių mokslo populiarintojas S. Rankornas padarė išvadą, kad sukimosi ašis keitėsi anaiptol ne vieną kartą drauge su magnetiniu lauku. Jis mano, kad paskutinė geomagnetinė inversija įvyko maždaug 10 450 metais prieš Kristų. Būtent apie tai ir praneša mums atlantai, likę gyvi po potvynio ir pasiuntę į ateitį savo pranešimą. Jie žinojo apie reguliarų polių keitimosi periodiškumą – tai vyksta maždaug kartą į 12 500 metų. Jeigu prie 10 450 metų iki Kristaus pridėsime 12 500 metų, vėlgi gauname 2050-uosius metus – artimiausio gigantiško gamtinio kataklizmo datą. Šią datą specialistai apskaičiavo tyrinėdami trijų Egipto piramidžių – Cheopso, Chefreno ir Mikerino – išsidėstymą.
Rusų mokslininkai mano, kad išmintingi atlantai mėgino suteikti mums žinių apie periodišką polių pasikeitimą per precesijos dėsnį, kurį galima iššifruoti studijuojant šių trijų piramidžių išsidėstymą. Atlantai, iš visko sprendžiant, buvo visiškai įsitikinę, kad kada nors, jiems labai tolimoje ateityje Žemėje atsiras nauja išsivysčiusi civilizacija ir jos atstovai iš naujo atras precesijos dėsnį.
Pagal vieną iš hipotezių, būtent atlantai greičiausiai vadovavo trijų didžiausių piramidžių statybai Nilo slėnyje. Visos jos pastatytos 30-ame šiaurės platumos laipsnyje ir orientuotos į pasaulio šalis. Kiekviena statinių briauna nukreipta į šiaurę, pietus, vakarus arba rytus. Nėra Žemėje daugiau nė vieno statinio, kuris būtų taip tiksliai, vos su 0,015 laipsnio paklaida orientuotas į pasaulio šalis. Kadangi senovės statytojai šį savo tikslą pasiekė, vadinasi, jie turėjo atitinkamą kvalifikaciją, žinias, pirmaklasę įrangą ir prietaisus.
Einam toliau. Piramidės stovi orientuotos į pasaulio šalis su 3 minučių ir 6 sekundžių nuokrypiu nuo meridiano. O skaičiai 30 ir 36 – yra ne kas kita, kaip precesinio kodo skaičiai. 30 dangaus horizonto laipsnių atitinka vieną Zodiako ženklą, 36 metai – laikotarpis, per kurį dangaus paveikslas pajuda per pusę laipsnio.
Mokslininkai taip pat nustatė tam tikrus dėsningumus ir sutapimus, susijusius su piramidės išmatavimais, jų vidinių galerijų nuolydžio kampais, DNR molekulės „sraigto“ augimo kampu ir t. t. vadinasi, nusprendė mokslininkai, atlantai visomis jiems prieinamomis priemonėmis nurodė mums griežtai apibrėžtą datą, kuri sutampa su nepaprastai retu astronominiu reiškiniu. Jis kartojasi kartą per 25 921 metus. Tuo metu trys Oriono juostos žvaigždės buvo pačiame žemiausiame savo precesiniame taške virš horizonto linijos pavasarinio lygiadienio dieną. Tai buvo 10 450-aisiais metais prieš Kristų. Šitaip senovės išminčiai stengėsi supažindinti mus su šia data per mitologinius kodus, per dangaus sklypo žemėlapį, nupieštą Nilo slėnyje trijų piramidžių pagalba.
Ir štai 1993 metais belgų mokslininkas R. Bjuvelis pasinaudojo precesijos dėsniu. Atlikęs kompiuterinę analizę, jis išsiaiškino, kad trys stambiausios Egipto piramidės išdėstytos vietovėje taip, kaip buvo išsidėsčiusios trys Oriono juostos žvaigždės 10 450-aisiais metais prieš Kristų., kai jos buvo apatinėje, t.y. išeities precesinio judėjimo dangumi taške.
Šiuolaikiniai geomagnetiniai tyrimai rodo, kad maždaug 10 450 metais prieš Kristų įvyko žaibiškas polių pasikeitimas ir planetos magnetinė ašis pakrypo per 30 laipsnių nuo sukimosi ašies. Įvyko planetinio masto žaibiška katastrofa. Geomagnetiniai tyrimai, atlikti 9-ojo dešimtmešio pabaigoje amerikiečių, anglų ir japonų mokslininkų, parodė ir dar kai ką. Šie košmariški kataklizmai nuolat kartojosi planetos istorijoje reguliariai kas 12 500 metų. Būtent jie tikriausiai pražudė dinozaurus, mamutus ir Atlantidą.
Po paskutinės tokios katastrofos 10 450 metais išlikę gyvi žmonės ir pasiuntė mums žinią per piramides. Atlantai vylėsi, kad išsivysčiusi civilizacija atsiras žymiai anksčiau negu vėl ateis laikas totalinei katastrofai. Ir galbūt suspės pasiruošti ją sutikti. Pagal vieną hipotezę, atlantų mokslui nepavyko numatyti „privalomo“ planetos pokrypio 30-čia laipsnių polių pasikeitimo momentu. Visi kontinentai pasislinko būtent 30-čia laipsnių ir Atlantida atsidūrė Pietų ašigalyje. Gyventojai iššąlo, kaip lygiai taip pat kitame planetos gale iššalo mamutai. Gyvi liko tik tie atlantai, kurie tuo metu buvo kituose kontinentuose, kalnų vietovėse, kur pavyko išvengti potvynių. Ir jie nusprendė perspėti ateities kartas, kokias pasekmes sukelia polių pasikeitimas.
1995 metais buvo atlikti nauji papildomi tyrimai, pasitelkus naujausius prietaisus, sukurtus specialiai tokio pobūdžio darbams. Mokslininkams pavyko padaryti svarbių patikslinimų būsimai polių apsikeitimo vietomis prognozei ir tiksliau nustatyti šio įvykio galimą datą – 2030-uosius metus.
Amerikiečių mokslininkas G. Henkokas skelbia dar ankstesnę pasaulio pabaigos datą – 2012 metus. Savo versiją jis grindžia vienu iš dviejų indėnų majų kalendorių. Mokslininko manymu, kalendorius tikriausiai atiteko majams iš atlantų.
Pagal Ilgąjį majų kalendorių, mūsų pasaulis cikliškiau susikuria ir susinaikina su 13 baktunų periodiškumu (apie 5120 metų). Dabartinis ciklas prasidėjo 3113 metų rugpjūčio 11 dieną prieš Kristų ir baigsis 2012 metų gruodžio 21 dieną. Majai manė, kad tą dieną įvyks pasaulio pabaiga. O po to prasidės naujas ciklas, naujo pasaulio pradžia.
Kitų paleomagnetologų duomenimis, magnetinių polių susikeitimas turi įvykti jau visai greitai. Bet ne buitišku požiūriu, ne rytoj ar poryt. Vienas tyrinėtojas kalba apie 1000 metų, kitas apie 2000. Tada ir užgrius pasaulio pabaiga, paskutinis teismas, pasaulinis tvanas, kurie aprašyti Apokalipsėje.
Tačiau žmonijai jau pranašavo pasaulio pabaigą. Tačiau baigėsi 2000-ieji metai, o viskas liko kaip buvę.
Tokią išvadą padarė specialistai iš Danijos planetinių tyrinėjimų centro. Išvadoms pritaria ir kolegos iš Lidso (D.Britanija) universiteto, prancūzų Žemės fizikos instituto, taip pat amerikiečių mokslininkai ir Floridos tarptautinio universiteto Majamyje.
Tyrinėtojų manymu, per pastaruosius šimtmečius Žemės magnetinis laukas žymiai susilpnėjo. To poveikį 1989 metais pajuto Kanados rytų gyventojai. Saulės vėjai prasiskverbė per susilpnėjusį magnetinį skydą ir pridarė didelių nuostolių elektros tinklams, palikę Kvebeką be šviesos 9 valandoms.
Manoma, kad planetos magnetinį lauką generuoja išsilydžiusios geležies srautai, supantys planetos branduolį. Danijos kosminis palydovas aptiko šiuose srautuose sūkurius (Arktikoje ir Pietų Atlante), kurie gali priversti srautus pakeisti kryptis. Tačiau daugelis specialistų mano, kad artimiausiu laiku tai, laimei, neįvyks.
Ir visgi, jei prognozės išsipildys, pasekmės gali būti katastrofiškos. Galingi saulės radiacijos srautai, kurie dėka magnetinio lauko dabar nepasiekia atmosferos, įkaitins viršutinius jos sluoksniuis ir sukels globalius klimato pasikeitimus. Kitaip sakant, ašigalių susikeitimo momentu įvyks staigus magnetinio lauko susilpnėjimas, o tai sukels šuolišką saulės radiacijos suintensyvėjimą. Kosminiai spinduliai sunaikins viską, kas gyva arba sukels mutacijas. Išeis iš rikiuotės visi elektriniai, navigaciniai ir ryšių prietaisai bei palydovai, esantys orbitoje. Migruojantys gyvūnai, paukščiai ir vabzdžiai praras sugebėjimą orientuotis. Be to, neįmanoma iš anksto apskaičiuoti, kur atsiras sausuma, o kur – vanduo.
Tiesa, kai 2001 metų kovą keitėsi magnetiniai poliai Saulėje, magnetinio lauko dingimas nebuvo užfiksuotas. Saulė keičia savo magnetinius polius kartą per 22 metus. Žemėje tokie stresai vyksta žymiai rečiau, bet visgi vyksta. Gali būti, kad kataklizmai planetos biosferoje, kai išnykdavo nuo 50 iki 90 proc faunos, susiję kaip tik su polių pasikeitimu. Mokslininkai pažymi, kad būtent magnetinio lauko dingimas tapo Marso atmosferos išsisklaidymo priežastimi.
Žemės magnetinio lauko kilmė iki šiol tebėra mįslė, nors yra daug hipotezių, mėginančių ją įminti. Tas magnetinis laukas, kuris egzistuoja ant žemės paviršiaus yra suminis laukas. Jis susiformuoja dėka kelių šaltinių: srovių, kertančių Žemės pavirčių, taip vadinamo sūkurinio lauko; išorinių, kosminių šaltinių, nesusijusių su Žeme, ir, pagaliau, magnetinio lauko, kurį lemia vidinė Žemės dinamika.
Pagal geomagnetinius duomenis, ašigaliai atlikdavo rokiruotes vidutiniškai kartą per 500 000 metų. Pagal kitą hipotezę, paskutinį sykį tai įvyko maždaug prieš 780 000 metų. Iš pradžių dviejų ašigalių Žemės laukas išnykdavo ir vietoje jo atsirasdavo sudėtingesnė daugiapolė struktūra, išsibarsčiusi po visą planetą. Paskui dipolis atsistatydavo, šiaurės ir pietų poliams pasikeitus vietomis.
Polių pasikeitimas – ne momentinis reiškinys, tai ilgalaikis geologinis procesas, matuojamas dešimtimis tūkstančių ir netgi milijonais metų. Tiesa, kai kurie mokslininkai mano, kad šie pasikeitimai vyksta per labai trumpą laiko tarpą. Jei polių pasikeitimas išsitęstų per daugelį metų, teigia šie mokslininkai, tai gyvybė šiomis laiko atkarpomis būtų sunaikinta saulės radiacijos.
O kol kas fiksuojamas magnetinių polių judėjimo greičio padidėjimas, gerokai viršijantis įprastą „dreifą“. Pvz., Šiaurės pusrutulio polius per pastaruosius 20 metų įveikė daugiau kaip 200 km atstumą pietų kryptimi.
Kaip žinia, yra dvi poros ašigalių – geografiniai ir magnetiniai. Per geografinius eina įsivaizduojama planetos ašis, aplink kurią ji sukasi. Šie ašigaliai randasi 90-ąjame ir nuliniame šiaurės ir pietų ilgumose – visos ilgumų linijos susieina į šiuos taškus.
Dabar apie antrą polių porą. Mūsų planeta – tai milžiniškas kamuolio pavidalo magnetas. Išsilydžiusios geležies judėjimas vidury Žemės, tiksliau, skystame išoriniame branduolyje, sukuria aplink ją magnetinį lauką, saugantį mus nuo žudančios saulės radiacijos.
Žemiško magneto ašis pakrypusi nuo planetos sukimosi ašies per 12 laipsnių. Ji netgi neina per Žemės centrą, o randasi maždaug 400 km į šalį nuo jos. Taškai, kuriuose ši ašis kerta planetos paviršių, ir yra magnetiniai poliai. Suprantama, kad dėl tokio ašių išsidėstymo geografiniai ir magnetiniai ašigaliai nesutampa.
Geografiniai poliai irgi juda. Tarptautinės Žemės polių judėjimo tarnybos stebėjimai ir geodezinių palydovų matavimai rodo, kad planetos ašis juda 10 cm per metus greičiu. Pagrindinė to priežastis – žemės plokščių judėjimas, sukeliantis planetos masės persiskirstymą ir pasikeitimus sukimęsi.
Japonų mokslininkai išsiaiškino, kad Šiaurės ašigalis juda link Japonijos maždaug 6 cm per metus greičiu. Jis slenka ir dėl žemės drebėjimų, kurie dažniausiai vyksta Ramiojo vandenyno rajone.
Pastaruoju metu geografinio poliaus judėjimas pagreitėjo, kaip ir magnetinio poliaus. Jeigu tai tęsis, tai netrukus polis atsidurs Didžiųjų Lokio ežerų Kanadoje rajone… Prancūzų geofizikos profesorius Gotjė Julo 2002 metais jau pakėlė paniką, aptikęs Žemės magnetinio lauko susilpnėjimą palei ašigalius, kas gali būti interpretuojama kaip ankstyvasis greito polių pasikeitimo požymis.
Pagal dar vieną hipotezę, mes gyvename unikaliu laimečiu: vyksta polių pasikeitimas ir kvantinis perėjimas į Žemės dvynį, esantį paraleliniame keturių išmatavimų pasaulyje. Aukštesniosios civilizacijos, švelnindamos planetarinės katastrofos pasekmes, šį perėjimą vykdo palaipsniui, kad sukurtų palankias sąlygas užgimti naujai supercivilizacijos šakai. Aukštesniojo proto atstovai mano, kad senoji žmonijos šaka nėra protinga, kadangi ji per pastaruosius dešimtmečius, mažiausiai penkis kartus galėjo sunaikinti planetoje visa, kas gyva, jei nebūtų laiku įsikišusios aukštesnės jėgos.
Tyrėjų grupė iš Tarptautinio Floridos universiteto, vadovaujama Bredo Klemento teigia, kad per pastaruosius 15 mln. metų vienas ašigalių „reversas“ vyksta vidutiniškai kas 250 000 metų. Tačiau paskutinis toks polių pasikeitimas įvyko prieš 790 000 metų. Galima spėti, kad gyvename eilinio grandiozinio pasikeitimo, kuris kiek vėluoja, bet štai štai nutiks, išvakarėse.
Šiandien mokslininkų tarpe nėra vieningos nuomonės dėl to, kaip ilgai gali tęstis polių pasikeitimas. Pagal vieną versiją tam reikia kelių tūkstančių metų ir visą tą laiką Žemė bus beginklė prieš saulės radiaciją. Kita versija teigia, kad polių pasikeitimas trunka vos kelias savaites. O štai Apokalipsės datą, kai kurių mokslininkų manymu, mums nurodo majai ir atlantai – tai 2050-ieji metai.
1996 metais amerikiečių mokslo populiarintojas S. Rankornas padarė išvadą, kad sukimosi ašis keitėsi anaiptol ne vieną kartą drauge su magnetiniu lauku. Jis mano, kad paskutinė geomagnetinė inversija įvyko maždaug 10 450 metais prieš Kristų. Būtent apie tai ir praneša mums atlantai, likę gyvi po potvynio ir pasiuntę į ateitį savo pranešimą. Jie žinojo apie reguliarų polių keitimosi periodiškumą – tai vyksta maždaug kartą į 12 500 metų. Jeigu prie 10 450 metų iki Kristaus pridėsime 12 500 metų, vėlgi gauname 2050-uosius metus – artimiausio gigantiško gamtinio kataklizmo datą. Šią datą specialistai apskaičiavo tyrinėdami trijų Egipto piramidžių – Cheopso, Chefreno ir Mikerino – išsidėstymą.
Rusų mokslininkai mano, kad išmintingi atlantai mėgino suteikti mums žinių apie periodišką polių pasikeitimą per precesijos dėsnį, kurį galima iššifruoti studijuojant šių trijų piramidžių išsidėstymą. Atlantai, iš visko sprendžiant, buvo visiškai įsitikinę, kad kada nors, jiems labai tolimoje ateityje Žemėje atsiras nauja išsivysčiusi civilizacija ir jos atstovai iš naujo atras precesijos dėsnį.
Pagal vieną iš hipotezių, būtent atlantai greičiausiai vadovavo trijų didžiausių piramidžių statybai Nilo slėnyje. Visos jos pastatytos 30-ame šiaurės platumos laipsnyje ir orientuotos į pasaulio šalis. Kiekviena statinių briauna nukreipta į šiaurę, pietus, vakarus arba rytus. Nėra Žemėje daugiau nė vieno statinio, kuris būtų taip tiksliai, vos su 0,015 laipsnio paklaida orientuotas į pasaulio šalis. Kadangi senovės statytojai šį savo tikslą pasiekė, vadinasi, jie turėjo atitinkamą kvalifikaciją, žinias, pirmaklasę įrangą ir prietaisus.
Einam toliau. Piramidės stovi orientuotos į pasaulio šalis su 3 minučių ir 6 sekundžių nuokrypiu nuo meridiano. O skaičiai 30 ir 36 – yra ne kas kita, kaip precesinio kodo skaičiai. 30 dangaus horizonto laipsnių atitinka vieną Zodiako ženklą, 36 metai – laikotarpis, per kurį dangaus paveikslas pajuda per pusę laipsnio.
Mokslininkai taip pat nustatė tam tikrus dėsningumus ir sutapimus, susijusius su piramidės išmatavimais, jų vidinių galerijų nuolydžio kampais, DNR molekulės „sraigto“ augimo kampu ir t. t. vadinasi, nusprendė mokslininkai, atlantai visomis jiems prieinamomis priemonėmis nurodė mums griežtai apibrėžtą datą, kuri sutampa su nepaprastai retu astronominiu reiškiniu. Jis kartojasi kartą per 25 921 metus. Tuo metu trys Oriono juostos žvaigždės buvo pačiame žemiausiame savo precesiniame taške virš horizonto linijos pavasarinio lygiadienio dieną. Tai buvo 10 450-aisiais metais prieš Kristų. Šitaip senovės išminčiai stengėsi supažindinti mus su šia data per mitologinius kodus, per dangaus sklypo žemėlapį, nupieštą Nilo slėnyje trijų piramidžių pagalba.
Ir štai 1993 metais belgų mokslininkas R. Bjuvelis pasinaudojo precesijos dėsniu. Atlikęs kompiuterinę analizę, jis išsiaiškino, kad trys stambiausios Egipto piramidės išdėstytos vietovėje taip, kaip buvo išsidėsčiusios trys Oriono juostos žvaigždės 10 450-aisiais metais prieš Kristų., kai jos buvo apatinėje, t.y. išeities precesinio judėjimo dangumi taške.
Šiuolaikiniai geomagnetiniai tyrimai rodo, kad maždaug 10 450 metais prieš Kristų įvyko žaibiškas polių pasikeitimas ir planetos magnetinė ašis pakrypo per 30 laipsnių nuo sukimosi ašies. Įvyko planetinio masto žaibiška katastrofa. Geomagnetiniai tyrimai, atlikti 9-ojo dešimtmešio pabaigoje amerikiečių, anglų ir japonų mokslininkų, parodė ir dar kai ką. Šie košmariški kataklizmai nuolat kartojosi planetos istorijoje reguliariai kas 12 500 metų. Būtent jie tikriausiai pražudė dinozaurus, mamutus ir Atlantidą.
Po paskutinės tokios katastrofos 10 450 metais išlikę gyvi žmonės ir pasiuntė mums žinią per piramides. Atlantai vylėsi, kad išsivysčiusi civilizacija atsiras žymiai anksčiau negu vėl ateis laikas totalinei katastrofai. Ir galbūt suspės pasiruošti ją sutikti. Pagal vieną hipotezę, atlantų mokslui nepavyko numatyti „privalomo“ planetos pokrypio 30-čia laipsnių polių pasikeitimo momentu. Visi kontinentai pasislinko būtent 30-čia laipsnių ir Atlantida atsidūrė Pietų ašigalyje. Gyventojai iššąlo, kaip lygiai taip pat kitame planetos gale iššalo mamutai. Gyvi liko tik tie atlantai, kurie tuo metu buvo kituose kontinentuose, kalnų vietovėse, kur pavyko išvengti potvynių. Ir jie nusprendė perspėti ateities kartas, kokias pasekmes sukelia polių pasikeitimas.
1995 metais buvo atlikti nauji papildomi tyrimai, pasitelkus naujausius prietaisus, sukurtus specialiai tokio pobūdžio darbams. Mokslininkams pavyko padaryti svarbių patikslinimų būsimai polių apsikeitimo vietomis prognozei ir tiksliau nustatyti šio įvykio galimą datą – 2030-uosius metus.
Amerikiečių mokslininkas G. Henkokas skelbia dar ankstesnę pasaulio pabaigos datą – 2012 metus. Savo versiją jis grindžia vienu iš dviejų indėnų majų kalendorių. Mokslininko manymu, kalendorius tikriausiai atiteko majams iš atlantų.
Pagal Ilgąjį majų kalendorių, mūsų pasaulis cikliškiau susikuria ir susinaikina su 13 baktunų periodiškumu (apie 5120 metų). Dabartinis ciklas prasidėjo 3113 metų rugpjūčio 11 dieną prieš Kristų ir baigsis 2012 metų gruodžio 21 dieną. Majai manė, kad tą dieną įvyks pasaulio pabaiga. O po to prasidės naujas ciklas, naujo pasaulio pradžia.
Kitų paleomagnetologų duomenimis, magnetinių polių susikeitimas turi įvykti jau visai greitai. Bet ne buitišku požiūriu, ne rytoj ar poryt. Vienas tyrinėtojas kalba apie 1000 metų, kitas apie 2000. Tada ir užgrius pasaulio pabaiga, paskutinis teismas, pasaulinis tvanas, kurie aprašyti Apokalipsėje.
Tačiau žmonijai jau pranašavo pasaulio pabaigą. Tačiau baigėsi 2000-ieji metai, o viskas liko kaip buvę.
